sveikos,
Skaitau si foruma ir mastau, jog raso cia vien tik laimingos mamytes, kurioms viskas klojosi lyg sviestu patepta :) ir kudikelis buvo laukiamas ir vyras tuo dziaugesi, etc.
Is tiesu, jei tokiu moteru dauguma, tuomet be galo dziugu tikrai :)
Tiesa, kartais realybė būna kitokia - vyras bijo/nenori turėti vaikų. Mano manymu, daugeliu atveju, tas nenoras/ baime yra susijusi su psichloginemis problemomis.
Kaip galvojat, ar tai issprendziama ar galima nugaleti ta nenora? o gal belieka tik su tuo nenoru susitaikyti?
Full Version: Vyrai, kurie nenori/ bijo turėti vaikų
.
Manau, kad toks vyras bijo ne pačių vaikų, o įsipareigojimų ir atsakomybės. Tad ko galima tikėtis iš žmogaus linkusio visą gyvenimą rūpintis tik savimi. Ar galima pakeisti vyra? Taip. Tik į kitą vyrą...-
Sari, o gal tavo vyras tiesiog dar nesubrendo vaikams arba pries tai nori susitvarkyti kitas gyvenimo sritis, pvz.buiti, ar tiesiog keleta meteliu pagyventi savo malonumui. Gal jis tu vaiku tik siai dienai nenori ???
Manau, kad tai yra issprendziama tarpusavio susitarimu, issiaiskinkite, ko jus vienas is kito tikites, jei jau esate kartu, vadinasi turit ir bendru noru, svajoniu. Gal Jums tik reikia truputeli laiko ;)
Pritariu visu šimtu procentu [smiley=vo.gif]
Pasakysiu is patirties. Kai susipazinau su savo vyru, jis man karta pasake - tuoksimes trisdesimties, o vaikai - 35-eriu. Tuo metu apie vaikus negalvojau, apie santuoka - irgi. Bet po 2 draugystes metu pasiule susizieduoti,o dar po metu - pasipirso. Istekejau 23 metu, ne trisdesimties ;D. Is karto po vestuviu maniskis prabilo apie beibius ;D ;D, nusprendem truputi apsitvarkyti buiti, susirasti gerus darbus ir pabaigti mokslus. Visa ta laika vis kalbedavome apie vaikus, galvojome vardus. O siemet triju metu vedybu proga susilaukeme dukrytes. P.S. Man ne 35, o 26 ;D ;D ;D. Todel manau, kad reikia maziau klausyti, ka plepa tie vyrai. Jie kartais tokie bailiai.
Tarp kito, neseniai maniskis pareiske, kad gailisi, kad nesituoke 2 men po pazinties ir is karto "nedare" vaiko  . Sako: "vis tiek is karto supratau, kad esi mano moteris" :DVa tokia tad pamokanti istorija 8)
O pas mane is vis fainai. Turejau gimdos uzdegima ir gydytojai prigazdini, kad neturesiu vaiku jei labai labai nesisaugosiu. Israse kontraceptiniu tableciu, kad sureguliuotu cikla. Lialiaus vyras DAR nenorejo (ir as nedegiau noru, nes mums dar anksti). Mes zinoma planavom kazkada, bet ne dabar ir negreitai ;D, bet... lialius sugalvojo kitaip. Ir dabar vyras sakes, kad mazuliuka tureti dar per anksti, labai dziaugiasi ir dar labiau laukia. Kai jau tai nebeisvengiama jam nebeatrodo, kad lelius pas mus ne laiku, per anksti ar kad jam pas mus nepakankamai pinigeliu. Viskas ciki piki
Pritariu Voblai 100%. Dauguma vyru bijo atsakomybes. Tiek del vedybu, tiek del vaiku. Tarp vyro kolegu dauguma jau gerokai ikope i ketvirta desimtmeti ir arba gyvena susimete ir apie vaikus negalvoja, arba vaikai netyciukai. Ir jie stebisi ko tos moteros vis kliedi apie beibius, ka vaiku pasaulyje neuztenka Jau geriau vakarus baruose leisti, pasiblaskyti po pasauli Oi, nugaleti ta ju nenora labai sunku .
Visiskai sutinku su visomis issakytomis mintimis ir noriu pridurti, kad vyrai daznai nenori vaiku del demesio, kurio neteks gimus kudykiui.
