Kai sunui sueis 2 metukai, ruosiames ji leisti i lopseli. Gal galite pasakyti is savo patirties, kaip vaikai i tai reaguoja, kaip elgiasi, kas reikalinga?

man irgi aktuali si tema. mes taip pat ruosiames leisti savo bambliuka i darzeli. kiek zinau, vaikas turi prasytis ant puoduko, pats valgyti. musiskis dar nesipraso
, o valgyti pats bando.

MES ISLEIDOM 1,9M NIEKO JI NEMOKEJO.VISKO ISMOKE LOPSELYJE NUOSTABIOS AUKLETOJOS .PUSE METU NESEME PAMPERSUS.PAVALGYTI IRGI ISMOKE.VISKAS BUVO BE PROBLEMU IR DABAR SU NORU EINA JAU I DARZELI

Mes isleidom 1.5. Is pradziu ir pampersus nesem, ir valgyt nemokejo,kiti ir su ciulptukais visus metus pragyveno, viena aukletoja 23 tokius bamblius metu gale gane ir nieko-isgyvenom. Tiesa, sirgom labai daznai, bet tik slogom, tik karta rimtai. Nors pradzioj labai sirdi skauda, labai ziauriai atrodo, bet kai alkana pasedejo kelias dienas, i kitus pasidairydama pati pradejo kabinti. O ant puodo prasytis pas mus kazkaip nemoke, patys pripratinom,tik miegui dar pora men. pampersus nesem. Dalis vaiku taip su pampersais ir pravaiksciojo,gal kai tiek vaiku aukletojai tiesiog paprasciau pakeist pampersa buvo nei visiem kelnes vienu metu maustyt. Ir kalbet darze greit geriau ismoko, nes i burzdenimus nieks demesio nekreipe. Tik kokias 2 pirmas savaites rytais nuo saves atplest reikedavo-as paskui visa diena raudodavau, o ji jau po penkiu minuciu visa patenkinta darza siaubdavo...

Saviškį leidau nuo 1.8 m. Ėjom be pampersų, nes pats mokėjo pasiprašyti, čiulptukas buvo pamirštas laaabai jau seniai. Tiesa, gėrė iš buteliuko. Bet lopšely jo nepalikdavau, tai per dvi dienas išmoko gerti iš puodelio. Kalbėti irgi išmoko suprantamiai: seniai veblendavo savais žodžiais, o dabar jau aplinkiniai irgi supranta. Per tuos mėnesius atsiskleidė jo asmenybė: tvirtas, užsispyręs, pedantiškas.
Visam tam įtakos turi auklėtoja, vaikai. Mūsų auklėtojos labai fainos, susikalba su jais. Turi įvedę labai įdomią bausmių sistemą. Jeivaikas nusikalto: mušėsi, spardėsi, negražiai kalbėjo, prasivardžiavo, tai jį pasodina pire stalo ir 5 min. nieko neleidžia daryti. Tik sėdi. Dar auklėtojos prašo atnešti rūbelių, nes dažnai užsimiršta, nepasiprašo, nespėja.
Dėl palikio. Maniškis ir dabar siaubingai pradeda kuklintis, kai pamato auklėtojas. Iki tol gerus 2 mėn. pats eidavo į grupę. Dabar turiu įnešti ir įteikti auklėtojai į rankas. Kitaip nepaleidžia manęs. Bet auklėtojos moka sudominti, nukreipti dėmesį ir viskas gerai. Būna tokių dienų, kai negaliu išvadinti namo (ypač prie vienos aukėtojos). Tada nepadeda jokie pažadai.
Manua, kad adaptacija priklauso tiek nuo vaiko, tiek nuo auklėtojos, tiek nuo grupės vaikų.

