Maniske tai pasiruosusi mesti darba ir ateiti mano vaiku aukleti , nes mano dabartine aukle neturi motiniskos silumos, todel kad daro tik tai ka as pasakau

Labai gaila: bet tokia esi. Tokia, kokia Tave augino mama: savo pacios kopija... Skyrybos... Nesekmes su vyrais... Ir perskaicius sias eilutes - aiskeja, kodel Tu tokia...
Vaikyste.
Uzjausiu visus, kurie Tave pazista ir dar pazins...

Papildyta:
QUOTE(Ape @ 2004 06 25, 17:42)
Tikrai, kaip atleist?
kazkaip kitiem zmonem tai nekyla problemu atleist: arba atleidi, nes tie zmones nera tokia svarbus tavo gyvenima, arba uzdarai jiems duris. ir basta.

o mamai sunku atleist, nes atrodo, kad ji dare ir vis dar daro tavo gyvenima sunkesni, nei jis yra.

neatleidziu va ko:
1. kad mane l. grieztai auklejo ir kontroliavo. pvz., sveciuose nevalgydavau, net saldainiu neimdavau, nes tai budavo mandagu - atsisakyt (mama ir pati, ir jos seserys bei brolis iki siol nevalgo sveciuose, net pas mane:))
kai pasiziuriu vaikystes nuotraukas - ten esu uzguitas, nelamingas, ismustruotas vaikas.
Daug teko su savim dirbti, bet, laimei, tokia jau nebesu...

2. Prisigalvodavo visokiu nesamoniu. pvz., skaityt vakarais man neleisdavo, nes elektra "deginasi" (demesio: mes gyvenom tikrai neblogai, elektrai pinigu netruuuuko!!!)

3. Manipuliuodavo (sauniai...) manim: kai buvo man 19, ji pareiske; arba mano (t.y. mamos) sveikata, arba tavo vaikinas. Ji tol skambinejo mano mylimo vaikino mamai, kol as ji palikau...

4. Ji apribojo mano bendravima su zmonem. Mes neidavom i svecius, kaip seima, ir patys sveciu nekviesdavom. Augau tyli ir nedrasi - velgi, kol su tuo susitvarkiau, praejo keleri metai.

na, ir kaip jai atleist?

Viso to PLIUSAS: mano motina mane paskatino puikiai mokytis ir padaryt saunia karjera - siekiau kuo greiciau pabegt is namu ir nebesusitikti su ja...

Mano mama sako, kad ji negere ir su kitais vyrais nelakste:))) Uz ka as ja kaltinu? Jau geriau butu laksciusi:)






Labai gaila: bet tokia esi. Tokia, kokia Tave augino mama: savo pacios kopija... Skyrybos... Nesekmes su vyrais... Ir perskaicius sias eilutes - aiskeja, kodel Tu tokia...
Vaikyste.
Uzjausiu visus, kurie Tave pazista ir dar pazins...

tai tu tikrai verta užuojautos,labai gilios užuojauos.

Jolanta, tikrai, kodėl mamos taip nori reguliuoti dukrų gyvenimą, ir kritikuoja anūko priežiūrą-jei neklystu rašei kad norėdamos kompensuoti savo nesėkmes? Mano mama kaip ir daugelis čia aprašytų, irgi tai daro. Na iš tokįų pavyzdžių: jei pabūna su mano sūneliu, tai man grįžus būtinai pabrėžtinai pasakoja, kaip gražiai su juo žaidė (suprask, mes nežaidžiame ), virė košę (suprask mes nemaitiname ), pavyzdžiui ligos atveju primygtinai kiša ramunėles, nuo kurių skranduką išgraužia ir taip toliau....vardinti galima be galo-žiaurių pavyzdžių, dėl kurių tekdavo ir ašarų išlieti-neminėsiu...Ką ten su anūku-atėjusi pas mus, būtinai ir katei įpila pieno-nors kiek kartų sakiau, kad netoleruoja ji jo, jei gamina maistą-tai būtinai kilogramą svogūnų ar česnakų prideda, toks įspūdis kad specialiai-nors kiek kartų yra sakyta, kad mano vyras netoleruoja šių daržovių....Ilgai rinkomės plyteles naujai voniai-na ir aš džiūgaudama jai rodau-ilgai kraipė galvą, kol išstenėjo-blyškios kažkokios (suprask nepatiko). Na toka įspūdis kai vaikui gerai, jai norisi tą gerumą pabloginti. Ir mano sūnaus draugus išvaro, nors anam kaifas didžiausias dūkti su jais....
mano vyras pataria nekreipti dėmesio į ją ir jos 'kibimus", nes jei "užsikabinu"-būtinai prieinama iki barnio. Dabar stengiuosi mažiau bendrauti-kai susitinkam, stengiuosi nelikti tet a tet, arba žiūriu tv
Na bet man iš tikro norisi turėti mamą, kuriai galėčiau pasipasakoti, pasidalinti rūpesčiais. Jolanta, ar gali taip būti, kad būtent nevykusių santykių su mama pasekoje aš nenorėjau dukrelės, na dabar, kai planuoju antrą vaiką, jau ir truputį linkstu prie tos minties, nes manau, kad sugebėsiu arba benta jau stengsiuos savo dukrai būti draugė, su kuria norima susitikti Patarimai ir pokalbiai , bet reguliaviamas
na ir prirašiau romaną, pigoką, bet nuoširdų