Su vyru gyvenu jau 4-tus metus ir jis, kaip bebutu liudna, vis dar nenori kalbeti apie musu vaika. O kai as jo bandau issiaiskinti to priezastis, jis negali pasakyti nieko, kas mane galetu itikinti.
o man atrodo, kad nera vyrai jau tokie blogi... svarbu moketi juos grazhiai ir draugishkai ikalbineti ;D
kaip?  mano akių šviesa turbūt nuo tada, kai sužinojo, kad aš laukiuosi iki atvažiavimo į gimdymą išvis šoke buvo nerealiam  o kai aš tik danielei pasirodžius pasakiau, kad antro noriu  ir dabar karts nuo karto žmogų pakraupinu nerealiai tokias kalbas bandydama užmegzti 
Manau, kad jei vyras nenori vaiko, tai jau yra kažkokia problemėlė šeimoje.
Mano istorija tokia, kad gerus metus bandžiau bet kokiu būdu susiorganizuoti vaikelį. Vyras buvo kategoriškas, sakė, kad nenori vaiko ir iš vis vengė kalbų apie vaikus. Vieno baliuko metu su vienu vyruko išsišnekėjom "pa dušam", jis pasakė auksinius žodžius iš vyrų pozicijos: jei vyras gyvena su moterimi ir nenori su ja turėti vaiko, reiškia, kad jis gal ją nelabai myli ar nėra įsitikinęs, kad su ja dar ilgai gyvens ir pan. Vienu žodžiu ženklas, kad kas nors negerai, aišku tuo atveju kai pora turi kur gyventi ir jau ne vieni metai kaip kartu. Aišku aš nekreipiau į tas užgėrusio žmogaus blevyzgas, bet per vieną pokalbį su savo vyru apie vaikus aš jam išsakiau tuos žodžius kaip kokią teoriją. Turbūt jį tai privertė susimąstyti. Istorijos pabaiga tokia, kad mes dabar skiriamės pragyvenę virš trijų metų. Ir vieną kartą jis prasitarė, kad ta minėta teorija yra tiesa.Aišku, nenoriu sakyti, kad visais atvejais tik taip baigiasi. Tikiu jūsų vyrai persigalvos į kitą pusę. Sėkmės.
Aš dar kažkiek suprantu, kai vyras pasako, kad nenori turėti vaikelio dar prieš įvykstant tam faktui, kai dar kažką bandai planuoti. Gal kažkuris jaučiasi tam nesubrendęs, bijo prisiimti tokią atsakomybę. Bet jūs paaiškinkit man naivuolei, kaip vyras, jau kažkiek "supančiojęs" savo gyvenimą, t.y. vedęs ir, kiek suprantu, iš meilės, sugeba išlaikyti ledinę širdį stovėdamas jau prieš esamą savo atžalėlę
. Mano buvusiai klasiokei buvo taip. Jie apsivedė, jis sakydavo, kad nenori vaiko, bet taip jau gavosi, kad tas vaikelis atsirado. Ir tėvas per pusantrų metų nesugebėjo savo leliuko paglostyti, paimti į rankas, net vardu turbūt nėra pavadinęs, būdamas kiekvieną dieną šalia. O mano klasiokė dar kartelį pastojo nuo to idioto, tai jau šįkart buvo pareikštas ultimatumas - darytis abortą. Tai ji jam pateikė kitą siurprizėlį - pareiškimą skyryboms . Va tokių "ledo gabalų" aš niekaip negaliu suprasti ir pateisinti, o jo buvusiai žmonai (mano mokyklos laikų klasiokei) išties linkiu sėkmės ir stiprybės - tikiu, kad atsiras žmogus, kuris ne savo vaikučius mylės žymiai labiau nei tikrasis jų tėvas 
...visko gyvenime nutinka ir visokiu zmoniu yra.Vaikelis - seimos (ne tik mamos, jei jis, zinoma, gimsta seimoje) pasirinkimo reikalas. Ir manau, nera gerai seimoje, jei sis klausimas tampa neisprendziamu arba sprendziamu vienpusiskai.
