Štai pagaliau ir aš žengiau pirmą žingsnį link pasveikimo ir užvedžiau šią temą


man jau atsibodo taip gyventi, visas gyvenimas eina šuniui ant uodegos, ir toliau nebėra kur trauktis, pykstu ant savęs, baisu man, liūdna, ima panika ir visaip kaip blogai, nes situacija jau seniai nebejuokinga, o išsivadavimas iš situacijos atrodo neįmanomas, nes jau nebeveiksmingi visokie "spyriai į užpakalį"- gyvenimo, kitų žmonių, nemalonių situacijų, gėdos ar orumo jausmo, visokie kitų gėdinimai ir pykčiai irgi jau nebeveiksmingi, o tik dar labiau gramzdina į pasyvumą, nesžemina savivertę, pasitikėjimą savimi, kas skatina atidėlioti ir nesiimti iniciatyvos, jaustis kitų žmonių ir gyvenimo pastumdėliu..

Žinau, kad jau buvo forume panašių temų, bet manau, kad jose nebuvo esminio dalyko, būtino atidėliotojams ir pasyviesiems- gydymosi čia ir dabar!!! Jose daugiau būdavo aptarinėjamos bendros priežastys, dedami straipsniai, arba išverčiamos asmeninės nepadarytų darbų šiukšiadėžės, ir pailiekamos barkšoti ten kur buvo išverstos, be jokio grįžtamojo ryšio- maždaug aš nepadariau to ir ano, o aš irgi linkus atidėlioti, ir viskas tuo ir pasibaigia- ir taip visi tų temų puslapiai. Na ir kas iš to linksėjimo į taktą? Tik dar labiau grimztama į problemas.

Todėl aš nusprendžiau imtis rimtesnių priemonių, ir įkurti šią temą, kuri būtų SAVITARPIO PAGALBOS GRUPĖ tokiems kaip mes.

SAVITARPIO PAGALBOS GRUPĖ:
-remiasi neteismo/nesmerkimo/nemoralizavimo principu- asmenys, kurie nesusidūrė su panašiom problemom, arba jas gana greit išsprendė, čia yra nepageidaujami. Visokie iš serijos "gyvenimas neleido tokios prabangos" , "vaiko gimimas privertė" ir panašūs. Visokie ala "primūnai" , kurie greiti moralizuot ir smerkti kitus, bet kurie be tų kitų , "blogų" neišgyventų, nes jie jaučiasi vertingi , geri ir padorūs tol, kol šalia yra tokių kaip mes. Jiems dažnai atrodo, kad darbinis pareigingumas ir planingumas yra vienintelė dorybė, ir visi kas jos neatitinka yra visapusiai blogiečiai be jokių moralės normų, arba nieko verti lūzeriai. Tik jie nemato kitų savo asmenybės trūkumų ir amoralumų, todėl būna pasikėlę kaip povai. Jie, auklėdami ir moralizuodami iš tiesų siekia pasijusti galingesniais, geresniais,s tipresniais , kokiais tai didesniais - mokytojais, gelbėtojais ir panašiais- tik matydami šalia įsivaizduojamai silpnesnį, blogesnį, tą, kuriam ne taip pasisekė, jie jaučiasi gerai, todėl visur, kur kalba apie pareigingumą ar visokius "pasiekimus", ten ir jie. Tai yra jų psichologinė problema, todėl ši tema nėra skirta jiems. Be to, jie atima iniciatyvas iš tų kurių tikslas yra patiems kontroliuoti ir vairuoti savo gyvenimą. Ši grupė bus skirta šaipytis iš tokių, ir išmokti duoti jiems deramą atkirtį, neleidžiant vairuoti mūsų gyvenimo , perimti iniciatyvų.
-tarpusavio palaikymo /grįžtamojo ryšio/pozityvaus paskatinimo principu - gyvenimas mus ir taip baudžia, todėl čia mes negėdinsime, nebarsime, nesmerksime, neironizuosime, nedarysime jokių spaudimų- jei kas nors ko nors nepadarė, mes palaikysime jį morališkai, kad bandytų kapstytis toliau, bendrai paanalizuosime kodėl buvo atidėtas darbas, kokios priežastys lėmė, dainsimės receptais. Jei pavyko nugalėti save ir padaryti darbą laiku, įgyvendinti planą- mes džiaugsimės kartu. Svarbiausia reaguoti vieni į kitų postus, kad nebūtų kaip anose temose. Mokysimės kaip pakiti ir neprarasti motyvacijos suklupus ir nepadarius darbo, kaip išsisukti kai mažai laiko liko darbo padarymui, kaip nepalūžti , jei nespėjome ar praradome galimybę, kaip atlaikyti pasekmes, ir nesileisti sugniuždomam kitų asmenų ar gyvenimo, kaip vėl atrasti jėgų stotis ir eiti ir kaip neprarasti pasitikėjimo savimi, kaip reaguoti kad apsaugotume save.
-gyvo bendravimo čia ir dabar principu, spontaniškoms reakcijoms - žmonės deda čia savo nebaigtus/užduotus/užsiduotus darbus, ir lai būna čia kaip dienoraštis, kuriame mes pažymėtume ką apčiuopiamo šiandien nuveikėme -pasigirtume nedidukais pasiekimais , ką padarėme tam, kad išsivaduotume iš šios ligos gniaužtų. Būtų idealu, netgi kad įdėtume darbų prieš ir po nuotraukas Arba tekstuko dalį, jei reikėji parašyt, ir panašiai.


Tai gali būti tiek akademiniai darbai, tiek buities, tiek savęs priežiūros, tiek gyvenimo tikslų siekimas mažais žingsneliais, tiek bandymas įgyvendinti suplanuotas kokias nors idėjas ar siekimas santykių su žmonėmis patobulinimo- irgi mažais žingsneliais, kuriuos mes darysime online- čia, šioje temoje, visų akivaizdoje. Labai abejojau į kurį SM skyrių dėti šią temą- bet įdėjau prie darbo ir mokslo, nes gali būti kad akademinio ir kitokio pobūdžio atidėliojimų priežastys yra panašios ar bendros, ir jos visada veikia visą asmenybę, bendrą jos efektyvumą, aktyvumą laimę bei sėkmę visose gyvenimo srityse- darbe, santykiuose, netgi pramogose.