Mano mama irgi Geriau nepasakosiu, nes nieko naujo nepridėsiu.
Tik tiek, kad gyvename pas anytą. Planuojame rudenį išsikelti ir nors kartą gyvenime pradėti gyventi atskirai. Bet mama rudenį išeina į pensiją, ir sako, kad dabar jūs gyvenate ne pas save, tad rečiau atvažiuoju, o kai turėsite savo namus, tai aš dažnai pas jus būsiu. Blyn, nejaugi ji visai nuprotėjusi
Skaudžiausia man- juk, atrodo, pats artimiausias žmogus, o labiausiai skaudina.

Aš tai tokias pat pastabas girdžiu iš anytos, ne iš mamos. Nors mano mama tris vaikus užaugino, o anyta - vieną sūnų ir tas ne jai, o man priklauso
Tiesa, mano anyta dar mėgsta nurodyti, ką mano mama turi dėl anūkų padaryti, tiksliau numegzti. Neseniai buvo toks atvejis, kai ji pasakė: "Tegul močiutė numegzta kepurę." Kai atsakiau, jog ana močiutė nemoka megzti kepurių, tai ji atšovė: "Nieko išmoks." Žinot, vos susitvardžiau, nepasakiusi, kad ji taip pat močiutė ir gali imti virbalus į dantis bei mokytis megzti. O kur dar visi nurodymai man

anytos-čia atskira tema pamenu, po cezario vos atsikelti galejau, pasikvietėm anyta pagalbos-tai ji sugebejo ne man, o vyrui papriekaištauti, kad aš netvarkinga, valgyt negaminu ir taip toliau bet šiaip man tiesiogiai nieko nesako...bet juk anyta ne mama, o kai mamos kankina vaikus, kaip suprasti???

Taip ji nemano, o vyro mama, kurį taip pat tokiom nesąmonėm kankina, kad man kartais galvoje netelpa, kaip tokius dalykus galima sakyti savo vaikui

Bet patikekit, nei kiek nelengviau, ir priesingas polius - kai jokios moralines paramos is mamos negauni... jei kokios pagalbos porai valandu reikia, turi zemintis, derinti ir prasyti

as kartais gaunu is savo mamos netiketa zinute pav: "buk gera, as taves prasau, duok vaikui atsigerti..." (vaikas jau seniai pats pasako kada ir ko nori) as jau vos pamacius, kad zinute nuo mamos isterikuot pradedu

Sveikos

Paskaičiau ir nustebau.........pasirodo kai kurios dukros su mamomis nekaip sugyvena, aš niekada negalvojau, kad gali šitaip apie mamas rašyti dukros , nes pati niekada neturėjau net panšių minčių apie mamos elgesį. Tik būtų įdomu išklausyti ir kitos pusės t.y. tų "blogųjų "mamų, kažin ką jos pasakytų........Paprastai mes esame įpratę visada būti teisūs.........

zinau tik viena, kad mama mums tikrai nori gero, ne viena mama, nelinketu savo vaikams blogo. As myliu savo mama, ir is pagarbos jai, neskelbiu karo patikekit, buvo tokiu situaciju, kad ojojoj. Kai prasideda pamokimai is jos puses, kazkaip ramiai, niekada nesusinervinu sakau VISKAS.STOP. Gerbiu mama uz tai, kd ji visa givenima sunkiai dirbo, ir viena mus augino, galbut delto nekokia sveikata, ir istampyti nervai. Tad negaleciau jai uz visa tai atsilyginti atsukdama jai nugara.

Na gal mama ir nelinki blogo savo vaikui, bet ne kiekviena mama troksta tik paties geriausio savo vaikui. Kai kurioms mamoms tiesiog NERUPI. Kitos uzaugina savo vaikus nuolat liepdamos jam "uzsiciaupti", o po to stebisi ir keikia, kad tie vaikai pirmai progai pasitaikius issikrausto is namu.

Mano mamele labai megsta lyginti mane su broliu, anksciau likdavau iskaudinta, dabar ismokau jaustis bendraujant lyg stebeciau sporto varzybas - bandau prognozuoti: na ka dabar mamele iskres, koks sekantis jos fintas bus. Palengvejo... Kai atspeju ka ji pasakys, tai jauciuosi kad as ja manipuliuoju, o ne ji manimi.

