Labas,

Nestukes ir jaunos mamukes, ka darote su savo mamomis? O gal cia tik man vienai tokios problemos kyla...?

Iki gimdymo man liko 3-5 dienos (na, zinot juk, nieko cia nesuplanuosi
Mano mama, su kuria mano santykiai niekad nebuvo normalus, kiekviena diena man rasineja zinutes, skambina, klausia, ar turiu ka valgyti, ar galiu paeiti (na, as vaikstau kaip zmogus ir vairuoju automobili, bet apie tai jau puse metu negaliu sakyt motinai, nes, matot, nesciosioms vairuopti negalima ), siulosi atvaziuot, o atvaziavusi uzduoda tokius klausimus, kaip pvz.: "Ar tu ji myli, ta, kur pilve?", "Ka darysi, kai prasides gimdymas?", "Tau reikia paramos, jei prasidetu, nes pasimesi..." Jei tai butu ne motina, o kokia kita moteris, jau seniai netureciau su ja jokiu reikalu, lektu kaukdama nuo manes, nes gerokai uzvosciau kiekviena karta sutikusi.

Esme ta, kad mano mama nieko nezino apie gimdyma, jai dare planini cezari, kai mane isiminejo, as vienturte, o tais laikais (mamai - 62 metai...) niekas viesai apie gimdyma nerase ir nekalbejo, todel mano mama ir nezino, kaip vyksta pats procesas.

Tai va. Artejant gimdymui, mama savo perdetu rupesciu tiek man itampos sukuria, kad as jos is viso nenoresiu matyti - ir po gimdymo... iki siol kiek galedama vengiau bendravimo, bet buvo lengva isvengti, kai nenescia buvau...

Siandien, ji, pvz., skandala sukele, nes 20 minuciu neatsakiau i jos SMS - mat tuo metu kalbejau telefonu darbo reikalais. Mama sugebejo paskambint mano vyrui ir pasakyt, kad as neatsiliepiu ir jam reik vaziuot namo ir darbo, mane priziuret... Gerai, kad vyras siek tiek jau pazista maniske.

Neisivaizduoju, ka man daryti. Baisiausia, kad po gimdymo as negalesiu nei fiziskai, nei moraliskai jos isvaryt is savo buto, jei ji pas mane atvaziuos. Juk tai mano motina. Ka daryti???

Gal jums kuriai nors buvo panasiai, gal sugebejote susitvarkyti?

apie mamų ir dukrų santykius galima pusę romano parašyti , bet pagalbos jums jau "reikia" greit.
Panašu, kad jūsų mama "nešioja" vaikelį kartu su jumis. Tai tarsi galimybė iš naujo patirti motiniystės džiaugsmus ir rūpesčius. Be to mamos visda jautriai reaguoja į savo dukrų gimdymą - jos gaili savo "mažosios" dukrytės, norėtų apsaugoti nuo gresiančių skausmų ir ... truputėli pavydi , nes leliukas bus ne jos
Kita vertus, vienas vaikas neišnaudoja motiniškų resursų (nors ir gauna per didelę meilės koncentraciją), - prisiminkit tai pati, kai sakysit "man užtenka vieno vaiko"- todėl ji tikrai nuoširdžiai laukia vaiko ir rūpinasi jumis.
dar viena tiokios globos priežastis gali būti jūsų "nelabai kokie santykiai". Intuityviai mama nori priartėti prie jūsų, kad vėl galėtų būti tokia reikalinga, kaip buvo prieš daug metų. Jūsų nėštumas ir būsiantis gimdymas pastato jus į vieną lygmenį su mama (abi mamos) ir yra bent teorinė galimybė vėl susigražinti bendrumo, artumo jausmą. (abiem reikalingą).
tačiau, šiai dienai atrodo, jūs dar nepasiruošusi susidraugauti su mama
kad apsaugotumėt save ir neįskaudintumėt mamos elkitės su ja, kaip su drauge, kuri labai nori padėti, bet nežino kaip. Labai paprastai ir aiškiai formuluokit, ko iš jos norėtumėt, o ko ne. Pav.: " mane labai sujaudina dažni skambučiai, o dabar aš noriu ramybės. Kai jau "byrėsiu" būtinai pranešiu pati" ir pan.
jūs iš karto turėtumėt apgalvoti ir susitarti su mama, kokios pagalbos iš jos norėsit ligoninėje ir namuose po gimdymo. kaip taisyklė, močiutės puola "padėti" prižiūrėti kūdikį, nors labiau reiktų, kad išplautų kambarį, sutvarkytų rūbus, paruoštų valgyti jums ir vyrui (jei jis dirba) - žodžiu, pirmomis dienomis nuimtų nuo jūsų visus buitinius rūpesčius. jei manot, kad jūsų mama pati to nesusiprotės , tai tiesiog paprašykit. Ji jausis naudinga ir reikalinga, o jūs gausit ramybę sau ir kūdikiui. ir nebijokit jai sakyti to, ką reikia sakyti . Tik darykit tai korektiškai(nesielkit su mama blogiau nei elgiatės su draugėmis) ir ji visai normaliai reaguos į šiuolaikinę mamą
Jei nebepasirodysit iki didžiųjų įvykių - sėkmės jūsų naujai šeimynėlei!

Gali būti, kad jūsų mama sveikatos ir pinigų neturėjimu danksto nepasitikėjimą savimi, naujovių baimę ir pan. kadangi ji taip nugyveno didžiąją dalį savo gyvenimo, labai sunku bus pakeisti įpročius senatvėje. bet bandyti niekada nevėlu Tik jums nepavyks vietoj savęs iškišti "avį" , nes greičiausiai, ji nelabai turi draugių. Tai reiškia, kad su bet kokia nauja veikla, vieta ar aprangos stiliumi ją reikės supažindinti teisiogiai jums.( sakėt, kad esat artimiausia) Prie progos pasikalbėkit apie ką ji svajojo jaunystėje, kas jai patikdavo, kokių savo planų negalėjo (bijojo) įgyvendinti. Gal yra progos dabar tai pabandyti. Tik jai tikrai reikės daug jūsų pagalbos, kad įveiktų nepasitikėjimą. Kad būtų lengviau, veikla turėtų būti įdomi jums abiems, tada ji nesijaus "išmesta" ar "pramogaujanti" per prievartą. Neaišku, kur jos vyras (jūsų tėtis?). Gal yra kokių jos amžiaus žmonių, kurie galėtų sudaryti kompaniją, nes greitai visą jūsų laiką ir dėmesį suvalgys mažiukas.

