Net nežinau nuo ko pradėti... Labai kebli ir bjauri situacija. Bent man dabar taip atrodo. Išsiskyriau prieš pusmetį gerą, negyvenam su vyru jau daugiau kaip trys metai. Tiek pat laiko turiu draugą. Dukrai 13 metų. Vienturtė. Mano draugą neblogai pažįsta, vasarą iškylaujam, būna kur nors šiaip nuvažiuojam. Jis pas mus kartais užeina. Kaip ir nėra priešiškumo iš jos pusės. Bet. Pradraugavus tiek laiko jau kaip ir neišeina vien tik į pasimatymus vaikščioti, greitosiomis dieną kažkur pasimylėti ir namo. Savaitgaliais mes turim kur būti su juo, bet esu priversta bėgti iš savo namų. Palieku dukrą dažnai vieną namuose. Ne, nebijau, kad "škadų" prisigalvos, tiesiog nenoriu, kad ji jaustusi vieniša. O ji tokia jaučiasi. Nesako man, kai noriu išvažiuoti kaip ir išleidžia, neprieštarauja, bet jaučiu užslėptą pyktį ir priešiškumą man, kai grįžtu po savaitgalio. Sakysit tegu ateina draugas gyvent su mumis? Gyvent tai aš nelabai norėčiau, po skyrybų dar noriu pailsėti. Bet šiaip šilumos manau kiekvienai moteriai reikia ir artumo su mylimu žmogum. Galėtų kelias naktis bent nakvoti pas mus. Deja, deja... Dukra stoja piestu - NE IR VISKAS. Nieko nesuprantu. Klausiau, sako pati nežinanti kodėl nenori, kad jis nakvotų. Matyt nesugeba dar susiorientuoti savo jausmuose. Nežinau, bandysiu dar su ja kalbėti, kaip nors lyg tarp kitko užsiminsiu ar dar kaip nors gudriai, bet nežinau ar pavyks. Draugas irgi nenori brautis, nemalonu juk, kai kažkas dantį griežia ir tik iš mandagumo bendrauja. Aišku, dukra užaugs ir supras gal, bet dar ne vieni metai iki to. Esu girdėjus, kad vaikai patėvių nemėgsta, pati jį turėjau, užaugus tik viską normaliai priėmiau. Bet kad šitaip... Kad namie net pernakvoti negalima jai esant... (nors šiaip mūsų bendravimui neprieštarauja) Man labai liūdna dėl to. Jaučiu, kad dukra tvarko mano gyvenimą (blogąja prasme). Nežinau ar aiškiai viską išdėščiau, jei kas nepatingėsit ir perskaitę ko nesuprasit, klauskit, paaiškinsiu. Tiesiog esu pasimetusi. Jei galit, patarkite ką nors. Būčiau labai dėkinga.

trylika metu- tai sunkus laikotarpis, kai harmonai siaucia ir visam, kas imanoma priestarauji!!! O treji metai, tai taip pat dar ne tiek daug, kad dukra isileistu i jusu namus nauja vyriski... o gal ji dar labai stipriai susieta su tikruoju teciu, tai taip pat sustiprija jos apsisprendima, kad naujam vyriskiui nusu namuose nevieta...

ka galeciau patart mamai!? Daug nieko neturiu ka, nes pati esu dar labai jauna mama, o pabuvus tik tavo dukros vietoje... Vis del to linkiu daug kantrybes ir daugiau laiko praleist ne tik su draugu, bet ir su dukra... ji turi zinot, kad tavo meile jai niekur nedings, jei mama myles kita vyriski!

Gal pabandyk atvirai pakalbėti su dukra: kaip Tau kartais norėtųsi, kad draugas pabūtų ilgiau, kad norėtum, jog jie irgi sutartų, gal kad ir dukra pasikviestų savo draugų... greičiausiai tam juk neprieštarauji? Gal yra kokia priežastis, kurios nežinai? Gal jie kada susipyko ar panašiai?

O gal tai dėl jos požiūrio į seksą? Gal jai sunku suvokti, kad ir jos mama mylisi? O jei draugas liks, ji tiksliai žinos, kad jūs mylitės.
Prisiminiau, kažkada "Panelėje" 12 metų mergaitė parašė tokį laišką, kurio esmė buvo: "Supratau, kad mano tėvai mylisi. Kaip šlykštu! Tėvo neapkenčiu, o motina man atrodo kaip prostitutė. Negaliu žiūrėti jai į akis."
Na, čia viena iš teorijų. Patarti nieko negaliu...

Man atrodo, kad daugiausia čia susiję su mergaitės amžiumi. Maniškė vyresnioji irgi tų pačių metų vasaros gimimo . Toks įspūdis, kad pati savęs nesupranta: tai šaukia apie neapykantą visam pasauliui, tai apsikabina ir glaustosi... Tikiu, kad tavo dukra pati nežino priežasties, kodėl nenori, kad tavo draugas liktų pas jus namuose ilgesniam laikui. Kaip tu pati rašei - ne, ir viskas. Belieka tik kalbėtis apie tai. Gal besikalbant ji pati suprastų, kodėl to nenori? Galų gale, pasakius problemą garsiai, ji atrodo kitaip, nei apie ją tyliai galvojant. Kalbėkitės, juk ji tavo vienturtė, nestatykite sienų.

