del to tai visiskai pritariu. Mano mama kai serga tai kaimynes is kito namo praso i parduotuve nueit....tipo nenori mums rupesciu pridaryt...o man skaudu...jauciuosi kaip svetima tada....Taip kad cia jau vaikai patys pasirinks ar jiems ziureti tevus ar ne.
kitas krastutinumas - versti vaikus jaustis dekingais visa gyvenima
Papildyta:

kol nieko neatsitinka - taip. Bet patikek, kai pamatai savo vaika melynuojanti ir dustanti, kai 10 minuciu iki greitosios atvaziavimo tampa istisa amzinybe, kai darai viska ka zinojai ir nieks neveikia, vaikas toliau dusta. Patikek, tada visos grazios filosofijos apie baimiu paleidima yra visiska nesamone. As dziaugiuosi kad viskas baigesi laimingai, bet tai buvo gera pamoka, leidusi suprasti kokia trapi yra gyvybe ir kad visko gali nutikti, todel negalima mazuju isdykeliu paleist is akiu ne akimirkai.
Leidziu jiems daug, tikrai nevaikstau is paskos kiekvienam zingsnyir nelaikau kai kur lipa, bet tas ivykis privete dar viska gerai perziuret, ivertint kokios gali buti pavojingos situacijos, pavojingi daiktai ir tt.

jusu vaiko dusimas ir parodo, kad jus neduodate jam laisves=oro...
visos problemos su kvepavimu, kvepavimo organais, plauciais - tai laisves problemos.
kaip matome, tai labai daznos problemos, nes mamos nepaleidzia nei minutei savo vaiku. baime meiles priesingybe. yra arba meile arba baime. jusu teise rinktis

čia tik jūsų nuomonė ar paremta kažkokiais tyrimais ir tt?norėčiau šaltinio,paskaityt.

atiusiu jums i AZ

ačiū lauksiu

jo, ypac kai jis paspringsta riesutu matyt specialiai ta riesuta isimete iburna, kad parodyt man kaip springsta ir kaip jam to oro truksta beje, kai kurie vaikai ir numirsta uzspringe, kad tik tevams irodyti kaip jie laisves norejo
Zodziu, vel nukrypstam nuo temos manau...
Papildyta:

speju eilinis psichologu isvedziojimas ir tiek. Jie tai megsta. Beje pati studijavau psichologija, turi magistro laispni. Gerbiu psichologus ir dalis tiesiog toj teorijoj apie dusimus ir laisves trukuma manau yra, bet deja, psichologai daznai uzsidaro savo pasauly ir visur iesko kazkokiu psichologiniu priezasciu. Juk kartais vaikas gali dusti ir del alergijos, kuri issivyste pvz del to, kad mama per anksti uzdave karves pieno ar pan. Zodziu tikrai ne visur ir nevisada reikia ieskot siknoj smegenu
Papildyta:

oj demesi tai jam tikrai reik daugiau ir jis gerokai daugiau jo gauna nei brolis, jau daugiau kaip ir ner kur kad piktyiskai daro tai negalvoju, bet kad specialiai tai tikrai taip. Na kazkodel jam patinka erzinti broli...

Normali, atsakinga, mylinti motina sukuria vaikui saugia aplinka, kurioje jis gali laisvai augt, ir niekada nepalieka mazo vaiko be prieziuros.Su hypergloba tai neturi nieko bendro, tai tik sveikas protas ir atsakomybe.

Aš tai auginu taip, kad ir aukštąjį baigtų ir būrelius lankytų, aišku juos jie renkasi patys, kadangi galvoju į prastesnį lygį jie visada spės nusileisti, o va pakilti sakykim vidurinę baigus 4 , paskui norėti kokiu inžinierium, programuotoju, profesorium būti, jau sunkiai pavyks, reiks labai daug pinigų, pastangų, darbo, o gal būt bus ir nepasiekiama tai. Dvylika metų nueis niekais. Manot ne jūs būsit kalta, kad nespaudėte prie mokslų, jei matėte, kad vaikas gali mokintis 7-8, tačiau jam būreliai buvo neįdomūs, mokslas tai tik pamokų atsėdėjimas mokykloje.
Manau, kad žmogaus laimė priklauso nuo daug ko, nuo gero darbo, gerų pajamų, sveikatos, gerų santykių su žmonėm, nuo normalios savivertės, visa tai kainuoja ir viskam reikia pastangų ir pinigų.
Manau kai tėvai kartu žingsnis po žingsnio eina su vaikais, juos stumteli tikslo link, vaikams lengviau. Dar kažkur skaičiau, kad vaikai jaučiasi saugesni, kai sprendimus už juos priima tėvai, tai nereiškia, kad juos valdo tėvai visiškai. Tačiau kartasi tikrai reikia paspaudimo . Mokėsi draugės mergaitė muzikos, užėjo kažkokie vėjai, norėjo mesti, ji sako baik metus ir tik tada, baigė, paskui kitus metus pati jau nenorėjo mesti, atsivėrė kitos galimybės, priėmė į ansamblį, didžiulis noras groti dabar, o galėjo nusileisti vaiko norui, nenori-mesk. Ne visada vaikai realiai įvertina naudą, tam yra tėvai, kad jiems patartų.
Man ne tas pats , kas bus mano vaikai, ta prasme, kad jei jis norės būti santechniku ir bus laimingas, tai puiku, būsiu laiminga ir aš, tačiau jei jis bus santechniku, todėl, kad kažkada aš nepadėjau jam, nepamokiau, todėl, kad jam dabar nėra kito pasirinkimo,per daug jau prarasta, būsiu nelaiminga ir aš, ir jis.

Turiu realų pavyzdį vidutinių pajamų šeimoje, vaikas augintas nuo mažiuko,kai nei vienas būrelis neįdomus, niekada nieko nelankė, nes viskas š....das, mokykloje tik atsėdėt, pažymiai 4-5, kalbėt net nėra apie ką nes nieko nežino, niekuo nesidomi, dabar baigia šiemet, kur eit nežino, nes nieko nenori, eis bile kur , atsėdės kažkokioj profkėj, ar aukštesniojoj, jei tik įstos, ir jokių siekių, jokių norų, planų, pavalgiau, teliko pažiūrėjau, su kompu pažaidžiau, tokia pilkuma , bet kaip pinigų nori, kaip visko reikia, batų gerų, kelnių, tuoj mašinos norės, darbo gero, darbdaviai bus kalti,kad tokio gudraus neprima, minimumą moka. Skaudu, kad ir antras vaikas lygiai taip auginamas. Niekas neįdomu.

o kaip ta darote? Beje idomu kokio amziaus jusu vaikutis?

Vaikutis jau 14 m.
Aiškinu, pasakoju, mato, kad mes dirbam, kad stengiamės, kad pinigai neateina iš niekur, mato dabar kai aplinkiniai darbo neturi, nes nieko nebaigė, bernų yra po 19-25 metus, o sėdi tėvams ant sprando, atvažiuoja prašo, kad kur įkiščiau per pažystamus. Nuo mažiuko aiškinau , kad mokslas labai svarbu. Kad būreliai svarbu, kad jie plečia akiratį, kad turėti užsiėmimą gerai, pats tuo įsitikina, nueina , susiranda draugų. Neturiu jokių bėdų dėl lakstymų pakampėm, nes laiko nelieka. Internete ieško tuo kuo užsiima, ką lanko, informacijos apie tai, domisi tuo dalyku, o ne tik žaidžia kaip kiti. Draugai tokie geriečiai, padūkę, bet geriečiai.
Ir neverčiu,kažkaip pats atsirenka, vakar parėjęs pareiškė, kad į matematikos būrelį užsirašė, nes kažkaip naujas mokykloje atsirado. Neverčiau,,bet paaiškinau kažkada, kad nežinau nei vienos profesijos ,,vyriškos'' kad nereikėtų matematikos žinių, išskyrus visas menines. Meninių jis nenori, todėl su matematika teks bendrauti, jei norės kažką pasiekti.

aisku..didelis jau. Tokiam gali ir paaiskinti. Na mes tai dar kol kas tik zaidziam
siaip as tai noreciau atrasti kazkoki buda sudominti vaika negasdindama kaip bus blogai jei nesimokys....bet gal kitap nelabai gaunasi....
beje, yra tokia metodika " gera pradzia " vadinasi. Yra darzeliu pagal ja dirbanciu ir yra viena mokykla. Gal kas girdeje?

gal dėl to kad laikai dabar durni? dabar aukštąjį baigusių žmonių yra daugiau negu reikia. Ypač visokias vadybas ir teorijas. Po aukštojo (ypač dešimttūkstantines sumas sukišus) eit gatvių šluot ir į makdonaldą hamburgerių vartyt irgi nei šis nei tas. ir dar ne visur į juodus darbus priims, nes "perdaug kvalifikuotas". į baltus irgi nepriims, nes nėr patirties ir yra pilna labiau kvalifikuotų ir patyrusių darbo ieškotojų. Aišku, išsilavinimas yra gerai. bet su teiginiu kad "būtina pabaigt aukštąjį" irgi būčiau atsargi. ypač jei jaunas žmogus nelabai nori ar nėra tikras dėl pasirinktos specialybės.


yra daug visokių teorijų ir metodikų. manau kad svarbu tiesiog konkreti mokykla ir konkretūs pedagogai, jų darbo pobūdis ir resursai. aš asmeniškai galvoju, kad vaikui būtų įdomu, tai mokslai turi būti ne vien tik klasė, knygos ir sąsiuviniai. turi būt technologijos, muziejai, parodos, ekskursijos, visokie bandymai ir eksperimentai. kad mokslas būtų "gyvas" ir galima būtų pačiupinėti, patirti, o ne vien tik zūbrinti.

