Visada maniau, kad mano šeimoje bus du vaikai, bet įsivaizdavau, kad tarp jų amžiaus skirtumas nebus labai didelis. Dar mūsų pirmąjam būnant 7 metų,jau pradėjom kalbėt, kad laikas. Bet man pasiūlo naują darbą, tenka kraustytis iš miestelio į miestą, nuomotis ir galų gale pirkti butą šiuo metu pradėti savo puikį tikrai nelaikas. Bet po nepilnų metelių, mes jau dairomės gandrų. Skrido tie gandrai kiekvieną pavasarį pro mūsų namus, bet nieko neatnešdami, o jei ir atnešdami, tai labai trumpam...Kiekvieną mėnesį skaičiavom, laukėm, pirkom testus, bet veltui...Galų gale ieškom priežasčių, darom daug tyrimų, kurie nėra tokie blogi, viskas turėtų pavykti. Iš pradžių pergyvendavau kiekvieną nesėkmę labai, bet vėliau jau apie planavimą nieko negalvojom, tiesiog gyvenom savo gyvenimą ir sakėm, kai bus laikas, jis ir atsiras pas mus.
Praėjo 6 planavimo ir kantraus darbo metai
2009 sausio 7d.Nors dar niekas nevėluoja labai, bet einant į parduotuvę, kojos pačios mane nunešė į vaistinę nusipirkti testo...Pareidama pamenu galvojau, kad gal man su galva jau negerai kas...
Sausio 8d ...bet ryte atsibudau anksti ir tas testas man mintyse stovėjo..Einu pasysiot..Bet tuo pačiu ir sugadinsiu testą, pagalvojau. Užstatau laikmatį telefone, sėdžiu ant klozeto užsimerkus ir laukiu. Laikmatis pypsi, atsimerkiu, o ten tokios 2 ryškios juostelės į mane žiūri
, aš paimu testą nuo žemės, bučiuoju ir tikrai žinau, tikiu, kad šį kartą pavyko. Nusivalau ašaras ir einu pas kaltininką, atidarau miegamo duris, įlendu tyliai po kadra, įsitaisau į miegančio glėbį, ir sakau:Tetukai, atsisuk ir pažiūrėk, o jis net nežiūrėdamas mane apsikabina abiem rankom ir sako:Sakiau, kad nereikia to skubinti 
Sausio 10d. Dar kartą patvirtinimui pasidarau testą, nelieka jokių abejonių.
Sausio 28d. Vizitas pas gydytoją ir pirmas mūsų pasimatymas su klecku. Iš kabineto išėjau tokia laiminga, tokia pakili, kad aš ne viena, kad pas mane mažas mažas trupinukas, bet jis žmogiukas,kad aš ir vėl, antrąkart MAMA būsiu. Taip norėjosi visiems pasakyt, kad mums pavyko, mes laukiamės, bet kai turėjom daug skaudžių patirčių, pasistengėm pirmus mėnesius tylėti. Be to, grįžus iš gydytojos, vakare išvažiavom į kiną, o po kino ėjau praustis ir pamačiau ir vėl n-tąjį kartą kraują...Staugiau kaip šuo balsu
, bet vyras sako :Lipk iš dušo greičiau ir važiuojam.Įšokau į kelnes, užsimečiau striukę ir tik lauke pajutau, kad batų neapsimoviau.. Teko grįžt apsiaut. KMUKe dar kartą žiūri mane echoskopu, ir girdžiu: tuk tuk tuk...Gydytoja sako viskas gerai, važiuokit namo, stenkitės daugiau ilsėtis.Pirmos savaitės buvo labai džiugios, lengvos. Bet atėjo tas nelemtas vasaris...Nuolatiniai pykinimai (ačiū Dievui, kad vemdavau nedažnai), šleikštulys užuodus mėsą, kavą, šunį (vargšą net į kaimą išvežiau). Ir nuolatinis miego norėjimas...Kadangi dirbu mokykloj, turėdama laisvą pamoką, tiesiog dėdavau galvą ant stalo ir miegodavau, namo grįžus, mesdavau batus, rankinę į šoną ir tiesiai į lovą. Visa tai tęsėsi iki balandžio. Svoris augo labai greitai, pilvukas pradėjo matytis taip pat anksti.