MES NESIRYŽTAME NEATIDĖLIOTI NIEKADA GYVENIME, BET MUMS SVARBIAUSIA NEATIDĖLIOTI ŠIANDIEN- SU ŠIUO ŠŪKIU MES EISIME GYDYSIMĖS IR MOKYSIMĖS RYŽTO, BEI ĮVEIKTI PAGUNDAS.


TAIGI, KĄ PADARĖTE ŠIANDIEN? KĄ TURĖJOTE/TURITE PADARYTI? KODĖL PAVYKO/NEPAVYKO? KOKIOS BUVO KITŲ REAKCIJOS, KAIP JAUTĖTĖS KAI PAVYKO/NEPAVYKO? kOKIA YRA MINČIŲ SEKA, KAI JUMS KYA PAGUNDA ATIDĖTI? DALINAMĖS PATIRTIMI, RECEPTAIS, JAUSMAIS IR REAGUOJAM Į KITŲ POSTUS, GUODŽIAMĖS KAI KYLA PAGUNDŲ, IR PADEDAM VIENI KITIEMS JAS ĮVEIKTI.

artimiausiu metų įdėsiu aprašymą ar nuotrauką to, ką turiu padaryti, ir kodėl norisi atidėt. Tikiuosi palaikymo, ir kad kiti pasidalins:)

taigi, pradėkime nuo smulkmenų, mažų darbų, iš kurių susideda mūsų gyvenimas, iš tų mažų žingsnelių, kurie būtini siekiant didesnių tikslų. Kokių labai asmeniškų ar didelių dalykų aš nenorėčiau čia aptarinėti, bet bandyti įveikti konkrečius darbelius, ir kas svarbiausia, padaryti juos IKI GALO, įgyvendinti idėjas LAIKU.

Mano gyvenimas taip susiklostė, kad aš baigusi magistrantūrą suvokiau, kad negalėsiu dirbti su žmonėmis, nes mano soc. fobija yra beveik nekontroliuojama ir kad aplamai, neturiu tam talento nei reikiamų savybių- kol mokiausi, pas mus buvo daug praktikos, tai tikėjausi kad priprasiu, išmoksiu ir t.t.- bet supratau, kad stodama neįvertinau savęs, nes stojau ir mokiausi sirgdama sunkia depresija, ir tokie praktiški klausimai savaime nutolo, nugrimzdo ir prasmego stindančiame lūdesio transe, todėl ėjau per gyvenimą ir mokslus inertiškai, dėl to, kad "reikia", ir buvo sunku įvertinti savo galimybes blaiviu protu, ieškoti savo gebėjimų, kai mintys užimtos kova su depresija, bandymu išgyventi.

Taigi, depresija ėmė trauktis tik keli metai po baigimo, ji buvo chroniška, ir išmušė iš vėžių mano visus sugebėjimus, sunaikino valią ir iniciatyvumą- iki jos buvau pareiginga, gan gera mokinė ir studentė. Bet nuo to praėjo daug laiko, o aš nelikau kokia buvau, kažkas negrįžtamai nutiko, ir pasidariau tikra degradavusia apsileidėle. Todėl šiandien bandau mokytis iš naujo imtis iniciatyvos, prisiimt atsakomybę už savo gyvenimą, darbus. Ir situacija yra tokia, kad reikia galvot už ko užsikabint, ir kad tai nereikalautų didelių socialinių gebėjimų, bendravimo. O mano baigta spec, būtent tiksliai to ir reikalauja . Todėl šiandien esu priversta bandyti atrasti save iš naujo, nors man jau....."metukų", kai kiti jau būna padarę karjeras O kaip sunku yra nepalūžti ir nemesti tų savo pirmų žingsnių , matant kad kiti jau nužingsniavo už horizonto, kad su savo amžiaus neatitinkančiais, tačiau savo ateičiai būtinais ieškojimais jiems ir kitiems atrodau juokingai ir apgailėtinai Vat rašau čia, ir pastebiu, kad viena iš mano atidėliojimo priežasčių yra desperatiškas blaškymasis nuo vienos gyvenimo srities prie kitos, noras kuo greičiau ir būtinai visko pasiekti iškart, nedarant klaidų, netobulų darbų ir panašiai..o jei tai nepavyksta- griebiantis ko naujo, ir taip vėl ir vėl. Juo labiau, kad tokiose situacijose tie "laiku susitvarkę gyvenimą" irgi kelia tokius reikalavimas, nes jiems nesuprantama kaip galima leisti sau "žaisti", kai reikia dirbti.. Bet kaip ką nors visai naujo išmokti "nežaidžiant"?- t.y.kaip iškart padaryti tobulai, profesionaliai ir pan... jei nori keist sritį..


Taigi, bandau šiandien fiksuoti savo pomėgius, ir mėginti juos vystyti iki galimybės bent kiek užsidirbti iš to.
Papildyta:
Ieškodama savo gebėjimų ir galimybių, nusistačiau ne kurti kažkokius ateities planus, kas nepasiteisino, o stengtis kasdien iki galo ir maksimaliai gerai įgyvendinti bent tai, kam turiu įkvėpimą arba ko pati noriu, ir nemesti vos susidūrusi su pirmaisiais trukdžiais. Gal tada iš to kas nors rimtesnio išaugs. Nes kai atvirkščiai, tai aš jaučiuosi nepadariusi svarbiausio.

Aš mėgstu užsiimti visokiais "dailės darbeliais" ir domiuosi keletu mokslo sričių. Pradėsiu nuo darbelių, nes esant krizei ir nesant darbų, ir aplamai esant dabartinei mano gyvenimo situacijai man tai atrodo lengviau ir greičiau pasiekiamas, ir kas svarbiausia konkretus žingsnelis, kurį aš galiu padaryti SAVO iniciatyva, nepriklausydama perdaug nuo kitų, ir įgyvendinti jį TUOJ PAT, kas labai svarbu norint atsikratyti pasyvumo (jei jau išsikėliau tokį tikslą).

Taigi, vienas iš daugelio tokių darbelių yra atvirukų gaminimas, kurį aš buvau užsidegusi paskutiniu metu išbandyti. O kiek idėjų ūžia mano galvoje Ir įkvėpimo.. Mano galva apsisuka kai reikia konkrečiai suplanuoti modelį, iš turimų medžiagų- aš turiu idėjų apie tai kokias įdomesnes detales panaudosiu, koks bus stilius, kaip atrodys ir kokios bus konkrečios detalės, bet reikalas stoja tada, kai reikia viską sudėlioti į visumą, ir kai vaizduotę ima riboti konkrečios techninės galimybės. Kai nueini į atseit didelę ir gerą spec popieriaus ar priemonių parduotuvę, ir ten randi visko, bet tik ne to, ką įsivaizdavai savo darbe. ...Atrodo gražu kai guli pard lentynose, bet kai pabandai konkrečiai iš to popieriaus ką nors įsivaizduoti, pamatai, kad iš jo padarytas daiktas neturės prekinės išvaizdos, ir negalės konkuruoti su sudėtingesniais pirktiniais darbais, o jo dekoravimas kainuos daugiau už auksą.