Siaip tai cia viskas suprantama, kad musu mamos tiesiog kaip ir nori grizti i ta busena, kai mes buvome mazi, nuo ju priklausomi ir mama budavo pasaulio centras. Na , bet net ir tai suprantant sunku kartais elgtis atitinkamai ypac kai taip elgiais ne tavo mama, o anyta Mane toks rupestiskazkodel labai spaudzia, as noriu viska pati daryti, o ji neleidzia tiesiog per prievarta tvarko visus musu reikalus. Uz tai norint ka nors padaryti be jos isikisimo turi tyleti apie savo planus kaip koks partizanas. Nezinau as tai priimu kaip kazkokia santazo forma, paima viska padaro(nors nieks ir neprase ) o po to ziuri tokiom nuskriaustom akim, va atseit as dariau, stengiausi, o jus nedekojat man. Tuo labiau, kad ji viska daro savaip. Na kad ir buto interjeras- truksta kokio baldo- paima nuperka ir viskas ir turi buti dekinga, nors galbut svajojai apie visai ka kita Va taip

Laba:)

Is tikruju, anksciau aprasytas anytos atvejis - tapatus manajam, tik skirtumas cia - giminystes rysiai. bet tikiu, lygiai taip pat ir anytai negali pasakyt: "nedaryk mano gyvenimo nepakenciamu", kaip kad ir mamai nepasakysi.

Nu va, jau pagimdziau suneli ir isbandziau, kaip PO TO santykiai klostosi su mama...
Baigesi tuo, kad, kai labai reikalinga pagalba, samdausi aukle (3 val. per diena, kad pamiegociau:), o mama atvaziuoja, kai jai paciai norisi, bet pora kartu per savaite susidaro... Tom dienom apsisarvuoju kantrybe ir leidziu daryti mamai puse to, ka ji nori. Labai sunku emociskai - jauciuosi kaip dar su vienu kudikiu. Bet man padeda nuostata, kad... mama pagaliau isvaziuos namo ir as vel galesiu laisvai kvepuoti.

va taip. realybe.

Sekmes visiems santykiuose su mamom ir anytom...

as toks zmogus, kuris sako viska tiesiai sviesiai (tik be izeidimu). savo mamai iskarto pasakiau ko nenoriu is jos girdeti ir tt.buvo ir ji pradejusi perdetai rupintis manimi,ypac nestumo gale. neapsikentusi pasakiau viska ka galvoju. dabar musu santykiai puikus

Is savo mamos, deja, nieko apart priekaistu apie savo nepilnavertiskuma negirdejau. Nemaciau 3 metus ir nenoriu matyti Bendravimas telefonu (karta per menesi) trumpas: pinigus pervedziau, gali isiimti...mamyte... iki

Na mano mama yra ideali, bet toks kaip jūs aprašot savo mamas, tai toks yra mano tėtis. Tiesą pasakius nežinau kaip aš gyvendama kartu su jais neišsiskyriau su savo vyru. Nes mano tėtis taip reguliavo mūsų gyvenimą, kad vajai vajai. Jis nesuprasdavo kam mano vyrui reikia karts nuo karto išvažiuot pažvejot. sakydavo, kad negalima. Na žodžiu...
Bet kai mes išsikraustėm aš pradėjau jgražiai sakyt, kad nelįsk pmūsų, mes patys susitvarkysim (gerai, kad mano mama padeda stabdyti jį nuo kišimosi mūsų gyvenimą). Ir žinokit po biški jis rimsta. Dabar paskambina telefonu ir paklausia ar turiu valgyt, o gal man ką nupirkti apsirengti? Matau, kad jam tai malonu pačiam, bet aš jaučiuosi kaip būdama maža mergytė, kurią reikia prižiūrėti.
Žinau, kad jo aš nepakeisiu, bet stengtis reikia O gal kartais nors truputį pavyks

O mano mama karts nuo karto mano pupa vadina "dukryte", ir kelis kart pakartoja, pabrezianciai taip, prie mano vyro... Na man tas labai nemalonu, nors santykiai tarp musu geri labai. Idomu del ko ji taip elgiasi? Nori parodyti, kad mes esam tik vaikai, ir galbut negalime buti tevais??? nezinau, bet manau, kad del to, jog ji nori kontroliuoti situacija ir mus valdyti? ar gali ji taip elgtis del to ir kaip reaguotumet jus???

nepakesciau jei mano mama mano vaika vadintu "savo dukryte" jei mandagiai nesupranta riekia pradeti nemandagiai nors siaip mano mama to nedaro, nes zino mano charakteri

As, netgi nepaisant mano santykiu su motina, gal ir sutikcviau , kad savo anuka, mano mama vadintu sunelis, sunuliukas, saulute ir t.t. Bet ..... ji... taip jo nevadina... ir nevadins manau... abejoju, kad ji suvokia jo egzistenicija visai... kartais telefonu (kai as jai primenu ji paklausia , kai jis laikosi), po operacijos, kuria mano vaikas turejo balandi iki siol ji nepaklause kaip viskas baigesi... matyt pamirso... Ne, ji nera besirde egoiste, tiesiog kaz kokie dalykai jos kaz kaip nepaliecia, bet as del to nei kiek nesigailiu, nes jei butu kitaip, as buciau nuvaryta i kapus klausimais, kaip as aplamai leidau tokiai situacijai atsirasti, ka as padariau ar nepadariau, kad mano vaikui negerai ir t.t. iki begalybes...
as , mazdaug apie 10-12 metu NENORIU savo motinos salia jokiam vaidmeni, nei aukle, nei namu seimininke, nei patareja, NEI MAMA... lai lieka tolima giminaite uz juru mariu, ...kuriai reikia padeti materialiai...