As ir saviske nuo rudens leisiu.
Pakolkas ji nei pati pavalgo, nei ant puoduko pasipraso- neisivaizduoju kaip bus

Pradėjau temą, nes pati jaučiuosi blogai. Visos, kurios nors kiek domėjomės, žinom, kad vaikui geriausia iki 3 metų augti namuose, o tik paskui eiti į valdiškus namus. O aš savo auksą išleidau nė dviejų nesulaukusią. Ir neturiu kuo pasiteisinti, pinigų auklei mokėti netrūko, ir auklytė buvo gera. Gal aš šykšti???Žodžiu, dar prieš metus buvau taip nutarusi, kad pavasarį ji žygiuos pas vaikučius. Bet tada ji buvo visai kitokia, kasdien eidavom į darželį pas vaikus žaisti (smėlio dėžėj), viskas buvo čiki piki. O kai atėjo žadėtas pavasaris, pasidarė baikšti ir net artyn prie vaikų neidavo. Lopšely apsiprato sunkiai, stresavo, verkė, bet gana greitai. Tų pirmųjų dienų net prisiminti negaliu, žliumbėm abi. Dabar daržely jau priprato, randu patenkintą, nors dažnai ir gauna nuo kitų vaikų malkų. Tačiau auklėtojos sako, kad šiaip jau su kitais vaikais ji nežaidžia.
Ir pati didžiausia problema, kai rytais reikia ją į tą darželį atiduoti. Verkia, geriau nė neužsimink. Žliumbti pradeda, vos tik mašina įsuka į darželio teritoriją. Teisybė, veda tėtis, nes mano širdis neatlaiko tokių dalykų. Nes jei vedu aš, artėjant tikslui, vis labiau rankytė mano ranką spaudžia, už kojų tvarsto ("Myliu myliu"), siaubas, toks jausmas baisus. Taigi, kaltę išgyvenu kiekvieną rytą, nors ir žinau, kad uždarius grupės duris, po 1 min visi verksmai baigias.
O šiandien tai jaučiuos ypač kalta, nes turiu laisva diena, o mergaite nuvedem i darza, atseit nors karta skirsiu sau laiko....

O as nesijauciu blogai atidavusi mazaji i loseli Pradejo ji lankyti is karto kai suejo 2 metukai. Labai greit priprato ir gana noriai ten eina, nors retkarciais ryte ir verkia truputi. Pastebejau, kad verkimas ryte labai priklauso nuo aukletojos. Musu grupeje dirba 3 aukletojos ir pas 2 is ju visada lieka be asaru, o vat kai dirba 3-ioji - ryte visada verkia. Turbut ji jam nelabai patinka

As saviski "atidaviau i darzeli" kai jam buvo 1 m ir 4 men. Zinokit keista, bet nei kiek sirdies neskaudejo, paprasciausia ten turi gera auklyte, ji nesiodavo ji, supdavo pietu miego (nors namie niekada nesupam), zodziu, kaip ji sako kad jai jis kaip jos vaikiukas... Buvo kol apsiprato paverkdavo, buvo kad is darzelio namo nenoredavo dabar gi eina be prolemu, duoda mamytei buciuka ir bega i grupe

Saviškį išleidau nuo 1.8 m. Kitaip negalėjau. Pirmus mėnesius viskas buvo gerai. Po to, pradėjo verkti. Kai tik prieidavom darželio duris, jis pradeda verkti. Bet auklėojos visada paimdavo ant rankų, myluodavo, nuramindavo. Dabar jau viskas susitvarkė, bet...Šiandien pamatė ne tą auklėtoją, ir pradėjo verkti. Šiaip jis ir verkdamas eina pas auklėtoją į glėbį, bet prašo kad paimčiau ant rankų ir paduočiau jį auklėtojai. Gal jam geriau, nežinau.
Negaliu sakyti, kad jaučiuosi kalta. Maniškis yra toks vaikas, kuriam labai reikia vaikų. Žinojau, kad namuose jis neturės tokių galimybių lavintis, bendrauti kaip darželyje. Gal kalta jausčiaus, jei vaiką leisčiau į darželį, o pati sėdėčiau namie. Kadangi dabar dirbu, tai tikrai nemanau, kad reikia save dėl to graužti.

Maniske tai dar tik eis i lopseli- rugpjuti.
Zinoma jauciuosi kalta, bet kitaip negaliu
Su auklem didele problema.Sunku rasti zmogu, kuriuo pasitiketum- paliktum ir vaika,ir buta...O ir kainuoja geresnes aukles- reikes visa atlyginima auklei palikti.
Tada kokia prasme dirbti...
O lopselyje ben moterys zino kaip su vaikais elgtis, zino kaip lavinti...