1, Niekada nekaltinau laiko, visais laikais laimi išsilavinimas, protas, žmogiškosios sąvybės, platus akiratis ir t.t ir jokios krizės tokių dažniausiai nepaliečia. Tokie dalykai niekam nemaišo. Galima apie išsilavinimą kalbėt kiek nori, bet kad dabar daug baigusių aukštąjį ir nereikalingi, man nėra rodiklis,kad mano vaikai jo neturėtų baigti. Tegul aukštąjį baigęs ir gatvę šluos, ne bėda, bet esmė manau yra ta, kad toks žmogus turės galimybę kažką keisti, kažkur eiti į atrankas darbo, pokalbius, turės teisę pagaliau nunešti savo CV darbdaviui, pasiūlyti savo žinias, turi galimybę kažką keisti, o ką daryti kuris šluoja gatvę ir nieko neturi. O norėtų dirbti ir vienoje firmoje ir kitoje, su juo niekas net nekalbės, ką jis gali pasiūlyti darbdaviui, nieko.
2, O tas jaunas žmogus iš ko gyvens galvoja, mašinos nori,namų nori, valgyt pagaliau nori, batų, striukės, linksmybių nori, kaip jis isivaizduoja savo gyvenimą toliau. Tai laikas apsispręsti dėl specialybės, iki kiek laiko jis galvos iki 30 m. iki 40 m. Kas jį išlaikys tuo metu.
Aš galvoju taip, privalai baigti mokslą, o paskui daryk ką nori -nori eik direktoriaut, nori gatves šluok, jei turėsi iš ko gyvent -visai nieko nedaryk. Bet mokslas privalomas.

čia tikriausiai su mintim, kad JUMS vaikų mokslas nieko nekainuotų?
o ar norėtumėt investuot dešimttūkstantinę sumą ir grūst vidutinių gabumų neapsisprendusį vaiką į kokią tai neaiškią specialybę? aš tikrai abejočiau.

Man mokslas be abejo kainuos, ir tegul, tai bus vaikui pradžia savarankiškam gyvenimui. Viena mokėti vaikui už mokslą, su tikimybe kad jis pasinaudos tuo, kad darbą turės, ir visai kas kita už tuos pinigus išlaikyti namuose bedarbį, nežinantį ko nori, kokia specialybė jam tiktų.
Kodėl jūs sakote,kad neapsispręndęs, kad nežino ko nori. Na tai laikas žinot. Tai jis ir dirbt neis, nes nežino ko nori. Jūs jį išlaikysit visą gyvenimą?
Normalu tie vidutiniai gabumai žmogui, pabaigs mokslą, paskui praktikos įgaus, svarbu turėti pagrindą ir noro, tada gali judėt į priekį.

Jūs mąstote lygiai taip pat, kaip mano tėvai. Deja, toks jų įsitikinimas virto ir mano, ir brolio gyvenimo tragedija...

Viena is didziausiu tevu klaidu,kai specialybes pasirinkima lemia ne vaiku,o tevu norai ar ,dar blogiau,neissipildziusios svajone.Tas pats ir su bureliais.Zinoma,visai kas kita ,kai vaikui ydomu,bet versti vaika,nes tai - prestizas,nes tai daro geru seimu vaikai,nes as taip norejau,bet negalejau - absurdas. Tai daro kompleksuoti tevai. Normalu,jei tevai sugeba bendraut su vaiku nuo mazu dienu normaliai ir sugeba isaiskint kas gyvenime svarbu,kaip viskas vyksta suaugusiuju pasaulyje,bet tai ner astebuklas,tai normalus vaiko paruosimas gyvenimui.
Lietuvoje is tiesu situacija su aukstuoju mokslu yra maziu maziausia juokinga.Na,gerai,rupestingu mamu deka,turim daug daug "ne santechniku",kuriu pilni senukai ,su kortelem - vadybininkas,maximos ir visa kita.Bet ar tai iseitis? Aukstas mokslas skirtas ne tiems,kurie tempia 7-8 . Pagirtinos pastangos neleist vaikui nusileist iki 4-5,bet tolesni kelia reiktu rinktis pagal sugebejimus ir ,be abejo,vaiko norus.Gal tada turetume tikru,normaliu,ne uz lasinius isaugusiu specialistu daugiau?

Fruzinos aprasytas pavyzdys apie vaika is vidutiniu pajamu seimos ,visai nieko bendro neturi su tevu kisimusi i moksla,tiesiog tevai pamirso,kad turi vaika ir visiskai neruose gyvenimui,todel ir neydomu niekas vaikui.
Vaikai gimsta tobulom butybem ir tik mes,suaugusieji,juos arba sugadinam,arba parodom visom graziausiom spalvom

O problema,kad jaunimas nuo 18 metu nori masinos,namo ir t.t.,velgi maziau serijalu mamai,o daugaiu gyvenimo pamoku vaikams.Tai siuolaikine problema,kai visiems reikia visko dabar ir tuoj pat ,bega griebia paskolas,paskui verkia.
Na,bet per daug nuo temos visai nuklydom.


Manau tevai turi vaikus paruosti gyvenimui,bet nereikia moti lazdele,kaip jie tures gyventi.

Gal plačiau galit. Niekaip nesuprantu kaip vaiko pasirinktas ir baigtas mokslas sugriovė jo gyvenimą. Kažkodėl manau, kad pas jus buvo matyt kitos problemos, o ne baigtas mokslas.


Specialybę turi rinktis tik pats vaikas mano nuomone, jos negali jam išrinkti tėvai, jokiu būdu. Bet sakykim mokytis toliau baigę vidurinę pagal mane privalo.
Būrelių nerenku, tik pasakau kokie ir kur yra, pažiūrim grafiko, ir vaikai patys nusprendžia kur eiti. Bet vėlgi lankyti kažką turi, nes manau kad pajuodinta frazė tinka čia. Kad vaikas KAŽKAM vistiek yra gabus ar sportui, ar muzikai, ar menui, ar dar kam, todėl pasakyti, kad nieko nelanko nes niekas neįdomu, manau tėvų klaida vaiko auklėjime ir kalbėjime su juo. Tėvai turi padėti vaikui įžvelgti jo gabumus ir stumtelėti jį link jų.

As puoduko reikalus palikau savieigai. Buvau pradejusi sodinti gal nuo 1m3men, bet jis nesedo, isitempdavo kaip stygute ir viskas, nu ir nesodinau. Dabar 2m suejo, dar esam su pampersu, bet nestresuoju del to- pats pasipraso, padaro, naktim irgi atsikelia ir einam ant puodulio sesti, bet buna, kad ir uzsizaidzia ir uzsimirsta. Na ir kas, ateis laikas ir ismoks ir atsisakys to pamperso, nemustruosiu jo situo klausimu. Tuo labiau, kad pazanga daroma gana greita- tikrai jo naktim nekeliau kad ant puodulio pasedetu- paciam atejo toks laikas matyt.