Vat čia ir prasideda:( vienoj parduotuvėj- to nėra, ano neturim, trečio negamina, ketvirto lietuvoj nėra.. Joje randi kokią vieną ar kelias prekes, kurias gaėtum panaudot, kitoj kitas, o juk tuos popierius derint tarpusavy reik, tai man labai sunku derint mintyse, kai nėra jų abiejų prieš akis, nėra galimybės dėlioti, neaišku, ar mano kai kurias idėjas galės įgyvendinti leidykla/spec firma (nes kaip pradedanti keliu sau tikslą, kad pirmiausia sieksiu estetikos, tvarkingumo, o tik paskui originalumo, tai rankinį popieriaus pjaustymą, kirtimą, lenkimą ir pan iškart atmečiau, nors masine gamyba neketinu užsiimt).

Ir visas tas chaosas galvoje stabdo perėjimą prie konkrečių veiksmų. Pastebiu kad mano darbas paprastai stoja ties ta vieta, kai nusiperku priemones- tada pradedu gromuliuot ir atrajot idėjas, ir man tos priemonės ima atrodyti jau netinkamos, o gal dėl patirties stokos renkantis aš jas ir pasirenku netinkamas?

Vat nusipirkau popieriaus tiems atvirukams- sumokėjau krūvą pinigų- gėda net sumą sakyti- ir neradau puošnaus, tinkamo- tai kad nestovėt vietoj pirkau ką radau- ir dabar graužiuosi ar nebūsiu pralošusi, gal reikėjo dar paieškoti- dabar man jis grubūs, kieti , primityvūs, sunkiai panaudojami atrodo, o kiti kaip tik ploni kaip snargliai, o vat tų tinkamų lenkiamiems atvirukams ir nėr- arba superpaprasti Nes dabar nelabai įsivaizduoju kaip panaudosiu tokį paprastą popierių, o puošnaus reikiamo dydžio lapų nebuvo, tik visai mažiukai, o mano atvirukai keliagubo lankstymo buvo planuojami- tai reiškia, kad reiks didesnių nei įprasti lapų popieriaus- o dideli, tik eiliniai spalvoto popieriaus lapai, kokių garantuotai rastume kokiuose "senukuose"- kaip iš tokių pagaminti puošnius, vestuvinius, krikštynų ir pan atvirukus?


Taigi, išvados būtų kokios?:

-reik išmokt taikytis ne tik prie savo vaizduotės, bet ir prie realių aplinkybių, galimybių, esamų priemonių ir sąlygų. Todėl mano tikslas bus tą chaosą galvoj sutvarkyt, ir neapgailestaujant daryti konkrečius žingsnius. Sunkiausia bus susitaikyti su netobulumais, kurių nepavyko numatyti- bet įvardijimas jau pradžia, ir aš privalau griežtai sau pasakyti, kad pirmi darbai nebus tobuli, kad ir kaip besistengčiau, ir kad dėl to neišmintinga visąlaik stovėti vietoj- noriu, kad forumas man padėtų susitaikyti su netobulumais, klaidom, ir su tuo, kad pirmi darbai nebus super, bet bus mano, ir bus žingsnelis į priekį Tam reik emocinio palaikymo.

-mano rytojaus užduotis bus susikurti bent vieną konkretų modelį, atviruko formatą (ketinu daryt visokius iškarpytis, su "langeliu" ir pan)- dar be piešinio, bet apsispręsti dėl formos. Bet tas bus sunku, nes forma (formatas) yra derinama prie popieriaus tekstūros- ir jei rifliuotam popieriui tinka tik viengubas perlenkimas, nes kitaip gaminys atrodys storas ir grubus, tai plonesniam reik keliagubo, įmantresnio lankstymo. Ir neaišku, kokį popierių dar pasiūlys leidykla- jie rašo kad visokio turi, bet niekur nėra foto to ką turi, o susisiekti su jais galima tik per mob ar skaipa, kontaktų, konkrečios vietos, adreso jie nenurodo..


Mąstau kaip viską suderinti, kai nežinai ką gausi, kokias paslaugas sutiks teikti, kokias ne?- matyt reik pasidaryti keletą formatų skirtingo sudėtingumo, tikintis kad bent kurį iš jų pavyks įgyvendinti tokį , kokį suplanavau. Pasimetimą ir todėl atidėliojimą sukelia nežinojimas kas geriau- pirma susikurti modelį, ar pirma susižiūrėti galimas realias medžiagas ir priemones- pirmas variantas gai būti nerealus, sunkiai šgyvendinamas esamom priemonėm, antras- riboja kūrybingumą, o nesinori nykaus "eilinio" rezultato, kai tiek idėjų..

Maketas:
Taigi, rytoj ketinu sukurti ir iš paprasto balto popieriaus pagaminti bent vieną maketą- su visais tiksliais išmatavimais- jis bus atviruko pagrindas. Matyt reikia ryžtis pasidaryt tą maketą, ir paskui nesimėtant bandyti derinti prie jo popierių, kokį pavyks gauti, ir jau koks bus toks- susitaikyti, kad kitąkart pavyks geriau pasirinkti.

Popierius:

O kaip gi aš rinksiuosi popierių, kad išvengčiau chaoso ir atidėliojimo, neapsisprendimo? - a)- naudosiu esamą ir susitaikysiu su tuo, kad šįkart išsirinkau ne patį tinkamiausią. dalį gaminsiu iš esamo ir bandysiu pati papuošti jį visaip, bet dar įsigysiu ir puošnesnio, jei leidykla suteiks galimybę papuošti ar turės parduoti, ar jei rasiu dar kokią pard. c) bandysiu prašyt leidyklos, kas sukietintų mano turimą popierių, arba tapetų popierių, kuris būna labai įdomių tekstūrų ir spalvų, tinkamų puošnių atvirukų gamybai- bet kažin ar tai įmanoma.