Nereikia smerkti vyru (beje, kaip ir moteru, ju taip pat nepamirskime, nes tokiu tikrai yra), kurie nepasirenge vaikams, tame nera nieko blogo.toks ju pasirinkimas. Viskam savas laikas, bet buna ir taip, kad tas laikas niekada neateina.
kai susituokem du metus negalejau pastoti .man tai buvo tragedija.vyras reagavo saltai arba nenorejo rodyti kad kremtasi del to.Bet susilaukem ir as labai laiminga.Sunui jau septyni,as jam nuolat kartoju kokia as laiminga ir kad taip jo norejau.Dabar kita beda.Turiu darba,aukstas uzimu pareigas ,atlyginimas neblogas.Pasidariau tikra darboholike ir bijau!Paniskai bijau pastoti nors giliai sirdy noreciau dar vieno mazo kudikelio.As suprantu tuos vyrus kurie bijo tureti vaiku,tai gali buti ivairios priezastys,buitis, laisve,savotiska ramybe,o gal nori truputi pagyventi del saves.Mes moterys gal norime visko per greit ir isgasdiname vyrus su savo norais,jie to turi noreti patys.Ir jei vyras nenori tureti vaiku jis jau toks ir jo niekas nepakeis.vaikus gimdom sau,o tokie vyrai te suteikia jiems pavarde.
Man atrodo cia yra nemaza dalis tiesos (nors ir kai kurioms moterims ta tiesa pasirodys nelabai gailestinga). Bet, zinoma, ne visais atvejais taip yra.Taip pat gali buti, kad zmogus dar jaunas, tam nesubrendes.
...dar gali būti ir kitas variantas..kai vyras jaučia labai didelę atsakomybę, ir jaučia, kad nepajėgs tinkamai, t.t. taip kaip jam atrodo išlaikyti šeimą...kai kelia sau pernelyg didelius reikalavimus ir jaučiasi tik vienas atsakingas už mateialinę šeimos gerovę ir per mažai jaučia paramos iš moters pusės....tada irgi dažnai vengia temų apie vaikus.
o jau tokie "ledo gabalai"- kurie savo vaikui nepasako gero žodžio-tai superiniai egoistai...tai jau jų mamų klaidos...o gal genai...nežinau..ir aš žinau tokių vyrų, bet jie yra nelaimingi, turintys problemų ir nemokantys jų spręsti.
Skaitau ir negaliu patikėti, kad taip būna. Siūlyčiau nenusiminti ir stengtis į viską žiūrėti pozityviau. Manasis irgi ilgai ''atsikalbinėjo''
 , bet tai tik dėl to, kad norėjo vaikeliui nupirkti namus. Aišku, paskui bandė atidėlioti kitais būdais (kaip pvz. noriu kitais metais važiuoti į JAV brolio aplankyt ir pan.), aš su viskuo sutikau. Bet jau kai atsirado butas, sakiau neištversiu, jau ir naktim verkdavau, kaip noriu ir niekur nevažiuosiu... nes noriu jau dabar Dabar juokinga aišku prisiminus. Iš pradžių, jį visi mano nuolatiniai zyzimai ir badymas pirštu į visus mažus vaikus parduotuvėse užkniso, vėliau aš ir pati apsiraminau, na o viskas baigėsi tuo, kad vieną dieną nei iš šio, nei iš to jis pats nusprendė nebesisagot Tada aš pati persigandau (gal tuo metu suvokiau atsakomybės naštą  ) Xi Xi Xi. O istorijos pabaiga tokia: iš tikro abu supratom, kad laukti nenorim, kai lelia nuspręs pats (-i) apsireikš, o jis (-i) ėmė, taip ir padarė  Kam ne taip gerai  , labai labai linkiu, kad viskas apsiverstų ir leliai krūvom byrėtų 
Na musu istorija turbut eiline. As karta uzsiminiau, kad noriu leliaus, manishkis pradzioj uzsidege noru, po to kasdien vis labiau abejot pradejo, matai ir patiems kartais pritruksta tai pinigeliu, tai laiko vienam ar kitam darbui nuveikt, o kai bus lialius
tai bus sunku ir t.t. Po to vel uzsimane, po to vel abejot pradejo. O va pries pora dienu pasake: "As skubiai noriu musu vaiko" ir akys tokios svelnios buvo, kad vos neapsiblioviau, tai kai atsimenu siurpuliukai laksto  Manau didesne dalis vyru siek tiek bijo atsakomybes, nevengia o bijo, nes dabar dirbam abu ir islaidos tik dviems, o leliui reiks daug ir gerai ir t.t. O kiekvienas tetis kaip ir kiekviena mama nori savo leliui tik paties geriausio