...ir dar sako, kad Lietuvoj ne matriarchatas Jūsų pasiklausius, atrodo, kad čia viską sprendžią tos žiežulos mamos, o mes jau būsim tos nežiežulos , kurios niekada nesikiš į savo vaikų gyvenimą, nenorės paliesti anūkų, meiliai jų pakalbinti ir pavadinti dukrytėm ir sūneliais.... jei iš tikrūjų taip galvojat, užsirašykit raudonom raidėm ant sienos, kad jūsų dukros galėtų parodyti jums tą užrašą po 30 metų...
O jei rimtai, tai jūs visos esat jau suaugusios moterys ir ,dauguma, mamos. Todėl tas konfliktas su savo mama yra jau vidinis ir nėra tokio kampelio žemėje, kur galėtumėt nuo jo pasislėpti. Deja, jis nedings net po mamos mirties (gali net paaštrėti). Vienintelis būdas atsikratyti - išsiaiškinti savo santykį su moteriškumu ir vyriškumu, su motinystės sąvoka ir , kas atrodo daugeliui - neįmanoma, atleisti savo mamai. Už tai, kad ji buvo netobula, kad nemokėjo susikurti savo gyvenimo, kad nemokėjo mylėti vyrų ir neišmokino to savo dukrų, kad nesugeba pakilti virš sao buitinių rūpesčių, kad turėjo laiko tik valgio padarymui, o pokalbius užmiršdavo, kad nesugebėjo atpažinti tikrųjų jūsų poreikių, kad dabar yra silpnos ir reikalauja jūsų dėmesio ir "skolos gražinimo, .......
Tik iš tiesų atleidusios savo mamai, būsit nuo jos laisvos (padaryti tai milijoną kartų sunkiau, nei pasakyti ) ir nebebijosit konkurencijos savo vaikų atžvilgiu, nebijosit pasakyti jai paprastai apie sudėtingus (savo jausmus) dalykus. Galų gale, be kaltės galėsit apriboti jos "teisę" kištis į jūsų šeimos gyvenimą ir t.t. Svarbiausia - atgausit ramybę .

Aciu, Jolanta, Tu teisi tikriausiai. Tik kaip atleist? Zinoma, reik remtis krikscioniskom vertybem...

Savo mamoms mes keliam ziauriai didelius reikalavimus.

Gal todel: jei man kas nors nuolat nurodineja, kaip gyventi, turi buti pats ka nors gyvenime pasiekes, bent jau turi buti siek tiek laimingas. Tik tada as jausiu pagarba tam zmogui ir i jo nuomone atsizvelgsiu.
O jei to despotisko nurodinetojo gyvenimas - pravalas (ne be jo paties kaltes), tai tylek sau kampe ir nedrisk reikalaut, kad ir tavo vaikai kartotu tavo klaidas.

Bet tai, kaip raso Jolanta, turbut tikrai vidinis konfliktas.
Atrodo, esu laiminga, nes nematau motinos jau savaite, bet sapnavau ja sianakt nekaip, br..

Mano anyta. Diev, kai tik gime vaikas, ji atejo ir padejo nurodineti, ka ir kaip as tureciau daryti. "pampersu nenesiosim, nes nesveika", "siandien dar nemaudysim" ir pan... Buvau dar labai jauna (22m) tai ir nemokejau atsikirsti. Dabar aciu Diveui, gyvenu kitame mieste, su vyru (jos suneliu) issiskyriau, taigi bendravimas yra tik formalus ir tik del sunaus. Bet kartais kaip pastebiu, kaip ji elgiasi su mano vaiku! Pvz. "ar tu mane myli, nemyli, negeras berniukas, zadejau tau ledu pirkti, bet dabar nebepirksiu", "ateik pas mane, o tai daugiau jokiu saldainiu nepirksiu"... O po to stebisi, kai akunas vos pasisveikines klausia: o ka man turi nupirkusi (dabar to jau nebedaro, nes yra pakankamai didelis) Net siurpas prisiminus ta bendravima... Taip kad labai gerai suprantu ta situacija. Zinoma, su mama dar sunkiau, nes gali buti kaip ir kaltes jausmas. Mano mama mirusi, ir mano maziaus nemate, del to anytos kisimasis dar labiau nervino, nes ji vienu momentu buvo uzsimojusi buti man mama, ir labai pyko, kad as jos taip niekada ir nepavadinau.
Oho, kaip as cia padrikai prirasiau visko, bet kad si tema issauke labai nemalonius prisiminimus....

Vakar mamai buvau palikusi savo mažylį, tai kai grįžau ji man ir sako: va tėveliai, nemokat jus visai vaiko auginti, o mes kaip gražiai laiką leidome, su vežimuku į balkoną nuvažiavome...
atrodo ir pati susitvarkau, o mama vis su šimtu patarimų kaip auginti ir baisiausiai pyksta, kad neklausau
mamos jau nepakeisiu, bet pati bijau, kad į senatve koks debeselis man neužplauktų, marčiai gyvenimo negadinčiau

Aš visai neužsigaunu, kai mano mama anūkę pavadina dukryte. Kiek pamenu, ir mano močiutė mane kartais taip pavadindavo.
O dėl kai kurių mamos priekaištų, tai jai pasakau, kad kas man primena, kaip aprengti, apauti ar auklėti vaiką, kai tavęs nebūna. Beje, įvairiais vaikų auginimo ar auklėjimo klausimais su mama pasiginčijame, bet dėl to niekada nekonfliktuojame. Abi esame pakankamai laisvos ir brandžios moterys - motinos, kiekviena, žinoma, savo vaikui...