P.S. Tai ka rase Gluosnis palaikau 100proc. Reiktu tik atidziau isiklausyti... Nieka sgyvenime nevyksta siaip sau, be priezasties. Viskas susiklosto taip, kad butu gauta viena ar kita pamoka, reikalinga musu sielai. Juk jei musu mastyma,s elgesys, ar gyvenimo budas yra kazkoks sakykim idingas, automatiskai gauname pamokas, kad kazka keistume. Ir logiska, kad jei del tokio musu elgesio "kentes" koks kaimynas, tai tikrai nevers musu keisti kazko savo gyvenime. Apie tai ka rase Gluosnis domiuosi jau keleta metu, skaiciau nemazai literaturos, pradejau stebeti save, savo elgesi, mintis, ir tikrai- mano emocinis fonas atsispindi aplinkoje. Na kaip pvz- supykau ant ko nors, neissakiau neigiamu kazkokiu emociju- vaikui gerkle, temperatura arba koks nors guzas kaktoj. Kodel vaikui? O todel kad iki 7m vaikai serga "uz tevus" nes dar yra stipriai energetiskai priklausomi. Na nenoriu cia plestis labai, kaip minejau tai yra keletos metu stebejimai, tikrinimai ir t.t. O saltinis, kuris man labiausiai suprantamas buvo tai Sinelnikovo "Pamilk liga savo"
Jei kam atrodo, kad cia ne i tema, tai siek tiek klysta, todel kad bent jau man perskaicius sia knyga pasikeite suvokimas, kitaip ziuriu i daugeli dalyku, kurie susije su auklejimu ir dar daug kuo.

kaip niekur nedirbęs jaunas žmogus gali išsirinkti specialybę visam gyvenimui?

Kaip jaunas žmogus gali kažkur dirbti (kalbu apie darbą reikalaujantį žinių) neturėdamas atitinkamo išsilavinimo? Kad paskui galėtų nuspręsti ko nori.
Kada jaunam žmogui išsirinkti norimą specialybę?
Jei 18 m. jaunuolis visiškai neturi jokio noro kuo norėtų būti , svajonės, pomėgio, tikslo, tai kažkas su juo netaip, kažkas pražiūrėta tėvų, pamirštas gal tas vaikas buvo.

O kam rinktis specialybe "visam gyvenimui" ? Tokiu atveju, kai zmogus pabaigia mokslus ir pagal gauta diploma dirba visa gyvenima, nieko nekeisdamas, as asmeniskai nezinau As pati baigiau teise, bet per ta laika dirbau ir draudeja ir vadybininke ir prie projektu ir visai nesigrauziu, kad baigtas mokslas nebuvo panaudotas "pagal paskirti". Man butu siaubinga gal su viena ir ta pacia veikla prasedeti visa gyvenima

del tu bureliu noriu pasisakyti. Pati dar patirties neturiu, bet zinau pavyzdziu kieno viaak jau mokosi mokykloj. Taigi girdejau kad - grafikas laaaaabai perkrautas, laaabai didelis kruvis kas liecia pamokas ir tt. Vaikai persitempe....nesenai viena pazistama mokytoja pasakojo kad jos aukletine nusizude.... neatlaikius kruvio....todel manau tevai labai turi priziureti kad viskuo besidomintis viakas neprisikrautu sau per daug veiklos, kad moketu pailseti ir tt.
del tu vaiku ligu. Ligos ir negalavimai skirstomi i - somatinius (kuno, fizinius), psichosomatinius (kuno ligos, negalavimai atsirandantys del psichologiniu priezasciu), psichinius (psichines ligos ir negalavimai be kuno problemu) Taigi kai kurie negalavimai yra grynai fizinio pobudzioir tikrai ne visos ligos turi kazkokia uzslepta psichologine prasme. Deja psichologai daznai uzsizaidzia su teorijom ir visur iesko kazkokiu paaiskinimu, daznai pamirsdami tiesiog sveika prota

nedaugelis zmoniu (ir suaugusiu) gali atsakyti i klausima "kodel?" jis padare viena ar kita dalyka, "kodel?" jis jauciasi vienaip ar antraip. klausti "kodel?" - neefektyvu ir neverta to daryti, ypac su mazais vaikais.
verciau klausti "kas atsitiko?", arba meginti atspeti, atspindeti vaiko jausma "man atrodo, tu bijai/pyksti/liudi/esi suirzes ir tt", arba apibudinti problema (nevertinant) "matau ant grindu pabirusius zaislus", arba apibudinti savo jausmus "as suirztu, kai matau isbarstytus zaislus". ir pan.
pirmieji du budai - tai siekis issiaiskinti, kas vyksta, antrieji - ieskoti sprendimo konkreciam "ivykiui".

svarbiausia - nevertinti vaiko, nedozuoti savo meiles ir demesio priklausomai nuo vaiko elgesio, gerbti vaika ir padeti jam susigaudyti savo jausmuose, suvokti savo elgesio pasekmes.

skatinimas yra tos pacios lazdos kitas galas - jei isivaizduojame, kad atsisake akivaizdziu bausmiu (fiziniu ar psichologiniu) ir naudodami paskatinimus (fizinius ar psichologinius) vaiko nebaudziame, klystame - nes paskatinimo nebuvimas yra bausme.

tas pats jau minetas autorius apie paskatinimus, apdovanojimus raso toki palyginima. isivaizduokite, kad skaitote knyga, nes jums rupi suzinoti, kas vyks kitame skyriuje. ir isivaizduokite, kad skaitote knyga, nes jums uz tai pazadejo nupirkti pica. kuriuo atveju daugiau sansu, kad knyga perskaitysite iki galo ir atsiminsite, apie ka skaitete?
apdovanojimas vercia susitelkti i... apdovanojima, i "kas man bus, jei...", o ne i daroma darba, ne i procesa. apdovanojimas vercia bijoti nesekmes, klaidu (jei suklysiu, apdovanojimo negausiu...).

panasiai ir su moraliniais, psichologiniais paskatinimais - jie gali buti (ir daznai buna) veiksmingo modeliuojant vaiko elgesi, skatinant priimtina ir isgyvendinant nepriimtina elgesi, taciau gali buti luosinanti patirtis paties vaiko asmenybei. procesa autorius apraso mazdaug taip: 1. kai gerai mokausi, mane pagiria; 2. jei pagiria, vadinasi, myli; 3. jei suklystu - negiria; 4. vadinasi, jei nedarau to, ko is manes tikimasi (klystu, nesiseka mokytis), nesu vertas meiles. (cia laisvai atpasakojau, jei idomu - kai atgausiu savo knyga galesiu ideti tiksla ciatat).

tai visu pirma, ausra, atsakyk sau - kas didesne vertybe, ar darymas ant puoduko, ar vaiko saviverte? o tada ir veiksmu seka paprasta...

is esmes, vaikas turi turi galimybe matyti elgesio pavyzdi ir galimybes ji kopijuoti. ty, zinoti, kad yra puodukas ir kam jis yra skirtas, zinoti, kad suaugusieji naudojasi tualetu. o visa kita - jo reikalas ir jo atsakomybe. nei mama, nei tetis nezino, kas vyksta vaiko pilve, kada jam reikia i tualeta - tik pats vaikas. jam gali prireikti laiko, kad susivoktu, kokie pojuciai pilve reiskia, kad jau laikas ant puoduko. gali prireikti laiko susivokti, kiek uztrunka tualeto paieska, nusirengimas ir tt, kad spetu laiku. tevams, manau, verta atsakomybe uz pilvo reikalus perleisti vaikui, leisti jam mokytis paciam, o tuo tarpu aplinka nuo ekologiniu katastrofu apsaugoti uztiesalais.

beje, mano vaikams didele pagalba buvo galimybe namuose vaikstineti pliku uzpakaliu. pasirodo, kad pampersiniams viena is sunkiu uzduociu buvo ne tik suvokti, kas vyksta pilve, bet ir tai, kad daryti i kelnes "nesaugu". galimas daiktas, kad vaikai puikiai zino, kada reikia i tualeta, bet yra iprate tuo nesirupinti, nes ismoko tustintis ir slapintis i kelnes. taigi, maniskiams reikejo laiko ne tik ismokti nueiti i tualeta (ta, pvz. jaunelis kuo puikiausiai ir labai greitai suprato), bet ir ismokti nedaryti i kelnes - jau zinodamas, kad sisiojama i puoda, mano mazius dar kuri laika sisiodavo i bet kokias kelnes (nors nuogas visada nueidavo i tualeta). zodziu, karta atsisakius sauskelniu, reikia gerbti vaika ir neversti jo daryti po savim, pvz, einant miegoti, lauke ar kelioneje...

Sąlyginės tėvystės, kurią mini Ragnez minusas yra.. SĄLYGIŠKUMAS.
Tuojau paaiškinsiu, ką turiu omenyje.

Jei mane mama skatina-myli (pastebi mano gerą darbą, juo džiaugias ir išreiškia tai: saldainiu, žodžiu, šypsena ir t.t.) TADA IR TIK TADA kai aš kažką PADARAU, tuomet skatinimo nebuvimas yra, kaip Ragnez ir rašo - bausmės analogas (pasyvus).
Tuomet vaikas ir užaugęs stengsis UŽSIDIRBTI meilę.