Tikrai atrodso neblogai vaikui tam daržely ir priežiūra gera, bet kodėl aš tada jaučiuosi tokia kalta? Kaip matau, kitos tokio jausmo neišgyvena

Žinai Inga, maniškis šiemet baigia darželį, bet kaip nepatiko jam nuo lopšelio, taip nepatinka iki šiol. Mano sūnus buvo vienas iš tų unikumų, kurie taip nepriprato ilgai (atrodo ir auklėtojos buvo neblogos).
Mes tik ką baigėm vaikščioti po psichologo kursus, gal ką ir padėjo, nežinau.
Atsimenu kaip aš atvažiuodavau apsižliumbusi į darbą, o mane visi ramino, kad vaikas pripras ir nė velnio jam ten nepatinka. Bet ką daryti, kažkaip reikia pratinti, nes nepamatysi kada tavo vaikas išaugs ir reikės palikti mokykloj, kur tikrai ne tokios sąlygos.
Taip kad manau vesk, grūdinkis tiek pati, tiek savo vaikiuką, nes reikia ir pačiai pabūti ir kad vaikas bendrautų su vaikais.

Kas is to kaltes jausmo?
Na jauciuosi as kalta, bet nuo to niekas nepasikeis.
Gal dar vaikui blogiau bus kai matys mamos nerima

Ne kiek nesijauciu kalta, nors ir namie kuris laikas sedziu As zinau, kad darze jam geriau: gauna bendravimo, lavinimo, o ir daugiau valgo, kai mato, kad kitas/kiti vaikai valgo... Kaip tik man problema buna ji issitempti is darzelio - niekaip nenori iseiti. Jei geras oras, visad apie 1 val dar pasiliekam su vaikikais lauke, smeliuke

Joanna: tikrai "paguodei" visas nerimaujančias mamytes, juk tavo vaikiukas jau nemažas. Vat, būtent ir aš to bijau: sutraumuoti vaiką visam gyvenimui, nes kažkokiam žurnale taip ir įstrigo vienos mamos mintis, kad ji atiduota vienerių metų į lopšį, pasekmes jaučia iki šiol, tipo, nesaugumą, nevisavertiškumą. Nors velniai ten žino, ar tikrai viskas dėl to.
Tikrai nenorėčiau, kad tokį mažą vaikutį reiktų vedžioti pas psichologą.

Aš pati maža nebuvau bendraujanti, pamenu, kaime slėpdavausi nuo kaimynų vaikų rugiuose , į darželį ėjau tik prieš mokyklą ir laikiausi ten atokiau, o mokyklos buvo visai gerai. Mano brolis iš viso nėjo į daržą, mama net užsiminti apie tai negalėjo, bet į mokyklą ėjo be problemų.
Papildyta @ [mergetime]1085657329[/mergetime]
Beje, kas nors kiek stebėjo lopšelinukų elgesį, turbūt pamatė, kad tokio amžiaus vaikai daugiau pešasi nei bendrauja ar žaidžia kartu, draugystės prasideda vėliau. Iš tikro tai jie rūpinasi viską vienas iš kito atimti, niūktelti likimo draugui į šoną ar pan., lauke pila viens kitam smėlį ant galvos ir pan. Visada vyksta kova už būvį. O mano mergelka viena iš silpnesnių, tai du kartus parėjo apdraskytu veidu, o vieną kart bičas jai įsegė ant veiduko mėlynę tokią skaudžią, nes trenkė nuoširdžiai su mašinėlę į veidą.

As pries menesi bandziau leisti savo 2,9 metu vaika i darzeli. Jauciausi baisiai, kai jis klykdavo paliekamas, kai pirma nakti po keliu valandu darzelyje net namuose nakti nemiegojo ir prabusdavo naktimis nei is sio nei is to. Po savaites ejimo susirgom dviem savaitem (gydytoja sako, kad vaiko psichologine bukle labai svarbi tokioms ligoms, nesuprasi, kas ka itakoja..). Kai pasveikom ir ryte nubudus pasakiau: "Tai gal i darzeli eisim, pas vaikus..", maniskiui ateme zada.. Isvada - nusprendeme si procesa atideti metams, kitiems. Dabar ieskosim aukles, o su vaikais socializacijos tegul mokosi smelio dezeje. Kai paaugs, padrases ir paprotinges, neatmetu galimybes vel bandyti. Taciau as ne sadiste, nesiruosiu savo vaiko kankinti ir laukti menesi, du ar puse metu, kol jis adaptuosis.