Mamai as tiesiai sviesiai pasakau - NEAISKINK ir NEGADINK MAN NERVU. Arba PATYLEK. Viskas. Aisku, cia veiksminga tik kuriam laikui, uz poros valandu vel zuja su savo senobiniais zirzimais, bet as rami moteriske, galiu kartot tiek, kiek mane nervina

Kai jau visai uzknisa, sakau: "Turi savo dieda (mano teti) ir savo vaikus (broli su sese), tai ir rupinkis, o prie manes ir mano vaiko nelisk". Nezinau, ar cia apsibarimas- tiesiog toks musu bendravimas- apsizodziavimas igrisusiomis formulemis

O va anytai tai kol kas nepaburbu, tik "neutraliu" tekstu pasakau: "Negalima taip vaikui sakyti", "man dzin, ka daro ir sako kiti- AS geriausiai zinau, ko MANO vaikui reikia". Kai pasimatom 3-4 kartus per metus, pykti kazkaip suvaldai, bet jei dazniau tektu pasibut, itariu, tapciau marti-ragana

Su savo mama jau 5 savaites nesisneku. Susipykom Viena karta neistveriau ir pasakiau, kad ji, jei nors siek tiek myli mane ir savo anuka, nesikistu i musu gyvenima.Nes jai viskas yra blogai. Devynerius metus blogai vaika auginu, rengiu, maitinu. As jo nemyliu, nemyli vaiko mano antras vyras (nors apie tikra vaiko teva tai isviso nieko girdeti nenori), mes vaika musam ir visaip skriaudziam. Ji net mano ziogui pasiule gyventi pas ja, ji matot pasirupintu "vargsu naslaiciu" Zinot, neistveriau, supykau labai Mama isdidi, neskambina, ir as pirmoji nesiulau taikytis. Biski skauda dabar sirdute, kad taip isejo, bet ji irg turetu galvoti ka sako

Būtų labai paprasta, kad galėčiau jums išrašyti receptą mamos tolerancijai didinti , deja...
dar paskaitykit Laisvės ir Agneklimjan laiškelius. Juk yra skirtumas? Vienas iš ramybės, kitas - iš karo zonos. dar kartą bandau pasakyti , kad ramybė ar "karas" tai vidinės žmogaus būsenos. Tai reiškia, kad žmogus su vidine ramybe į kito žmogaus nelogišką priekaištą gali ramiai atsakyti ir nejausti jam pykčio , neapykantos , kaltės. Na, gal tik nustebimą . Tam, kad vyktų karas reikia bent dviejų kariaujančių pusių, jei viena pusė pasitraukia - karas netenka prasmės ir baigiasi. tai labai sudėtinga praktikoje ir ilgai trunka... Kartais tik mūsų vaikų priekaištai, išsakyti tokiais pačiais žodžiais priverčia pakeisti mąstymą.
Dėl ateities : taip nemaža tikimybė kad jūs, mielosios, būsit bjaurios uošvienės ir bobutės. Nes: jūs pačios pasiekėt gerovės savo gyvenime, įgijote daug patirties ir žinių, jaučiatės savarankiškos ir žinančios, "kaip yra geriau" ir pan. Negi manote, kad kažkokia neapsiplunksnavusi piemenka žinos geriau už jus, kaip prižiūrėti jūsų nuostabųjį anukėlį
O jei rimtai, tai gerbkit save, savo teisę auginti vaiką, mokinkitės net iš priešų (mamų), kai tai naudinga ir mandagiai, bet aiškiai ir nedviprasmiškai išsakykit savo nuomonę (kalbėkit ramiai, bet taip, kad jūsų sakinio gale jaustusi taškas, po kurio diskusijų nebėra). Sėkmes.

Aciu Tau, Jolanta,

labai gerai parasei!

Man dar kartais (kai bunu ramybes busenoj:)) padeda toks dalykas; i savo mama bandau paziuret kaip i... svetima moteri. Tada buna lengviau, kai isisamoninu, kad su ja negyvenu, ir kad musu bendravimas truks tik ribota laika, pvz., 2-4 val., kurias nera taip jau labai sunku iskesti, nekelus "karo".

Ir dar - stengiuos negalvot apie musu santykius. nes vien nuo galvojimo bloga, o kai susitinkam - tas galvojimas sugadina net ir musu pastangas bendrauti normaliai bent pusvalandi.

Sekmes nebuti tokiom mamoms mums...

Na su mama as labai taikiai bendrauju, tik kartais reikia stipresnio zodzio, kai perzengia ribas. O siaip as esu gana tolerantiska, leidziu zmonems issikalbet, issakyt savo auklejimo paziuras, sakau, kalbek, jei tau geriau nuo to pasidarys. Aisku, daug galima pasimokyt is seneliu, bet as kartais su siurpu prisimenu savo tevu tikrai perdeta rupesti, auginima, pernelyg didele reakcija i menkiausia problema, todel mane paprasciausiai nervina, kad nori ta pati modeli ir mano vaikui prikist. Pvz., mama zurza, kad vaikas uzverkia - atseit, nesiok, kam vaika rekdini; jei vaikas zagsi - aprenk ji silciau, jis del salcio zagsi; tie nuolatiniai "nespausk jo, laikyk nugara, uzdenk ausis, apmauk kojines, neimk uz ranku-isnarinsi" svelniai tariant u-z-k-n-i-s-a!! Atrodo, kad as tik kankinu vaika. Geriausia, kai liepia palikt vaika kaime, nes cia juo bus geriau pasirupinta, o ir oras geresnis Nu atsiprasau, ar man viska pro ausis praleist?! Siaip prie tokiu priekaistu visada paberiu priekaistus del mano auklejimo ir prieziuros ir sakau, kad savo vaikui to nenoriu.

O reikalai su anyta kaip su mina- nezinai, kada ji sprogs . Susitinkam retai, tai ir negirdziu daznai tu pamokslu. Bet nervina, kad mano vyrui skambindama aiskina visokius "monus"- kam vaikui veidrodi rodot- dantys neaugs, o kad greiciau jie isdygtu, maudykit vaika dazniau. Arba taip su visokiu sakneliu nuovirais - "girdejau, kad tas ar anas padeda" ir pan. Ai... tiek to...

Paguodet mane, kad ne man vienai su mama toks santykis.

Manau, kad issprendziau problemele nors siek tiek.

Nuo lapkricio eisiu i darba, tai keturiom darbo dienom pasamdziau pazistama aukle, o viena diena maziulis pabus su mano mama. ji pensininke, rysius su pasauliu gerokai apkarpiusi, tai is viso atimt anuko is jos negaliu, jai butu labai blogai.
Tai va, ta viena diena per savaite kaip nors istversiu, kai, grizusi namo, rasiu mama.