Pirmas variantas:
O kaip tada, jei mane mama myli visada. Ji kartoja, kad esu brangus, protingas ir gražus.. tiesiog šiaip. Kas jei sako, jog jai gera kad aš esu. Tiesiog aš? Žinoma, man labai smagu ją ypač pradžiuginti, "slapta" už ją sutvarkyti virtuvę, kai ji prigulė pavargus, atnešiau jai obuolį.. . Kaipman gera matyt, kad mamam džiaugias mano padarytu darbu. O vieną diena lėkiau kaip vėjas iš mokyklos, nes gavau 10 iš diktanto!!! To paties, kur su mama kartu mokėmės nosinių raidžių rašybą šaknyje. Kaip buvo smagu, kai mama džiaugės dar labiau nei aš . Apkabino, pabučiavo.. pasakė "šaunuolis"!
Buvo dar labai negeras dalykas... Patingėjau išmokt anglų žodžius - gavau du. Buvo labai liūdna nes žinojau, kad ir mama liūdės, nes aš nepadariau to, kas yra mano darbas, neparuošiau pamokos. Kai pasakiau mamai, ji tikrai nuliūdo, bet iškart paklausė, kodėl neišmokau. Atsakiau, jog tų žodžių buvo tiek daug, kad atrodė, jog niekad neišmoksiu... tai net nepradėjau. Mama, mane apkabino ir.. pasiūlė pamokyti, kaip mokytis žodžius. Kadangi reikia išmokti ir tuos senus žodžius o dar uždavė naujų, su mama sutarėm, jog televizoriaus šiandien nežiūrėsiu. Žinau, kad mama mane myli, nes va Mato mamai visai nesvarbu kad jis gavo du, jis nei vakar pamokų ruošė nei šiandien ruoš ir tv žiūrės.
Ir t.t. ..

Antras variantas: Visą vakarą lipdžiau iš plastelino gyvuliukų fermą. Tokią beveik visai kaip pas mano kaimo tetą. Nulipdžiau karvę ir veršiuką ir dar paršelį su riesta uodega. Padariau aptvarą ir lovį. Viską viską kaip tikrus (net nulipdžiau pašarą lovyje!). Kai baigiau lipdyti, dar pažaidžiau.. buvo labai smagu.
Tada atėjo mama, apžiūrėjusi mano fermą paklausė, koks paršiuko vardas. Ir pastebėjo, jog tvora rudos spalvos ir iš akmenų o ne medinė kaip pas tetą.. Bet ji nepasakė, kad jai graži ta mano ferma. Nežinau ar jai patiko mano lipdinys. Ji niekad nesako, ar jai patinka ar ne mano darbeliai.

Turiu du klausimus Ragnez. Ar jūs šypsotės, kai jūsų berniukas padaro ekstra gerą dalyką? Ar manote, jog jūsų šypsena nėra tiesioginis ir pats didžiausias SKATINIMAS? Ktas lazdos galas - ar jūs šypsotės, kai jūsų berniukas padaro ekstra blogį? Pvz nuskriaudžia brolį? Ar jūsų natūrali bloga emocija nėra jam BAUSMĖ?

Daug prirašiau, bet turiu dar vieną konkretų patarimą, kaip elgtis, kai Nojus atima žaislą o Arijus verkia. Kai Nojus elgias lyg niekur nieko, švelniai ir ramiai atveskit jį prie brolio ir papasakokit, kaip Arijui liūna ir skaudu. Kad jis vat žaidė o tu paėmei, jo žaislą. Paklauskit, ar jam būtų gera jei iš jo kas paimtų žaisliuką.
Labai seniai turėjau dvimetį , ir tų dvimečių būna visokių... bet empatijos vaikus reikia mokyti nuo pat pat kūdikystės. Nuo tada kai kanda į krūtį.. kai žinda.

butent. tai isgrynintas, isdistiliuotas "blogis" (rasau kabutese ir ironiskai )
realybeje retai kada buna isdistiliuota, gryna "salygine tevyste" ar isdistiliuota "nesalygine tevyste". nuolat balansuojame tarp krastutinumu, ieskom pusiausvyros... klystame ir pasitaisome.

atsakant i klausima, taip, tam tikra prasme mano dziaugsmas ir mano liudesys ar pyktis yra paskatinimas ar bausme vaikui. taciau nuo "tikro" paskatinimo/bausmes dziaugsma ir pykti del vaiko veiksmu skiria svarbus momentas - jausmai paprastai yra spontaniskas dalykas, o paskatinimai ir bausmes - neretai buna apgalvotos suvokiant priezasti, pasekme ir tiksla. as tiesiog dziaugiuosi vaiku ir naturaliai reiskiu savo jausmus, o ne sakau, kad dziaugiuosi tam, kad ji paskatinciau... ar susilaikau nuo dziaugsmo, tam, kad nubausciau...

kaip jau rasiau, vaikai pagal apibrezima priklausomi nuo tevu - fiziskai ir dvasiskai. pagal apibrezima tevai turi galia vaikams - gali juos pamaitinti, susildyti fiziskai ir dvasiskai, sukurti vaikui augti palankia aplinka arba jos nesukurti... manau, vienas is svarbiu aspektu yra suvokti sia priklausomybe, atskirti savo norus ir motyvus (ypac kuriant vaiko ateiti!) nuo vaiko poreikiu... sugebeti patenkinti vaiko poreikius jam palankiu budu ir kartu islikti savimi...

beje, tavo aprasytas pirmas pavyzdys - tobula salygine tevyste, kai vaikas jauciasi priklausomas nuo motinos vertinimo ir atsakingas uz motinos jausmus!
o antras pavyzdys su gyvuliuku ferma - "atstumtos" motinos jausmai... kai sunku pripazinti, kad vaikas savo darbu ir zaidimu gali megautis pats, be motinos ivertinimo!

besalygine tevyste nereiskia, kad vaikams esame abejingi. jokiu budu. atvirksciai, esame jautrus savo vaikams, ju poreikiams. ne ju isoriniam elgesiui, o ju asmenybei. nevertinam, o priimam.

as jauciu, kaip man sunku tai paaiskinti iki galo... nes as pati nemoku buti "besalygiska", nes uzaugau be galo "salygota", ir tos salygos buvo sukurtos "dozuojant" meile. o dar sunkiau todel, kad kasdieniame gyvenime uz seimos ribu, dauguma santykiu yra kuriami salygu pagrindu...

beje, galimas daiktas, ir bausmes, ir paskatinimai gali buti spontaniski, kylantys is musu jausmu. bausme gali buti pykcio padiktuotas kerstas ("tu privertei mane prastai pasijausti, tai bus tau uz tai!"), paskatinimas - savotiskas saves apdovanojimas ("tu gerai mokais, vadinasi, as gera mama, galiu savimi didziuotis!")...

abiem atvejais tie salygiskumai gali atsirasti is nesugebejimo atskirti savo ir vaiku jausmu, poreikiu...

Kaip keista ir įdomu, nes aš užaugau visiškai besąlygų, žinojau kad mama (ir kiti šeimoj) visada mylėjo, myli ir mylės.

Todėl man keista ta hiperbolizuota begalinė baimė - išreikšti (emocija, žodžiu, veiksmu) savo džiaugsmą savo vaiko padarytu konkrečiu dalyku.

Beje, kaip dabar atsimenu, patys kertiniai momentai mano vaikystėje susiję ne su skatinimais (čia sugalvojau žodį, talpinantį pagyrimą, dovanas, kitų teigiamas reakcijas žodžiu raštu, mimika ir t.t. ). Taigi, patys brangiausi man momentai būdavo tada, kai aš padarydavau kokį didelį blogį o mama.. nebausdavo, nepykdavo, tik klausdavo, vaikeli, kodėl taip padarei. Paskui kartu ieškodavom išeities, kaip atitaisyt. TADA labiausiai jausdavaus mylima. Mamai nedzin kad as blogai elgiaus, nedzin kaip aš jaučiaus, po to blogo darbo, kai mažoj širdelėj juoda juoda.

Ir dar pirmame pvz. (hiperbolizuotame) sakai, jog:
"beje, tavo aprasytas pirmas pavyzdys - tobula salygine tevyste, kai vaikas jauciasi priklausomas nuo motinos vertinimo ir atsakingas uz motinos jausmus!"