Bet sakykime, kad mano rytojaus dienos užduotis bus pasigaminti bent vieną maketą, o popieriaus problemą atidėsiu kai jau būsiu apsisprendus dė maketo.
Sunkiausia čia bus susitaikyti su netobulais rezultatais, neidealiai priderintu popieriumi- jau dabar matau būsimą darbo netobulumą, iš to prasto popieriaus- bet reik nenuleist rankų- šimtą kartų sau kartoti, kad jei nebandysi, tai niekada nepadarysi ir neišmoksi..kad mokomės klysdami, kad neįmanoma kitaip..

Kaip čia man rytoj nepasiduoti pagindai atidėti ar užsižaisti ant to maketo, nesusigundyti jo nepadaryti, nesileisti suvedžiojamai perfekcionizmo?? Oi, kokios pagundos Help!!!!!!

Dar kaip tyčia kompą virusai ėst pradėjo vakar, dauguma failų, kur buvo sukaupta fonai, raštai atvirukams, jau nebeatsidaro:blink:, kad tik nekiltų pagunda dėl to atidėti ar mesti gamybą- jokiu būdu negaliu sau to leisti

NU ATSIPRAŠAU, KAD PIRMI POSTAI TOKIE ILGI, TIESIOG REIKĖJO IŠDĖSTYT PRADINĘ SITUACIJĄ- TOLIAU BUS LAKONIŠKESNI IR MAONIAU SKAITOMI. O KĄ JŪS DAROTE, GAL ESAT SUSIDŪRĘ SU PANAŠIAIS JAUSMAIS/PROBLEMOMIS?

svytejimas ezero dugne, negaliu net paaiškinti kodėl perskaičiau visa tai, ką jūs parašėte. Matyt, dėl to, kad pati atidėlioju savo darbus, o rūpinuosi kitų rūpesčiais
Temos idėja nebloga, tik reiktų trumpinti pirmąją žinute, įnešti daugiau tikslumo. Nors tai padaryti gali būti sunku, kaip suprantu jūs menininkė, ar bent jau bandote tokia tapti?
Minite perfekcionizmą, tai iš ties rimta bėda, kuri, bent jau mane, labiausiai erzina, trukdo, stabdo ir t.t. nuo vaikystės norėdavau viską daryti idealiai, o jei taip neišeina geriau iš vis nedaryti. Suprantu, kad idealumo iš "pirmo blyno" neišgausi, bet nors ir kiek kartų sau tai kartočiau, situacija mažai pasikeičia...

Sveikinu prisijungus prie temos Ačiū, kad perskaitėt- įtariu kad sukonkretinti temos jau nepavyks be moderatorės pagalbos - nemoku trumpai rašyti- matyt tai irgi yra išraiška tų pačių probemų kurios sukelia atidėliojimą

Baigiau aš soc darbą, bet supratau, kad nė iš tolo neatitinku so darbuotojo vaizdinio ir neturiu gebėjimų- na dailė aišku traukia mane nuo seno, bet neaišku ar tapčiau meninike, kažkada svajojau, bet dabar nedrįstu, žiūrėdama į savo problemas ir gyvenimo reikalavimus- dabar keliu tikslą tiesiog ištobulinti pomėgį, o kas iš jo bus ir kuo tapsiu - parodys likimas- tegul tai bus tik nedidukas amatas prisidurti prie kokio kito atlyginimo- bet man tai būtų žingsnis iš sąstingio .

Labai suprantu tą žudantį perfekcionizmą. Bet kas svarbiausia, kai jau koks terminas spaudžia, jei tai oficialu, koks darbas ar mokslai- būna kad įsivažiuoji, nors ir strese dideliam- ir pamatai, kad tik darant tobulėji, o ne planuojant, ir kad anksčiau pradėjus, būtų pasisekę puikiai, bet vat kai realiai reik anksčiau- pradėt ir nesigraužt dėl to, kad nebus tobulas pirmas darbas- tai ir stringa visas reikalas

Aš esu pastebėjus vieną dalyką- reikia sau įsivardinti tam tikrus savo asmenybės "mygtukus", kuriuos paspaudus spręstųsi pagrindinės problemos- ir mes žengtume per save. Įsivardinti juos aiškiai, ir išmoti INERTIŠKUMO kai reikia juos paspausti. Man geras pavyzdys mano mama- pamenu, kaip ji tvarkydavo namus, nurinkinėdavo stalus- ji negalvodavo perdaug, o tiesiog eidavo į tuos plėšinius ir šluodavo viską kas pakeliui- aišku, taip išmesta būna kartais ir reikalingų daiktų, kartais net kokių dokumentų- bet akivaizdu būdavo, kad kartą per gyvenimą geriau atsitiktinai , per neatsargumą išmesti dešimties litų banknotą, nei visą gyvenimą gyventi šiukšlėse- dabar aš susigalvojau mygtuką "svarbiausia negalvoti", ir dar vieną , kurį juokaudama ištarė mano draugė, kai mes darėme kalėdines dekoracijas- ji pasakė "šėtonas gundo atidėti"- nes buvo vėlu, tamsu ir tt, nu man kažkaip įstrigo ta juokinga frazė ir kaip ne keista kurį laiką buvo gan veiksminga:)

Tai dabar aš koekcijonuoju tuos mygtukus kol kas yra tie du:

"svarbiausia negalvoti" (aišku tai nereiškia visiško bukumo- bet kai pagalvoji, tokiems kaip mes, reikia tą galvojimą riboti, tai toks pasakymas ir skatina tai, ko reikia mums)
"šėtonas gundo atidėti"

Jei turite konkrečių darbų padaryti, ir nesiryžtate- kviečiu čia, kad po žingsnelį juos padarytumėte, o mes padėtume nemesti- toks ir būtų sukonkretinimas temos

Taip kaip suprantu tema toms, kurios planuoja kažką padaryti, bet nepadaro, tačiau nori padaryti
Moderatorė netaisys jūsų žinutės, jei norite ją trumpinti, galite padaryti tai pati
Papildyta:
p.s. dėl meno. Pati šioje srityje dirbau 10metų, kol supratau, kad tai ne man. Na bent jau, tai negali būti mano pagrindinis užsiėmimas.