Man tai truko kantrybe, nes manasis nuolat issisukinedavo is pokalbiu apie tai, nuleisdavo juokeliais ir vis atideliodavo... As emiau sakyt vis dazniau ir dazniau, kad baigiu sias tabletes ir viskas. Karta jisai pastebejo, kad as kalbu rimtai ir buvo rimtas pokalbis. Iki tol negalejes rimtai paaiskint, kodel savu vaiku nenori, jisai pagaliau isstenejo, kad nenori but suvarzytas. Iskilo netgi skyrybu klausimas. Bet per diena viskas issisprende: vaikas bus, bet man ir vel pastatyti nauji murai, kuriuos turiu perlipti. Labai neteisinga. As, vadinas, gyvenu pagal svetima valia. O pamacius vaika, man silpna daros. Nescios moterys man nuo pat vaikystes grazios ir kazkokios sventos atrodydavo. Mazyte svajojau turet 8 vaikus!  Bet vis netikdavo kandidatai i tevus  O dabar gi mano pats geriausiasis mane sitaip skriaudzia! Negaunu as pastovaus darbo, o be sito labai nelengva jam vienam ismoket ivairias paskolas.... Stai ir tista guma... Nezinau, kaip ja sutrumpinti. Uz vaikus mokama pasalpa iki 3metu pagal dydi prilygsta socialinei bedarbio pasalpai. Bet panasu, kad sios zinios mano vyro ausu nepasiekia. Ar kudikis iki 3metuku gali sunaudoti per menesi 600euru? Manau, kad nelabai. Ikalbineti draugiskai? As jau antri metai graziai ikalbinejau ir va, kiek tos naudos. Egoizmas labai gajus ir stipriai ileides saknis. O ypac, jei vyras jau metuose ir ilgai gyvenes savo malonumui.  
Hmmm...Skaitau skaitau- pas mus tai kažkaip atvirkščiai gaunąsi. Vyras nuolat į vaikiukus spoksojo, o aš jų kol kokiam supermarkete nenumindavau, tol nepastebėdavau. Analogiškai gaudavau į pašonę su alkūne, jei kur horizonte nėščia moterytė pasirodydavo: "Tu pažiūrėk, pažiūrėk!".
Mano vyras lyg ir nori vaikelio (bent jau kai kalbames apie tai), bet kad detu nors mazhas pastangas...
Ash lakstau pas gydytojus, tiriuosi, geriu vaistus (turiu visokiu problemu), o kai ateina tos didzhiausios tikimybes dienos jis nenori myletis, sakosi pavarges... Palikinejau raudonus lapelius per vaisingas dienas, bet jis tai ignoravo. Gal taip bando parodyti, kad dar nenori vaiku? Mes vede treji metai.
Pabandyk nieko nesakyt, tiesiog sugundyt
 , gal jam pats tas gamybos procesas del gamybos netinka? Gal tiesiog atsiduokit vienas kitam negalvodami apie tai kad "darot" leliuka, o leliukas ims ir ateis 
Yurgita, gal taip ir dariau, bet kad pastaruoju metu jis apskritai nelabai rodo susidomejimo seksu. "I kaire" neina, nes laiku grizhta namo ir nebuna jokiu ten paslaptingu komandiruochiu...
Optimiste, pastebejau viena dalyka, kai as geriau stimuliuojancius ir tiksliai zinojau, kada tos vaisingos dienos, tai mes abu myletis nenorejome, praktiskai mylejomes is reikalo. Taip, kad kartais geriau ir nezinoti... Gerai Yurgita sako "gal jam pats gamybos procesas del gamybos netinka" kaip, kad ir mums matyt netiko, nes iki tol tokiu problemu nebuvo
Optimiste, nepastebejau tavo antros zinutes. Na, jei apskritai seksu maziau domisi, tai gal ir ne tame bedos. Tuomet gal jums abiems reiketu atostogu
maniskis intiensyviai stebi mano temperaturos kreive ir aiskina kad ta diena i darba neleis manes
bet pradzioj irgi nelabai buvo susizavejes, sakydavo kad as ji isnaudoju (aisku juokais), bet buvo aisku kad jam labiau noretusi, kad proceso metu galvociau apie ji o ne kaip uzkibti 
Slyvute, gal ir reiketu...
Kartą vyras skaitė knygą ir man parodė
, ten herojus buvo toks senas išminčius ir jis sakė, kad pats didžiausias pasaulyje malonumas, tai daryti mylimai moteriai vaiką , kai ji sutinka.... O kai kurie mat nenori patirti to pačio didžiausio malonumo...