Balandžio 4d. Sėdžiu ir jaučiu, kad pilve kažkokie burnulai pas mane sproginėja, galvoju žarnynas..Bet, kad žarnynas tai netaip dirba...Kažkas netaip...Kiek vėliau tas burbulas dar stipriau sprogtelėjo, nuo tada aš supratau, kad mano vabaliukas jau turi kojytes ir mamos pilvuku ropinėja
Ropinėjo iš pradžių švelniai ir labai nereguliariai. Bet vasarą taip užropinėdavo, kad pilvas krypdavo į dešinę ar į kairę. Kiekvieną vakarą brolis, tėtis sudėdavo savo ausis ant pilvo ir laukdavo, kada vabalas atsibus
Vasara karšta, kojos tinsta, pilvas didžiulis, sunku, bet smagu.
Aš taip laukiu savo klecko, kad noriu pagaminti jam daug ką savo rankom. Nemoku megzti išmokstu, numezgu daug daug kojinyčių, tepukų, kostiumėlį, kepurytę, pirštinytes. Nemoku siūti, bet iš uošvienės parsitempiu siuvamąją ir bandau pasiuvu lovytei lininius baldakimus, patalynę ir dar daug daug darbų nuveikiu.
Visą rugsėjį kamuoja paruošiamieji. Rugsėjo 18 paskutinis vizitas pas gydytoją, ji sako, kad viskas kaip ir pasiruošę, tik kaklelis stovi vietoj. O man tai maudžia...Gydytoja dar juokauja, kad ką čia žinai, gal dar imsi šiandien ir išvažiuosi. Bet išrašo siuntimą gimdymui, ir liepia pirmadienį važiuot jau, jei niekas iki to laiko neprasidės anksčiau.
Kažko nei valgyt norisi, nei ramiai sėdėt, namie karšta, bet reikia susitvarkyt namus...Susitvarkau, peržiūriu savo pupos daiktelius. Ir man maudžia ir maudžia..Gal reikia pažiūrėt kas kiek laiko?Kas 8, 15, 9 minutės ir taip iki vakaro, net nekreipiu dėmesio, nes vistiek nereguliariai.
Visą nėštumą juokavau, kad reikės gimdyt, MB budės ir teks naudotis greitąja. Šiandien būtent ta diena ir yra, jis budi. Nusiprausiu, kažkodėl susitvarkau savo darželį ir einu miegoti.Prieš atsiguldama, informuoju SM drauges, kad man jau kažkas negerai ir galim išsiskirt mažiausiai 4 dienom. Įsijungiu televizorių, pasiimu mezginį ir mezgu...Ir vis dėbteliu į laikrodį, jis man skaičiuoja kas 6-7 minutes reguliarius mauduliukus...Pradedu galvot, kad tikrau jau prasideda kažkas...Padedu viską į šoną, einu su drebančiom kojom pas savo didįjį ir sakau: Katine, aš žinok šiandien išvažiuosiu į ligoninę, teks pabūt vienam. Apsirengiu, išsikviečiu greitąją, tuo tarpu dar kartelį apeinu savo visus daiktus vežamus ir išvažiuoju.
Kaip baisu atvažiuoti į ligoninę naktį ir matyti joje tamsą. Atidaro priimamojo duris tokiu sušiauštu kuodu akušerė. Viską supildo, sumatuoja, mano pulsas šokinėja, nors apsirengus šiltai, bet toks drebulys mane užėmė, kad dantį ant danties vos pataikau. Ji dar pajuokauja, kad Bijot?
Aprengia tokiais seksovais marškiniais, net mano tas nurautas darželis matosi. Ech..suglaudžiu tą medžiagytę vieną ant kitos ir einam į liftą, į gimdyklą. Gimdykos visos tuščios, pasirenku 5, su dušu. Ateina akušerė, apžiūri, pamatuoja toniukus ir liepia ilsėtis...Dar aplanko daktarė. Aš jos iš karto prašau epidūro (pirmą jau gimdžiau 14 valandų natūraliai, daugiau nebenoriu). Miegas neima, ilsėtis nenoriu, kažkaip dar nelabai tikisi, kad jau čia aš kažkaga gimdysiu. Sysiu tik labai noriu, išėjus į tualetą kiekvienąkart, susitinku daug būsimų mamų, vaikščiojančių susirietus į kamuoliukus... O man dar neskauda taip, nors atsidarymas jau 6.
4 val ryto ir vėl noriu sysiu, keliuos nuo to aukšto samalioto lovos ir jaučiu, kad tas sysiu mano blauzdom teka...galvoju, kad gražu...šlapimo nenulaikau...Nusisysiojus suprantu, kad čia jau nešlapimas...Grįžtu į gimdyklą ir vandenys pasileidžia...Pradėjau galvot, ką dabar daryt su ta bala, bet laimė akušerė įėjus pamatė ir sako viskas gerai, mes tuoj sutvarkysim viską. Vat nuo dabar ir aš jau riečiuos į kamuoliuką, kas 4 minutes...8 val ateina suleist epidūro. Nežinau kam čia reikia padėkot, bet šitas pasaulio stebuklas, mane iš tokio skausmo išvadavo.