Mane mama labai anksti leisdavo į visokius tūsų, kur buvo ir sex'o ir alkoholio. Iš leisdavo ir sakydavo: "aš tavim pasitikiu, žinau, kad nedarysi nieko, ko žinai kad negalima." (ar panašiai). Ir tik tai tai mane sustabdydavo, tik tai. Niekad nieko nesu padarius tuose vakarėliuose iš sex'o srities, nesu nėkart nusigėrus ir rūkyt irgi nebandžiau. Ar esu priklausoma nuo motinos vertinimo ir atsakinga už jos jausmus? Priklausoma ir atsakinga tikrai ne, bet jie man tiek tada tiek dabar tikrai labai rūpi. O ar turi būti kitaip?

Beje tie pavyzdukai yra tikri, kaimynų berniuko, mano dukterėčios ir sūnėno ir mano vaikų savijautos. Labai daug kalbuos su vaikais, tiksliau tyliu ir klausaus .
Taigi "atstumtos" motinos sindromu čia nė nekvepia.

Beje, Ragnez, jei jausmai, kurie yra spontaniški yra ok gyrimui, tik dėl jų spontaniškumo. Kodėl ne ok žodžiai ?
(nepyk, suprantu, kad kabinėjuos.. nekreipk dėmesio jei erzinu)

Man šita pseudo besąlyginė tėvystė atrodo pavojingiausia tuo, jog (blogiausiu atveju - sutirštinu spalvas) augina žmones, kuriems NESVARBUS joks jokių aplinkinių žmonių vertinimas, savijauta, visuomenės taisyklės.
Juk jei vaikas niekada niekaip nevertinamas namie, koks jam skirtumas kaip jį vertina mokykloj ar visuomenėj. Jis yra išmokęs tiesiog į tai nereaguoti. A la "gavau iš užklasinio skaitymo du, nes tingiu skaityt ir ka? ir dzin. ir neskaitysiu" . Vaikštau nuogas bendram pliaže ir ka? O man dzin.

Ragnez, jūs esate nuostabi mama, puikus žmogus. Nuolat semiuos klausimų ir išminties iš jūsų rašymų. Aukščiau esanti pastraipa tikrai ne apie jus ar tai, kaip jūs auklėjat savo berniukus. Ji apie auklėjimo būdą, kuris tik dabar pasiekė Lt. bet kitur labai gajus.

liute, labai malonu, kad rasai, kad keli klausimus.


beje, tu labai tiksli, kai kalbi is vaiko pozicijos. mes, suaugusieji, galima galvoti ir jausti daugybe dalyku, bet kalbant apie besalygine tevyste, svarbiausias dalykas tampa "kaip jauciasi vaikas" ir atsakymas i klausima "ar jis jauciasi besalygiskai mylimas". mes galime vaikus myleti ir nesugebeti atskleisti savo meiles taip, kad jie ja pajustu. taigi, ir besalygines tevystes nebus... taigi, labai svarbi tampa jausmu raiska - kaip, kodel ir kokiu budu mes rodome savo jausmus vaikams.


beda, kai "besalygine tevyste" sutapatinama su principu "viskas galima, man dzin". mano akimis, "viskas galima" ir "viskas dzin" isplaukia ne is besalygines meiles, o is begalinio abejingumo, kai tevai viska leidzia vaikams taip isvengdami konfliktu ir butinybes juos spresti, o taip pat ir pasirenka nebuti atsakingais uz tai, kokius santykius jie kuria su vaikais.

toliau. nemanau, kad labai tikslu kalbeti apie besalygine tevyste, kaip apie "svetur" placiai isigaliojusia nuostata. deja. tarkim, amerikoje (mano vis cituojamas autorius - amerikietis), mano ziniomis, siuo metu klesti kognityvinis-bihevioristinis poziuris i zmogu - visokios "zetonu", "saulyciu", "zvaigzduciu" ir pan. paskatinimu sistemu naudojimas vaiku ir suaugusiuju elgesiui koreguoti.

antra, kalbeti apie besalygiska vaiko priemima lietuvoje, kur atkakliai diskutuojama lupti vaikus ar nelupti, is viso labai sunku - pirma reikia pradeti kalbeti apie vaiko raidos ypatybes, palankia vaiko raidai aplinka, apie vaiko poreikius, apie pagarba vaikui kaip asmeniui... ir tai daryti sunku dar ir todel, kad nemazos dalies suaugusiuju poreikiai nera patenkinti...

O jus vis dar glostinėjat savimeilę Kokia jus normali, atsakinga ir mylinti. O aš visai palaida bala. Pagalvok tik- išeina į lauka šuns pašert (ar dar ko) ir vaiką vieną palieku. Nai nai nai kokia bloga. Turbūt kaime gyvenančios šeimos atsiradus vaikui turi visus gyvulius išskerst. Jūsų seneliai irgi turbūt taip darė

1. Yra darbu, kur gali žmonės be profesijos dirbti. Padirbai- nepatiko, rask kitą darbą (aš nekalbu apie dabartinę krizę)
2. Tame ir yra mūsų visuomenės blogis, kad Tėvai bet kuria kaina nori, kad vaikas iškart po mokyklos baigimo eitu studijuoti (dažnai net nesvarbu kur, kad tik popieriuką gautų).
3.

kiekvienas gimes vaikas jau yra kazkas. ir kiekvienas vaikas, zmogus moka kazka geriau uz visus kitus. kiekvienas turi talenta. bet visi kiti daro viska, kad jis kazkuo taptu daznai ne padeda, o tik viska apsunkina.

Kad visi taip mastytu, deja musu visuomeneje viskas priesingai

1, Konkrečiai kokį. Bėda tame, kad pasiūlyk tu 18 m. kiemsargio, krovėjo, pagalbinį darbą, tai akis išdrąskys, gėda, jie nori vadovaujančio posto, mašinos, gerooooos algos, jau už minimumą jis nesiterlios...

2, Aš manau, kad tai tik gėris, ir dar vaikui laimė turėtų būti, kad tėvai padeda finansiškai tuos mokslus baigti.
O tada gal galit pasakyti, kur jam eiti po mokyklos baigimo,jei ne studijuoti, tik jau nesakykit, kad darbdaviai tokių laukia išskėtę rankas. Gerai imam realiai , baigė vaikas, birželio mėn. , atestatas rankose, jis nežino ko nori, tėvai nespaudžia ir kas toliau eina liepa, rugpjūtis.... nauji metai, kokia ateitis, ką jis valgo, kas moka už lelktrą, batus, pagaliau kieklaiko laukti reikia, kad jau jis sugalvos ko nori, nu praeina du metai, jūs jį ir toliau išlaikote. Su darbu šakės tokiems, nesvarbu krizė ar ne, įsitvirtina kur nors nieko nebaigę tik vienetai,į užsienį išvaro, ten vėl įstringa tarp ,,grįžčiau bet Lietuvoje juodadarbiams moka minimumą, o kitokį darbą susirasti nėra vilčių'', pradeda mokintis vėliau irgi tik vientai, keikdami save, kad nesimokė, nes jų bendraamžiai jau dirba, mokslus baigė, o jis dar studentas, pirmą specialybę mokosi, kaip gailisi praradę tiek laiko. O kai dar susituokia ir vaikų prisigimdo žmonės, kuriems jau kokie 25 m. o jie vis dar nežino kuo norėtų būti O vaikus jau maitinti reikia.
Aš tiesiog nesuprantu ką jaunuoliui daryt jei nestudijuoja toliau, sėdėt tėvams ant sprando, kai mokosi vistiek yra viltis, siekis, kad gaus darbą, pagal specialybę ar ne, prastesnį ar geresnį, bet bent jau save išmaitins.

ar nebūtų logiškiau tokiam žmogui rinktis ne aukštąjį, o kokius nors profesinio rengimo kursus, kariuomenę ar uždarbiavimą svetur? tai bus bent jau reali veikla, reali patirtis, ir pradžia savarankiškam gyvenimui.
o aukštasis, jeigu žmogui jo prisireiks, taigi niekur nepabėgs. įstoja žmonės į universitetus ir keturiasdešimties būdami.

nes labai dažnas scenarijus, kai nesubrendęs žmogus įstoja bile kur, tėvai patenkinti bapkes kiša, atseit vaikas mokosi, o iš tikrųjų tai grybą pjauna.

Nereikia amerikos: surinkai 25 Maximos lipdukus - štai tauo puodas! 50 Rimi - lėkščių komplektas. Parašei 100 sms'ų - 20 nemokamų. Turi socialinėje svetainėje (a la Facebook Twitter ir t.t.) 100 draugų - gauni šustra pavadinimą sau. Ir t.t.

Ir tai ne vaikai. Tai - suaugę.
Tokia yra aplinka, kuri formuoja ydingą supratimą: tu esi kažko vertas TIK tada kai kažką DARAI.