100% teisybe. tik musu seimoje buvo taip, kad as pastojau, kai finansine prasme apie vaikus galvoti buvo beprotybe. finansiniai klausimai issisprende iki vaiko gimimo, bet vyrui tai kainavo labai daug nervu...
Būk gera, pasidalink patirtim, kaip tu ištvėrei tą laiką iki buto įsigijimo? Pas mumi labai panaši situacija. Aš leliaus noriu be proto, ČIA ir DABAR. Bet vyras yra pasakęs du labai logiškus ir rimtus argumentus. Pirmas, kuris man neatrodo taip baisiai svarbus, yra gyv. ploto trūkumas. Aišku, būtų sunku sutilpti dabartiniam bute, bet gal kaip nors... Antra, man iš tikrųjų rimta priežastis: auginamės vyro vaiką iš pirmos santuokos ir rudenį jis pradės eiti į mokyklą. Nauja aplinka, nauji žmonės, stresas. Man ir pačiai ranka nekiltų pirmuosius mokslo metus jam užkrauti dar vieną psichologinį krūvį - nuolat rėkiantį mažiuką. Abi šitas priežastis mano protas suvokia, bet su jausmais nesusitvarkau, ypač per PMS.  Beje, mano argumentas, kodėl noriu kuo skubiau - 30 ant nosies, kad juos kur galas...
Kasiopeja, labai tave suprantu. Mane irgi metukai spaudzia, as uz tave vyresne, o vaiku nenusimato. Vyras kaciuka i namus parnese.
Kaip paguoda, kaip koki raminanti vaista man nuo kliedejimo...
O manajam greiciau apsisprest kaip tik ir padejo mano kliedejimas apie kaciukus, suniukus arba sinsila namuose. Sake, kad jau reikia tau kuo nors rupintis tai as geriau tau 'itaisysiu'
Tikiuosi, tai padės truputį Aš savo mamą panašiai nuraminau. Anūkais kliedėti pradėjo gal prieš 10 metų. Tada mes jai nupirkom šunį - nuo tol laiko kalbos apiel anūkus baigėsi
As buvau kone pribloksta jo elgesio su tuo kaciuku! Jis norejo suaugusios kates, nes mazas, jaunas, dar ziplas kaciukas, atseit reikalauja daug demesio, papildomo vargo mokinti ir pan. O as norejau mazylio. Tai jisai nusileido ir nuo to mazo, zioplo katinuko neatsitraukia dabar ne per zingsni!!!! Kalbasi, aiskina, paduoda atima, ant keliu atsiklaupes glostineja, kuomet anas laka pienuka... Na, atrodo, tarsi kas pamaine vyriski!!!! O paskui klausia, kiek tau kaciuku parnest, kad tu pamirstum savo nora tureti vaika? Nieko sau.
Vyro elgesys su kačiuku- geras ženklas -tik įsivaizduok kaip jis pasikeistų sužinojęs, kad laukiesi...
Taip!!!! Ir man pirma tokia mintis buvo! Persasi isvada, kad padetu situacijai pakrypti i aiskesne puse tik netyciukas, bet kaip ji surengti? Neturiu supratimo...
Negaliu nustoti tu tableciu naudoti. Teisybe, siandien jau veluoju viena diena pradeti nauja 21dienos cikla po menstruaciju. Gal surizikuot ir pasinaudot proga, kad pavelavau, nebevartoti ir pameginti pagaut netyciuka? .
Yra kelios kategorijos vyru - kurie nenori vaiku, bijo ju kaip velnias kryziaus, nenori atsakomybes ar pan.; tie, kurie galbut kada nors ju noretu tureti, bet kazkokiais budais per anksti ju priseja po visa pasauli, o po to per "Atleisk" susilaukia Palmiros su puokste; tie, kurie nori, bet negali; tie, kurie myli vaikus, nori ju tureti ir dziaugiasi kiekvieno kudikio atejimu i si pasauli ir t.t. Galima dar surasti ivairiu apibudinimu apie vyrus ir ju poziuri i vaikus. Cia priklauso nuo individualaus asmens. Visa laime, kad musu su vyru poziuris vaikus vienodas - be galo juos mylim ir tikrai laukiam savo vaikeliuku
Jei vyras nenori/bijo tureti nors viena vaikuti, tai arba jis nera tikras, kad gales pakankamai patenkinti seimos poreikius, arba tai meiles reikaliukai suslubave...