Atsiprašau, bet aš parašiau tiesą
Ir taip pat parašiau, kad tai iš vienetinių vaikų. Pas mano draugę tai bausmė vaiko neleisti į daržą. Taip kad ir neaišku...
Dabar maniškis - kai viena auklėtoja -eina normaliai, kai kita būna tada jau netinka.
Bet pratinti manau būtina.

Musiskis dvimetukas daugiau nei pries menesi isejo i lopseli. Ir dziaugiuos, ir sirdi skauda. Jei butu namie pasilikes, 1000 proc. nebuciau baigus rasyt darbo...
Taciau as pati atsimenu ta jausma is vaikystes, kai budavo tevai isvaziuoja kur ir palieka mane pas mociute. Slykstus jausmas brr.... Labai nenoriu, kad tai jaustu mano vaikas, kai as arba tevas iseina is darzo uzverdami duris....
Kita vertus as pati i darza nejau, mociute augino (cia kita mociute, ne ta pas kuria tevai palikdavo isvaziuodami ), tai pirmoj klasej man sunku buvo, labai nedrasi buvau, mama pasakojo, kad pirma menesi nekalbejau visai Na dabar juokas ima, bet tada sirdele oi kaip sopejo, aplinkui pilna drasiu klasioku, o as norejau buti viena , norejau pas mociute (vakarais zliumbdavau uzsidarius pas save kambary) Vat ir nenoriu, kad mano maziui taip butu.

Maniškė tik vieną dieną darže praklykė, radau vargšiukę per tas kelis valandas net užkimusią nuo rėkimo, bet daugiau jau nerėkė, matyt, suprato, kad beviltiška. Tačiau ilgokai, vos pamačiusi kokį suaugėlį, mesdavosi prie manęs, nes galvodavo, kad aš jau ją paliksiu, o dabar aprimo ir pati po labai trumpo pabendravimo segasi menkai pažįstamai tetai į ranką.
Vargšelė irgi susirgo palankiusi maždaug tris savaites, iš pradžių gerklė, paskui vėl gerklė, stomatitas dar užpuolė, sirgo 3 savaites. O po to jau vėl bijojau, kad visi verkimai bus iš naujo, nes kartą darže (lauke) vaikščiojom ir pro šalį ėjo auklėtoja. Ta tik pamatė, kaip metėsi prie manęs, kaip ėmė klykti.... nu galvoju, šakės, bet kai nuvedėm į daržą po ligos elgėsi įprastai, kiek paverkė iš ryto ir vsio. Šiaip jau matau, kad pirminis streas jai jau praėjo, bet man nuo to ne lengviau.

As rugsejo pirmaja isvedu June i darza. Tai vedeja pareikalavo, kad pirmaja savaite su vaiku darzelyje butu kas nors is artimuju. Taip adaptacinis periosdas bus lengvesnis, anot jos. Toks jos pareikalavimas man visai patiko.

Vedeja aiskina, kad visos ligos yra nuo nervu. Kuo lengvesnis bus adaptacinis periodas, tuo didesne tikimybe isvengti ligu.

Na, na, visą savaitę kas nors iš artimųjų hmmm? Tai ten bus tiek tėvų, kad net tiršta, juk daug kas veda į daržą rugsėjo 1-ąją.
Aš irgi kelias dienas su savo vaiku sėdėjau darže. Tai kol aš buvau, viskas buvo gerai, o vis tiek kažkada reiks likti vienai.

Aš dar neišleidau- bet jau jaučiuos tragiškai. Įsivaizduoju kaip jausiuos pirmąją dieną- turbūt tas porą pratinimosi valandų pražliumsiu. Norėjau leist nuo gegužės 1 d, bet viskas taip susiklostė, kad lyg šiol dar namie sėdim... o virš galvos kabo tokis juodas debesis, kuris tik pasislenka ir pasislenka, bet nedings tol, kol nesužinosiu, kaip reaguos mano mažulė į lopšelį. Kol kas nueinam į jo teritoriją su vaikais pažaist- tai paskui staugiančią baubiančią iš jo išsitempiu. Taip jai reikia vaikų- net dreba. Bet kažin, ar irgi reikės, kai pajus , kad manęs nėr šalia.
Mano sesuo labai noriai darželin ėjo- su nostalgija tuos laikus pamena. Ją su skausmu reikėdavo iš darželio namo išrauti. Todėl netikiu, kad visi vaikai tam daržely susitraumuoja...dabar sesuo vis paskambina ir klausia: ar Jau? ta prasme ar dukterėčia jau eina į lopšį .

