Diagnoze F80. Kalbos raidos sutrikimas. Patarimu kaip padeti vaikui tikrai daug, nelabai cia ir isvardinsiu.
Nezinau kokie suvokimo reikalavimai 2,5 metu vaikams, taciau dvimetinukas turi suprasti ir parodyti kuno dalis, nuotraukoje esanti objekta atpazinti ir surasti realu toki pat objekta, parodyti 4 paminetus asmenis, parodyti bent 8 paminetus daiktus, zinoti bent 20 zodziu reiksme, ivykdyti du is karto pasakytus pavedimus ir pan. Cia tik tiek pamenu, psichologai, aisku, vertina pagal daugybe kriteriju.

mano berniukas 3 metuku beveik nekalbejo, nustateF83 PERNAI, per metus logopedo pagalba pradejom kalbet iviko didelis suolis raidos,nors sake nezinojo ar bus suolis ar ne ,sulaukem

O dabar po suolio atitinka amziaus normas, ra toliau dar reikia vytis?
As dabar mastau..gal emociniai dalykai bedas kalboje kele, nors vis manau, akd kalbos barjeras padare sita emocine beda, kurios pasivyti..beveik be sansu nors kalba jau ponormaliai

Kalba lavėja visą gyvenimą. Aišku, jei tik to siekia pats žmogus.
Kalba yra ne tik gramatika ir morfologija, kalba yra bendravimas. Jei kalba atitinka normas, nereiškia, kad ir bendravimas yra visavertis. Juolab, kad vaikas turi emocinių problemų. Lavinant kalbą, lavėja bendravimo įgūdžiai. Ir atvirkščiai, lavinant bendravimą, lavėja kalba. Viena ir kita yra besąlygiškai susiję. Manyčiau, vytis, tiesiogine to žodžio prasme gal ir nebereikia, tačiau labai svarbu ir toliau tęsti šitą darbą.

nemanau kad atitinka amziu as tai pati matau, va 3 eisim vel i raidos centra del autizmo, tada vel darys diska , pas mus smulkiuoji matorika slubuoja. buvom ligoninei laukiam eilei del issamios klausos tirimo ir galvyte ziures , nepamenu kaip tiksliai vadinasi bet sake nekenksminga.po to i sanatorija vaziuosim dar 2 dieneles pabusim ligoninei,labai gera gyd papuole , mums viska patikrino, kolkas viskas normoj, gali but po edanoidu neprigirdi

klopedija, sutinku, akd kalbeti gali garziai, ale bendrauti nemoketi, bet tai yra socialiniai igudziai, kuriems padeda kalba...bet va kalba sakysim jau suprantama, emocijos isakomos, ale..emociju valdyme kalba nepadeda
Savo vaiko atveju as suprantu, akd kai jis pavarges, nepavalges, perkrautas emocijomis ir del ko nors susidirgina, ima rekti ant manes, tevo "nekalbek, nekalbe" tai yra jo israiska, kai jis NEGALI klausytis, nes bandymas suprasti kalba ir jos reiksme jam yra jau nebepakeliamas kruvis..viskas isilieja lakstymu, kartais dauzymusi, kartais saves patampymu, kumsciu padauzymas sau per galva ir baigiasi asaromis. is to sprendziu, kad kalbos suvokimo atsilikimas gerokai kisa koja emociju valdymo pagalbos teikime ir be galo skaudu, o kartais iki negalejimo pikta, kad toks didelis vaikas elgiasi, kaip trimetis
o jei bedrai paziurejus i BENDRAVIMA ir KALBA..tai tikrai daug zmoniu nelavina kalbos ir bendravimo..ir suauge kartais kai pasakys atrodo kaip tikri bendravimo asocialai as jau nekalbu apie kito zmogaus pajautima ir suvokima, bei pagarba

o cia jau tiesa, dar mums istikruju reikia nemazai darbelio idet kad gerai kalbetumem iki mokyklos tai garantuotai
Papildyta:

pas mus irgi buna pikcio kai pervargsta,ar ko nesupranta, gyd sake kad tokie vaikai kai nesupranta ima pikti, reikia trumpai ir aiskiai aiskint kodel negalima ir t.t mano atveju padeda paprasciausiai daug nekalbant paimt uz rankos ir nuvest kad kazko blogo nedaritu, veiksmingiausiai. vietoj nepasedim ne minutes, tik bega, bega ir bega

