"Menką jaunimo pasiruošimą savarankiškam gyvenimui pastebi ir psichologai. Anot vaikų psichologės Žydrės Arlauskaitės, šiandieninės visuomenės psichologinė branda, lyginant su ankstesnėmis kartomis, yra sumažėjusi. Jei anksčiau 18-metis jau gyvendavo savarankiškai, šiandieninis 19-metis – neretai dar vaikas, nemokantis racionaliai elgtis nei su pinigais, nei su savo gyvenimu.

„Mano laikais užsidirbti pinigų buvo žymiai sunkiau, todėl pasitenkinimą tekdavo atidėti. O būtinybė palaukti augina brandą. Jei 3 metų vaikas, žiūrėdamas į obuolį varvina seilę, bet jo nesuvalgo, nes mama už susilaikymą jam pažadėjo antrą obuolį, ateityje, kaip rodo tyrimai, bus sėkmingesnis.

Per pastaruosius 10-15 metų daugumą savo norų galėjome įgyvendinti, todėl vaikai neturėjo šanso išmokti pakentėti. Todėl šiandieniniams jaunuoliams išgyventi šią krizę labai sunku. Tai jaučiu iš klausimų, su kuriais jie ateina. Mes matėme daug baisesnių krizių, bet jie – ne. Jie visada gaudavo beveik viską, todėl dabar, negalėdami kažko įsigyti, jaučiasi nevertingi. Vienas berniukas nusižudė, nes jo neįgali motina neišgalėjo jam nupirkti naujo mobilaus telefono. Žinoma, jei būtų įtarusi, kad tai gyvybės klausimas, mama per galvą verstųsi“, - pasakojo psichologė.

Anot jos, vertės susiejimą su daiktais skatina patys tėvai. Neturėdami laiko su savo atžalomis bendrauti, jie problemas sprendžia labai paprastai – „būsi geras, gausi tą ir tą“. Tėvai nepagalvoja apie tai, kad vieną dieną jis gali nieko ir negauti".

http://www.delfi.lt/news/daily/education/m...s.d?id=30335223 neblogas straipsnis

sutinku. Žiauru, bet deja tokia realybė.

aš manau nieko blogo proto ribose ir kiek leidžia galimybės pildyti vaiko norus

kuo toliau to labiau pastebiu, kad vaikų norai pranoksta galimybes dar jei mano vaikai kuklesni, tai kaimynų vaikai rimtu veidu jau nebe svajoja, o reikalauja to kas tikrai nėra pagal kišenę, nors ir kaip mylėtum savo atžalas

Jei šeima gali sau leisti išpildyti vaikų norus - tai kodėl nepildyti. Mes dažniausiai visko, ko užsimano, finansiškai negalime sutalpinti į skirtą sumą. Maniškiai fantazija nesiskundžia, be to, kad lankosi kitų gimtadieniuose ir mato, kaip vyksta, kas smagu, ir namuos kol mažesni buvo esu suorganizavusi keletą labai pavykusių ir įspūdingų švenčių. Tai dabar kai "užsipageidauja" - pradžiai kaip tada, po to kaip pas xxx, po to ... - maža nepasirodo. Bet sėdam kartu, aptariam laiko ir finansinius ribojimus ir randam kompromisą.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad įsilausant į vaiko norus ir įdedant fantazijos bei darbo, galima surasti variantą, kuris vaikui ir jo svečiams bus ir atitiks tėvų finansines galimybes.

Gimtadienis yra šventė, tačiau tai šventei turi ruoštis ir vaikas. Jei nori švęsti su draugais, liepiu sugalvot, ką veiks, o paskui bendrom jėgom viską sudėliojam iki galo. Darome tiek kiek galime ir taip kaip galime. Na, bent jau mums smulkmenos kartais būna svarbesnės ir už dideles dovanas.

Mes visada su šypsena prisimenam dukros 3-ąjį gimtadienį (dabar jai 17). Po gimtadienio dar keletą savaičių visiems gyrėsi, kad gimtadienis buvo puikus, nes mamytė su tėveliu jai muilo burbulų padovanojo. Kai kažkas paklausė ką dar gavo dovanų, ėmė vardinti... ai dar ten dviratį, drabužių, kažkokių žaislų...
Ir iki šiol vaikams mes niekada gimtadieniui neperkam brangių dovanų. Mūsų dovana- suorganizuotas gimtadienis. Jo metu ir taip gauna krūvas dovanų. Kai užaugo, atsirado galimybė rinktis- gimtadienis arba jam skirta suma grynaisiais. Aišku, paskutiniu metu renkasi pinigus, o kadangi artimiausi giminaičiai vis tiek atvažiuoja sveikinti, tai pasėdim ramiai artimųjų rate- sode su šašlykais.

kažkaip su šia nuomone labiausiai sutinku
Neįtikina manęs nei sakančios, kad brangios dovanos tik blogo auklėjimo ir dėmesio neskyrimo pasekmė nei juo labiau ta pusė, kuriais atrodo būtina pasipuikuoti bile tik ne prasčiau nei kiti
Mano vaikai dar maži, bet akivaizdu augant jų samoningumui jie norės vis vertingesnių brangesnių dovanų, tai normalu. O kad kompromiso tarp norų ir galimybių teks ieškot irgi faktas. Nieko nepadarysi, toks gyvenimas žiaurus

Maniskei vyresnelei 4.5m. Pries 4-taji gimtadieni,jos norai buvo susieti ne su dovanomis (daiktais),o su pacia svente. Ji labai norejo torto drugelio ir kad per jos svente visiem butu ispiesti veidukai. Siuos norus mes ispildem,juk jie enra dideli,dovanos jai nera lb svarbu,nes mes ju neakcentuojam... Va kad ir db,ji sako,kad jos dovana bus dvirtais (bet ji jam taupo pati ) Nuo mazumes stengemes nepirkalioti zaislu ir nepratinti,kad atejus sventei vienai ar kitaip,reikia butinai dovanoti daiktines dovanas arba tik tokias ir nekitokias. Jei matom,kad bus galimybe,atsiklausiam,kas jai patiktu,kad nudziuginti,bet jei perkam ne tai,ko vaikas nori,sakom,kad juk tai dovana,ir visai nesvarbu,kokia Db JAU laukiam 5-tojo ir jau db uzsimena,kad noretu torto-knygos,ir ka noretu pasikviesti i savo svente... Bus matyt,ar darysim ta svente,ar su seima geriau vaziuosim visai dienai i koki zoo soda (airijoj jis laaaabai didelis) manau tokia svente geresne