Is pradziu galvojau, kad tik suneliui butu gerai, bet paskui pamaciau, kad, kai as suerzinta kaip tigre tos jo mociutes, tai nelabai gerai tokiai ir buti su vaiku.

Viskas kas parasyta, taigi cia apie mano mama! vaikui valgyti neduodu. sako tu nors vandens duok..... (maitinu pati), kai palieku jai tik su sliauztais, tai randu ir megztiniu aprengta ir dvejom kojinem.... )))) irgi klausia: ar tu jam shiandien valgyti davei?
bet uz tai mazius prie mamos niekad neverkia. ji jau tai saziningai kiekviena minutele su juo prabuna, vis sudomina kuom, kad mazius patenkintas baisiausiai.

o mane dar labai nervina kai kalbindami vaika tevai sako "oi negera mamyte (tipo as) valgyt neduoda" - cia taip sako, kai vaikas rekia katik atsibudes visas apsikakines, as keiciu pampersa ir ruosiuos maitint. arba "oi negera mama, kankina Vytuka", taip sako tada, kai as tarkim kerpu nagucius, arba siaip kokia procedura atlieku...ir dar begale tu "...negera mama...". Oi negaliu,visad reikalauju, kad prie vaiko taip nekalbetu, juk as nesu bloga mama, karta teko rekimu tai paaiskint, nes nervai nebelaike

Paskaiciau tema ir turejau proga pasidziaugti savo mama . Pradzioje ji labai norejo padeti, bet mes jai iskart pasakem, kad pirmas pora savaiciu norim buti tik trise, nusistatyti savo tarpusavio santykius, o jau tada priimineti svecius (ir tai - svecius, o ne "pagalbas"). Visada pagiria nauja mano dukrytes drabuzeli, pasidziaugia, kokia grazia anukyte turi , duoda patarimus tik tada, kai jos klausiu (mat ji ikimokyklines pedagogikos specialiste, ir nors retai, bet visgi paklausta ji duoda labai sauniu patarimu). Del vaiko auginimo fizine prasme - nesikisa isvis, o paprasyta pabuti (nors irgi labai retai) labai dziaugiasi, bet ir pergyvena, kad viskas buvo labai seniai ir ji nebelabai pamena, be to, viskas nuo to laiko pasikeite. Ir be abejo, labai moka su vaikais uzsiimti, primokina visokiu dalyku ir pan. . Siaip nepasakyciau, kad musu santykiai butu tobuli, kartu gyventi tikrai negaleciau (o ir mane augindama, be galo daug klaidu pridare, taciau kai megina ir mane ta linkme nukreipineti, as jai sakau - mama, as noriu, kad mano dukra neturetu tokiu kompleksu kaip as, noriu, kad ji pasitiketu savim) - bet siuo (santykio su manim gimus anukelei) aspektu as ja tikrai labai dziaugiuosi. Tiesa, kartais apima toks jausmas, kad mane ji myli gal labeliau nei anukele, gal del to kad ji labai panasi i mano vyra? Nezinau, tas jausmas nera negeras, tiesiog keista jausti, kad Tavo mama pasiruosusi Tave ginti nuo Tavo pacios vaiko. Kartais ji ziuri i mane, bendraujancia su mazaja, ir sako - dabar supranti, koki svelnuma ir as jauciau bei tebejauciu Jums (man ir seseriai)? Kartais suerzina tik jos - issimiegok, atvaziuok pas mane ir issimiegok, Tu labai perbalusi...

O anyta - visiska priesingybe, ji tikrai panasi i ta cia daug sykiu aprasytaji nurodinejimo, anukeles gailejimo (ypac kol pirmus sesis menesius maitinau tik pati, esa jos sunui - mano vyrui - jos pieno uzteko tik pora savaiciu), mano dukreles/jos anukeles vadinimo dukrele (o kartais net pati save pavadina mama), modeli. Akivaizdu, jog uzauginusi tik viena vaika, be to, labai daug vietos jo auginime uzleidusi savo pacios mamai, dabar ji nori savotiskos moralines kompensacijos. Idomiausia, kad ji labai gviesiasi i anukeles auginima, bet visa tai orientuota i ateiti, iki siol ne sykio nepasisiule su anukyte realiai pabuti, esa bijo. Bijau, kad ateity tikrai bus bedos - ji jau dabar pasakoja, kaip vasara mano dukryte gyvens pas ja, kaip ji ja maitins kaip mano vyra maitino (ir bedos nebuvo). Jau dabar jauciu baime del to, jog ji stengsis visais imanomais budais uzimti kuo svarbesne pozicija savo anukeles gyvenime. Ir drauge suvokiu, jog esu priesiskai nusistaciusi jos atzvilgiu. Niekaip negaliu saves nuraminti, jog ji man nera konkurente, jog vaikas pats atsirinks ir viska supras, jog meiles taip paprastai nenupirksi...

O aš, kaip Fasolka, su savo mama jau beveik dvejus metus nebendrauju. Net telefonu. Mūsų santykiai niekada nebuvo geri, nors svetimiems ji och kokią puikią gimdytoją vaidino. Dabar jos nė matyti, nė girdėti nebenoriu. Ir atleidau jai šimtus tūkstančių kartų. Bet tik ne šį. Nes ji be jokių ceremonijų liepė nužudyti mano vaiką Vaiką, kurio mes šitaip laukėme. Būčiau supratusi, jei būtų išlemenusi bent kažką panašaus "dukryte, tau bus per sunku...". Nesulauksi: "eik, pasidaryk valymą. Neskausminga". Žodžių trūksta: gyvenam savuose namuose, nuo 17 metų finansiškai nuo jos nepriklausau, savo pirmąją anūkę, mano dukrą pamatę, kai jai buvo keturi mėnesiai ir matė iš viso gal tris kartus. Ir čia tau prašom toks pareiškimas... Nė žodžio netarusi tada padėjau ragelį. Po poros dienų paskambinau vėl. O ji man: aš neturiu apie ką su tavimi kalbėti, išskyrus vaikų darymą". Vėl padėjau ragelį ir daugiau nebeskambinau. Ir nebeskambinsiu. Gal ir žiauru, bet man jos netrūksta. Ir mano sūnų ji matė tik nuotraukose, kurias, žinau, jai nuveža mano brolis.
Mane labai palaikė anyta. Ir dabar palaiko. Aišku, skambina po kelis kartus, kad sužinotų, ar vaikai neserga. Kai nuvežame pas juos, irgi apkutoja kaip kokius meškučius. Ir mane dažnai pavadina mano dukters vardu arba mažylę manuoju. Bet man tas visai netrukdo. Nes aš žinau, kad jie taip elgiasi tik iš meilės mums ir mūsų vaikams

Na, Summer ir tavo mama ji kokia uzkietejusi feministe, ar kas?????