Guliu, jaučiu kaip pilvukas susitraukinėja, bet man nieko nieko neskauda, klausaus kaip gimsta leliai aplinkui, kaip tarškantys metaliniai vežimėliai vis važiuoja ir važiuoja... Ateina tetukas iš po budėjimo, ačiū dievui jis spėjo. Skaitom Lietuvos rytą, geriam arbatą, vyras kavą, valgom Snikerį. 11 val jaučiu, kad jau maudžia, gydytoja pažiūri, dar keli centimetrai liko, suleidžia epidūrą ir vėl guliu. Primena, kad jei užsimanysiu lyg kaku, kad sakyčiau iš kart. Mintyse pagalvojau, kad nepirmą kart gimdau moterie. Skaitom toliau, kalbam, juokiamės ir butukais pasidalinam
Pradedu norėt lyg kakot...Lyg maudžia jau šiek tiek. Bet galvoju, pakentėsiu, nusikakosiu po visko. Kalbam toliau..Nu blyn, aš labai labai noriu kaku, bet jau man skauda labiau (tyliai galvoju; pizdiec, gimdyt jau bet kurią minutę reikės, o aš šikt dar užsimaniau, kas mane nuneš ant tualeto????), bet ant tiek noriu, kad vyrui sakau, žinok turėsim eit į tūliką, nes apsiš...Vyras kaip kareivinėj pašoko, Gulėk paliepė ir išvarė per duris...Ateina su daktare, akušere,aš tom sakau, kad žinokit galvojau pakakosiu po visko, bet jau negaliu išlaikyt, kaip noriu... 
Gydytoja pažiūrim sako...Oij vaike, mes jau gimstam! Nesupratau, kas ten po ko darės, nes sąmonė kažkur vis iškeliaudavo ir vėl grįždavo, bet pamenu kaip greitai daug medikų prigužėjo. Epidūras kuo toliau tuo labiau nustoja veikęs, kaku noriu nerealiai, liepia kentėt ir laikyt dar. Aš jau rėkiu daktarei, kad neišlaiku, jis pats lenda, liepia dar kelis sąrėmius palaukt, aš jai sakau Tikrai kelis?Nemeluojat?Neapgaudinėjat?" Pamenu gydytoją nusišypsant. Leidžia stumt. Kas čia pasidarė, bet stūmt nemoku, žandai tik kaip pas varlę išsipučia subliūkšta, gydytoja laiko suspaudus žandus ir liepia stumt žemyn. Na va, išmokau. Jausmas toks, lyg kopūsto galva į gerąją vietą būtų įstatyta, ir begalinis noras nustūmt akušerės pirštus nuo tos gėrybės ir pačiai ten pasikrapštyt, nes atrodo, kad kojos nuo klubų nutrūks. Gydytoja liepia stumt stipriau (atrodo, kad iki to nestūmiau), stumdama susiriečiu ir matau kaip išeina į akušerės rankas mano ir mano vyro kūrinys...Jis toks mažas, susirietęs į kamuoliuką, tas kamuoliukas tamsus, su tamsiais plaukučiais ir apvyniotas virkštele...Klausiu, kodėl neverkia, sako Verks verks ir 13.16 valandą girdžiu tokį tylų tylų kaip kačiuko murkimą...Dėkoju visam pasauliui, kad man pavyko dar kartą išgirst tą garsą!Štai tas murkiantis kačiukas ant mamos krūtinės valgo mamą, tyrinėjam su tetuku nosytę, lūpytes, plaukučius, nagučius. Jis toks gražus, šiltas, minkštas, bejėgis...Bet aš jį jau turiu. Mes jį turim!
Dabar mūsų mažas vabaliukas, kačiukas, trupinukas jau nemenkas vyras, valgo košes ir krečia išdaigas. Augam sveiki, drūti!
as laukiau savo stebuklelio irgi daug metu 
bet dabar ant ranku laikau 4.5 men dukryte,o vyresniajam 14metu,dar noreciau tureti daugiau,tai tokia laime 
auginti savo atzalele,o dar tokia gerute, 
vyras juokauja,kad tokiu galetume dar ne viena uzsiaugint 
smagiausia, kai pagaliau pavyksta po ilgo laukimo 