Mano požiūriu žmogus kiekvienas vertingas nes yra. Todėl ir pagyrimas ir drausminimas to sugriaut negali. Myliu nes esi. Ne todėl kad kažką darai(gerai/blogai) ar nedarai. Msno didžiausias tikslas yra jog ir mano vaikai, būtent šitaip žvelgtų tiek į save tiek į kitą žmogų.

dar vienas labai geras posakis, kurį su vaikasi laiks nuo laiko prisimenam: geri darbai nedaro žmogaus geru, geras žmogus daro gerus dabrus.

Stebėjau nerealią sceną. Kol su dukra laukėm smuiko pamokos, stebėjom kito berniuko su mama pamoką. Jis tikrai labai gražiai pagrojo, matės, jog jam labai smagu, kad pavyko, visas šypsos. Mokytoja gale pamokos ir sako - štai tau lipdukas, puikiai šiandien grojai. "Ai ačiū, mokytoja, nenoriu aš to lipduko," atsako aštuonmetis. Atsisveikina gražiai .. išeina.

Visiškai sutinku.
Aš tiesiog sakau, kad pagal mane, vistiek vaikas baigęs mokyklą turi kažkur mokintis profkėj, kolegijoje, universitete ar kt. , tačiau nesėdėti ir laukti nušvitimo galvoje - kuo jis norėtų būti, kol jis ateis tai ir žiūrėk jau pensija

bile kur stot jokiu būdu nereikia, vistiek vaikas būna kam nors gabus, turi svajonių, norų, ir t.t. tai tą ir reiktų vykdyti jam.
Papildyta:

Tikra tiesa

na matai, vaiko saviverte man labai svarbu, bet yra kitas dalykas - kiausiukai...juos laikyti siltai ner gerai....gali atsiliepti vaisingumui ateityje....tik todel ir norisi kuo greiciau istraukt tuos savo bernus is pampiu....Na, manau ateis vasara, bus paprasciau. Dabar kazkaip nesinori plikais uzpakaliais paleist, nes vesokos grindys namie....o ir lauke...jei prisysins - teks eit namo, nusirenginet, nurenginet broli, vel apsirenginet...ideja grazi, bet realiai sudetingai igyvendinama...bent jau ziema ir su dvyniais...
Papildyta:

as augau su mociute nuo 11 menesiu iki 6 metu. Ji VISUR mane nesdavosi kartu kol dar nevaiksciojau, kai jau vaiksciojau tai aisku pati nueidavau.
Papildyta:

nu zinok pagal motiniskai intuicija rinkciausi si varianta....ir kazkodel jauciu, kad ragnez aprasoma besalygine tevyste nesikerta su tuo ka tu aprasei, tiesiog labai sunku teisingai perteikti mintis ir paaiskinti....
Ragnez pateiktas pavyzdys apie knygos skaityma kaip ir daugiauaiskumo inese del tu skatinimu, bet negaliu nesutikti ir su liute, kad vaikui labai svarbu kad mama nebutu abejinga, rodytu emocijas, dziaugtusi kartu su vaiku ir liudetu kartu....
tas emociju rodymas man atrodo labai svarbu dar ir del to, kad vaikai stebedami tevus pazista pasauli. Is mamos reakciju suzino kur pavojinga, kur gali skaudeti, kur salta kur karsta, kur aukstai ir galima nukristi, ko reikia bijoti ko ne ir tt. Ir tai laai svarbi mokymosi ir pasaulio pazinimo dalis. Zinoma, reikia kazkiek leisti ir patiems pajusti. Na pvz leisti prisiliesti prie nelabai karsto pavirsiaus, ar nukristi nuo neaukstos sofos. Bet juk neleisi vaikui isbandyti ka reiskia eiti per gatve degant raudonai sviesai arba kuo gali baigtis skalbimo milteliu ragavimas
Pastebejau, kad mano vaikai, atsidure naujoj aplinkoj, ar pamate koki netiketa, nauja dalyka visda ziuri i mane, kaip as reaguoju. Jei as rami, ir jie nustoja nerimauti, jei mato kad as issigandusi - ir jie pradeda verkti, supranta kad to dalyko reikia bijoti. Zinoma, taip yra rizika per duoti savo nepagristas baimes...
Nors gal cia jau ne apie ta pati? Gal cia jau ne prie skatinimu....Apskritai, man atrodo aiskumo inestu tu paskatinimu aiskus apibrezimas. Jei suprastume kas yra paskatinimas, butu aiskiau apie ka tie autoriai kalba. Ragnez, ar jie apibrezia kazkaip ta skatinima?

Papildyta:

manau tau pavyks, jei pati tokiu poziuriu vadovaujiesi, perduosi ji ir savo vaikams.
tik va man klausimas kyla....juk sitaip myli tik artimi zmones...na tevai savo vaikus, vyrai savo zmonas (gal) ir pan., bet pvz darbdavys juk paprastai nemyli musu uz tai kad esame....tai ar nesusiformuos vaikui nuostata kad visi ji privalo myleti tiesiog uz tai kad jis yra ir nieko daryti nereikia....nors gal cia vel painioju....darbdavys juk ir neturi musu myleti o noretusi

[quote=sena niekšė,2010 02 19, 16:17]
dabar aukštąjį baigusių žmonių yra daugiau negu reikia. Ypač visokias vadybas ir teorijas. Po aukštojo (ypač dešimttūkstantines sumas sukišus) eit gatvių šluot ir į makdonaldą hamburgerių vartyt irgi nei šis nei tas. [/quote


aš manau, kad išsilavinimas niekur nedings, net jei ir gatves šluos. Toks šlavėjas skirsis iš kitų, negavusių "ragauti mokslo". Ir tas šlavimas bus laikinas. Būna visokių situacijų, reikia mokėti prisitaikyti: ir gatves šluoti, ir indus plauti, jei to reikalauja situacija. Ir viską daryti gerai. Bet turintis išsilavinimą žmogus ir šluodamas galvos, ką daryti toliau, kaip pakeisti situaciją. ir anksčiau ar vėliau ras sprendimą. Na nebent iki tol viską už jį tvarkė tėvai, tai tuomet sunkiau...

Apie savo asmenines patirtis, atsiprašau, čia nesiplėsiu.

Bet mes neturime absoliučiai jokios teisės vaikams primesti laimingo gyvenimo scenarijaus šablono pagal savo suvokimą. Antraip net ir norėdami gero rizikuojame paversti juos labai nelaimingais žmonėmis.


Jaunuoliai nesugeba pasirinkti specialybės tik todėl, kad tėvai nuo mažens juos "vairavo" pagal savo ambicijas ir taip slopino tikruosius polinkius. Neskyrė pakankamai dėmesio vidinei motyvacijai moksle ir popamokinėje veikloje, jų dėmesys buvo nukreiptas daugiausia į išorinę motyvaciją. Interesų kryptys formuojamos pagal prestižą bei materialinį perspektyvumą. Vaikams buvo diegiamos netinkamos vertybės. Iš jų reikalaujama per daug arba per mažai pagal jų amžių bei galimybes. Apskritai tėvai nesugebėjo suvokti savo vaiko kaip atskiro individo, priėmė jį kaip savo nuosavybę. Nesugebėjo sukurti emociškai palankios aplinkos vaikui augti. Tokiu būdu po truputį yra sukuriama situacija, kai vidurinę baigdamas jaunuolis, neretai netgi aukštais pažymiais, iš tikrųjų nebesusiorientuoja, ko jis nori iš gyvenimo. Fatališkos klaidos, kurias tėvai daro nejučiomis. O po to nesupranta - kaip čia dabar jis taip blaškosi, nežino ko nori, juk mes TIEK į jį įdėjome , TIEK dėl jo padarėme

Tai yra tėvų kaip asmenybių nebrandumo problema, kuri paprastai virsta jų jau suaugusių vaikų gyvenimo tragedija.

Yra daugybė suaugusių žmonių, kasdien einančių į darbą, kurio nekenčia. Kiekvienoje įstaigoje tokių pilna. Visi tai vienaip ar kitaip savo kailiu jaučiame per prekių/paslaugų/aptarnavimo kokybę. Piktinamės, bet savo vaikus kažkodėl norime paversti tokiais pačiais.