Tai kad kalba beveik nepajėgia kontroliuoti emocijų. Tik labai valingi, kaip dabar madinga sakyti, stiprią savireguliaciją turintys žmonės pajėgia išorine (garsiai) ar vidine (mintyse) kalba įsakyti sau: nusiramink, kontroliuok save, suskaičiuok iki 10, nustok siautėt...
***
Taip, kalbos klausymas ir supratimas - viena svarbiausių kalbos sudėtinių dalių išlavėjimo rodiklių. Nesuprasdamas kalbos prasmės vaikas/suaugėlis pradeda jaustis nesmagiai, nervintis. Čia kalba tik pakursto ugnį. Todėl geriausia nukreipti dėmesį į kažką kita: eiti piešti, klautyti muzikos, pažaisti smiginį, palankstyt origamį ir t.t. Tinka bet kokia vaiko mėgiama veikla. Ji nukreipia dėmesį nuo nemalonaus dalyko ir padeda atsipalaiduoti.
Papildyta:
Manau, beprasmiška aiškinti, kodėl to ar ano negalima, nes maži vaikai ar vaikai, turintys kalbos suvokimo problemų, visiškai nesuvokia priežasties pasekmės ryšio . Geriausiu atveju vaikas suprastų fizinę pasekmę: Tau skaudės! Tu verksi!
Bet visiškai teisinga, kaip sakėte, daug nekalbant paimt už rankos ir pakviest nuveikti kažką paprasto ir malonaus.

Kol maziukas buvo veike ir demesio nukreipimas ir paemimas uz rankos, ar apkabinimas..dabar jau 10metis..nebeveikia..jis plesiasi, bega, arba bandanti nuraminti musa namie dar namie...paliekam ir nieko nesakom, paskui tik bandau paaiskinti, kai jis nusiramina,m susitarti..kartais pavyksta, jis analizuoja savo elgesi, bet...kai mokykloje per 45 min reikia padaryti min. veiklos, kuri jam nepatinka..nebelieka laiko unkreipineti demesio, uzsiimti veikla, kuiri patinka..jau dabar atsilikes su kalba kai antrokas, su matematika kaip treciokas, o eis i ketvirta klase..zodziu..kalbos supratimas ir emociju stabilumas yra siaubingais svarbus dalykas vaikams su spec. poreikiais, nekalbanat apie kalbos, ar kitokius raidos suletejimus, ar pakitimus
Siiap sakysim tas vidinis "nusiramink mano mamos, is dalies as pati turiu, ir tai labai padeda gyvenime, ir man taip keista, k\d kiti to nedaro ale pamaciau isejusi is seimos rato, kad..oi kaip retas tai daro kartais vaikas is sono geriau mato ir padeda susivaldyti, nei suauge galvoja

Labai dziaugiuosi, kad tiek mano mergyte moka. Snekejau su gydytoja, atostogauja specialistai, bet manau, kad rugseji tikrai belsimes pas logeda del visa ko.
Prasysiu ir pas psichologa,nes megsta atsigulus sukti plaukus ant pirsto ir juos pesti... gal pati kazkur suklydau aukledama



kodel taip galvojat? ir man kyla itarimu


smagu, kad susiradote gera gydytoja.


bandysim. aciu uz patarima
mano irgi sunku vietoje nulaikyti. lakstunas vaikas

As tik mastau...nes va kalba kaip ir aptvarkomas reikalas, o emocijos labai mazai gereja palyginus su kalbos tobulejimu ale greiciausiai galvos trauma ir narkoze savo padare
kaip keista, akd paveldimi tokie dalykai, kur nu niekaip i genetika atrodo nesukistum. As kai maza buvau, keisdavau savo ir mamos pagalves, nes noejosi miegoti su pagalve, kuri kvepia mama. Sunus man vakar paaiskino, kad atnesa savo meskiuka man i lova, kad jis kvepetu mama jam nakti salia

Emocijos, kaip ir meilė, pavydas, baimė (tai - taip pat stiprios emocijos) yra nepavaldūs protui, išskaičiavimui ir t.t. Žmogus gali išmokti tam tikrų strategijų, padedančių išvengti, apeiti situacijas, sukeliančias nepageidaujamas emocijas. Bet pačių emocijų... Vaistų nuo to nėra, yra tik "priešnuodis" - besąlygiška meilė ir atsidavimas tam žmogui.
Nenoriu gesint entuziazmą, bet reiktų susitaikyti su mintimi, kad su nepageidaujamais emocijų priepuoliais reikia "susidraugauti" panašiai, kaip su astma ar diabetu.