Aš tai net nežinau prie kurių priskirt man savo vyrą. Pirmas vaikas buvo netyčiukas, bet man tai buvo labai laukiamas. Žinoma, abu buvom jauni... Bet ir po 7 metų vyras manęs nemaldauja ir neprašo (kaip perskaičiau kai kurių) antro vaikelio. Prasitaria, kai aš paklausinėju, kad jau metas būtų gražiai dukrytei, bet kad labai jau rodytų didelį norą to nėra. Žinoma, mes nesisaugom, planuojam vaikiuką, bet manau ne visi jau tokie emocionalūs. Perskaičiau kaip mamytės liūdi, kad tėtukas neperdažniausiai glosto jų pilvelį, ar nešokinėja kartu su jomis iš laimės. bet ne visi juk vienodi.
Sutinku su Sesyte 100%!
Mano vyras labiausia bijo vaiku verksmo. Jam tai pats blogiausias dalykas. Jis kai pradejom gyventi buvo pries vaikus vien tik todel, kad "jie nakti verkia". As jam pasakiau, nori tu ju ar ne, bet mes vaiku vistiek turesim. O kai pastojau, tai lyg ir baimes praejo. Sutarem, kad jis maudys, tipo jam tai lengviausia (mat jis turi sunu ir pirmos santuokos) o as busiu atsakinga uz vaikiuko auklejima....
Maniškis yra unikumas visom prasmėm - nors mes nesusituokę ir kartu negyvenam, bet auginam sūnų, kuriam greitai dveji. Net iki dabar jis nepasirįžta keisti savo tariamos laisvės ir nepriklausomybės bei apsigyventi kartu su manim ir sūnum, nes vis dar dvejoja, ar mes jam pakankamos "vertybės"...
Mano aplinkoje "zuja" tokie vyrai, kurie sneka, jog vaiko nenori jokiais budais, o kai jie "netycia" atsiranda, tai myli juos baisiausiai, tiesiog visiskai del to suskysta... Nezinau, kodel jie taip elgiasi, manau mums to niekada nesuprasti. As palaikau tavo ta ideja... Bet, aisku, kiekvienas atvejis labai individualus, turi tai suprasti
Maniškis neseniai man tokį pareiškimą suskėlė, kad akys ant kaktos išlipo - sako, ai gal nebesikankink su tais kontraceptikais, nueisiu aš į ligoninę ir pasidarysiu vasektomiją... tik pašokau kaip nuplikyta, tu ką, beprotis, sakau..... kai užsinorėsi vėliau, kruvinai nagus nusigrauši ... O jis man - nenoriu aš tų vaikų, gyvenime nenorėsiu ir taškas
 Draugauju su juo palyginus neseniai, bet labai intensyviai - pristatinėja mane tėvams, bendradarbiams ir t.t., nu vienu žodžiu, žiūri į mane rimtai ir aš buvau baisiai laiminga, masčiau kad čia jau turbut tas, pats pačiausias.......  iki kol neišgirdau šito pareiškimo - nu neišlenda man iš galvos... Man baisu... nes vaikų aš beprotiškai noriu... Nesuprantu kodėl, iš kur toks nusistatymas.. na, priskyriau tai jaunatviškam egoizmui, o kartais pastebiu, kad vaikais jis visdėlto žavisi... filmuose, pvz  ir šiaip būna kad išgirstu gaidelių , iš kurių galima spėt, kad nėra visai jau taip, kaip sako. Bet jei užkalbinu tiesiai šviesiai, atsakymas visada tas pats - nenoriu ir niekad nenorėsiu ..... 
As tai pasakysiu, kad maniskis tai irgi ilgai nenorejo, bet praejo daug laiko ir jo poziuris pasikeite. Siaip subrendom.. bet siaip itaka didele turi aplinka ir bendradarbiai!