Neskaičiau visos temos, bet atsakymai į šiuos klausimus yra knygelėje ''Bendrauti su vaiku. Kaip?'' Julija Gippenreiter.
''Laimingi vaikai'' man dabar irgi laaabai nepatinka - ten lyg ir teisingai viskas parašyta, bet nėra išaiškinta esmė - todėl taikant jų patarimus aš pridariau daugybę klaidų, kurias dabar deja labai taisom

liute, as su tavim sutinku. tai, ka rasau, yra isgryninta teorija. absoliuti besalygine meile realybeje nepasiekiama, kaip nepasiekiama ir tobula ismintis, visiskas geris ir kitos idealios vertybes. mes visada ju siekiame, judame link ju ir, galimas daiktas, pasiekti tobulybe reikstu sustoti, o sustoti - gali reiksti ir gyvybes pabaiga...
taigi, realybeje kaip svytuokle supames tarp krastutinumu, ir svarbiausia tampa tai, kokia atmosfera sukuriame (ar dazniausiai su vaiku bendraujame draugiskai, dziugiai, ar piktai?), koki santyki (ar dazniausiai vaika priimame visa, ar reikalaujame, kad jis keistusi (ty atmetame kokias nors jo savybes, elgesi)) ir taip toliau.
is tiesu, jei vaikas dazniausiai jauciasi mylimas tiesiog todel, kad jis yra, tai pagyrimas ar pabarimas greiciausiai ir negales sugriauti to vaiko tikejimo, kad jis is esmes yra geras ir vertas meiles.
ir atvirksciai, jei dazniau keliame salygas, reikalavimus (pvz., tu turi gerai mokytis) ir jei savo dziaugsma vaiku, meile jam parodome dazniau tada, kai jis tuos musu reikalvimus ir salygas patenkina, o jei nepatenkina - rodome nusivylima, pykti, baudziame, tai sukuriame zmogu, kuris nuolat abejoja savimi, kurio saviverte priklauso nuo kitu zmoniu nuomones.

gryztant prie pirmiau pateiktu pavyzdziu, jauciu, kad reikia paaiskinimo.
supranti, nemanau, kad gerai, kai vaikui mokantis, tarkim, anglu kalba, jis labiau rupinasi ne pacia anglu kalba, o kaip sureaguos mama, jei jam pasiseks/nepasiseks islaikyti testa. tai gali rodyti butent tai, kad vaikas stengiasi igyvendinti mamos iskelta salyga gerai mokytis, antraip jis nebus vertas mamos meiles...

as savo kailiu zinau, ka reiskia buti "pirmune", "gerai mokytis" ir buti nelaimingai, neuztikrinai, nuolat abejoti savimi, bijoti buti atstumtai, jei nepadarysiu to, ko is manes tikimasi (nes meiles esu verta tik tada, kai atitinku man keliamus reikalavimus, kai "uzsidirbu"). mane irgi isleisdavo i diskotekas ir vakarelius per nakti kieno nors sode... pasakydavo "as pasitikiu tavimi, tu nepridarysi nesamoniu". ir as nedaryvau nesamoniu, nes BIJOJAU buti nemylima. o isoriskai viskas buvo puiku - puikiai mokiausi, turejau draugu, uzklasines veiklos, sekmnigai istojau i universiteta, dirbu pagal profesija, turiu seima... ir jau dvidesimt savo kurybiskiausiu metu skiriu vaikystes problemoms spresti, susikurti pasitikejima savimi, myleti save, myleti vyra ir vaikus, suvokti savo jausmus ir poreikius ir atskirti juos nuo vyro, vaiku jausmu ir poreikiu... ieskoti priimtino kompromiso, nuo nulio kurti seimos modeli, kurio neatsinesiau is namu...

o antruoju atveju, tas pavyzdys su gyvuneliais... atsinesu citata:
Tada atėjo mama, apžiūrėjusi mano fermą paklausė, koks paršiuko vardas. Ir pastebėjo, jog tvora rudos spalvos ir iš akmenų o ne medinė kaip pas tetą.. Bet ji nepasakė, kad jai graži ta mano ferma. Nežinau ar jai patiko mano lipdinys. Ji niekad nesako, ar jai patinka ar ne mano darbeliai.

ar tau neatrodo, kad cia gali buti ir mamos jausmo projekcija, jos poreikis buti reikalinga ir svarbia - "as turiu pasakyti vaikui, kad jo ferma grazi, nes kitaip jis negales suprasti, kad ji grazi. jauciu pareiga pagirti, nes be mano zodziu jis liks nuskriaustas". kiek as save prisimenu zaidziancia plastelinine ferma, ir plastelininius indenus ar siuvancia drabuzelius lelems, ko man maziausiai reikejo, tai pagyrimo is suaugusiuju. as zaidziau, o ne kuriau darbelius parodai, kur jie butu vertinami. pats zaidimas, o ne suaugusiuju vertinimas, teike man dziaugsmo. nerealus nuotykis buvo, kai kaimyne dailininke leido piesti baltais dazais ant geltono popieriaus - man buvo nesvarbu, ar kreivi pauksciai gaunasi, vykusi ar nevykusi kompozicija... svarbiausia - kad piesiu BALTAIS dazais, kad tai nauja, netiketa patirtis. ir visas kurybiskumas uzsilenke, kai pradejau lankyti dailes bureli, kur akcentas buvo perkeltas is proceso i rezultata, kur darbai buvo autoritetingai vertinami "grazu/negrazu", "pavyko/nepavyko" kategorijomis.

manau, kad kai mama parodo tikra, nesuvaidinta susidomejima vaiko zaidimu (o tai yra ir kurybos uzuomazga), tai rezultatu vertinimas ("grazi ferma") nereikalingas, jis neprideda nieko naujo. ir atvirksciai, jei mamai dzin, ka piesia, lipdo, zaidzia jos vaikas, jokie dziugus suksniai "koks saunuolis" "kaip grazu", nekompensuos jos abejingumo, nors ir gali bent laikinai paskatinti vaika daryti viska, kad susilauktu to "saunuolis".

akivaizdu, kad mes abi sia teorija vertiname per savo patirties prizme. nenuostabu, kad tau patyrusiai, kas yra besalygine meile, mano paieskos gali pasirodyti nukrypstancios i krastutinuma. tu is patirties zinai, kad klaidos ar nukrypimai negali sugriauti is pamatu gero santykio su vaikais, o man reikia isitikinti, kad apskritai geru, besalygiska meile griztu santykiu buna...



tame ir reikalas, kad, bent teoriskai, zmogus, kuris is esmes laiko save geru ir vertu meiles, nejaus poreikio gauti tos meiles is darbdavio
galimas dalykas, toks zmogus sugebes pasirinkti tokia profesines veiklos sriti, kuri jam idomi ir teikia dziaugsmo pati savaime, ir kurioje jis gali jaustis naudingas kitiems.

manau, nemazesne (o gal ir didesne) problema gali buti ta, kad artimuose santykiuose (tevu-vaiku, vyro-zmonos) imame skaiciuoti vos ne buhalteriskai - "aha, jis man taip, tai as jam taip"... kai nebelieka tokiu santykiu, kurie nebutu paremti "akis uz aki" principu, kai nebelieka santykiu, kuriuose galime tiesiog buti. buti savimi, buti atviri, nusimesti kaukes, sarvus ir sienas ir vis tiek likti saugus. o kai negalime buti savimi, tai negalime ir buti jautrus kitam, nes pirmiau rupinames savo saugumu...

ech kaip viskas grazu....bet as dar pagalvoju apie viena dalyka....juk musu vaikai iseis i visuomene, kur susitiks su kitais zmonem, kuriuos vaikystej mama farsiruodavo raminamaisiais jeigu blogai miegodavo ar per daug zyzdavo....kai paskaitau kazkaip liudna pasidaro.....tada atrodo nebeverta ne stengtis....nusvyra rankos....o taip norisi ne tik savo vaikus isauginti laimingais, bet ir visa visuomene kazkaip bent trupuciuka pakeisti....
cia as gal vel ne i tema. Bet eilina karta paskaiciau kaip mamos dalinasi ispudziais kuris sirupukas nuo nervu geriau veikia ir nuo kurio vaikai nustoja zyst ir pradeda miegot visa nakti

tikrai taip, ir man nusvirdavo.. bet, yra visokių būdų kaip vaikui, kai jis jau paauga padėti. Kaip Ragnez jau daug kartų rašė - vaikas yra visiškai priklausomas nuo tėvų. Tėvai parenka jam darželį, pradinę ir pagrindinę mokyklą, o neretai ir gimnaziją.
Kai maniškės iškeliavo iš namų, 3 ir 4 metų į darželį, tai buvo katalikiškas darželis, nereali auklėtoja ir visa aplinka. Vaikai labai norėdavo eiti į darželį. Pradinę mokykla, taip pat rinkau tą, kur svarbi vaiko asmenybė, kur mokytojos - empatiškos, kur kiekvienas vaikas - svarbus. Mano vaikų pradinė.. Toliau - 5ta klasė, deja, bet LT švietimo sistemoje tai prasčiausiai apmokamas mokinio krepšelis, todėl dauguma gimnazijinių mokyklų neformuoja 5tų klasių (čiau jau atskira bėda). Taigi, abi mano vyresnėlės mokosi KJG.
Taip apie vaikus formuojasi draugų su panašiom vertybėm ir panašiais pomėgiais ratas. Yra keli draugai ir draugės, su kuriais mano vaikai kartu jau nuo darželio.