Na, čia jau pašnekėjau "kaip iš rašto"... Bet juk žinome begalę genialių dailininkų, muzikantų, mokslininkų, apie kuriuos niekas dabar nešnekėtų, jei dėl jų nebūtų aukojęsi žmonos, mamos, broliai/seserys...

niekas nezino kaip kovot su tom emocijom, siuo atveju manau geriausias gyd ir draugas mama, geriau nieks nepazista taip savo vaiko ir kiekvienam vaikui individualus priejimas reikalingas

Alchemie
wub.gif Sunus man vakar paaiskino, kad atnesa savo meskiuka man i lova, kad jis kvepetu mama jam nakti salia wub.gif

kaip miela

bent jau berniukui ateina amzius, kai tetis pasidaro labai svarbus utoritetas..is savo aptirties gali pasakyti, akd as pora valandu prasau parasyti skaini, o su vyru per 5 min. padaro..tik vyras nelabai nori i namu ruosa isitraukti...taip mamos demesys, supratimas, uzuojauta labai svarbu, bet kartais tai ir trukdo

Emocijos yra natūralus dalykas. Jos pirmiausiai turi būti:

atpažįstamos (įvardijamos)
priimamos (labai svarbu!!!)
o tada gali būti valdomas su jomis susijęs elgesys arba jų poveikis.

Dažnai emocijas sukelia tam tikri bendravimo kabliukai, tad, kai išsiaiškini tuos ''kabliukus'' nebelieka ir to ''paleidžiamojo mechanizmo'', kuris dažnai sukelia visai nereikalingas toje situacijoje emocijas - pvz. kaip būna manipuliavimo kalte, manipuliavimo baime, kontrolės situacijose

Emocijas tyrinėja ir moko su jomis ''susidraugauti'' tokie specialistai: psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai

Iš viso, Alchemie, aš dabar stebiuosi, kaip tavo vaikui niekas nepasiūlė ilgalaikės psichoterapijos. Su juo buvo galima dirbti jau pora metų, tikrai. Čia net nesiūlyti jums reikėjo - skirti privaloma tvarka. Visai šeimai. Nepasimaišė jūsų kelyje geras psichoanalitikas

Ką gi, o aš toliau psichoterapinuosi - tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai - skaitydama. Kaime perskaičiau dar vieną Lapinų knygelę: ''Vienas megabaitas apie vaiką''. Negaliu susilaikyti nerekomendavus, nes labai patiko - vėl daug naujo ir seno, tik iš kitos pusės....

pasnekekite su vyru, jei tokia pazanga vaikas daro su juo, jis privalo (zinoma noretusi, kad tai darytu savo noru ) skirti demesio, juk tai labai svarbu.


Reiks pasidometi, aciu

Alchemie mano vyras irgi to nenori...daug diskutavom, daug daug...tiksliau ta diskusija į vienus vartus, aš kalbu, jis klauso ir burba ''netiesa, nesąmonė''. Kai po vizito pas gydytoją papasakojau ką reiškia vaiko piešiniai, kaip svarbu tėčio vaidmuo...na trumpam padeda, labiau įsijaučia į tėčio vaidmenį. Nors kita vertus kai sulyginu dukros priežiūrą ir sūnaus...tai visgi vyrui amžius į naudą. Nors kai turim problemų , ir aiškinu jog tėčio vaidmuo be galo krašto svarbus vaikui, tai dar pyksta

o cia pas koki gydytoja? logopeda ar psichologa? nes mano mazoji trina labai piestuku, tokia jega naudoja, kad nulauzia ir tiesiog linijas varo, pries keleta dienu pastebejau pora apskritimu, pasakiau Saunuole, vel eme linijas piest

kalbeta n+k kartu, tik matai tokie dalykai turi buti daromi ne velai vakare, uzima tam tikra laika, nes vaikui vis tiek reikia apdeti, ir susikaupima palaikyti, ne visada jis dirba noriai..o tai jau darbas, kuris nera malonus, kuriam reikia skirti laika, kai vaikui reikia, o ne kai pats nori..sitie apribojimai taip sakant ir yra kliutis buti pamoku ruosimo teciu cia snekek ne snekejes...kai pasakau, dar blogiau kartais buna

Psichiatrą .


nesakyk....