ir dar ka as pasakysiu. Man atrodo tiems vyrams atrodo, kad mes moterys cia bandom bet kokiais budais pastot. cia uzsimanem ir tiek.. na gal nesaugus jauciasi. gal atrodo kad cia specialiai nepasisaugosim kada. Pabandykite juos itikinti, kad tai kad jums patinka vaikai ir mylit ir ateity noresit, tai nereiskia kad jau cia dabar pulsit.. Reikia abiem noret. ir aplamai, nustokit kalbet apie tuos vaikucius. Man irgi kartais uzeidavo norai kad va vaikeli turet ir net nepagalvodavau kad neiseis ji normaliai islaikyt, kad ir kt. plinkybes nepalankios. Bet protas visgi iveike ir dabar galima jau bandyt. Kas is to jei pastosi, o vyras visvien per jega nepasikeis, patikekite... daug smagiau kai abu nori, planuoja ir bando "daryti" gi tikrai ne is pirmo karto uzkimba. Ir dar.. nekreipkite demesi i aplinkiniu ir tevu snekas kad agi bus seimos pagausejimas.. jie kalba kalba, po to nustoja. Faktas  Amu: duok savo vyrui laiko. Buk kantri. gal reiks palauk pora meteliu, bet tai to bus verta, patikek manim. Mes apsivedem studentai pries 6,5 metu, dziaugiuos kad nepadariau nesamoniu. o irgi del vaiku net pykomes. Bet zinojau, kad ateis laikas bandyt. ir jis atejo is karto mum abiem 
Ne visada tinka tas patarimas turėti kantrybės... Mes abu pagal amžių jau tikrai turėtume būti subrendę. Bet maniškis vis sako, kad vėliau. Ir priežastį nurodė - jam viso mano dėmesio reikia. Ir tai labai panašu į teisybę...
O pernelyg zyzti irgi baisu - ne į tą pusė paveikti gali. Net nežinau, ką daryti. Bet tikrai neapgaudinėsiu.
Maniškis yra pasakęs -" kada ir kiek vaikučių turėti spręsk pati. Aš tau galiu tik patarti. Ne aš juos nešiosiu, ne aš gimdysiu, o ir visi auginimo vargai tau klius. Taigi nelabai turiu ir teisės spręsti. Galiu išsakyt tik savo nuomonę. "
Ir, sakyčiau jo argumentai buvo(ir tebėra)  . Na, tai tikrai žmogus norintis turėti vaikučių (žinoma ne tiek kiek Dievulis duos   ), bet paskutinis žodis yra mano.Rezultatas - kadangi jaunystėje buvau prigąsdinta dėl galimo nevaisingumo, tai pirmąją savo mergičką truputėlį paankstinau (pasilikau gerą pusmetį "darymui", o ji ėmė ir praktiškai po pirmo nesaugaus  pas mus atėjo  )O su antruoju - tai kai vyrui pasakiau - psio, nebesisaugau - supratau, kad žmogus tikrai norėjo antro lialiaus. Plušėdavo keliskart per dieną  Apie trečią angeliuką savo nuomonę išsakė mano penkiametė dukra - "Tu ką visai iš proto išsikraustei!!!!! Kiek laiko jis tavo pilve bus Kol mes jį užauginsim (gerai brolio vargus atsimena ). Neee.... Jei jau taip nori, tai einam į vaikų namus ir penkių metų sesę įsivaikinam "Ir čia įsiterpė mūsų šeimos smegenys (vyras ) su savo argumentuota nuomone. Taigi viskas visiems aišku - išsikapstom iš finansinės duobės ir einam sesutės į vaikų namus ieškot
QUOTE(Amu @ 2005 03 22, 06:01) Maniškis neseniai man tokį pareiškimą suskėlė, kad akys ant kaktos išlipo - sako, ai gal nebesikankink su tais kontraceptikais, nueisiu aš į ligoninę ir pasidarysiu vasektomiją... tik pašokau kaip nuplikyta, tu ką, beprotis, sakau..... kai užsinorėsi vėliau, kruvinai nagus nusigrauši ... O jis man - nenoriu aš tų vaikų, gyvenime nenorėsiu ir taškas Draugauju su juo palyginus neseniai, bet labai intensyviai - pristatinėja mane tėvams, bendradarbiams ir t.t., nu vienu žodžiu, žiūri į mane rimtai ir aš buvau baisiai laiminga, masčiau kad čia jau turbut tas, pats pačiausias....... iki kol neišgirdau šito pareiškimo - nu neišlenda man iš galvos... Man baisu... nes vaikų aš beprotiškai noriu... Nesuprantu kodėl, iš kur toks nusistatymas.. na, priskyriau tai jaunatviškam egoizmui, o kartais pastebiu, kad vaikais jis visdėlto žavisi... filmuose, pvz ir šiaip būna kad išgirstu gaidelių , iš kurių galima spėt, kad nėra visai jau taip, kaip sako. Bet jei užkalbinu tiesiai šviesiai, atsakymas visada tas pats - nenoriu ir niekad nenorėsiu .....  