Ai, kad dabar man jau ir neįdomu - feministė, anarchistė, vampyras ar budelis. Per tuos dvejus metus atsigavau psichologiškai, nes tiek kompleksų ji man buvo privariusi, kad net baisu. Blyn, su manimi svetimi žmonės taip nesielgia, kaip nuosava gimdytoja. Kažkaip vadinti "mama" net liežuvis sunkiai verčiasi.

Nu, paskaiciau as cia, moteros, tai ojojoj uzuojauta visoms, kurios turit tokias mamas. Man sunku suvokti, nes su savo mama sutariu labai gerai. kartais buna, kad mama is savo pozicijos ka nors pataria, tipo "vaikeli, pagalvok, ar tau bus gerai" i pan. bet as padarau, kaip man atrodo ir ji nepriekaistauja. Is tikruju, tai noreciau pasakyti jums visoms tik tiek, kad buti ismintinga mama savo suagusiems vaikams yra labai sunku. Ir tikiuosi, kad mums visoms pavyks tokiomis buti. O ne ziezulomis-raganomis

Oi negaliu skustis savo mama shituo atveju - ji buvo atvazhiavusi, kai gimdzhiau, ir dalyvavo viskame tik tiek, kiek man to reikejo. Mokesi visko kartu su manim (ji gi irgi pampersu gyvenime nedejusi ), atsizhvelge visur i mano nuomone, kas liechia vaiko priezhiura maitinima ir pan. Kai Vaivai buvo metukai, svechiavomes Lietuvoj ir velgi - viska 'kopijavo' kaip ash elgiausi: specialiai stebejo, kaip ash verdu koshes mazhei, kaip migdau, kad po to galetu mane ishleist pasizhmonet, pailset.
Shito, deja, nepasakychiau apie anyta. Esu dekinga jai, kad kai svechiavosi, kuomet Vaivai buvo 6 men., ishmoke mane, kaip daryt tas pirmasias kosheles. Bet visa kita... Ash, pvz., iki metuku dukrai nedaviau jokiu saldumynu, nekalbant apie rieshutus. Ka jus sau manot, besisvechiuojant ta vasara ji vos ne ikalbineja mane duoti Vaiva sausaini, apibarstyta cukrum ir rieshutais. Grazhiai paaishkinau, kad nesutinku. Kad dar anksti. Neklauso - nu kas atsitiks, mazhdaug. Sakau, gal ir nieko, bet tokia yra MANO nuomone, ir tai yra MANO vaikas. Zhinokit bijau... Bijau, kad kai gyvensim archiau, kad bus atveju, kai reikes palikt vaikus kuriam laikui uoshviams - kad neatsizhvelgs i musu auklejimo metodus, mityba ir t.t... Ash anytai juokais uzhmechiau tada: jei jus taip elgsites, nepaliksiu jums anuku. Nusijuoke ir tiek...
Bet, pasakysiu - mums net per paruoshiamuosius neshchiuju kursius sake, kad tai yra JUSU vaikas, ir tik JUS galite spresti, kaip ji auginti; ta ir pasakykit tevams, seneliams ir visoms kitoms tetoms ir dedems. Galu gale - jie jau savo shansa turejo savaip ishauklet...
Ash asmenishkai nesuprantu, ka reishkia 'senele jauchiasi nereikalinga, todel nori padet kuo daugiau' ir pan. Negi neuzhtenka tiesiog pazhaist ir gerai praleist laika su anuku?!

Nu bent temą radau,eikit sau, nors galima išsilieti.Dėl vaikystėje įvarytų kompleksų-tai tikrų tikriausia teisybė.Mūsų mamų karta kažkokia prarasta, be geros patirties, na nebent išsilavinę būtų. Man " pasisekė"- tėvai išsiskyrė kai man buvo 2,8 o broliui 0,6 m.Mamos tėvai paėmė mane auginti grynai iš tos praktinės pusės- kad taip reikėjo, taip suvokė mano šviesios atminties kelių klasių išsilavinimo močiutė.Man tarsi kokią baisią pasaką visi pasakojo,kad atvežta į kaimą aš kokias 5 paras miegojau. Atsibusdavau tik pavalgyti ir vėl miegu, tai buvau nualinta tėvų rietenų( tėvas gėrė, mušdavo motiną).Brolį atidavė auginti svetimiems, mama dirbo. Kai aš jau prisimenu, tai su baime laukdavau savaitgalio, kad tik mama neparvažiuotų, jos iš viso man nereikėjo, nes aš galėjau palyginti jos ir senelių elgesį. Močiutė tik rūpinosi kad aš būčiau sveika ir pavalgiusi ir davė man visišką laisvę. Meilės ir prieraišumo nejaučiau, tačiau blogų jausmų jokių nebuvo. Buvo kažkoks abipusis švelnumas.Viską užpildė senelis savo meile ir rūpesčiu. Jam aš buvau protingiausia, gražiausia ir t.t., nors vaikystėje buvau bjaurusis ančiukas, tačiau jaučiausi ypatinga.Aš buvau laisva nuo bet ko, niekas manęs nešantažavo, niekas nevertė jaustis skolinga. Galit įsivaizduoti kas išaugo iš tokio vaiko? Man buvo 13, motina pagrąsino kad gausiu iš vazos į galvą, ramiai pasakiau- tik pamėgink.Atšoko.Ramiai klausė- ką darytum, atsakiau - pamėgint , sužinosi.Man buvo 18 kai senelis mirė, močiutė išsikėlė pas savo jaunėlę dukrą. Aš 21 ištekėjau, mama vyrą pamatė 3 mėnesius po vestuvių. Bandė kažkas priekaištauti- atrėžiau- jau nėra žmogaus kuriam aš būčiau turėjusi parodyti savo būsimą vyrą ir jo atsiklausti.Kai buvau nėščia su antruoju, jau stora, pirmagimis mane sunervino, aš jauna, dirgli-terkšt jam per subinę. Mama jį mylėjo, tikrai ji normaliai sureagavo pasakė- nebūtum nėščia, gautum į snukį, ramiai atsakiau- gautum atgal.Pokalbis buvo maždaug toks- aš moteris ir tu moteris, niekas neturi teisės man snukio daužyti, tai kad aš tavo vaikas aui neasuteikia iš vis jokių teisių šioje srityje.Ką norėjau pasakyti svarbiausiai laisvė ir pasitikėjimas savyje. Turite rasti būdą ir jėgų nutraukti karą, gal užrėkti, gal atsisakyti susitikti, bet svarbiausiai" nukirsti" morališkai. Tą gali laisvos asmenybės, bet jomis galima patapti net jeigu ir vaikystėje sunkiau buvo. Tik dėl dievo greičiau tvarkykitės, nes tikrai nepastebėsite kaip su savo vaikais darysite tą patį.Jei bus įdomu, pratesiu, nes turiu ką papasakoti- mano mamos jau 4 metai nebėra, nusprendė ir numirė( tiesiog fatališkai, sava mirtimi bet 62 metų, argi tai laikas)vyresniamjam jau 14,5, antrajam 12,5 o mažei 4,5. Pas mane treti metai gyvena puseserė, jai dabar 19, tai aiškiai matai kaip ją traukiu iš mamos įvarytų kompleksų apie kurius paskaičiau jūsų pasisakymuose. Ji būtų kovojus tiesia kova, o dabar jos jau į karą neįtrauksi, ji moka gesinti. Mamą ji myli, mama ją, bet kažkoks keistas ryšys, nu grynai kaip jau čia jūsų aprašytas..