Ajoooo majo Tikrai neduociau vaiko i darzeli, jeigu nereiketu dirbt. Tikrai. Ir dabar - zinau, kad reiks leist i ta lopseli, dar ne dabar, bet jau taip neramu... Ir tikrai jauciuosi kalta. Kad del pinigu atiduosiu savo vaika. Nors aisku, kad pinigai reikalingi, kad tas pats vaikas turetu uz ka valgyt. Bet jausmas bjaurus labai, atrodo, kad vaika parduociau...

As labai atsiprasau, bet leisti maza vaika i darzeli tik del to, kad mamyte galetu daugiau laiko skirti sau, man atrodo pakankamai egoistiska. Kiekgi laiko jis bus mazas? Kiek jau cia mamai kentet? Pora metu? Tris? Tiek laisvai galima iskentet ir be padidinto demesio sau. Aisku, visi zmones skirtingi. Gal as nezinau kokiu nors ypatingu aplinkybiu, gal ten namuose paralyziuota bobute, gal pati mamyte turi kokiu nors ypatingu sveikatos sutrikimu - tada taip. O siaip ne... Vaikas man butu svarbiau

Aišku, kad ne visi vaikai blogai jaučiasi. Mūsų kaimynų mergaitei ten būtų tikras rojus, nors už maniškę jaunesnė.

Pažinojau mamą, kuri pati į darbą nėjo, bet vaiką vesdavo į daržą. Tiesa, neilgai jos širdis atlaikė, be to, mergaitė po 2 savaičių plaučių uždegimu susirgo ir baigėsi "atostogos" mamai

Jei yra galimybė ne kasdieną vesti vaiką į darželį tai man psichologė pasakė, kad vaikui būtų geriau pvz 3 dienas eiti, o po to neiti, o ne vieną dieną eini, kitą ne. Kad kažkoks režimas turi būti. Gal tikrai mamai yra kokių nors reikaliukų, kurių su vaikiuku nevisada pavyksta atlikti.

as dar neturiu lialkos, bet paskaiciusi sia tema nutariau ir savo nuomone pareiksti.

Zinoma, kikevienas vaikas yra individualus, vienas reikia kt vaiku, kita ne per gvalta neikisi i darzeli.
Na bet kai pagalvoji kokie buvo sovietiniais laikais darzeliai-lopseliai ir kokios juose bausmes buvo taikomos, tai dabartiniai darzeliai primena roju.
Kiek as prisimenu save, o tiksliau prisimenu nuo kokiu 6 metu, tai man jokios traumos nebuvo kad mane vede i lopseli ( tais laikais kitaip ir nebuvo galima),
Ir dabar kai pasikalbu su bendraamziais, tai tie kurie ejo i darzelius ( neturejo mociusiu kurios uzaugintu iki mokyklos) tai tie zmones zymaiai laisvesni ir atviresni bendravime nei tie kurie nepabuvojo darzelyje.

As manau kad jai man leistu galimybes, o tiksliau finansai, tai auginciau iki 3metu, bet kadangi tokios galimybes nenusimato, tai gal ir nedarysiu dideles tragedijos kad eis i darzeli, kuo anksciau prades komunikuoti su kt vaikais, tuo lengviau bus mokykloje ir apskritai gyvenime.

Sveikos, mamytės,

Mes pernai prieš rugsėjį nuėjom pasižiūrėt į darželį, direktorė pasiūlė pabūti su vaikais, tai pabuvus porą valandų teko vaikiną nešt visą klykiantį taip, kad visi išlindo pažiūrėt, kas nutiko - taip nenorėjo išeit. O nuo rugsėjo pirmosios pernai pradėjom lankyti (jam buvo 2,5 metų), tai paverkė 2 dienas man išeinant. Tiesa, vienu metu nuo tokio berniuko gaudavo, tai dar porą dienų sakė, kad nenori į darželį, bet dabar puikiausiai su viskuo susitvarko. Ryte mane vis skubina, kad tik greičiau eitume. Ir visi jų grupės vaikai labai nesunkiai priprato. Dažniausiai tai tikrai nėra taip baisu. Aš jau seniai labai rami palieku savo mažutį, žinodama, kad jam ten gerai. Prieš savaitę buvo lyg ir "ataskaitinis" susirinkimas, tai rodė programėlę, patikėkit, iki ašarų graudu, kai trimečiai pupuliai dainuoja daneles, šoka. Auklėtoja atidavė per tą laiką jų pieštus piešinukus. Nežinau, ar daugelis iš mūsų turėtume tiek laiko ir sugebėjimų tiek lavinti savo mažylius. O kur dar bendravimas su bendraamžiais. Aš tikrai esu patenkinta, kad sūnelis turi galimybę lankyti darželį.