Aš neturiu dukros, bet man atrodo, kad vaiko lytis neturi didelės reikšmės tokioje situacijoje. Viena, kas man labai aišku - kad mūsų vaikai egoistai ir nereikia tikėtis jų pritarimo, ar supratimo. Reikia stengtis gyventi, taip, kaip nori tu pati, nes gyvenimas bėga labai greit...Nespėsi apsidairyt - kai dukra užaugs, o tu galbūt pasiliksi viena dėl to, kad dėl jos elgesio kažką brangaus sau praradai... 3 metai - tai labai didelis laiko tarpas. Aš neturėčiau kantrybės tiek laiko draugaut arba gyveni, arba ne...Per daug mes aukojame savo vaikams: mes juos pagimdėme, mylime, puoselėjame, bet yra situacijų, kai reikėtų tiesiog užsimerkti ir nekreipti dėmesio į jų negatyvius jausmus. Aš nekalbu apie tai, jeigu vyksta kažkoks vaiko terorizavimas iš draugo pusės. Kalbu apie normalius, draugiškus santykius.

Na, as irgi manau, kad reikia buti su dukra nuosirdziai ir atvirai(aisku, jei tarp jusu nera to atvirumo ir artumo, per diena jo nesukursi ...), pasisneketi su ja, kaip su didele, paaiskinti, kas vyksta.Gal dukra bijo, kad likes nakvoti draugas gali niekada is jusu namu ir nebeiseiti? Gal ji dar sirdy tikisi, jog jus su vaiko tevu susitaikysit ir tevas dar gris?O jo vieta jau bus uzimta...
Reikia paaiskinti jai, kad draugas Tau taip pat svarbus zmogus, ir t.t....ir jis bus cia.Nakvos.
Savo gyvenima is tiesu reikia kurti.Ne tik vaiku gyvenimu gyventi...
Nors man tai irgi kolkas sunkiai sekasi .Na, bet mano dar mazas, o Tavoji-pakankamai didele .

Hormonai siaučia, tas tiesa. Su tėčiu irgi stipriai susieta. Geras jis jai labai (ir apskritai mumis rūpinasi, negalim skųstis) ir didelis autoritetas. Bet šiaip jai gal mūsų dabartinis gyvenimas dviese labai prie dūšios, užtat ir nenori nieko įsileist. Ką ten draugo - kartą užklausiau įdomumo dėlei dėl tėvelio, jei vėl sueitume, ar ji norėtų. Atsakymas - ne. Va ir suprask tus vaikus.... Dėkui už palinkėjimus, stengiuosi dėmesio skirti, žinau, kad to reikia. Be to, bendraudami žmonės turi galimybę pažint vienas kitą.

+2005 11 27, 01:42-->

Dukros draugams neprieštarauju. Ne, su draugu jie nesusipyko, kad nebuvo niekad be manęs dviese pasilikę, kiek atsimenu. Sakau nėra didelio prišiškumo. Aš tik pati sau galvoju - gal jai netinka draugo požiūris į daugelį dalykų gyvenime. O jis radikaliai skiriasi nuo jos tėčio požiūrio. Ir kaip man atrodo - į gerą pusę. Kitap turbūt ir skirtis man su vyru nebūtų reikėję. Šiaip nėra draugas kažkoks despotas, atvirkščiai - labai demokratiškas vaikų atžvilgiu. Ir jo požiūris į auklėjimą geras. Vaikus savo neblogai išauklėjo, abu aukštą mokslą bebaigiantys.
O dukters tėtis irgi geras, griežtokas, bet teisingas. Ir jų su dukra charakteriai ir būdas panašūs. Gal dėl to ir nesupranta "kitokių" žmonių. Kas čia supaisys...

Aš irgi apie tai galvoju. Tai gali būti viena iš priežasčių. Nors šiaip jos požiūris į seksualumą, nuogą kūną yra normalus kiek pastebiu. Aš labai nesislapstau nuo jos kai rengiuosi, bet ir nedemonstruoju. Kaip ir viskas normos ribose...

Dėkui už supratingumą ir gerus pastebėjimus. Kas gali geriau suprasti vienas kitą negu kad bendraamžių tėvai? Norėjau čia užvesti temą apie sunkius paauglius apskritai, nes ieškojau visam forume ir neradau. Bet gal blogai ieškojau?... Pabandysiu dar kada, kai laiko turėsiu daugiau, dabar egzaminai ant nosies, nėra kada su mamytėm diskutuot. Atsakau tik į klausimus ir tai visoms iš karto.