Taip, tema tikrai gera ir reikalinga. Kazkaip visiems savaime suprantama, jei moteris turi problemu santuokoje, ar su vaikais kazkas nesiseka. Bet tik paliesk problemiskus tevu - suaugusiu vaiku rysius - ir daugelis i tave prades ziureti kaip i nedekinga ir nesupratinga. Bet jeigu vaikui augant labai truko tevu demesio, tai nereikia tiketis kad tarpusavio santykiai paskui savaime isaugs i normalius suaugusiu santykius. Tiesa sakant, tada matau tik dvi iseitis- arba nutraukti santykius visai arba patapti mama savo mamai, ir i jos issisokimus atlaidziai ziureti kaip i seno zmogaus marazmus.

Pavydžiu visoms, kurios sugebėjo vienaip ar kitaip išspręsti santykių su mama problemą. Mano atvejis panašus į daugelį čia aprašytų, kuriuose kalbama apie mamos persistengimą kišantis į suaugusios dukters gyvenimą. Tik skirtumas tas, kad aš gyvenu su mama (tiksliau, mama gyvena susikrausčiusi pas mane, o sau priklausantį butą nuomoja).

Taip, aš buvau vienturtis vaikelis. Taip, mano mama buvo nelaiminga santuokoje. Nuo pat mano gimimo tėvai gyveno atskiruose kambariuose, aš miegodavau iki ištekėjau su mama vienoje lovoje. Mama ne kartą pabrėždavo, kad auginasi sau mergaitę, kad aš esu jos vienintelė paguoda. Žvėriškai kontroliuodavo kiekvieną mano žingsnį, kasdien peržiūrėdavo netgi kas nupiešta ant sugertukų mano mokykliniuose sąsiuviniuose. Įkyriai versdavo viską pasakotis, faktiškai parazitavo mano gyvenimo sąskaita, atimdama dalį jo iš manęs. Aš buvau labai sunkiai bendraujantis ir nelaimingas vaikas, o ji džiaugėsi, kad esu gera ir leidžiu laiką su ja, mes eidavom vakarais pasivaikščioti, o aš su pavydu žvelgdavau į prie laiptinių susibūrusias krykštaujančias savo bendraamžes paaugles.

Penkiolikos aš "sužvėrėjau". Mama iki šiol neatleis metalistams už tai, kad atėmė iš jos mergaitę. O aš neatleisiu jai už tai, kad dėl jos ašarotų akių praleidau net keletą gerų koncertų. Aišku, ironizuoju. Ji nuolat naudojosi savo silpnumu ir per tai mane kontroliavo nuo ankstyvos vaikystės. Pamenu, kaip atsibudus naktį su siaubu žiūrėdavau, ar mamytė dar kvėpuoja... Po paauglystės perversmų man akivaizdžiai pagerėjo santykiai su bendraamžiais, bent retkarčiais pasijusdavau laiminga, o mano mamai tai kainavo kibirus ašarų.

Ištekėjau dvidešimties, iš mamos išsikrausčiau į studentų bendrabutį. Tie keli mėnesiai, iki gimstant dukrai, buvo šioks toks atokvėpis. Juk miegojau jau nebe mamos lovoje!!! Kai gimė dukrytė, ligoninėje instinktyviai neleidau savo mamai jos net ant rankų paimti, mane siutino, kaip ji seilėjasi žiūrėdama į mano vaiką. Nujaučiau, kad iš manęs jį gali atimti. Aš juk jau sugedusi, nepateisinusi mamos lūkesčių, o čia - naujas vaikutis... Na taip, neleidau imti... Tik kažkokiu stebuklingu būdu grįžus iš ligoninės mamytė įsikūrė mūsų studentiškame kambarėlyje... Tipo, aš nepajėgsiu pasirūpinti vaiku. Viskas ėmė slysti iš rankų. Mamos pagalba buvo naudinga, negaliu skųstis. Aš universitete netgi akademinių neėmiau, viską išsilaikiau, o vaikui esant pusės metų ir bakalaurą apgyniau. Bet už tai paaukojau savo vaiką. Esu toks žmogus, kuris nesidraskys ir nekonkuruos, kad šįkart gal aš paduosiu savo vaikui valgyti, gal šįkart aš pakeisiu pampersą... Kol aš susiruošiu, viskas jau žiūrėk ir padaryta... O ir pats bendravimas su vaiku... Blyn, taigi ir gėda kažkaip vaipytis ir rodyti savo jausmus, kai tave kiekvieną akimirką įdėmiai stebi varvančios apsalę mamos akys. Kažkoks iškrypimas, negaliu viešai demonstruoti to, kas intymu. Dabar pagalvokit apie mūsų šeimos intymų gyvenimą. Tai juk bendrabučio kambarys... Kai vienąkart su vyru išdrįsom pasakyti mamai, o gal tu bent savaitgaliui važiuok pas save namo, mama paplūdo ašaromis. Ir vėliau, tam, kad ją bent kuriam laikui iškrapštyti, aš turėdavau kaip reikiant ją apstaugti.