Šiaip tikrai nežinau žmonių, kurie vien iš meno gyventų, net baigę dailės akademiją Turbūt lietuvoje iš to neįmanoma pragyventi. Aš įtariu, kad nemažai daliai žmonių , susijusių su daile kyla dilema tarp pasirinkimo kuo būti- meniniku ar daugiau amatininku. Menui kurti reikia, tikriausiai labai daug įkvėpimo, nenuilstamo virimo visuomenės problemų sultyse, fiosofinio žvilgsnio- to kaina nemaža, todėl man atrodo , daug kas neatlaiko,reik daug energijos, charizmos. O vat kalbant apie amatą- jam užtenka kruopštumo, kūrybingumo, bet netaip svarbu filosofinis pagrindas, ir kūrybinė energija liejasi ne iš kokių tai idėjų, o iš gebėjimo derinti formas ir medžiagas. Tai man atrodo, kad tą gyvenimo būdą, kurį reik gyvent norint būti menininku, nevisi atlaiko ir išlaiko ilgesnį laiką, o amatininku būti neapsimoka materialiai. Man atrodo, kad čia atrasti vidurį labai sunku. Arba reik būti Rembrantu, kas ne visiems lemta, bet padeda pasiekti pripažinimo , arba rankdarbiautoja, kuria būdama neišgyventum. Man, neturinčiai tame patirties taip atrodo Tai aš sakiau, bandysiu patobulint hobį, ir tik kaip papildomą malonų užsiėmimą laikyt, kapeiką prie atlygio, jei įmanoma- o jei neįmanoma- tik šiaip, vardan savęs pačios tobulint gebėjimus

O kodėl manote, kad dailė ne jums? su kokiom problemom susidūrėte?

P.S. mygtuko keisti jau nerodo prie pirmo posto- ar jį vis dar įmanoma sutrumpinti?

Nu vat, toliau tęsiasi mano dienoraštis apie tai, kaip man sekasi įvykdyti savo planą- pagaminti atvirukų ir bandyti juos parduoti, ir nemesti/neatidėti šios idėjos pernelyg ilgam, o iki galo įgyvendinti. Turbūt visus išgąsdino ilgi pirmi postai- tai niekas neprisijungia. Kviečiu dėti savo darbus, ir juos daryti online, čia

Na, o jei neprisijungs niekas, tai ai būna mano dienoraštis- labai įdomu koks bus rezultatas, ar pavyks nemesti darbo ir idėją iki galo įgyvendinti.

Tai vat, žadėjau padaryti maketą atvirukui- oi, kad jūs žinotumėt kiek aš trainiojausi apie jį, kaip katinas apie lašinius- žiūri į jį, ir vėl naujų idėjų gimsta, ir vė norisi keist, ir iki begalybės. Įdomu, kaip man pavyks mokytis atsikratyti begalinio galvojimo, ir pagaliau gauti apčiuopiamus rezultatus- matomai tai ir yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl aš atidėlioju.

Kaip baigėsi su tuo maketu- ogi tas kankinantis idėjų srautas neleidžia nei vienai būti įgyvendinamai gerai- aš vos pajėgiau padaryti atmestinį popierinį maketą (kompas patiria problemas šiuo metu, tai su juo neina nubraižyt)- ir ką jūs manot- kamuoja visokios idėjosk iš serijos "ryt padarysiu geriau", kas ir verčia atidėti tarimąsi su leidybine firma, kuri prikirs daug tokių pat šabonų pagal mano maketą.

Taigi, maketas kaip ir yra, kaip ir su abejonėmis, kaip ir kokybė neišbaigta.

Šiandien aš sakau, kad man svarbiausia PADARYTI apskritai, ir patenkinamai, o ne padaryti gerai. Todėl nepaisant netobulumų, bandysiu apeit šį prastos kokybės netikslų darbą, ir šį etapą ties kuriuo stoja planas.

Supratau kad svarbiausia- išmokti gudriai apeiti tuos darbo etapus, ties kuriais stoja darbas, arba net kartais nuo jų išsisukti, kad galėčiau tęsti toliau ir įgyvendinti planą apskritai O mokytis padaryti viską apgalvotai ir tobuai nuo pradžių- lai būna tai sekantis mokymosi etapas. Todė nepaisant to, kad maketas netobuas ir neišbaigtas, kad nesuvestas į kompiuterį, bandysiu nešti į leidyklą tokį, ir tartis kad įvestų jie, ir patobuintų techninę pusę- paruoštų gamybai. Svarbiausia neužsiciklinti ant kokių probemėlių, ir nekurt iliuzijų padaryti labai gerai, turint minty, kad tai faktiškai bus pirmi mano padaryti atvirukai. Ir kartoti sau, kad net jei nepavyks padaryti stebuklo, pasipelnyti, ar netgi aplamai parduoti juos, aš būsiu laimėtoja, nes įgyvendinau planą iki galo, vadinasi daug ko išmokau, ir žengiau žingsnį link atidėliojimo ligos gydymo, o bet koks iki galo įgyvendintas dalykas, turbūt skatina ir kitą įgyvendinti iki galo kol tai tampa įpročiu.

Taigi, rytoj skambinu į firmą, aiškintis ar jie sutiks prigaminti man tokių pagrindų atvirukų gamybai, ir ar turi galimybes įgyvendinti visas mano idėjas.

sveika, malonu susipažinti beveik viska daugiau ar mažiau perskaičiau ką parašei.
Labai patiko tavo įžvalga pirmame poste apie potencelius patarinėtojus-protinguolius-pirmūnus bee, jie tikrai gadina gyvenima ir stabdo tobulėjimą , o atrodo va va taip -

Artimos man tavo problemos.
Šiaip visoje tavo situacijoje, tai tikriausiai labiausiai bijočiau nešti į leidyklą. Apskritai su jais tartis, aiškintis kas kaip. Bijočiau, kad neapgautų, kad apsimokėtų, kad gerai padarytų, kad nepasirodyčiau jiems neišmanati ir pan žodžiu, įsijautus į tavo vaidmenį (bandžiau įsijausti) pirmiausia iškilo, pirmiausia pajaučiau, savo pačios baimę ties tuo, man tai būtų baisiausia, kas ir stabdytų labai labai darymą tų atvirukų.
O kaip yra tau? Iš pažiūros lyg ir drąsiai esi nusiteikusi ėjimo į spaustuve atžvilgiu (nors ir minėjai, kad turi rimtų bendravimo problemų (?)) ar ne taip supratau?

Ech, tas atidėliojimas... Aš atidėlioju viską - tiek svarbius darbus, tiek savęs lepinimą. kai užplaukia apatija, tai išvis nieko doro, apart bukinančio sėdėjimo prie kokio kvailo žaidimo nenuveikiu. Dar neradau kaip tą įveikti, ir bijau, kas bus, jei nerasiu, nes auksinės galimybės, kurias šiuo metu turiu sparčiai nuo manęs tolsta. O aš neįveikiu savęs ir nesugriebiu jų.