O mum pavyksta DRRRRRRRRRRRR sakyti
žodžiuose ne, bet atskirai taip
(na visus priebalsius taisom š,ž, č, nes retai gerai pasako, neskiria ir minkšto/kieto L, labiau sakyčiau neištaria kietai)

Pilnas pavadinimas ''Ten ir atgal. Vienas megabaitas apie vaiką''. Perskaitykit



Šitoj knygelėj http://im1.pirkinternete.lt/gallery/Psicho...estai_v78mq.jpg

skaičiau, kad stiprus spaudimas rodo susikaupusią įtampą.

Esu atkreipus dėmesį dar į šitą knygą, bet dar nepirkau ir neskaičiau:

http://www.vaga.lt/index.php?cid=64&ac...tegory_id=69012

O šiaip, knygoje ''Kaip kalbėtis su vaikais, kad jie klausytų ir .....'' yra atskiras skyrius apie tai, kaip girti vaikus. Tai jei dar neskaitėt, pasidomėkit

Knygą apie vaikų piešinius turiu, Vilnietėms galiu paskolinti paskaityti.

Kazkuria varciau (gal ne is situ) tai man kazkaip aspirode nelabai imformatyvi..ta prasme, akd bneverta pirkti uz didele suma..o dar viena as turiu pati: vaiku piesiniu paslaptys

o ka daryti jei vaikas nenori piesti

gal reikia priemonę pakeisti?
flomasteriai? ne?
pieštukai?
kreidelės?
vandeniniai dažai?

tiesiog dažuose išmirkytom rankom patapšnot?

tiesiog vanduo ant stalo? na papili balutę ir ... manau joks vaikas neatsilaikytų tą balą išterliot.

Paciam piesti kartu su juo. Is pradziu jis nepies, gal dar ilgai nepies, o paskui prades. Tiesa dar maniskis rimciau pradejo dometis piesimu kai nuejo i meno terapijos centra. Ten mokytojas visokiu idomiu budu parodydavo. Pvz pastato vaika prie sienos, ji apvedzioja su piestuku. O tada vaikas nupiesia akis, nosi, plaukus ir pan... Beto jie nevisada siekia, kad vaikas ismoktu piesti daiktus. Daznai tiesiog sudomina vaikus abstrakcijomis. Tarkime piesia miesta nakti. Nudzo lapa juodai ir pritasko geltonu demiu. Arba priklijuoja geltonu popieriaus lapeliu. Dazyti irgi galima ne tik su teptuku, bet ir su voleliu (kur sienas dazo) ir pan..
Dar daug itarkos turi naujos piesimo priemones. Kai tik parsinesam kokias naujas piesimo priemones, tai aisku ir azartas piesti didelis
Jeigu ko nors nemoka piesti, pamokiau, kad galima ant lango kopijuoti.
Zodziu fantazijai nera ribu

na gal cia ir perdejau kad visai nepiesia megsta jis kreida ta kur ant lentos piesia su ja piesia visur , ant sienu gridu ant stalo , na o lauke ir zole spalvina tik jis nenori piesti ant lapo , dar kartais jei sokolodo pasiulau ir as pati jo rankyte laiko tai dar piesia , ir tai tik labai trumpa laika , nenoriu kad butu jis dailininku tik piesimas labai svarbus vaiko raidai

gobsiukas, teisingai ne rezultats, o procesas svarbu. bandyk daryti taip, jei jam aptinka muzika, tegu per greita dainele kokius taskus deda, per leta linijas, tipo iliustuorjam dainele, nebus zmogaus ar kazkokiu daiktu, bet bus judesys o jei su kreida patinka, buna tokiu mazu apstatomu lentu, pas mus tokia yra ir ant jos tegu piesia, juk svarbu judesi rankos akies kontakta lavinti

Norom nenorom ziurint i vis tamsesnius ir vesesnius vakarus reikia patiketi, kad ateina ruduo. Norejau patarimo, ypac is cia besilankanciu logopedziu.