Na man irgi pries pora dienu akys ant kaktos issoko nuo brangiausiojo pareiskimo!! Siaip tikrai ji branginu ir rodos sutariam neblogai, mylim vienas kita, bet...  Jis visada sakydavo, kad nevartociau tu kontraceptiku, kad jei pastosiu tai tik dar labiau mane myles, as aisku tuo ir tikiu. Na o va pries pora dienu "paemusiam" aiskinau apie moteriskas problemas ir kad reikia mum leliuko susilaukti, kaip tik nustojau gerti KT (geriau del cistos kiausideje). Tai jis man kai atreze, tai zada praradau  sako: "as dar taves taip gerai nepazistu, kad priimciau su tavim tokius sprendimus"!!! oi kaip verkiau  ir pati prisigeriau  o po 2 dienu pradejau lakstyt i tualeta, pradejo pilvuka maust, galvoju pasidarysiu testuka, kaip tik viena turejau uzsilikusi...Bet nieko, ta antra juostele buvo siulelio plonumo bet manau kad ne, nes mano atveju ir taip labai sudetinga pastoti. Tai vat taip. Kazkaip maniau, kad mum viskas visada bus gerai ir kad busim kartu, bet va, sugrazino i realybe greitai, dar dabar graudulys ima... aisku, kita diena aiskino kad be proto mane myli ir manes to klausinejo gal 20 kartu, bet apie tai ka pasake, tyli iki siol.. Na nezinau ka galvot, bet galiu pasaky, kad iki siol, nors praejo tik keletas dienu, jauciuosi lyg atsumta, saltesne tapau, sukresta tokio pasakymo.Ai, baigiu rasyt nes tuoj vel apsibliausiu, sorry
Eimante, oi tie vyrai, jiem visada labai sunku pasakyt gražių žodžių, vat pasijuokt, pasikabinėt, labai paprasta.
Dauguma jaučia kažkokią baimę dėl vaikų, o jei mato, kad antra pusė tikrai nori vaikų, tai ta baimė tik didėja. Gaunasi, kai mes šnekam savo vyram apie didelį vaikų norėjimą, tai verčia juos bėgt nuo to noro, gaunasi tarsi spaudimas iš mūsų pusės. Čia ganėtinai natūrali psichologinė reakcija. Tas pats ir su kai kuriom moterim būna, kai jų vyrai ima svaigt apie vaikutį, tai tos kalbos verčia nenorėti... Aišku, antrai pusei skaudu girdėt, kai kita pareiškia, kad nenori, bet tikrai ne visada tai iš tikro nenorą reiškia, dažnai tai psichologinė gynyba... QUOTE(liepsnelė @ 2005 05 19, 07:14) Eimante, oi tie vyrai, jiem visada labai sunku pasakyt gražių žodžių, vat pasijuokt, pasikabinėt, labai paprasta. Dauguma jaučia kažkokią baimę dėl vaikų, o jei mato, kad antra pusė tikrai nori vaikų, tai ta baimė tik didėja. Gaunasi, kai mes šnekam savo vyram apie didelį vaikų norėjimą, tai verčia juos bėgt nuo to noro, gaunasi tarsi spaudimas iš mūsų pusės. Čia ganėtinai natūrali psichologinė reakcija. Tas pats ir su kai kuriom moterim būna, kai jų vyrai ima svaigt apie vaikutį, tai tos kalbos verčia nenorėti... Aišku, antrai pusei skaudu girdėt, kai kita pareiškia, kad nenori, bet tikrai ne visada tai iš tikro nenorą reiškia, dažnai tai psichologinė gynyba...  liepsnele, man patiko, ka parasei... sutinku su tavim 100%. Is pradziu maniau, gal jam ta meile jau blesta, tai uztat taip ir pasake na bet per sias dienas jis man irode kad ne (tikiuosi ne is kaltes jausmo )
QUOTE(Eimante @ 2005 05 19, 11:34) liepsnele, man patiko, ka parasei... sutinku su tavim 100%. Is pradziu maniau, gal jam ta meile jau blesta, tai uztat taip ir pasake na bet per sias dienas jis man irode kad ne (tikiuosi ne is kaltes jausmo )oj sutinku su jumis 100 proc. pas mane tas pats...aš labai labai noriu, o manasis visom keturiom prieš aš jau ir ašarų lieti nebeturiu sveikatos.... bet tikiuosi, kad man pavyks pramušti ledus
|
This is a "lo-fi" version of our main content. To view the full version with more information, formatting and images, please click here.