Sėkmės. Viskas bus puiku

Gal darbo ieskojo?

Galiu pasidalinti savo patirtimi.
Vyresneli i darzeli isvedziau pusantru, nes reikejo bakalaurini parasyt, o jis toks judrus buvo, kad ne akimirkai manes nepalikdavo.
Pradzioj buvo labai sunku, verkem abu, bet dabar jau metai kaip i darzeli eina kaip i svente
Geros aukletojos, su vaikais uzsiima ir bendrauja kaip su sau lygiais. Man buvo keista, kaip jie jas vardais vadina
Kai mazajai sueis pusantru, nedvejodama vesiu, jai gal jau bus drasiau su broliu, nors jauciu, kad didesne mamytuke gali buti
AS UZ DARZELIUS (tiesa, daug kas nuo aukletoju priklauso)

Mamos, o ka manot apie darzelio keitima? Musiskio mazio dabar neprieme i salia namu esanti darza, todel susiradom salia vyro darbo esanti. Jei kartais nuo rugsejo mus priimtu i ta salia namu, ar verta pereit? Vaikas visgi bus priprates jau prie sito, nesigaus tas pats lyg is pradziu eitume vel?

As irgi planuoju po savaites pradeti pratinti savo maze prie darzelio. Planavom pries menesi, bet rotas uzpuole, dabar vel kita bakterija. Maniske labai judri, paskui vaikus kieme ar parduotuvej is paskos eina, jai darzeli manau, tikrai idomiau bus, ismoks visko, nes as namuose vis tiek tiek neuzsiimu. nors pati dar nedirbu, bet manau, kad tai geriausias laikas pratinti, todel, kad galesiu kartu pavaikscioti, o jeigu susirgs, pradzioj taip dazniausiai buna, nereikes ieskoti kas vaika paziures. Tada i vasaros pabaiga, gal anksciau pradesiu darbo ieskotis. Nesmerkit jus tu, kurios nedirba, o vaikus i darzeli veda. Viskas priklauso nuo vaiko, mano tokia judri, landi ir t.t., kad per diena as taip pavargstu, as pavyzdziui noriu biski pailseti, susitvarkyti reikalus visus, kuriuos reikia (man reikia masazu kursa praeiti, kad atstatyt slankstelius), kai dirbsi, nebus tokios galimybes. Vaikui bendravimo bus daugiau, gal valgyt geriau prades, klausyt, tvarkos.
Nors jau dabar nervuojuos, kad reikes palikti, jauciu pati daugiau zliumbsiu uz kampo uzejus.

Aš manau, kad 4-5 m. vaikui teisiog būtina eiti į darželį, juk jame lavėja ir socialiniai įgūdžiai, ir svarbiausia - vyksta ugdymas, kokio mes namie nelabai galim pasiūlyti. Bet kalba eina apie mažus vaikučius, kurie dar patys savimi nelabai pasirūpina: nemoka apsirengti, normaliai pavalgyti, į kelnes padaro reikalą. Nu gaila, bet kiek aš mačiau savo grupėj - visi vaikai patenkinta, tik aišku reikai praeiti tą adaptacijos periodą, kuris ne visiems vienodai trunka. Žinau, mūsų grupėj buvo toks vaikis, kuriam net 2 mėn. reikėjo.
O šiaip darželio auklėtojos yra tos nuomonės, kad geriau atiduoti mažesnį, jie lengviau pripranta. tie vaikučiai, kurie yra naminukai, ir didesni atvesti verkia, rėkia, ant grindų griūna, spardosi, nu žodžiu dar didesnė trauma.
Na, aš į darželį buvau atiduota vėlai ir tiktrai turėjau bendravimo problemų gana ilgai, na gal ne tiek bendravimo, bet buvau labai labai nedrąsi.