Mano vaikinukas jau nuo rudens eis i paruosiamukus. Rudeni jam bus 6. Yra problemu su pasakojamaja kalba. Tikrai negaletu nuosekliai papasakoti pasakos, filmuko ar siaip kokiu ivykiu sekos. Tam, kad tai ivyktu, kas kelis sakinius reikia klausti, jo "o kas buvo paskui, o kaip ten buvo su...?.." Tada jis atsako ir pasakojima tesia. Kalbedamas vis dar neretai uzsikerta, tikriausiai ieskodamas atitinkamo zodzio formos arba galvodamas kaip uzbaigti sakini. Kalba (ypac svetimoje vietoje) jam vis dar reikalauja pastangu, vis dar neplaukia naturaliai. Ypac susijaudines negali normaliai pasakyti, tada labai uzsikerta. Cia neseniai buvo isreiksta mintis, jog kalba yra bendravimas. Tai bendravimas mano galva irgi dar toks siaip sau. Bandydamas uzmegsti kontakta su bendraamziais, paprastai giriasi "ziurek, koki daikta as turiu..." neretai pridedamas "o tu neturi..". Nors darzelyje lyg ir turi drauga, su kuriuo bendrauja, tai matyt vienaip ar kitaip jis idomus kazkam (labai tuo dziaugiuosi). Darzelyje eina pas logopede, bet ten pagalba minimali, nes jie daznai keliauja pas ja 3-se ar net 4-se, o kitu vaiku problemos yra tik sveplavimas. Tik jo vieno kalba neispletota. Logopede su jais dirba apie pusvalandi, o gal ir maziau, apie 20 minuciu.
Taigi tokia situacija pas mumis. Gal reiketu mums papildomai su logopedu kokiu tartis?

Ir del mergytes. Jai ant nosies 1.7 m., moka pasakyti: mama, tete, dėdė, am-am, au-au, ne, kaka, lialia, ate-ate, tep-tep, kap-kap (lietus taip daro), gaga (arklys, nes daro iha-ha). Taigi visi zodziai tik tokie kuriu pirmas ir antras skiemuo sutampa. Bet
aktyviai tu zodziu nevartoja. Na gal isskyrus kaka, kai ateina prisikakojus. Juos vartoja kai paprasau pasakyti, tuomet ir pasako (jeigu nuotaika buna). Su kalbos supratimu jokiu problemu nera. Lyginant su vaikinu tokiam amziuje vaizdas zymiai geresnis, bet kai pasiklausai jos amziaus vaiku ciauskant tai rodosi siek tiek atsilieka ir nesinori labai uzdelsti kaip kad buvo su berniuku. Gal reiketu su ja irgi logopedui padirbeti?

Skruzdėda, patikėkit, su pasakojamąja kalba daugybė visiškai normalios raidos vaikų turi problemų. Ypač kai reikia atpasakoti pasaką ar pasakoti pagal siužetinių paveikslėlių seriją. Gerai darot klausinėdama, padėdama vaikui prisiminti įvykius. Taip elgiamės ir mes, logopedai. Dėl logopedinių pratybų, tai paprastai logopedai nemaišo skirtingų sutrikimų vaikų. Vaikus su neišsivysčiusia kalba ima atskirais pogrupiais, nei tik švepluojančius. Kad eina grupelėmis, ne minusas, o , sakyčiau, pliusas. Vaikas dalyvauja pokalbyje, girdi kitų vaikų atsakymus. Jei jam sunku atsakyti, gal atsako kitas vaikas. Dviejų logopedų nemaišyčiau. Jei eina pas vieną, lai ir lanko tik pas jį. Nes vaikas gali pasimesti, kai bus dirbama dviem frontais ir skirtingais metodais. Pakalbėkit su darželio logopede, paprašykit rekomendacijų darbui namuose ir nepalikit visko savieigai. Kai tėvai domisi, yra didesnis stimulas dirbti ir logopedui . Čia neturiu omenyje kažkokio papildomo atlygio, o tiesiog tėvų pagarbos logopedo darbui, jo reikalingumui. Patikėkit, skauda širdį, kai tėveliai ateina metų gale pasiklausti, kaip gi čia jums sekasi. Ne jums, o mums turi rūpėti ir sektis ne metų gale, o ištisus metus. Kai tėvai dirba namuose, rezultatas yra 75% geresnis, nes yra nustatyta (Rusų logopedų tyrimuose), kad vaiko kalbos sutrikimo pašalinimo sėkmė nuo logopedo priklauso 25%, o likusi nuo auklėtojų ir tėvų. Ką gali nuveikti logopedas per 25 minutes, tris kartus per savaitę. Padėti pagrindus, kuriuos sutvirtinti turi tėvai ir auklėtojos.
Dėl mažylės nerimauti nevertėtų. Suprantu, Jūs jau turite karčią patirtį su sūnumi. Bet nustokit nerimauti ir palaukit dar kokį pusmetį. Vaikas vaikui nelygu. Iš savo vaikų patirties galiu pasakyti, kad antras vaikas pradėjo kalbėti žymiai vėliau, nei pirmas. Būdamas dvejų, kalbėjo tik garsiažodžiais. Dabar su kalba problemų neturi, tik mažakalbis . Tačiau tai jau paauglystės problemos - buvo laikas, kai negalėjai užčiaupti .