Mamu ir dukru santykiu problema ir ypac atsiradus anukams - amzina ir aptarineta tukstancius metu ivairiausiose pasaulio tautose. Manau, kad pirmiausia verta pazvelgti i amziu isminti ir tautosaka siuo klausimu

Perskaičiau keletą istorijų šioje temoje - kurios žodis į žodį atitiko manąjai...
Viena iš jūsų parašė, kad pasidaro lengviau, kai į mamą žiūri kaip į svetimą žmogų - tai tiesa.
Mano mama manimi manipuliavo labai ilgai, jau buvau 23m. (baigusi studijas), kai ji vakarais klupdydavo mane ant grindų kalbėti poterius... Ir taip toliau, ir panašiai...
Pradėjau į ją žiūrėti kaip į kažkokią KITĄ moterį... palengvėjo, po truputį pradėjau nutraukinėti bambagystę, jungusią mus... dar kurį laiką gyvenome kartu (aš ją materialiai išlaikiau ir išlaikau dabar), bet pradėjau jaustis laisvesnė, susiradau draugų... kai išsikrausčiau gyventi pas dabartinį savo vyrą (po žiaurių riksmų ir grąsinimų iš jos pusės) dar metus gyvenau kaip sapne - krūpčiodavau nuo telefono skambučio - o gal mama skambina?
Dabar aš jau beveik blaiviai mąstau - ji tik senas ligotas žmogus (vidutinio laipsnio senatvinė silpnaprotystė - demencija), reikia pastovios priežiūros, bet aš jos vis dar šiek tiek bijau...
Žinau tik vieną - ligai progresuojant - aš jos pas save gyventi tikrai neimsiu - samdysiu slaugę, vėliau įtaisysiu į pensionatą... Bambagyslė nutrūko per vėlai, liko žiaurus kraujuojantis randas...

Pagalvokite - o gal jūsų mamos jau senos, gal jos kankina jus ne todėl kad to nori, o todėl, kad nebesupranta ko nori, gal jos jau serga... Tai baisu, bet tokia realybė - 90 proc. senatvinės silpnaprotystės (visų formų demencija) nėra diagnozuojama laiku, o pusė - iš viso nediagnozuojama, nes mūsų valstybei tai nenaudinga (priklauso priežiūros ir slaugos pašalpos) ... Mūsų seniems tėvams reikalingi vaistai, kurie veiksmingi tik ankstyvoje stadijoje (galbūt kaip tik tada, kai mama rašo žinutes apie anūko pagirdymą vandeniu, ar užmiršta paklausti kaip laikosi anūkė). Tik gaila, kad mes tokiems savo tėvams negalime pasakyti - eik pasitikrink sveikatos, negalime už rankos nuvesti pas gydytoją, nes mūsų tėvai mano, kad jie - patys pritingiausi, o mes - tik maži, nieko neišmanantys jų vaikai...

Mamos, nepamirškite laiku nutraukti bambagyslių su savo vaikais, bent jau tam, kad senatvėje galėtumėte be pykčių prisiglausti prie jų stipresnio peties...

Labai idomu buvo paskaityti skirtingas moteru istorijas. Labai ivairus patyrimai pas kiekviena.
Mano draugas yra tokioje situacijoje, kad su mama stengiasi kuo maziau bendrauti ir pavydi man manosios.
Nors mano mama padare ne viena klaida kol augome ir iki siol jauciam kai kuriu auklejimo metodu pasekmes (skirtingai bendravo su kiekvienu vaiku), tikrai suprantu, kad ji tai dare ne negalvodama, kad gali mums kazkuo pakenkti. Be to - visi jos pliusai su kaupu atpirko klaidas. Svarbiausia - ji su mumis kalbedavo kad ir kokios mazos buvom, kur eidavo - vaikai kartu, virtuvej gamina - vaikai kartu dainas dainuoja, padeda jai gaminti ir pan. Taigi ji tapo mama - drauge, kuriai gali sakyti viska.
Ir nors budama paaugle keikiau savo gyvenima ir sakiau mamai, kad su savo vaikais niekad taip nesilegsiu, dabar suprantu, kad daug ka darysiu kaip dare ji.
Aisku buna kad ji moko kaip gyventi, bet as arba jai pasakau, kad baigtu, arba ji pati suvokia, kad kad ir ka ji sakytu, mes paklausysim, bet padarysim savo. Ta ji turi is mociutes - savo mamos, kuri yra tokia pat super ir sako - tu vaikeli isklausyk, palinksek galva, o tada nuejus savo daryk.
Taigi tikrai uzjauciu visas, kurioms nesiseka bendrauti su savom gimdytojom ir linkiu tapti tokiom mamom, pas kurias vaikai net suauge nores buti, prie kuriu nores prisiglausti, apkabinti, kurias girs kaip geriausias mamas pasaulyje.

Na manau kad dauguma mamų linki savo vaikams gero, tik kad tas gėrio supratimas gali būti labai asmeninis ir skirtingas. Kartais tas gėrio supratimas būna ir toks, kad arba daryk pagal mano nuomonę, arba tu darai blogai, nuėjai klystkeliais kaip sakant. Kartais ir suaugę žmonės supranta per vėlai kad kiekvienas žmogus, net ir jų pačių vaikas turi savo nuomonę, kuri gali būti skirtinga.

