. Nors ir jauni, bet abu su vyru žinojom, kad stengsimės būti pačiais geriausiais tėvais.Kasdien skaičiavau likusius mėnesius, galiausiai dienas iki mūsų Viliuko atėjimo. Nuo pat pirmos dienos žinojau, jog nešioju maža nuostabų berniuką
(gydytojai tuo abejojo, nes mažylis labai nenorėjo pasirodyti, kas jis...)Kai atėjo, taip laukta liepos 23-oji, labai nerimavau(pagal echoskopą, aš turėjau gimdyt savaite anksčiau nei nustatyta data).Na, sūneli, kur gi tu?
Paskambinusi gydytojai paklausiau ką daryti, ji liepė tik sekti savo kraujo spaudimą(mat jis buvo per aukštas) ir jei labai kils važiuoti į ligoninę. Spaudimas nei kilo nei krito, stabiliai - 140/90. Pralaukėm dar dvi dienas ir pirmadienį, liepos 25 d. Išvažiavome į KMUK, jau su daiktais ir didžiausiu troškimu:pamatyti mūsų Viliuką.
Paguldė iškart, nes spaudimas viršijo visas leidžiamas ribas 180/110 ir 170/100, bet Viliukas neskubėjo...
Paklausius širdutės tonus, atlikus echoskopiją ir apžiūrėjus mane, gydytoja pasakė, kad teks gimdyt ryt su skatinamaisiais, nes gimdos kaklelis užsidaręs aklinai ir gimdymui nepasiruošęs. Sužinojusi, jog mūsų mažyliui viskas gerai, ramiai išleidau tėvelį namo, o pati įsikūriau palatoje.
Kitą rytą man buvo įdėta žvakutė... Po valandos jokių rezultatų, sąrėmių nėra...
Susiruošiu ir keliaujame į gimdymo skyrių. Žinodama, jog mūsų tėtukas dirba kaip tik Kaune, neskubinu jo, tik pranešu, kad jau esame gimdymo palatoje, nors Viliukas niekur neskuba.... Pirmųjų sąrėmių laukiau dar valandą, jiems prasidėjus ramiausiai skaičiau knygą, žinojau, jog tai tik pradžia. Nuleidus vandenis ir sąrėmiais stiprėjant su manimi jau buvo mano mama, o tėčio, kol kas dar netrukdėme.Juk dar taip toli pabaiga (gydytojos žodžiais). Skausmas vis stiprėja, sunku kvėpuoti, o gydytoja teigia jog liko nemažiau kaip 4 valandos, pasiūliusi epidūrinį nuskausminimą ji išeina. Vis dar kenčiu, bet po 10 min. apsigalvoju ir pakviečiu akušerę, kuri tuoj pat nulekia kviesti anestiozologą. Nuraminusi mamą, jog po epidūrinio man bus geriau, išsiunčiu ją ir liepiu grįžti neanksčiau, kaip po 2 valandų. Juk man viskas bus gerai!!!
Deja, praėjus pusvalandžiui po anestizologo apsilankymo suprantu, kad geriau nebus
, nes skausmas nemažėja... Kaip Marytė Melnikaitė kenčiu ir neskambinu niekam, kai jau bus likus valanda iki gimdymo žadu kviestis vyrą (iš kur toks įsitikinimas, jog viskas vyks kaip planuota nežinau 
). Manęs ateina aplankyti tetą dirbanti tose pačiose KMUK, paprašau dar vienos porcijos nuskausminamųjų, ir vėl nesuveikia!! Teta ramina, jog ji savo dvynius gimdė visą parą, ir nenumirė, tad nemirsiu ir aš (tikiuosi). Gydytoja apžiūri, ir pasako, kad dar mažiausiai 2-3 valandos (Dieve, ar čia tik man atrodo, ar tikrai laikas taip lėtai slenka?). Per valandą gaunu dar porą dozių nuskausminamųjų, kurie vis tiek nepadeda, tik nutirpsta kojos.... Man labai labai neramu... Su manim vis dar teta ir aš vis dar neskambinu vyrui (na, kur mano protas ?)Staiga suvokiu, jog man labai reikia į tualetą(žinojau, ką tai reiškia) ir kentėt vos galiu, tetą kviečia akušerę, o ši man aiškina, jog gydytoja sakė prieš valandą, jog liko dar 2-3 valandos, tad teks kentėt ir stengtis nestumt (bet juk aš noriu!!!), dėl visa ko nueina pakviest gydytoją, o aš tetos prašau paskambint vyrui, mat nebegaliu, man reikia jo ir tik jo!!!Vyras jau pakeliui!!! Kol ateina gydytoja, vyras telefonu mane ramina, jog jau tuoj būsim kartu ir viskas bus gerai (kodėl man taip jau nebeatrodo?). Gydytoja apžiūri ir ramiai pareiškia, jog tuoj gimdysiu(kur dingo dar numatyta valanda?
). Nebelieka nieko kito tik gimdyti, o vyro vis dar nėra... Gydytoja aiškina, kada stumti, o man dingsta sąrėmiai (sūnus, tikriausiai nusprendžia palaukti tėčio 
), po 5minučių jie atsiranda ir po 15 min aš jau laikau savo sūnelį ir jį raminu... Dieve, koks jis nuostabus, mano Viliukas.... Kaip tik tuomet į palatą įsiveržia mano vyras pareiškia :pavėlavau... ir prieina prie mūsų,... Niekad nepamiršiu tų akimirkų... Mes buvome laimingi... Visi trys... Mūsų šeima...Viliukas gimė 2005m. Liepos 26d. 1712 val. 3820g ir 55cm.Gimdymas truko 5 valandas Gimdant su manimi buvo ne vyras (kaip turėjo būti), o teta, kuri tik užėjo manęs aplankyt. Esu labai jai dėkinga, jog ji man taip padėjo. Tik gailiuosi, jog pavėlavau paskambinti vyrui... Kitą kartą jis pažadėjo visą laiką būti su manim, nuo pat pirmųjų sąrėmių...
Net neįtariau, kad mano istorija vis dar "gyva" SM platybėse 