Išėjau su receptu kontraceptinėms tabletėms rankoje ir rekomendacija bent tris mėnesius gerti jas tam, kad cistos dingtų, susinormalizuotų ciklas ir būtų lengviau pastoti..Liūdna.. Juk norėjom, kuo greičiau.. 
Ištvėriau porą mėnesių.. Taigi, nuo balandžio prasidėjo ilgas laukimas "gal jau", besaikis ovuliacijos ir nėštumo testų pirkimas, ilgesingas nėštukių ir vaikiškų vežimėlių nužvelginėjimas ir nuolatinis SM atsirandančių naujų mėnesio nėštukių temų sekimas su viltim, kad galėsiu prisijungti..
Bet..laikas bėgo, o tie prakeikti nėštumo testai vis rodė tik I.. Ir tyrimus dariausi, ir įvairiausius papildus gėriau, ir pamiršt apie planavimą bandėm, bet.. Galų gale, po metų, vėl balandy, per savo gimtadienį aiškiai jutau, kad lemtingos dienos, kad šįkart tikrai pavyks..
Bet..Dienos bėgo, o nėštumo testų rezultatai tik liūdino ir varė į neviltį, ir vėl nieko..
Praradau viltį, nuėjau į darbovietę, sutarėm, kad rugsėjy grįšiu į darbą iš pirmos dukrytės priežiūros atostogų, užrašiau ją į darželį ir vis giliai širdyje svarsčiau, kodėl.. Kol vieną vakarą, išvakarėse pirmągimės antrojo gimtadienio, visai nieko nesitikėdama dar kartą, jau paskutinį tą mėnesį (taip pasižadėdavau po kiekvieno I tą ciklą, bet neiškentėdavau), pasidariau nėštumo testą, pasidėjau jį į vonios spintelę ir pamiršau..Po kelių valandų prisiminiau, patikrinau ir.. oho.. Du brūkšneliai, neryškūs, netikėti, bet tooookie man įspūdingi...
Mintyse iškart paskaičiavau, kad turėsim sausinuką/ę..
Kaip dabar prisimenu, širdis tvinksi daug greičiau, ir juokas ima, ir baimė, tokia sumaištis.. Tą vakarą dar ilgai su MB vakarojom, pūtėm dukrai balionus ir svajojom svajojom svajojom..
Toliau laukė ilgas, nerimo pilnas laukimas iki pirmojo vizito pas gydytoją, iki pirmos echoskopijos, iki pirmųjų tyrimų, iki pirmųjų judesiukų, iki genetinių tyrimų, iki laiko, kai leliukas išgyventų, iki dekretinių atostogų ir t.t....
Žinojom, kad turėsim dukrytę..
Šis nėštumas buvo sunkesnis, daugiau visokių skausmelių kankino, aišku, iš proto labiausiai varė nemigos naktys ir baisus rėmens graužimas..
Laikas bėgo nepastebimai, vasara pralėkė žaibiškai, gražus ruduo irgi išskrido su paskutiniais paukščiais, netikėtai užklupo pirmieji šalčiai, sniegas ir atėjo žiema..O žiema yra gerai, nes žiemą aš gimdysiu.. Super.. Nors gimdymo terminas buvo nustatytas sausio 16, mintyse vis kirbėjo mintis, kad gimdysiu sausio 20..Nežinau, ar tai giliai slypėjusi mamos nuojauta, ar kažkokios kitos paslaptingos jėgos, bet buvau šventai tuom įtikėjusi ir visiems kartojau, kad be sausio 20 negimdysiu, nors visą kraitelį, daiktus į gimdymo namus sąžiningai susikroviau dar iki Šv.Kalėdų..
Aišku, kaip ir pirmąkart, taip ir dabar, dukriukas į pasaulį išlįsti neskubėjo, artėjo nustatytas terminas, praėjo, o veiksmo - jokio.. Ir šampano gurkštelėjau, ir vaikščiojau daug, netgi pūškavau laiptais aukštyn žemyn iki 5 aukšto, ką jau kalbėti apie kasdieninį namų blizginimą ir laukimą "gal jau šiandien?".. Bet man atrodė, kad nieko nevyksta, juk dar laiko iki 20 yra..
18 dieną pasirodau gydytojui ir gaunu džiuginančių žinių - procesas prasidėjęs, ilgai laukt nebeteks, susitinkam rytoj.. 19 dieną vėl keliauju į gimdymo namus apžiūrai, po kurios gydytojas praneša, kad tikrai dar šiąnakt sugrįšiu..Ir jis buvo 100% teisus.. Apie 18h prasideda jau rimti sąrėmiukai, širdyje taip gera, žinau, kad jau greit..
Susiruošiam visi trys, lekiam į parduotuvę, juk reik nupirkt maisto keliom ateinančiom dienom šeimynai, kol manęs nebus..Akropolio maximoj jau rimtesnis skausmas raižo, jau ir sunkiai paeinu, vis pastoviniuoju prie lentynų ir vis stipriau spaudžiu pirkinių vežimo rankeną.. Grįžtam namo, pavakarieniaujam, man jau stovi maistas gerklėj, nieko nebenoriu, sąrėmiauju.. Apie 20h nuvažiuojam į autobusų stotį, pasiimam mano sesę, kurią pakviečiau iš Kauno, kad pabūtų su dukryte, kol mes su vyru gimdysim..Grįžtam namo, skaičiuojam sąrėmius (visiems atrakcija, o man - nebe ), jau visai reguliarūs, skausmingi, stiprėjantys.. 