Va mano mama to ir nesupranta Su ja bendraut, tai man net nezinau kaip pavadint, pakviete vakar prie kuciu stalo rytoj. As atrasiau, kad dar nezinau ar galesiu. Tai ji man atrase, tai kada zinosi, KADA ZINOSI, kad reikia gerbti tradicijas...
Nu net nezinau. Dabar jau tikrai nenoriu ten eiti. Negi ji nesupranta, kad gal noriu su savo seima pabut, mes ir taip kas metai ten einam. O beto kuciu treadicijos ir yra likt namie niekur nevaiksciot. Cia su tom tradicijom ji mano, kad ju negerbiu, nes uzsispyriau vaiko nekrikstyt, o jie labai religingi, tai isvadino mane kad as tradicijos negerbiu, kad siaubas yra ju negerbt, kad as nieko apie tai nenutuokiu....
Bet salia kitu tai vadina labai gera mylincia mama. Kiek ji man kompleksu yra idiegus vaikystej, kad negrazi, kad kvaila, kad kvesha. Kad ligone! Aisku, buvau toks vaikas kuris nuolat priesinausi, bet paauglystej niekur neidavau is namu, tunodavau savo kambaryje, tai del to bedu nekeliau... Nes ... ji man sakydavo, kad jei iseisiu, uzrakins duris ir nebeileis po 10 h vakaro, nes as grisiu, garsiai vaiksciosiu ir triuksmausiu, ja prizadinsiu ir jai bus labai bloga, nes ji neva serga... Dar ir dabar bando mane taip pavekti. Daznokai sapnuoju, kad ji ant manes saukia, kazko reikalauja, as ant jos imu saukt ir pabundu.
Dabar galvoju, gal del to ir su savo vaiku nemoku elgtis, kantrybe truksta, saukiu ar pan. Kaip bijau ateityje buti tokia kaip ji.

Nu nežinau, nežinau... Perskaičiau tik temos pradžią, bet labai keistai man atrodo tokios aršios merginų emocijos, vos ne neapykanta mamų atžvilgiu. Na taip, mamos ir kiti, kuriems mes rūpime ir rūpėsime visada, kartais įkyri mums savo rūpesčiu, nes iki tol visą save aukojo mums, ir dabar nemoka kitaip gyventi- visada sakiau ir sakysiu, kad yra didžiausia gyvenimo klaida susikoncentruoti tik į vieną gyvenimo sritį, ir visą save jai atiduoti- paradoiksas, bet ilgainiui tampi nereikalingas ir niekam neįdomus, ir nežinai kur dėtis- todėl niekada nepritarsiu Šeimos moters sąvokos suabsoliutinimui ir egzaltacijai, nes kai moteris visą gyvenimą gyvena tik dėl šeimos, vėliau ji savo funkciją atlieka ir baigia, ir nežino ką toliau daryti su savo ir kitų gyvenimais.

Tačiau niekada nesutiksiu, kad tokie smulkmeniški buitiniai konfliktėliai, kylantys iš mamų per didelės meilės, kuri mums kažkada buvo geranoriškai atiduota ir gyvenimas paaukotas,būtų traktuojami kaip didžiausios dramos ar pagrindas įsižeidimams, nekalbėjimams, norams ištremti mamą kuo toliau nuo savęs ir iš viso ją išmesti iš savo gyvenimo , dėl kurių galima puoselėti neapykantą savo mamai, nes tos emocijos, su kuriomis čia kai kurios kalba, man atrodo neadekvačios ir pernelyg jau isteriškos

Nu aš suprasčiau tokį toną ir įkarštį jei mama vaikystėje tikrai nemylėjo, tyčiojosi, koliojo, iš namų išvarė, jei jūs jai nerūpėjote jai visiškai, jei jus išnaudojo savo tikslams- nu bet tiek pykčio tik dėl to, kad "kontroliavo" (nerūpėtumei, ir būtų kokia alchaša, juk nebūtų kontroliavusi), laikė mandagumu svečiuose nevalgyti ir jus to mokė, pasisiūlė pakloti šeimyninę lovą, ar savo anūkę pavadino dukryte... ..nu atsiprašau, bet dabar tai toks įspūdis susidaro, kad kalba kokios tai paauglės penkiolikinės, nekenčiančios mamos dėl to, kad iš perdidelės meilės ir baimės neleido į diskoteką

Suaugę žmonės gi, pačios mamos- tai gal reiktų ir reaguoti kaip suaugusiai, o ne kaip maištaujančiai paauglei, negebančiai išsikovoti savarankiškumo

Juk mamos auklėjo jus taip, kaip pačios suprato esant geriausia, teisingiausia, vertingiausia, kaip auklėjant, jų manymu, jūs taptumėte dorais žmonėmis- o kiba jūs kitaip auklėsit savo vaikus, ne pagal savo suvokimą? Kiba jis neklystantis bus?- ir esate tikros, kad vaikai nepareikš kada kokių ambicijų, priekaištų ar net neapykantos, kad juos auklėjote taip, kaip pačios supratote, o ne kaip jie norėjo būti išauklėti?