Skruzdėda, visiškai pritariu Vėtos mintims. Mažai ką begalėčiau pridurti.
Šiek tiek rekomendacijų čia: http://pigio-kokoso-pamokos.blogspot.com/2...kti-pasaka.html
Čia kalbėta apie pasakos sekimą, bet galima pritaikyti įvairioms reikmėms: patirtų įspūdžių, filmuko atpasakojimui ir pan.

Dėl "dvigubo" logopedo. Esu turėjusi porą vaikų, kurie lankė dar kažkur. Pradžioje tėvai lyg ir varžėsi pasisakyti, bet greitai yla išlindo iš maišo. Taip jau išėjo, kad kolegės buvo pažįstamos Mes puikiai suderinom "taktiką ir strategiją", rezultatai buvo džiuginantys.
Vis gi neskatinčiau to daryti, nes negali žinoti, kokios ambicijos kils dirbančiam specialistui. Geriau, kaip sakė Vėta, kreiptis į įstaigos logopedę.

Prakalbot apie pasakojimus...mano vaikas irgi eis į paruošiamąją grupę. Pasakoti jam labai labai sunku, kai pasiruošiam namie logopedės užduotą pasaką, tai šiaip taip pavyksta, pasakojime gausu žodelyčių '' nu, leigu (jeigu), tada, o ir pan.), o kai pasakoja kokį įvykį , ar filmuką- tai tik aš arba dar sesė supranta, tėtis ( nes rečiau bendrauja) supranta ne viską, vaikas labai skuba, mosikuoja, juda, sukinėjasi....tai ką kalbėt apie svetimus . Apie taisyklingą tarimą jokios kalbos pasakojimo metu negali nė būti, tiek skuba, kad pamiršta ir tuos garsus kuriuos kuriuos moka.

Vaikui garsai dar neautomatizuoti, todėl ir nereikia pasakojant pasaką , reikalauti taisyklingo tarimo. Vaikas visiškai pasimes ir nustos pasakoti. Jei prašom pasakoti, netaisom tarimo. Jei įtvirtinam garsus, nereikalaujam sklandžios kalbos. Kai jau garsai įsitvirtins ir automatizuosis, kitas reikalas.

Ačiū
O kai pasakoja stabdyti? Nes turim problemą - mikčiojimą, tai kai skuba dar labiau mikčioja.

Nesu didelė mikčiojimo šalinimo specialistė. Čia Klopedija galėtų daugiau padėti. Bet, jei vaikas mikčioja, manau, stabdymas, t.y. kišimasis į vaiko kalbos procesą dar labiau skatins mikčiojimą. Nesureikšminkit pasakojimo, neparodykit savo nerimo, kuris tikrai persiduos vaikui. Tik galit pažaisti, jūs pasakokit kokią istoriją pusiau dainuodama, gal ir vaikas įsijungs. Girdėjau, kad dainuojant, deklamuojant kalba mažiau užsikerta. Yra nemažai eiliuotų pasakų,("Meškiukas Rudnosiukas", "Zuikis Puikis ir kt.), skaitykit jas ir skatinkit vaiką atpasakoti.

Šiuo metu situacija yra valdoma kažkiek, mikčioja kai yra emocijų perteklius, ramybėj, kasdieninėj kalboj retai.
Lankėmės pas logopedę dėl mikčiojimo, bet dėl reorganizacijos ten uždaryta remontui, tad ėjome kitur. Dirbom su garsais, jau tart daugelį moka, net drrrr , kas buvo nepasiekiamos aukštumos dar visai neseniai. Bet kaip minėjau taria teisingai garsus tik pratybų metu, kasdieninėj kalboj netaria.
O su pasakojimais tai sunku.