Mano mama atsimenu kartą yra pasakius "reikia dėmesį padalint - pusę vaikui, pusę sau pasilikt", ar kažkaip panašiai nepamenu, bet mintis tokia buvo. Ir man patiko. Stengiuos, aišku, kad stengiuosi savo gyvenimą gyvent. Mūsų su dukra santykiai apskritai įdomūs - leodžiu ir net skatinu galvoti jai savo galva, tik kartais kai sugalvoja ką nors... Bet manau pati tegu ir mokosi iš savo klaidų. Aš už ja negyvensiu, tik gyvybę daviau, o ką su savo gyvenimu darys - jos reikalas. Nereguliuoju. Yra geras posakis: "geriausia ko tėvai gali išmokyti savo vaikus - tai kaip gyventi be jų." Dar patiko vieno žymaus žmogaus mintis - "Kiek mes galim savo vaikus kontroliuoti ir jų gyvenimą reguliuoti - na maksimum 10 metų. Viskas. Po to jau jie mums kuo toliau tuo mažiau priklauso...". O kiek daug tėvų nenori to suprasti ir pripažinti... Gaila.

Ne, dėl tėvelio ji nesitiki ir net nenorėtų, kaip jau rašiau ankstesnėj žinutėj, kad jis sugrįžtų. Mes su ja šnekamės. Kaip pasiseka. Paaugliai labai jautrūs, tai momentą kol užtaikai tinkamą, kad atsivertų... O dar žodžius tinkamus ir tylėjimo, klausimo pauzes reikia tinkamai parinkt. Ir į ką nekreipt dėmesio reikia jausti ir žinoti. Ištisas mokslas, kai pagalvoji. Neveltui psichologija domiuosi ir socialinį darbą studijuot pradėjau. Žmogus - labai įdomus sutvėrimas.

Va šeštadienį pritaikius progą vėl užklausiau kodėl dukra nenori, kad "dėdė" pas mus miegotų. Pasirodo jau kaip ir nerūpi jai tai. Ir kaip ir manęs jau nereikia. Suprantu, aišku, jau norisi savos chebros. Problema kita yra - draugų beveik neturi, savaitgaliais norėtų kur nors lėkt, o nėra su kuo. Va kur bėda. Man tai gerai iš dalies, kad negastroliuoja, bet jai nuobodu. Skundžiasi. Ką patarti?

Va čia tai nesuprantau...Ji ką? Mokyklos nelanko? Juk bet kokiu atveju yra bent klasės draugai, jeigu nėra kaimynystėje gyvenančių panašaus amžiaus vaikų. O jeigu jinai sunkiai pritampa prie kolektyvo, tai kažin ar tu pati galėsi padėt. Aš norėjau pasakyt, kad turbūt geriau kreiptis į psichologus. Jie specialistai -ir ta pagalba, manau būtų tikrai vertinga.

Mokyklą tai lanko. Kaimynystėj klasiokė gyvena, bendrauja nuo 6 metų, bet abi su charakteriu, tai pykstasi neretai. O klasėje maniškė - viena iš lyderių, tarp klasiokų populiari, bet kaip dažnai būna - populiarūs žmonės nebūtinai turi daug draugų. Gal dėl polinkio lyderiauti. Čia jau iš tėvelio bruožą paveldėjo, jis vadovas. Nors ir nelabai geras, žmonės klauso jo, bet daugiau iš baimės, jis irgi populiarus (gal čia lemia dar ir finansinė būklė, kodėl žmonės prie jo šliejasi), bet draugų tikrų nedaug turi. Taigi sunku manau taip gyvent. Mano akim reikia pirmiausia požiūrį į kitus žmones keist. Turiu omeny iš priešiško į palankų. Pabandyčiau dukros požiūrį pakeist, bet, deja, tėvelio požiūris jai labiau priimtinas. Ir ką čia daryti, nežinau. Gal gyvenimas išmokys...

Na, gyvenimas, tai tikrai išmokys....panašiai kaip
O tais kartais, kai būna susipykusi su drauge, pasiūlyk jai savąją draugiją ir draugystę, jeigu matai, kad liūdi Tėvelio požiūris priimtinas labiau, ko gero, dėl jo turimų pinigų... ir tikrąją tiesą jai atskleis pats gyvenimas kada nors, arba ne..

Dėkui, pabandysiu. Va šį savaitgalį taip neblogai pasišnekėjom. O sekmadienį susitaikė su drauge, ir viskas - vaiko namie nėra, tik miegot, pamokų ruošt ir valgyt (kartais) grįžta. Tai tik viena draugė, įsivaizduoju kas būtų, jei jų daugiau turėtų.

o bureliu tavo mergina jokiu nelanko? butu uzsiemusi daugiau, o ir draugu ratas prasiplestu, be to, ziurek sestadieniais gal butu uzsiemimai, jai linksmiau, nereiktu vienai namie tunot.

Būrelį lanko šokių, man irgi keista, kad draugių nesusiranda. Vistiek ir mokykloj ir šokiuose, kolektyvo apie keturiasdešimt žmonių išeina su kuo beveik kasdien bendrauja... Nežinau. Šiaip ji mėgstama kitų kiek supratau. Nežinau kur čia problema.