Suaugęs žmogus gi sugeba pažvelgti į visas savo vaikystės bėdas ir tėvų auklėjimo klaidas ne tik iš savo vaikiško, dukriško bokštelio, per senų vaikiškų įsižeidimų prizmę, bet ir suvokti, kad tėvai irgi yra žmonės su savita gyvenimo patirtimi, iš tos patirties atsineštomis baimėmis ir sužeidimais, kurie įtakojo tą keistą jų suvokimą kaip geriausia auklėti vaikus, kad jie ir iš savo tėvų namų atsinešė tam tikrus tėvų-vaikų santykių modelius, nes kitokių nematė ir neįsivaizdavo kokie jie gali būti, tai ir taiko juos.

Svarbiausia juk, kad jie auklėjo taip, kaip manė esant teisingiausia, ir jūs gi taip auklėsit- galvą guldau- todėl nemanau, kad mamos nusipelno neapykantos ar atstūmimo, jog jus auklėjo kaip suprato tada- o va jūs jau auklėsit teisingai, ir esate teisios- tai būtų neteisinga ir nehumaniška jų atžvilgiu.

Įkyri mama su savo pagalba? erzinasi dėl to, kad jai atodo jog tu ne taip elgiesi?- nu pasakai ramiai,šiltai, bet nedviprasmiškai, kad mama tu buvai labai svarbus žmogus mano gyvenime, ar aš labai tau dėkinga už visą tavo rūpestį per gyvenimą, bet štai atėjo laikas, kai tu jau nesi mažos mergaitės mama, kad laiko, kap bebūtų gaila, jau nebepasuksi atgal, ir kad dabar reikia atrasti save kitokiame vaidmenyje, nei mažos mergaitės mamos. Kad aš pati galėčiau augti, ir tapti tokia mama, kokia įsivaizduoju būsiant geriausia mano vaikui- esu tikra, kad pasinaudosiu ir tavo patirtimi, bet tu turi suprasti, kad mes esame nauja šeima, ir ji neprivalo būti, ir niekada nebus lygiai tokia kaip buvo tavo ir tėčio šeima, todėl mes norėtume savo šeimos taisykles kurti patys, ir tai darysime, nes mums tai svarbu. Todėl nuo šiol kviečiu tave būti mano drauge, kuri gali išklausyti, emociškai palaikyti, kai bus sunku, suprasti, patarti, kai klausiu patarimo- bet ne mažos mergaitės mama, kuri ją kontroliuoja, ir primygtinai aiškina kaip turėčiau gyventi- nes tu juk nenugyvensi gyvenimo už mane, ir aš pati turiu teisę jį nugyventi taip, kaip suvokiu esant teisingiausia. Apkabini mamą, nusišypsai jai, pabučiuoji- ir taip nostalgiškai pasakai- pailsėk ,mamyt, nuo buvimo mama, nuo visų tų rūpesčių ir atsakomybės- dabar tam pats tinkamiausias metas- vaikai jau tavo dideli- palik jiems patiems tą džiaugsmą ir rūpestį išmokti būti tėvais, o tu nusipelnei poilsio ir bent kiek pagyventi dėl savęs


Gal mama mėgsta sode krapštinėtis- ten ji susipažintų su bendraamžiais, ir gerai leistų laiką, būtų kuo užsiimti, su kaimynais pasikalbėti, gal ji gyvūnus myli- parūpinkite jai naminį gyvūnėlį ar sodą- jei ji visą gyvenimą tik rūpinosi šeima ir jokių pomėgių neturi, tai irgi yra tokia veikla, kuri reikalauja rūpintis kažkuo, tai nebus jai tokio smūgio, kai vaikai išėję, ir nebėra kuo rūpintis..

Taip jau yra su tom mamom.. Kartais kai pasižiūriu į savo vaikino mamą, tai jam net pavydžiu, kad turi labai gerą mamą, kuri supratinga, kuria galima pasitikėti, niekad per daug nesikiša ir nemėgina reguliuoti savo sūnui gyvenimo.. O mano mama - atrodo aš gi dukra, turėčiau apie ją kalbėti dar gražiau ir geriau, tačiau taip jau yra, kad negaliu savo mama pasitikėti, nes ji mane daug kartų nuvylė, išdavė.. Kuomet jai išsipasakodavau, ji kai supykdavo viską išduodavo ir man prikaišiodavo.. O dabar kai jau suagau, dirbu, save išlaikau, ji vis tiek stengiasi mane sukontroliuot, daro man spaudimą, mėto į mano daržą akmenėlius. Ji džiaugtųsi jei aš išsiskirčiau su savo vaikinu, nes jis jai nepatinka. Dažnai man apie jį šneka visokius dalykus, kad tik mane nuteiktų ir atseit aš "praregėčiau". Kartais pamąstau, ko gero dėl mano tėvų visą gyvenimą prastai besiklostančių santykių ir tarpusavio pasitikėjimo nebuvimo mama nepasitiki tėčiu, mano vaikinu ir tuo pačiu tą pasitikėjimą nori "išmušti" ir iš manęs.. Bet kam taip daryti?Juk kiekviena mama linki gero savo vaikams.. Bet kartais tas jų GERAS - tai stengimasis sureguliuoti gyvenimą savo vaikams pagal mamų norą ir taisykles.
Aš galvoju, kad mums mūsų brangiųjų mamų taisyklių su patirtim tikrai nereikia, juk kiekvieno žmogaus gyvenimas yra unikalus, reikia gyvenimą kurti patiems, daryti savas klaidas ir iš jų mokytis.
Ir kodėl tos mūsų mamos nori tapti tokiomis anytomis,uošvienėmis, kurių pačios taip nemėgo, dėl jų būdo?