Gerbti jo nenorą Ta prasme nekišti piešimo ''prievolės'' per prievartą. Aš pati tik tokiu būdu prisivilioju - paišau pati visokius fraktalus, mandalas, tada jam pasidaro įdomu, ką aš darau ir žinoma tada jau ir pats užsikrečia ta nuotaika, prisėda šalia ir piešia. Kurį laiką sėdim kartu, tylim ir paišom. Paskui jau jis pradeda man ''trukdyti'' - pradeda pasakotis, ką jis piešia. Tada įsikalbam, kartais pasvajojam, kartais aš turiu jam papasakoti, ką aš piešiu, bet kadangi mano piešiniai labai abstraktūs - tai bandom kartu pamatyti, ką aš nupiešiau



Skruzdėda, aš tai norėčiau tik nuraminti tave, paskutiniu metu beveik ištisai sukiojuosi kieme tarp vaikų ir pradėjau juos stebėti. Ir pamačiau, kad maniškio bėdos ne ką didesnės už kitų vaikų. Rišliai kalbėti ir pasakoti sugeba tik jau ankstyvosios paauglystės sulaukę vaikai (maždaug nuo devynių metų). O iki tol, tai vieni geriau - kiti blogiau, bet visi su užsikirtinėjimais, pasikartojimais, minties šokinėjimais, kartais ir nebaigia ką pradėję ...
Padariau išvadą, kad visos mano vaiko bėdos - tai jo ir mano psichologinės problemos. Jo - tai nepasitikėjimas savimi, o mano - tai tas pats nepasitikėjimas ir per aukšti siekiai ir reikalavimai. Šešių metų vaikas dar neturi ir neprivalo gražiai ir rišliai kalbėti. Neprivalo to ir suaugęs žmogus net tam kad būtų žmogus. Ir nesvarbu, ką ''aiškina'' visokie ''pedagogai'' ar mūsų švietimo ir vaiko raidos sistema - kad vaikas privalo tą ar aną, o jei nesugeba - tai lenkiam per prievartą, dubasinam, kol išprotėja

Tikrai būtų problema, jei taviškis tokio amžiaus iš viso sakinio nesuregztų arba jei garsažodžiais kalbėtų

Ir aš nesu didelė mikčiojimo specialistė.
Vis gi neleisčiau skubėti pasakot, nes nuo skubos stiprėja užsikirtimai, užsikirtimai nervina vaiką, tai atitraukia dėmesį nuo turinio, apie kalbos rišlumą nėr ko nė svajot... Tarsi užburtas ratas gaunasi.
Manau, reikėtų pertraukti vaiką, neakcentuojant užsikirtimų, pasakant kažką panašaus: "man įdomus tavo pasakojimas, turime daug laiko pokalbiui, aš užmiršau, ką tada sakei, gal gali dar kartą papasakot?" ir t.t. Galima įsiterpt į pasakojimą bereikšmiais žodeliais "taip taip", "kaip įdomu", "mat kaip?" ir t.t. Tai neblaško dėmesio, bet prilaiko tempą ir ritmą, o kartu paskatina pasakoti ir formuoja pageidaujamą kalbėjimo manierą.
Specialistai pataria nepertraukinėti ir nestabdyti mikčiojančio pašnekovo. Tačiau mes šiuo atveju kalbame apie vaiko mokymą, taisyklingos kalbos įgūdžių formavimą. Šis darbas neapsieina be nuolatinio žodžių, frazių kartojimo.
Daug info yra čia: http://www.mikciojimas.info/?eil_nr=15005&klb=lt
Papildyta:
Sugeba ir šešiamečiai, ir net keturmečiai. Deja, tokių nedaug.
***
Neprivalo, bet turėtų.
***
Tai yra labai svarbu, nes tik nuėjęs į mokyklą vaikas turi atsakinėti į klausimus, reikšti nuomonę vienu ar kitu klausimu ir t.t.
O jei nesugeba, nereikia "dubasint", reikia mokyti. Ramiai ir kantriai, kad vaikui stogas nenuvažiuotų.

