. Taigi, sausio 18 d. Atsiguliau į ligoninės patologinį skyrių su viltimi greitai susitikti su savo lėlyte.Tačiau ligoninėje teko patirti savaitę bereikalingo laukimo. Pagaliau gydytojas pasakė numatomą operacijos datą ateinantis antradienis. Mintyse paskaičavau kokia tai bus diena ir....sausio 26 d., kaip šaunu, juk tą dieną jau gimusi viena dukrytė.Ėmiau skaičiuoti valandas iki operacijos. Operacijos išvakarėse mėgavaus paskutiniais pilvuko gyventojos spyrais . Ir štai išaušo rytas. Atvažiavo būsimas tėvelis ir prisipažino kad visą naktį labai prastai miegojo. Ėmėm nekantrai laukti, nerimavome. Operacija buvo suplanuota 9 val, tačiau atsirado extra operacija ir dar teko keletą valandėlių palūkuriuot. Štai, jau netoli 11 val. Privažiuoja lova, kuri veš į operacinę, papuošia mane neaiškios formos kepuraite ir kojinėm. Žinoma kad važiuodama dairausi. Vyras kartu, matau kad jaudinasi. Baugu, bijau kateterio, nes žinau kaip bus, ir bijau epidūro, nes to dar neteko patirti. 11 val jau guliu po operacinės lempomis.Kateteris buvo niekis, niekas neleido baimės pajusti, nes kas kateterį stato, kas kitą kateterį bandė į veną įstatyt. Taigi, jo net nejutau, nepalyginsi su ankstesniais kartais. Nuo epidūrinio dūrio net pašokau, nepatiko jis man, sakė labai stora oda, sunku įdurti. Gulinčiai nepavyko įdurti, tai dar pasodino ir surietė, o aš jau mintyse keikiausi, nelabai man patiko savijauta ir buvau beišsižiojanti sakyti kad noriu narkozės o ne tokių kankinių. Tačiau susikaupiau ir ištvėriau. Jau net už kelių sekundžių po to galvojau kad nieko baisaus visa tai. Toliau vėl baimė o jei viską jusiu, kas tai per savijauta. Ėmė klausinėt ką jaučiu, tegalėjau atsakyt kad viską jaučiu, bet po kelių sekundžių tepajutau kaip ėmė šilti kojos. Kažkas perbraukė per pilvą ir paklausė ar ką jaučiu, o aš nustebau ar man ką nors darė. Na ir prasidėjo procesas, vis laukiau kad ką jusiu, prisiklausiau, kad jaučiama kaip išima vaikutį...Pirmos minutės prabėgo gan greitai. Kažkaip ėmė virpėti operacinė lova, nelabai supratau kas vyksta.Toliau išgirdau kažką panašas į gailų katinėlio kniaukimą. Supratau kad tai jau JI, MŪSŲ DUKRYTĖ parodė savo balselį . Išgirdau gydytoją sakant kad mergytė, 11val, 14 min. Pamačiau kaip ją nuneša aptvarkyti. Toliau nesidomėjau kas su manimi vyksta, ausis buvo įtemptos klausytis kas kalbama apie mažylę. Išgirdau svorį. Vėliau prinešė ją parodyti, pamačiau šviesius plaukučius, veiduką, žinoma ir užpakaliuką. Pasakė kad klubo sąnariukas nedasivystęs, bet nieko, jei rūpinsimės ir gydysimės viskas bus tvarkoje. Ir ..Ją išvežė. O aš ėmiau nuobodžiauti, užsimaniau miego, tai teko gydytojui kelis kartus į mane grėsmingai pasižiūrėt. Dar ir papykint bandė, bet nieko. Likusios 45 minutės greitai prabėgo, 12 val jau išvežė į reanimacinę. Koridoriuj negalėjau nepastebėti tėvelio mačiau plačią plačią šypseną . Priėjo pabučiuot. Reanimacinėje atgavau telefoną ir kur aš ramiai nugulėsiu, nei miego noriu, nei ką, ėmiau visems rašinėt, vos budintis personalas telefono neatėmė. Tėvelis atnešė fotoaparatą ir iš ten artimiau susipažinau su mūsų Argitute, iš kart pamačiau į ką panaši mūsų miela būtybė. Net nufilmuota buvo. Reanimacinėje pabuvau beveik 12 valandų, tėvelis vis skambindvo ir pasakodavo kaip jaučiasi Argita esanti inkubatoriuje. Parvežus 24 val mane į palatą atkeliavo ir tėvelis dar pabūt su manim keletą valandų, persiuntė man į telefoną Argitos nuotraukėlę, o aš kadangi naktį prastai miegojau negalėjau nuleist nuo jos akių. Ryte vėl pamatė lėlytę pirmas tėvelis, o aš jos sulaukiau tik apie 12 val. Po to dar buvom išskirtos parai dėl geltos. Liūda buvo, bet dabar esam kartu ir tikėkimės jokios ligos mūsų nebeišskirs.Taigi, tokia Argitutės gimimo istorija, o jei dar pridursim kad jos laukėm 3 metus ir buvom praradę viltį, tai įsivaizduojat, kokį DIDELĮ STEBUKLIUKĄ turime.beje, dukrytės skiriasi lygiai 10 metų ir 2 valandomis, Argita gimė 11val,14 min, o sesutė Monika 9 val,14 min
, negirdėtas..Super, sveikinimai šeimynai.. 
,nuosirdziausi sveikinimai 
labai saunus sutapimai jusu gyvenime 