Betgi gyvenimas šeimoje ir yra tos buitinės smulkmenos - išaugus iš paauglystės juk ir nebendrauji su visais vien tik egzistenciniais klausimais. Dvasinis pagrindas svarbu, bet smulkmenos yra ne mažiau svarbios, be to ir ts dvasinis pagrindas gali būti labai skirtingas. Kaip ir minėjo, jeigu tėvai yra religingi o vaikas ne, tai gali būti esminė kliūtis bet kokiam tarpusavio supratimui, o ir labai religingi žmonės paprastai tolerancija nepasižymi.

O kas link smulkmenų, jos tikrai gali išvesti iš kantrybės. Pavyzdžiui, mano mamos amžiną atilsį mama turėjo įprotį bet kada viešėdama landžioti į mūsų spintas ir "pasiskolinti" jai patinkančius rūbus... kuriuos dažniausiai vėliau pamiršdavo gražinti arba net išmesdavo. Prašymai, ypač moteriškei senstant, taip nedaryti visiškai neveikdavo, teko įtaisyti spyneles į spintas. Kitas senolės pomėgis būdavo primygtinai klausinėti kada anūkės tekės - kadangi jos asmeninis gyvenimas ne kaip susiklostė, su vyru buvo išsiskyrusi, kitos šeimos nepavyko sukurti, tai jai pagrindinė gyvenimo vertybė buvo turėti vyrą, nesvarbu kokį, bet bile kad vyras. Na ir aišku kamantinėjimas būdavo toks kad nesvarbu ar tau šeimoj kokia bėda, ar santykiai nesiseka, vis ta pati dainelė 24/7. Labai sunku normaliai bendrauti su tokiu žmogumi, kuris kaip sakant pila druską ant žaizdos be jokios atodairos.

Kita vertus, motinos irgi yra netobuli žmonės, kurie gali turėti savų psichologinių problemų, dažnai ir užleistų, negydytų. Vienoms marčios neįtinka, nes per prastos jų angelėliams, kitoms žentai negeri, trečioms anūkai ne tos lyties na ir panašiai. Mamų užsispyrimas irgi gali tuos santykius sugadinti, ne visuomet būna tik dukros kartos, kaip ir kiekvienuose santykiuose, tai yra du žmonės kurie už juos atsakingi. Kaip beje ir su tėvais - kiek gi būna tėvų, kuriems sūnus arba anūkas visas pasaulis, o dukra ar anūkė iš vis nulio vietoje.

Aš sutinku, kad buitinės smulkmenos svarbu, ir kartais erzina, bet net jei nebendrauji vien egzistenciniais klausimais (niekada ir nesakau, kad būtinai reik bendrauti jais), tai yra tam tikra egzistencinė nuostata šeimos atžvilgiu- jautimas, žinojimas, dėl ko mes mylime ir vertiname vieni kitus, ir dėl ko mes susitaikome su jų tam tikrais žmogiškais trūkumais. Tai reiškia, kad egzistencinė nuostata- yra ta, kuriai aš teikiu prioritetą. Pavyzdžiui, aš myliu mamą dėl to, kad ji mane užaugino, aukojosi, tarnavo- ir tai yra esmė, kurios niekada nepanaikins ir neužgoš tai, kad ji nupirko ar tebeperka man užuolaidas, kurios man nepatinka, ir kurias aš norėjau pirkti kartu su MB, todėl aš galiu mamai pasakyti savo nuomonę, kartais gal net griežtokai, jei kitaip negirdi, bet aš niekada neišmesiu jos iš savo gyvenimo dėl to, neimsiu nekęsti- nes negalima kaltinti žmogaus dėl to, kad jis kažko nemokaar nesugeba - kaltinti ar nekęsti galima tik dėl sąmoningai piktybiško elgesio. O reta kuri mama yra sąmoningai piktybiška, dažniausiai tai tik netobuli bandymai išreikšti meilę

Kita kalba, jei buitinės smulkmenos aiškiai atspindi nemeilę ar piktybišką mamos nuostatą- tada gal ir verta tokia mama tokios neapykantos, kokią kai kurios merginos išreiškė temoje savo mamoms .

O dėl tų įkyrumų ir netaktiškų įpročių- na, spintą užrakinti galima- bet imti nekęsti močiutės, ir laikyti ją bloga -nebent ji iš blogos valios taip elgiasi..

O čia ir yra bendravimo menas ir tikra meilė bei tolerancija-kita vertus, dažnai yra taip, kad mamos ir močiutės yra sugūs objektai išlieti mūsų pykčiui ant gyvenimo, neadekvačiai agresijai, kurios niekada neparodome tiems, kurie to verti, tačiau nuo kurių patys galime gauti atgal- kai mama niekada neduos atgal taip, kad sužeistų ar kitaip rimatai pakenktų. tai irgi nėra teisinga.