Mano dukra jau toli gražu nebe naujagimis, jai 8 metai, ji jau lanko mokyklą. Ir gyvenam mes jau nebe studentiškame kambarėlyje, su vyru nusipirkom neblogą butą. Bet mama visada su mumis... Tai ji tikrina mano dukros namų darbus, tai ji veda ją į polikliniką, kai suserga, tai ji viską apie ją žino ir sekioja iš paskos per visą butą, kaip kadaise paskui mane... Aš jau seniai nusivyliau ir pasidaviau. Nebepažįstu savo vaiko, jis man svetimas. O mano mama nesupranta, kaip man skaudu, kad vaikas kopijuoja ne savo tėvų, o jos, močiutiškus kaimietiškus įpročius, neretai atrodydama juokinga ir bendraamžių tarpe. Jaučiu, kaip po truputį pradedu nekęsti savo pačios dukros, nes matau joje savo nekenčiamą mamą, tie bruožai vis ryškėja. Savo dėmesį skiriu savo studentams ir pažįstamiems paaugliams, kažką visgi norisi globoti, kažkam vadovauti, perteikti mintis ir pažiūras. Tai va, iki ko galima nusiristi dėl beribės egoistinės mamos meilės. Nežinau, ar gali būti išeitis iš šios situacijos, ir ar ne per vėlu jau kažko ieškoti. Visa bėda, kad jaučiuosi prieš mamą kalta, be to, ji nuo manęs priklausoma materialiai, o man reikia jos buitinio kombinato paslaugų. Kita vertus, tai mane ir žlugdo. Su mama jau nepamenu, kada esu kalbėjusi be riksmų. Mano vaikas irgi kenčia. Močiutė jau įsibrovusi į jos pasaulėlį ir padariusi priklausoma, kita vertus, matau, kad vaikas nori įtikti man ir tuo pačiu kartais žemina tą pačią močiutę. Pusiausvyros šaltinis mūsų šeimoje yra mano vyras. Ko gero, jei ne jis, mes su mama vienąkart užmuštume viena kitą. Jis vienintelis tarpininkas tarp visų konfliktuojančių šalių, nors kartais irgi netenka kantrybės. Ką pasakys psichologė apie mūsų išprotėjusią Adamsų šeimynėlę?

o viespatie, dar tokio siaubo filmo nesu macius tu ka???????? as zinau ka reiskia kalte pries mama (visa gyvenima tai jauciu), bet atsiprasau, geriau degsiu pragare, bet ja ismesciau. o ka vyras? jis taves dar iki siol nepaliko?

Paradoksas, tačiau mano vyras su mano mamyte sutaria geriau, negu aš

Man mama irgi prikaisioja kad as nemoku asvo vaiku priziureti, kad as neduodu valgyti, kad neuzsiimu su jom.
Kad ir dabar susipykom iki asaru, aisku daugiau kalbejo ji nes man jau atsibodo - ji manes vis tiek negirdi. Gudytoja rekomendavo duoti skystus zuvu taukus, o ne kapsules (be to jas kazkodel net 5 per diena reiketu gerti). Mano mama pradejo priekistauti, kam as ta vaika vimdau ir verciu skystus gerti zuvu taukus, o ne kapsules duodu, ka ta "rajonine daktarsa zino" (cia jos zodziai). Noreciau tik pasakyti, kad gydytoja yra tikrai gera ir dar pazistama, taip kad bile ko tikrai nerekomenduotu. Dukra tuos taukus gere tikrai ne su malonumu, bet ir neveme, todel tikslo ismesti visa buteliuka nematau. Taip kad as esu tokia bloga mama ir kankinu vaika.
Zuvu taukus pradejom geri, nes mergina prarado apetita ir net siek tiek svoris pakrito, mesos pradejo nenoreti. Tai vel priezastis kad as negera, vaikui gero maisto neduodu, o tik kruopu pametu.
Mergina radusi saldytuve konservuotu ananasu ju suvalge kokius 5 girezinelius. Aisku jai skrandukas sustreikavo ir ji ryte veme, kita diena po pietu dar karteli (ty is viso antra karta) veme, kai suvalgė obuoli, kuri liepe valgyti ta pati mociute. Dabar prasiseda ir visas idomumas - ji pakalba su mano dukra, dukra pasako, kad veme. Tada skambina man i darba pasibaisejusi, kaip as nesirupinu dukra, kuri nenustoja vemusi, okia as bloga, kiek ji meiles idejo mane augindama, kokia as gera maza buvau, ir kaip nemyliu savo mergaicu ir ja skaudinu, kad nemyliu savo dukryciu.
Ji gali kelis kartus per diena skambinti ir klausti ar as davaiu valgyti to ar kito maisto, ar padariau viena ar kita darba. Nebeturiu kantrybes su ja gincytis tai sakai "gerai, gerai gerai, padarysiu, paduosiu, nunesiu ir tt" kad tik atstotu.

Retai buna kai galimnormaliai pakalbeti, taip kad nesikistu ir nenurodinetu. Ir jokie aiskinimai kad nenoriu tokios pagalbos nepadeda.

Dziaugiuosi kad ne vienuose namuose gyvenam

O manoji tai pareiškė, kad atsikraustys iškart gyventi pas mus, kai tik tėtis numirs...