Ilgai galvojau, kodėl man šitie paragrafai atrodo lyg parašyti kalba, kuria kalbama kokiam Marse ar dar kur. Net kažkaip nesitiki, kad suaugęs žmogus gali iš vaiko tokių dalykų norėti ar tikėtis.
Pas mus namuose nuolat kūribinis erzelis, 5 žmonės muzikuoja, tai reiškia, jog min 5 val per dieną (dažniausiai 7) kažkas groja (taip, taip .. priimam užuojautas ). Aš turiu žiauriai didžiulį poreikį kad manęs niekam nereikėtų nors kokią valandėlę . Būna, sėdžiu tulike ir kalbu tel su drauge, o į duris kažkas beldžia ir šaukia "mam tu girdėjai, kaip švariai pavyko perėjimas man? Nu negirdėjai ? nuva..."

Ir dabar turbūt reiktų rašyti kokie mano vaikai nepasitikintys savim ir be mamos pritarimo nė žingsio... bet yra tikrai visai kitaip.

Lekia su piešiniu per kambarį, kviečia kartu spalvint mandalas, dunda per visą laiptinę su dešimtuku kuprinėj, beldžia į tuliko duris.. nes..nes nori pasidalinti. Pasidalinti džiaugsmu, kurį duoda kūryba, žaidimas, pagaliau pavykusi pagroti sunki vieta. Pasidalinti ne todėl kad įsiteikti mamai, ir ne todėl kad gauti kažkokį pliusą. Pasidalint, nes širdis džiaugias ir noris tą džiaugsmą dovanot kitam.

Tikrai yra taip, nes.. o kas bus jei nenupieši piešinio? ogi nieko. Kas bus jei bus 9? 8? ar 6? Ogi nieko. Gal mama tik paklaus, ar tau neliūdna pačiam dėl to. Kas bus jei neišmoksi pagroti to , kas užduota.. ogi nieko. Tik kai vaikai kartu gros, teks tą kūrinį pralesti.

Ragnez, o kodėl tu bijojai "soduose" padaryt nesamonių..? Juk NIEKAS nesužinos! Niekas. Tai ko bijot?

Ilgai galvojau, kodėl man šitie paragrafai atrodo lyg parašyti kalba, kuria kalbama kokiam Marse ar dar kur. Net kažkaip nesitiki, kad suaugęs žmogus gali iš vaiko tokių dalykų norėti ar tikėtis.



liute, tai as, suaugusi, analizuoju tavo, suaugusios, pateiktus pavyzdzius apie vaikus, kuriu nepazistu. ir analizuoju tuos pavyzdzius iseidama is savo patirties, suvoktos per mano dabartiniu ziniu prizme. vot kadangi tavo santykis su tevais buvo kitoks, gali buti, kad tie jausmai, kuriuos as patiriu, mastydama apie tavo pateiktus pavyzdzius, tau gali buti neprienami, kaip marso kalba, ypac todel, kad mudvi tiems epizodams suteikiame tam tikra - skirtinga - konteksta.

man visai nesunku isivaizduoti, kad suaugusieji daznai savo poreikius tenkina per vaikus. patys to nesuvokdami, o gal ir nenoredami pripazinti.

nemanau, kad suaugusieji, kalbedami su vaikais, kiekviena akimirka masto apie tai, ka ju zodziai reiskia vaikams, kodel jie sako tokius zodzius... o gal jie tuos zodzius sako pirmiausia apie save, o ne apie vaika? kiek suaugusiuju masto apie tai, kodel jie reikalauja is vaiku "gerai elgtis" arba "gerai mokytis"? ir ka reiskia "geras vaikas"? kodel stengiasi apsaugoti vaikus nuo klaidu ir juos kontroliuoti? kodel vaikai maistauja? kiek suaugusiuju apskritai masto apie save, savo gyvenima, savo pasirinkimus, santykius su kitais zmonemis? ar zmones daznai analizuoja savo jausmus ir poreikius? ar pazista save?

man vaiku auginimas pirmiausia reiske grizima i vaikyste ir mano pacios vaikystes problemu sprendima. as turejau tai padaryti, kad galeciau augti kartu su savo vaikais. as is ju mokausi.

pasirašau po viskuo o mano MB dar pridurtų "Protas visatoj retenybė, o ypač žemėj "

mūsų laukia nerealiai nuostabi, jaudinanti ir nuolat besikeičianti kelionė.. per gyvenimą su tais, kurie šalia, kuriuos mylim, kurie myli mus.
dar laukia ir 5ta klasė ir .. ojojoj.. 7ta ir (man tai kol kas neatrasta žemė) vėlyvoji paauglystė ir atsiskyrimas, kad taptum tu okas esi. Baisiai įdomu kai pviskas vyks.

nesupratau klausimo
as nebijojau zaisti.

problema su zaidimu, kuryba pasidare tada, kai demesys nuo kurybinio proceso buvo perkeltas i rezultato vertinima (ir tam tikro - "gero" - rezultato reikalavima). butent tuomet man kuryba prarado patraukluma, buvo "sugadinta" baimes - baimes suklysti, neitikti, neatitikti normos, reikalavimo, lukesciu. tai ivyko pradinese klasese mokykloje. ir mamos pozicija ("tu privalai gerai mokytis") labai prie to prisidejo.


beje, tu cia uzgriebei labai svarbu dalyka. kartais tai vadinama "savidisciplina", tai yra, internalizuotu taisykliu ir normu rinkiniu. kai suaugusiuju lukesciai, reikalavimai, normos tampa vaiko vidiniu taisykliu rinkiniu - ir jau nebereikia isorinio "priziuretojo", kad vaikas (o veliau ir suauges) tu taisykliu laikytusi. zmogus igyja vidini "cenzoriu".

tam tikru mastu - tai gerai, nes vis tik gyvename visuomeneje, zmoniu bendruomeneje, taigi, musu laisve ribojasi su kitu zmoniu laisve, musu teises lieciasi su kitu zmoniu teisemis, igyjame pareigu kitiems zmonems ir - dar daugiau - turime poreiki priklausyti bendruomenei, buti socialus. taigi, neisvengiamai tenka ieskoti kompromisu, rinktis, derintis, taikytis.

problema iskyla tada, kai "cenzorius" tampa, pavadinkim, "cerberiu" - lojanciu, neleidzianciu pailseti, suklysti, net ir tada, kai niekas kitas nemato...

Perklausiu klausimą .



Ko čia bijoti? Juk jei norėsi, tai ir padarysi, ir tėvai nesužinos, nesužinos ir pavojaus nėr kad nemylės.
Aš nedariau, nes AŠ žinosiu.

Labai gerai užkabinai klausimą, kaip žmonės išvis reaguoja į klaidas.

Buvo momentas mūsų su MB santykiuose, kai realiai, garsiai suformulavom: "aš leidžiu tau klysti". Ta prasme, jog aš NESITIKIU, kad tu visada būsi tobulas. Ir viliuos kad tu iš manęs to nesitiki. Kai tu suklysi, viskas bus ok, mes išsiaiškinsim ir toliau būsimkartu.
Lygiai tuos pat principus vaikam taikom. Man būna labai gera girdėt, kaip MB būna sako vienai savo dukrų "o man žinok, kaip viena kartą buvo..(seka kokia istorijėlė ) žiauriai nefainai jaučiaus, bet ką... nieko, praėjo ir viskas gerai".

a, tu apie baliukus... o as apie plastelininius sodus

turejau "cerberi"... galima sakyti, tebeturiu. vis islenda paloti. tenka diskusija pravest

ir klaidu tebebijau kaip vaikystej. nors budama suaugusi ismokau taikytis su redaktores subraukytais rankrasciais ir nepriimti pataisu kaip asmeninio izeidimo



Aš nedariau, nes AŠ žinosiu.
idomu pakalbeti apie morales pagrinda...
kai zmogus moraliai elgiasi is baimes, kad bus nubaustas (realia bausme arba geda, socialine nesekme), ir kai zmogus elgiasi moraliai todel, kad suvokia savo veiksmu pasekmes kitiems zmonems. pvz., as nevagiu ne todel, kad bijau ikliuti, o todel, kad vogdama nuskriausiu kita zmogu, padarysiu jam zala.