Na man sunku ginčytis iš asmeninės patirties, nes pas mus šeimoje tokių mirtinų pykčių kaip ir nėra buvę, bet yra tekę susidurti su visiškai kitokiomis situacijomis kitose šeimose.

Kartais ko gero tie blogi santykiai susiklosto nuo vaikystės: arba kitas vaikas mylimas labiau, arba tenka paragauti per daug beržinės košės (nes na prieš 20-30 metų niekas apie vaikų teises nebuvo girdėjęs) ir panašiai. Kai konfliktai tęsiasi nuo mažų dienų ir po paauglystės, gal ir sunku tuose santykiuose matyti ką nors kitą nei neapykantą - net ir motinos atveju, ta meilė visgi yra ne kažkoks įgimtas dalykas, bet užsitarnaujamas.

Kitas atvejis būna ir kai nekenčiami kiti reikšmingi žmonės vaiko gyvenime. Užuolaidos yra viena, o vat bjaurus elgesys su dukters vyru yra kas kita. Vienų pažįstamų šeimoje irgi motina baisiai nekentė žento - priežastis buvo kažkokia kvaila, kad vaikai pirko butą ir kažkaip kadangi pusė pinigų buvo žento tėvų, butą užregistravo žento tėvų vardu. Na ir nuo tada prasidėjo cirkai, žentas didžiausias priešas, iki tokio lygio, kad pavyzdžiui per šventes visi sėdi prie stalo, moteriškė visiems įdeda valgio, o žentą aplenkia lyg tais jo iš vis čia nebūtų - atrodo smulkmena, bet labai žeminanti. Tokie dalykai kaip tarkim motina net nevažiavo dukters aplankyt gimus antrai mergaitei, tik tėvas - tai vargu ar jau prastai išreiškiama meilė, greičiau jau kvailas užsispyrimas. Na ir aišku per tiek metų savo "pasiekė" - žentas į svečius nebevažiuoja, dukra aplanko su anūkėm tik metinių švenčių metu, anūkės močiutei praktiškai svetimos, aplanko praktiškai per prievartą.

Pasiguosiu ir aš. Kaip ir daugeliui iš čia rašiusių, mano santykiai su mama sudėtingi nuo vaikystės. Mama nuolat manipuliuoja mano jausmais ir siekia kontroliuoti visas mano gyvenimo smulkmenas. Su draugu gyvenam mano tėvų namuose, nes kitur išsikraustyt nėra iš ko. Dabar laukiuosi vaikelio. Išsinuomot butą mums - didžiausia svajonė. Bet kol kas tenka taikytis su realybe.
Didžiausia mano mamos manija - kontroliuot mano mitybą. Įsivaizduokit jausmą, kai sulaukus 26 metų tenka atsakinėt į tokius klausimus "ką šiandien valgei?", "kodėl nevalgai to ar ano?", ir nuolat atsimušinėt nuo visokių priekaištų "tingi pasigamint, tai sėdi neėdus", "nesirūpini savo sveikata". O kartais viskas įgauna beveik groteskišką formą iš serijos "būk gerutė, suvalgyk žuvytės"... Kai pastojau, tempiau laiką kiek galėjau ir nesakiau jai kad laukiuosi, nes kai tik sužinojo, tai dar prisidėjo "vaikutis nori valgyt, o tu jam neduodi", "jei nevalgysi - tavo vaikelis bus silpnas / nesveikas" ir pan.
Turbūt nereikia sakyt, kad iš tiesų maitinuosi normaliai, nesu nusibadavus anoreksikė ir rūpinuosi savo sveikata.
Bandžiau su ja kalbėtis apie tai. Aiškinau, kad jau esu suaugusi ir galiu pasirūpint savim ir savo kūdikiu. Kad mane slegia jos kontrolė. Kad mane ypač skaudina ir nervina jos kalbos apie nesveiką kūdikį. Bet jos neveikia jokie argumentai. Nei logiški įrodinėjimai, nei riksmai nei prašymai su ašarom. Jei sureaguoju labai audringai ir piktai, ji įsižeidžia ir palieka mane ramybėj porai dienų. Bet paskui viskas prasideda iš naujo.
Panašiai kišasi ir į kitus dalykus. Nes ji geriau žino kiek laiko man ir mano draugui (!) galima sėdėt prie kompo, kada reikia eit pasivaikščiot, kaip reikia apsirengt, kad nesušaltum ir t.t.. Apie tokius dalykus net draugėm gėda papasakot. Tai paprasčiausiai žemina.
Su nerimu laukiu vaikelio gimimo, nes žinau, kad būsiu "bloga, nerūpestinga mama" ir viską darysiu ne taip.
O svarbiausia, kad ji jaučiasi teisi. Nes viskas iš meilės ir rūpesčio. Bet kokia nesveika ta meilė, jei savo besilaukiančiai dukrai periodiškai aiškini, kad mažylis bus nesveikas?!
Lankausi pas psichologę. Tvarkausi su nepilnavertiškumo kompleksais ir depresija. Bet pagrindinė mūsų pokalbių tema - mano santykiai su mama. Gaunu daug vertingų patarimų ir rimtą palaikymą. Stengiuosi pakreipti bendravimą šeimoj normalia linkme, išsivaduot iš tų konfliktinių klišių, keist savo reakcijas. Bet kartais atrodo, kad tai beviltiška. Kad niekada negalėsiu normaliai bendraut su savo mama. Ir turėsiu saugot savo vaiką nuo jo paties močiutės.