Aš vis neskubu, laukiam, nenoriu ilgai gulėt ant gimdymo stalo gimdykloj, namie geriau, lengviau ištvert..Tik kalbėti nebenoriu su niekuom, tylint mažiau skauda.. Dar įlendu į SM, pasijuokiu, kai mamka iš bendraminčių skyrelio nukerta, kad aš šiandien dar tikrai negimdysiu ir mintyse pagalvoju, kad ji nė nenujaučia, kas vyksta pas mane.. Užmigdau dukrą..Paskutinį vakarą ji - mažė mūsų, netrukus taps didčke..
Širdyje graudu dėl pasikeitimų, aišku, gerąja prasme.. Apie 23h sąrėmiai jau nebejuokingi, jaučiu, kad reikia važiuot, daros sunku..Apsirengiam ir išeinam į garažą..Lauke taip šalta, sniego daug, slidu, šlitiniuoju su savo banguojančiu pilvu per kiemą, paskutinįkart.. Toliau viskas vyksta nerealiai greitai..Atvažiuojam į gimdymo namus, visur tuščia, gimdyvių nėr..Sesutė neskubėdama pildo popierius, matuoja leliuko širdies tonus, sąrėmiai jau labai skausmingi, labai dažni..Apžiūri budinti rezidentė - 4 cm..Gaunu leidimą persirengti, pakviečiam vyrą, pranešu mamai ir sesei, kad jau mane guldo ir kažkodėl nebenoriu gimdyt, skauda..Bijau, kad laukia labai labai ilga ir skausminga naktis, rytas dar taip toli atrodo..
Keliaujam į gimdyklą, eidama ramstau sienas, taip sunku..Gimdykloj pamatau manęs laukiančią gydytoją, kurios nelabai norėjau ir tikėjaus pamatyt, susijaudinu, bijau, kad nepagimdysiu, kad bus kas nors blogai.. Sunkiai sekasi nusiramint..
Gydytoja klausinėja apie pirmą gimdymą, apie nėštumą, apie mano persirgtas ligas ir turimas alergijas, ale aš jau žodžio nepratariu, suteikiu teisę kalbėt vyrui.. Tik išlemenu, kad norėsiu epidūro.. 00.30 atsigulu ant gimdymo stalo, 5 cm, sąrėmiai ilgi, skausmingi ir net neleidžiantys atsikvėpt nė kelioms minutėms.. Gydytoja bando ramint, kad 2h turėsiu savo leliuką ant rankų, aš mintyse keikiu ją, kad meluoja, nugi nesąmonė..
1.00 jaučiu, kad nebeiškentėsiu, jeigu reikės taip kentėt dar iki ryto.. Meldžiu, kad greičiau ateitų anesteziologas..Sulaukiu, man įsižiebia viltis, kad tuoj nebeskaudės, deja.. Jau 8 cm, epidūro nebedaro, per vėlu..Bet viltis lieka, kad tuoj skausmas baigsis ir tapsiu dviejų dukryčių mama.. Kad tik greičiau, kad tik greičiau.. Taip noriu vaikščiot, bent atsisėst, atrodo, taip būtų patogiau, lengviau, bet, aišku, niekas neleidžia.. Kenčiu..Pagaliau viskas, visi 10 cm, dar šiek tiek ir galėsiu stumt, nes jau noriu beprotiškai..Paprašau, kad vyras išeitų, nenorėjau, kad per kulminaciją jis būtų šalia..Buvom sutarę, kad jis važiuos man pirkti rožių ir griš jau prieš pat vaikelio gimimą..Per pirmą gimdymą stanginausi 1h 18min, tai laiko jis lyg ir turėjo sočiai.. Tačiau tik jis uždaro duris, gaunu leidimą stumt, vienas, galvytė išlindo, du, trys ir viskas, palaima.. Pagimdžiau.. Dukrytė..
Lygiai 2.00h.. Kaip ir planavau, sausio 20.. Vyras nespėjo net iki rūbinės nueit, teko grįžt.. Kai pamačiau tą mažą, pamėlusį, rėkiantį žmogeliuką, pasaulis apvirto aukštyn kojom, viskas aplinkui lyg išnyko, vėl viskas iš naujo, vėl mamos širdis tiesiog šėlsta nuo jausmų..
Ir visi sunkumai, nėštumo nepatogumai, gimdymo skausmai tą pačią sekundę pasimiršo, pradėjau žvelgt tik į ateitį, tik į mūsų, jau keturių asmenų šeimos, nuostabią ateitį.. Laikas ir toliau nepastebimai lekia..Štai jau ir pirmasis mėnuo, ir pirmoji šypsena, pirmieji "ou, ai, aaa", aišku, ir pirmosios ašaros, pirmosios bemiegės naktys, pirmieji rūpestėliai..Bet viskas susideda į vieną krūvą ir padaro mus laimingais, turtingais ir mylinčiais..
Labai graziai parasei 
saunuole mamyte ir dukryte 
.