Ir kaip ten su tais atvirukais? Jau su leidėjais susisiekėt?

va ir man panasiai. turiu daug neuzbaigtu darbu darbeliu, bet rankos nekyla. vis susigalvoju ka nors kito, arba tiesiog prie kompo sedziu.. pykstu ant saves, bet negaliu nieko padaryt.

Sveikos
Man kartais atrodo, kad manyje gyvena du žmonės-vienas normalus, eilinis žmogus, kuris po truputį tvarkosi gyvenimą, ateitį, dirba, mokosi...Na kaip sakiau-eilinis žmogus. Užtat kitas yra "stabdis". Atidėliot galiu iki begalybės. Tik jei būna kažkas oficialaus, kai reik priduot darbą, tai tada paskutinę naktį sėdžiu ir darau. Ir jokių problemų nekyla, neskaitant to, kad baisiai ant savęs supykstu, prisiekiu, kad daugiau taip nebus...Iki kito karto. Pasaka be galo Ir kai tie du žmonės manyje pradeda bartis, tai išvis tokia apatija apima Tada sėdi prie televizoriaus, ar užsiimi kokia nereikšminga veikla kol viskas praeina ir tada vėl gali gyventi. Ir dar kas bjauru-kitiems padėti tai jokių problemų nekyla, net kai savi darbai skubesni Na bet čia turbūt standartinis būdas atidėliot darbus ir kaip Švytėjimas Ežero Dugne rašė-tik kokia kliūtis ir amen. Nors tai turbūt tik dar vienas pasiteisinimas prieš save (dažnai ir kitus), nes realiai juk jei galimybės būtų neribotos, vistiek rastum būdą kodėl negali šito ar ano padaryti
Bandysiu jungtis prie temos, nes kaiptik reiktų padaryti keletą darbų iš tos grupės, kur vis atidėlioji

Nesupykit, bet kaip man smagu skaityt, kad ne man vienai taip Nu nes atrodo, kad visi kažką daro, sugeba, tik aš čia viena tokia nevykėlė

Kiek gilinausi į šitą bėdą, tai tkėtina, kad "tinginystė" slepia kažkokias gilesnes priežastis, pvz. atsakomybės baimė, kai taip bijai priimti sprendimą, kad verčiau nieko nedarai ir lauki, kad kažkas nuspręs už tave. Gal kas dar kokių variantų girdėjot, kodėl žmonės atidėlioja? Nes perfekcionizmais man akivaizdžiai netinka.

Gal radus priežastį butų lengviau su tuo kovoti.

Gal dar tiktų toks paaiškinimas kai bijai kažką daryti kad netyčia nepritrauktum žmonių dėmėsio Tai geriau sėdi tyliai, plauki pasroviui, kad liktum nepastebėtas... Nežinau kaip tiksliau įvardinti

Beje, pasigirsiu savo šiandien nuveiktu darbu-nuėjau į parodą į kurią jau senokai žadėjau nueiti (šiandien dar ir paskutinė parodos diena), bet vis būdavo nepakeliui, šalta, lyja ir visi kiti paiteisinimai kurie trukdo būti lauke. Bet šiandien teko būt pastate prie galerijos, tai nuvogiau porą valandų nuo darbo (pavadinau tai "ilgi pietūs" ) ir nuėjau į parodą

Sveika,
šaunuolė, kad nuėjai į parodą, smagu skaityt.
O aš šiandien žiūrinėjausi darbo skelbimus (dabartinis darbas netenkina). Nieko gero neradau, bet vis kažko ėmiausi, kad ištrūkčiau iš dabartinės situac Džiaugiuosi savim

p.s. būtų įdomu sužinoti kaip temos autorei sekasi ?

Dėkui Pati labai džiaugiuosi. Tas džiaugsmas papildomos motyvacijuos priduoda atlikt seniai užmestus darbus, kaip sakant "ant bangos dabar", tai stengiuosi nepaleist to jausmo.

Man irgi įdomu kaip temos autorė Norėtųsi tikėti, kad jai pasisekė su leidėjais ir dabar intensyviai dirba su savo atvirukais

Kaip sekasi atidėliotojoms?

Ar kam nors padeda visur siūloma "savimotyvacija", kaip už darbą save apdovanoji kažkuo? Man ne, ne aš net pramogas atidėlioju, bet gal kas rado kokį būdą?

Sveikos,

Pamaciusi temos pavadiima iskart suglumau, tada perskaiciau kuo gyvenate ir teko pripazinti, nors tai labai jau senai zinojau, kad buvau viea is jusu, o gal dar ir esu, nes dar iki galo neisgyvendinau is savo gyvenimo to atideliojimo, kazkokiu veiksmu vengimo. Tiesa sakant ilgai miegojau, kai dabar atssuku atgal, et pakraupstu, kiek galejau sitaip gyventi, nekeisti, nepriestarauti, susitaikyti, o tiklsiau, apskritai nedaryti nieko su savo acios gyvenimu,iureti tarsi is sono, kaip kad ziurime pro langa i lengvai krentancias snaiges. Nezinau kodel visa tai pasikeite, kas atsitiko man, kad emiausi viska keisti, padariau viena diena tai spontaniskai, tada nebebuvo kur trauktis, o kai pamaciau, kad as galiu, igijau kazkokio antro kvepavimo ir iki siol imuosi visko, ilgai nesvarstau ir einu pirmyn, nera nieko, kas mane stabdytu, stabdyti galiu tik as, nes tai mano gyvenimas, as ji valdau, tik AS. Linkiu visoms atsisakyti baimiu, kaskart sau irodyti, kad gelite, uzsibrezti tiksla ir jo be greziojimosi siekti, nes viskas imanoma, viskas musu paciu rankose.

džiaugiuosi dėl jūsų
gal galit konkrečiau, kas būtent privertė vieną dieną paimti ir atsibusti, o atsibudus vėl nebeužsnūsti.

Manau, kad svarbiausia, begalinis noras, aiskus tikslas, kas neturi tikslo, neturi del ko pabusti, nedaro nieko.

sutinku, be tikslo geriausiu atveju, tik trepsėsi vietoj.