su mama mano santykiai tokie , kokių ir aš norėčiau su savo vaikais. jie nuostabūs. kaip bus ateityje-bus matyti. tačiau turiu močiutę, kuri gyvena visai šalia ir mes matomės kasdien ir dažnai-tai ne patys mieliausi, bet čia kaltas metų skirtumas ir požiūris į gyvenimą. ji labai pesimistė, visur mato tik blogį, ir juodas spalvas, mėgsta vadovauti ir patarinėti, tai va čia mūsų bėda. norėtūsį kad būtų kitaip, bet žinau kad kitaip nebus- taip kad reikia su tuo susitaikyti ir kažkaip gyventi santarvėje, nors dažniausiai mano kantrybė neatlaiko ir mes dažnai pykstames
o mažylio niekam nepatikiu išskyrus savo vyrą, t.y vaikelio tėtį.

sveikos mielos mamytes, ar dar tik busimos kildavo ir man anksciau problemu del mamos. Nors negaliu pasakyti, kad mano mama bloga, taciau jos charakteris kartais budavo nepakeliamas. Kita karta ispuldavo tokios situacijos, kad net nebudavo jai nei ka pasakyti, nei kaip isaiskinti, kaip suaugusiam zmogui, kad esu suaugusi ir elgiuosi taip, kaip man atrodo geriausiai. Jei laukdavosi mano mamos draugiu dukros, tai man skambina ir kone maldauja kad ir mes turetume, nes ji nori anukelio. Pasipyle patarimai eiti i vaisingumo klinikas, darytis dirbtini apvaisinima, gydytis, nes (dar graziau) jos bureja pasake, kad gali buti problemu del pastojimo (o gandrams sulaukti prireike vos 3 menesiu).Zinot, esu pakankamai tolerantiskas zmogus, na bet jau kartais kantrybe neatlaikydavo, nes jos pasakymai ir norai budavo is ties apsurdiski. Pykdavau ir taip susinervindavau iki pazaliavimo. Viena karta neiskentusi taip uzrekiau, kad nustotu kistis i mano su vyru seimynini gyvenima, ir bandyti delioti viska pagal save. Pasakiau, kad ne mamos, mociutes ar dar kokios tetulytes nusprendzia kada kam vaiku tureti, kada kur eiti, kada valgyti ir panasiai Gerai, kad vyras palaikydavo, nors ir jam jau siutas imdavo, kad net plaukai raitydavosi. Aisku, jei as papriestaraudavau mamai, tai ji is kart i asaras, numeta rageli, o po to raso ilgas zinutes, kaip as jos nemyliu, nelaukiu, kaip ji jauciasi nereikalinga. Zodziu, kazkuria prasme psichologinis santazas. Aisku, per visa sita barni, kuris vyko del vaikelio, buvo toks, kad as laukiausi jau 8 savaite tik dar to nezinojau. Ir kai is tiesu nestumas pasitivrtno, tai neneigsiu, siutas eme. Labai pykau ant mamos, kad ji man nervus gadino. Ir net pasakyti mamai jokio didelio malonumo nejauciau. Aisku, per ta visa laika mama greitai pasikeite. Net pradejo kalbeti apie tai, kad tevams nevalia kistis i vaiku seimynini gyvenima, nes jie turi savo nuomone ir panasiai. Aisku, po to karto ir as pradejau nebetyleti, o paprasciausiai ramiu balsu pasakydavau, kad ji visada bus mano mama, kuria myliu ir mylesiu, o as busiu jos dukra, ir niekas to nepakeis, taciau turi buti riba. Nori patarti, prasau patark, isklausysiu, bet visgi paskutini taska savo apsisprendimuose padesiu pati. Kistis neleisiu niekam, norit pykit, norit siuskit, bet bus taip. Na iki dabar kaip ir viskas gerai. Manau mama suprato, kad nusileisti neketinu, turiu savo galva ir ja vadovaujuosi. Galu gale esu suaugusi moteris Na gal ir negalima cia labai jau dziugauti, bet gerai, kad neturiu anytos. Bet yra daug didesne gyvate is mano vyro puses, kad net pagalvojus apie ja uzverda kraujas. Tai mano anytos pussesere, kuriai jau 80 m, na bet dar tokios gyvates gyvenime nesu sutikusi. Na bet cia atskira kalba, net neverta kalbeti. Tik jau sau esu prisiekusi, kad jau sita prie mano vaiko per kilometra neprieis tegul ji gyvena sau

gražūs žodžiai, kaip norėtųsi, kad juos pasakius suprastų, bet vis tiek visose situacijose nori, kad 100proc. klausytum, o jei ne, labai isizeidzia, ir stengiasi kištis visur toliau