Pasikartosiu:
pasakoja greit, skuba--- stabdau nepertraukdama, nu kaip vyrą , įsiterpiu gudriai. Žodžių netaisau.
Atskirai dirbame su tarimu, žodžiais ( ar geriau kasdien dirbti keliolika min tariant sunkesnius žodžius, ar taisyti nuolat, na mūsų atveju tikrai nuolat) tada ir taisau tarimą.
Ar kreipti dėmesį į pagalbinius žoelyčius : a, nu ir t.t. ( aš kol kas nekreipiu , nes ir logopedė nekreipė)

Klopedija, o kodėl prie užrašo, kad nedaug tai mokančių šešiamečių ir keturmečių pridėjote tokį liūdną veidelį???? Smagu, kai vaikas tai sugeba jau keturių. Bet kodėl tada visi kiti ''normalūs'' turi būti priskiriami prie probleminių ir jiems dedamas liūdesio ženklas? Ir visgi aš savo stebėjimais priėjau išvadą, kad normalu yra tai, kas yra dauguma. O tais visais ''turėtų'', ''pageidautina'', ''privaloma'' yra tik pateisinama mūsų švietimo sistema, nes jei tu neatitinki jos reikalavimų, tau kala per galvą ir pasako ''reikia mokyti(s)''.

Kitaip gi nebūtų jokio atspirties taško ar pagrindo taip pasakyti

Maniskis irgi eis i paruosiamus. Skaito labai greitai ir noriai, bet kai paprasau papasakoti apie ka skaite, sako- nezinau. Tai pradejom pasakoti ne visa pasaka o dalimis, o jau po to apibendrindavome viska. Rezultatas yra.

Maniskis skaito geriau, bet vis tiek dar o, kad suprastu, ka skaito, tenka po sakini nagrineti, nes kitaip, kaip automatas ir nieko nepamena, ka skaite
cia nauji namuciai
http://www.supermama.lt/forumas/http://www.supermama.lt/forumas/index.php?showtopic=625285

Viską gerai darote.

Na, žodeliui "deja" labai tinka liūdnas veidelis.
Suprantu Jūsų nepasitenkinimą, pripažįstu, kad vaikams kartelė labai aukštai iškelta. Bet mūsų tokia švietimo sistema ir prie jos turime taikytis. O kas nenori, gali ir nesitaikyti - specialusis ugdymas neprivalomas.

Man atrodo yra gi gaires nuo...iki ka vaikas turetu sugebeti pagal amziu. Maniske dabar ziuriu turbut traukia i virsutine dali reikalavimu, nes jau kokius 15 zodziu moka ir naudoja juos su situacijomis, o dar tik metai ir 2 men. bijau net dziaugtis sunus irgi daug zodziu mokejo, ale derinimas kazkaip pats neatejo uz tai sunaus fizinis isilavinimas buvo labai stiprus, o maze taip pamazu neskuba..gal, kad mergaite

Yra. Ir tų ribų paisoma.
O dėl vaiko "pritempimo" iki tų ribų - kitas klausimas. Vaikas mokomas ne to, kas pagal amžių jam priklausytų, o to, ką pagal jo galimybes jis jau gali išmokti.

dekui uz atsakymus. Man tai rodosi, jog nekeliu vaikui per dideliu reikalavimu, bet siek tiek bijausi, kad gali buti mokykloje per sunku. Gi ten praso vaiku atpasakoti tekstukus, ar ne? Tik delto. Kaip jau minejo, vat vaikai ir skaito. Maniskiui tai iki skaitymo toli dar, bet sito tai jau tikrai dar neprivalo. Buvo pradejes mokytis, bet paskui pamate, jog sunku ir nebenorejo. Nepadejo net lego. Tai ir neverciu dar.
Tarp kitko, jeigu garsiai skaitau as net dabar nevisada galiu nuosekliai prisiminti, ka skaiciau. Butinai turiu skaityt tyliai sau. Kur jau kalbeti apie maza vaika.

Va būtent tą ir noriu pasakyti - kartelė per aukšta, taikytis esam priversti, bet tikrai neverta dėl to per daug jaudintis ir perlenkinėti lazdą

Vaikas mokomas, ko gali išmokti, bet tai nereiškia, kad jam turi puikiai sektis, ir dėl to tikrai neverta apgailestauti, nes tai normalus dalykas

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.