Nu mane jau irgi užkniso inertiškai gyventi. Sugalvojau, kad reikia VEIKTI, išnaudoti savo gabumus (kad ir ne itin išlavintus, ne itin originalius), juk kažką tai sugebu savo rankytėm padaryt. Juo labiau, kad laiko pas mane marios. Idėja - nieko ispūdingo - užsidirbti pinigėlių iš rankdarbių.
Pradžia buvo sugalvoti ką darysiu. Šitas sekėsi puikiai, nes minčių virte verda. Apsistojau ties mezgimu (pradžiai).
Antras žingsnis - žinoma medžiagos, priemonės ir pan. Čia jau keblesnis reikalas, mat gyvenu kaime, jokių prabangių siūlų parduotuvių čia nėra. Mašinos nevairuoju, nuvažiuot iki miesto negaliu. Varijantas - važiuoti autobusu . Bet miesto gerai nepažystu, tai kaip aš ten tas siūlų parduotuves rasiu. Išeitis viena - visagalis internetas. Susiradau internete siūlų gamintoją ir parašiau laiškelį. Kai atrašė, tai toks įkvėpimas pagavo. Va - galvojau - dabar tai pajudės reikalai į priekį. Aš vėl atrašiau, surašiau kas konkrečiai domina, pasiteiravau kainų ir pan. (nu kaip priklauso, aiškinausi visas smulkmenas, kaip ir ką ir kiek galiu užsisakyti)
Ir va čia mano reikalai sustojo...
Niekas man nebeatrašo au ketvirta diena. Nesuprantu nieko... Gal ką blogai parašiau? Vis dar tikiuosi, kad gal dar atrašys... bet va taip tas įkvėpimas kažką daryti ir prapuola. Užstringi kur nors ir regis nebėr kaip toliau judėti.
Aišku galėčiau dar paieškoti kokio gamintojo, bet man anas taaaaip patiko...
Tai vat ir vėl jaučiu kaip po biški jungiu stabžius...

tai tu paklibik jį, dar kartą parašyk ar paskambink, tiesiog primink apie save.
o šiaip gi jis ne vienas tiekėjas.
sėkmės

O tai kaip ta padaryti taip subtiliai, kad neatrodyčiau ikyri?

na atleisk, bet jei jau čia tu save stabdai tai ką aš žinau, tikrai neką tepeši. Dieve marija tu gi pirkėja - reikalauk, juk po šimts tu jam bapkes klosi !

Atleidžiu

Pokštinykė aš nepiktai, bet tikrai griebk tą tiekėją už... ir imkis versliuko

jau viską suderinau ir laukiu siuntinuko

Jei tik lauksi ir tikėsies, kad kažkas įvyks be tavo įsikišimo, tai nuolat ir tupėsi toj pačioj skylėj. Tai aš supratau ir pradėjau keisti savo gyvenimą. Ką sugalvoju, tuoj pat imu veikti, jokių atidėliojimų ir nuolaidžiavimų sau.

Prisiregistravau tik dėl šios temos. Per paskutinius penkis metus tapau profesionalia atidėliotoja, o gal tiesiog tingine.
Lūžis buvo prieš penkis metus, kai netekau vaikučio. Po persileidimo niekaip neradau jėgų pabaigti parašyti diplominį darbą, nors skolų per keturis metus nė vienos neturėjau nei vienos ir mokiausi dešimtukais devintukais.
Vyras įsitikinęs, kad esu nesveika, susirado kitą ir jau sėkmingai susilaukė vaikų. Jų galiu susilaukti ir aš, nes gydytojų ir tyrimų duomenimis esu visiškai sveika, bet nerandu jėgų ir drąsos ieškoti naujo vyro.
Penkeri metai nekrutu iš dabartinio darbo, nes nors čia perspektyvų nėra, naujame darbe prašys diplomo, kurio neturiu.
Kol buvo vyras, draugių nereikėjo ir neieškojau jų, o dabar jaučiuos viena kaip pirštas. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau su kažkuo susidraugauti.

turi perlipti per save, kitaip sunyksi. staiga aišku nieko nenutiks, bet manau tau reikia "papurtymo" gero, kad atsipurtytum į padėtį prieš 5 metus.

gero papurtymo reikia, tik norisi jo švelnesniu būdu nei gresia
mastau, kad reikia veiksmų planą sudaryti ir jame punktu Nr.1 turi būti įrašyta diplominio parašymas per šią vasarą, kad rugsėjo mėnesį jį pagaliau apsiginčiau. Trys dalys ir trys mėnesiai.

užduotis - parašyti diplominį darbą - manau perdaug abstraktu. Man kai reikėjo bakalaurinį rašyti, toks uždavinys visai nepadėjo Reikia smulkesnio veiksmų plano, kad akivaizdžiai matytum savo pažangą. Aš buvau netgi puslapiais susiskaičiavus kiek per diena reikia parašyt - tada labai gerai matosi procesas ir padarytas darbas

kaip visa tai be galo pazistama, deja

Nors man atrodo cia yra be galo daug spaudimo is visuomenes, mazdaug kaip tu jau tokiame amziuje, dar 'nesusitvarkei gyvenimo'.

O siaip tai labai palaikau saves ieskancius zmones, nes pati ieskau, ir visokios mintys kartais apima, bet as nepasiduodu

Temos autorei - man rodos cia nieko naujo nepasakysiu, bet esminis dalykas man rodos yra bandyti, bandyti, bandyti ir nebijoti klysti.
Dar vienas man rodos svarbus dalykas yra nebijoti ieskoti patarimo, cia aisku be bendravimo neapsieisi, bet pati pastebejau, daznai kai problema atrodo neisprendziama, pakalbejus su kuo nors, viskas staiga tampa labai paprastai issprendziama.

Taigi, neprasyta, patariu temos autorei siek tiek teko gyvenime susidurti su spaudos darbais, jei gerai supratau bent viena problema yra netinkamas popierius, per storas pvz, tokiu atveju spaustuvese daromas bigas, siaip ten mechanizuotai, bet jei daryt rankomis reikalas atrodytu mazdaug taip - paimi linuote ir su nerasanciu tusinuku irezi toki grioveli, tada per ji sulenkti graziai lapa yra zymiai lengviau Tikiuos bent kiek padejau

Kažkokį prieda čia, panele, rašote
Gal pabandykit pažvelkt vis tik kiek toliau, į ateitį irpabandyt pamatyt, įsivaizduot, kuo jūs pavirsit taip toliau būdama apsileidėle ir tingine ar turit nuosavą būstą? Ar turit antrąją pusę? Svajojat kada nors turėt vaikų?
O čia svaigstama apie ATVIRUKŲ VERSLĄ. Kiek paskaičiau, tai jokio supratimo apie verslą pas jus... Pirmiausia atsakykite sąžiningai sau į klausimą - o kodėl kas nors turėtų pirkti būtent jūsų atvirukus??? Ar tai jūs gaminsite kažką tokio, ko dar pas mus nėra? Juk tai reikia pirmiausiai investuoti, investuoti į įrankius, investuoti į žinias, investuoti į medžiagas, patalpas, reklamą. O jūs kažkaip įsivaizduojat, kad pasidarysit modeliuką ar kelis, nunešit jį į leidyklą ten pridarys jums ruošinukų (kas oi kaip nepigiai atseis, galvojant apie tai, kad jus rinkos tai neturi dar visai )
Ir tada kur jus visa tai siulysit? Bet kuri parduotuvė mokės centus jums, užsidėdama 100-150 proc. antkainį, atlygis tik pardavus, vnž. investuojat kruva pinigu ir laukiat.... paprasciau daržoves auginti (na čia abstrakčiai kalbu), juk valgyt kasdien reikia, o kam reikia atviruko šiais elektonikos, sms, mailų laikais???
Jums reiktų tiesiog vieną kartą imt ir tikrai rimtai supykt ant savęs ir užsiimt vis tik tuo, ką mokėtės, tą, į ką valstybė į jus ir jūs pati investavote visus tuos savo 4 ar 6 studijų metus, sutelkti jėgas ties perlipimu per save! Būdama tarp žmonių ir depresija negriebs taip stipriai, užsidarius tarp keturių sienų tikrai nieko gero neišeis...
Tikiuosi šiuo savo postu įnešiau kažkiek naujo vėjo į jūsų galvą,
Galbūt supyksite ant manęs, man tai dzin, bet geriau, kad tai kažkiek pakeistų jūsų mastyseną
Linkiu sėkmės gyvenimo labirintuose

NUOSTABU, lelijava, labai taiklu

idomi tema, idomi pati temos autore . Na, o lelijavos pasisakymas kaip tik labai nedraugiskai nuskambejo...Skeptiskai nusiteikusiu yra visur ir visada, cia taip visur nuosirdziai diskutuota iki tol...Kita vertus, tokie pasisakymai vercia labiau pasitempti ir siekti net , nors gal kitas ir noretu nusodinti, ,,paprotinti" ir t.t. Aisku, realistu reikia buti, ir ieskoti visoso imanomos tave dominancios informacijos per visur, ilgai ir t.t. As tai nieko nelinkusi kenteti, kas manes netenkina , jei jauciu diskomforta, kazka keiciu, bet prisivertineti, tai ne, ir nereikia gaileti, kad baigtas ne tas pvz. issilavinimas, gi gautas bendras supratimas apie viska, suprasta, ko nenori, o tai irgi labai daug , ir niekada niekad nieko nevelu pradeti.O be aistros, didziulio noro-nieko nei pradesi, nei padarysi.
Su medziagomis, taip, LT problema, bet kas nori, randa kitur, arba...isranda pats

Idomu, kaip sekasi dabar temos autorei, ar pajudejo reikaliukai i prieki, o gal nauja veikla sumaste nes jau senokai jokiu ziniu

Ech, kaip as suprantu temutes autore pas mane ir nuolat yra tas noras viska padaryti tobulai, o jei neiseina taip - tai km daryt...Kiekvienu nauju pomegiu susizaviu labai sipriai, puolu pirkt priemones ir t.t. po poros menesiu (geriausiu atveju) viskas padedama i sali, kartais sekasi tikrai neblogai, bet viskas taip atsibosta. Pargrindinis mano didelis darbas (dar kaip ir nepradetas) - parasyt magistrini darba toki akmeni nesioju, kad nemoku apsakyt. Visi egzaminai islaikyti, teliko darbas...kas pikciausia, kad mokslai man sekasi gerai, isskyrus rasto darbus, todel taip ir buksuoju...taip isikaliau sau i galva, kad sunku, nenoriu, nemoku, kad negaliu niekaip perlipt to barjero ir pagaliau pradet kazka daryt tiek visokiu pasiteisinimu turiu, kad net neklauskit ir dar labai rimtai moku visus juos pateikt, tikrai nekyla klausimu, kodel as niekaip nepasibaigiu tik vyras mane spaudzia, jau visaip mane ragina, paskutinis zingsnis - santazas pareiske, akd kol nebus magistrinio, tol antro vaikelio ir nebus ai, nu gal jis ir teisus...Nefaina, tiek pinigu sumoketa, galu gale ir tuos egzaminus belaikant kiek zilu plauku prisiauginau, zodziu, pykstu ant saves, nesioju ta nerima ir...nieko nedarau. Pavasari susistabdziau studijas pusmeciui, jei noriu gintis siais metais, turiu jau gerokai gerokai suskubt.
Apie pasiteisinimus, zinot koks dabar pagrindinis - studento pazymejimas negalioja, prasitest neverta jau, bet todel negaliu vakarais bibliotekoj ilgai sedet (po darbo), reikia nuotraukos skaitytojo bilietui - NETURIU NUOTRAUKOS! tai va, su ta mintim, kad neturiu nuotraukos, jau kokias tris savaites sau vis pasiteisinu, pakeikiu save ir toliau sekmingai "muilinu". Nu zodziu, kaip mazas vaikas. Vis bandau save uzkurt su ta mintim, kad kaip bus gera, kai pagaliau gausiu diploma i rankas ir daugiau niekada niekada nereikes rasyt tokiu darbu pasidziaugiu ateitim, paskatinu save, bet ima ir islenda koks nelaimingas pasiteisinimas
Reikia kazkaip susiimt, gal padarysiu pradzia tokia, kad po darbo nueisiu i fotoatelje ir nusifotkinsiu, bet reikia rast tokia, kad iskart padarytu nuotraukas, nes kitaip jau numatau neproduktyvia pabaiga
Sekmes visom mergaitem, kurios kovoja su savim, as su jumis

Apie ką ši tema Temos autorei siūlau rašyti rimtai ir nešvaistyti talento vejais Forumas ne ta vieta Aš rimtai. Rašyk, ir nešk į leidyklą....Jei jau nori savo dūšią viešai apnuoginti, tai bent jau iš to uždirbsi Esi gabi...
O visoms kitoms: tingėjimas -ne nuodėmė