Mūsų vaikelis – romantiško „Meilės savaitgalio“ Druskininkų viešbuty rezultatas. Mūsų vestuvių dviejų metų ir vyro gimtadienio proga, padariau jam malonią staigmeną. O po šios staigmenos sekė kita, kai po pusantro mėnesio ginekologė man patvirtino spėjimus:,,Taip, Jūs nėščia, sveikinu.“ O nieko dar neįtariančiam tėveliui, prabėgom iš procedūrinio kabineto į kita, spėjo greičiau už mane pranešti:,,Mes laukiamės“.

Pirmi mėnesiai buvo sunkūs: pykinimai, ligos, bemiegės naktys, gresiantis persileidimas, krito svoris... Tik prasidėjo 4 nėštumo mėnuo kai pajutau keistą jausmą, kažkas ten pilve labai įdomaus vyksta, ogi vaikutis man pilvuką kutena. Nuo tos dienos visi blogumai prapuolė ir skraidžiau kaip ant sparnų . Nebuvau namisėda: neakivaizdinės studijos, baseinas nėštukėms, papildomas darbelis, svečiai ir t.t.
Pagal nustatytą laiką pagimdyti turėjau vėliausiai iki Joninių. Pamačius, kad sesija išpuola prieš pat gimdymą, maniau, kad pagimdysiu anksčiau laiko. Dviese su mažuliu mokėmės ir visgi dviese egzaminus išsilaikėm . Dar savaitėlę pailsėjau. Buvo šiltos vasariškos dienos, kurias leidau prie Trakų ežerų.

2005-06-24 Atėjo ir lauktos Joninės, bet jokių ženklų. Su vyru nuvažiavom į ligoninę pasižiūrėt ar vaikeliui nieko nėra, ko jis taip neskuba. Budinti VGN akušerė patikrino vaiko širdelę - viskas puikiai, atėjo daktarė, pažiūrėjo kaklelį – per pirštą, dar savaitę galiu atvaikščiot.

2005-06-26 Gražus saulėtas karštas sekmadienis. Guliu ant lieptelio prie Galvės ežero, šalia vyras iš maišiuko karštus karaimiškus kibinus traukia bei braškinį pienuką ,,Miau“, kurį taip visą nėštumą mėgau, aplink žmonės akimis į mano išsipūtusį pilvuką dilgčioja ir mąstau:,, tiek bijojom, kad anksčiau negimtum, o tu, vaikuti, visai nesiskubini, net jokių ženklų neparodai, kad jau laikas, bijau tave pernešioti“.

2005-06-27 Pabudau 5 val. ryte kaip visada, pasivarčiau iki 7 val. Kai vyras pabučiavęs mane išėjo į darbą, vėl jaukiai nugrimzdau į saldų miegą. 7.30 pašokau iš miegų, pilvas kietas kaip akmuo. Jis man dažnai sukietėdavo, bet šįkart skaudžiai. Po kiek laiko pasikartojo. Nesuprantu, man tik vaidenasi ar vėl kokie apgaulingi spazmai? Negaliu nustygti vietoj, o gal jau?.. Atsikėliau, pasitvarkiau, dar kart patikrinau ligonės tašę. Prisiminiau draugės istoriją, kad ją badu marino gimdymo dieną, tai paskubom išsikepiau kiaušinienę. Nelenda maistas, bet kemšu, nes bijau ir aš būti visą parą alkana ir nusilpus. Jau po 8 val. Bijau skambint vyrui, kad nebūtų apgaulingas aliarmas. Visgi imu telefoną ir skambinu: ‚, Neskubėk, nes nesu tikra, bet galbūt jau...“ Tas galvotrūkčiais parlėkė namo. Beveik 9 val. Iki ligoninės 20 km. Mama, nujausdama paskambina ir teiraujasi kaip jaučiuos. Noriu pasakyti puikiai, bet užėjo skausmas ir gavosi “puikiaaaaayyy!!!“. Vyras skuba, aš jį raminu, kad man viskas gerai ir nėra reikalo mums trims kelti pavojų. Ko čia skubėti, juk vandenys nenubėgo, skausmą galima dar kęsti, nors pati dilgčioju į laikrodį. Skauda, giliai kvėpuoju, po penkių minučių vėl, ir po 5 min. turėtų pasikartoti. Pataikiau – kartojasi! Šypsausi, turbūt pagaliau. Dalinuos džiaugsmu:,,Brangusis, ar įsivaizduoji, jau šiandien arba vėliausiai rytoj pamatysim savo vaikelį“.
Jau matytas priimamojo kabinetas. Ta pati budėjusi akušerė veda mane persirengti net nepatikrinusi. Matyt tikrai jau... Atėjo kažkoks įdomus neaukštas daktaras. Flegmatiškai pareiškia atsigulti, patikrina, pasikrapšto, liepia atsisėsti, bet sėdėti nebėra noro. Ramiai sau rašo istoriją, ir diktuoja išsišiepęs: nėštumas buvo normalus, atvyko į ligoninę apie 9.40 val. , sąrėmiai kartojasi kas 5 min., trunka 20 sekundžių, kaklelis 6 cm, gimdymo eiga bus natūrali.. bet gali būti problemų dėl siaurų klubų. Jaučiu kaip pradeda virpėti širdis... ir pakerta kojas (dėl tos pačios priežasties sesuo turi du vaikus po cerio pjūvio). Kažkas palydėjo tiesiai į gimdyklą. Jau po 10 val. Pajungia aparačiuką, girdisi vaiko širdutės plakimas . Užeina vėl skausmo banga, tvirtai spaudžiu vyro delną ir stengiuos kuo giliau ir ramiau kvėpuoti, atslūgus juokaujam. Sukrutėjus vaikiukui skausmas pamažėja. Maloni akušerė stato lašalinę, pažiūri kaip laikomės, paglosto. Skausmas darosi nebepakenčiamas, maldauju epidiurinio nuskausminimo, bet ji nutyli ir išeina iš palatos. Atėjo dar vienas daktaras (man ir sekas - vien vyrai). Aiškina, kad tokiam nuskausminimui jau per vėlu:,,suleisim, tu išsidrėbusi gulėsi nieko nejausdama, o vaikučiui ką reiks daryt?“ Nebegaliu išgulėti, reikalauju leisti atsikelti, bet sesutė ramina, reikia, kad aparatas užrašytų vaiko širdelės darbą. Atrodo, kad aš ten jau visą amžinybę, laikas sustoja. Vyras bando raminti, kenčia kai spaudžiu jo delną. Pagaliau akušerė leidžia atsikelti ir nueiti iki tualeto. Nežinia iš kur ir mama išdygo, padeda nukrypuoti iki tualeto ir šneka, (kalba daugiau nei tuo metu norisi klausytis), nors ramina, kad jau beveik 8 cm, kad jau greit. Laiko jau nebesekiau, o skausmas buvo toks, kad norėjosi pradingti arba staugti ne savo balsu. Pritūpiau, o įėjęs daktaras parodo vyrui kaip mane prilaikyti, tokia taktika padėjo atlaikyti kelis sąrėmius. Kojos nebelaiko, prašau kamuolio. Ant jo tik vieną atlaikiau, o atsiridenus kitai bangai, spyriau kuo toliau į kampą. Keturiom repečkoju ant gimdymo stalo ir rėkiu, kad noriu gimdyti! Vėl atėjo daktaras, pyksta, kad triukšmauju, bet juk aš ne viena taip, girdžiu už sienos dar viena kankinė klykia. Vyras duoda atsigerti vandens, nes nuo gilaus kvėpavimo išdžiuvo burna. Daktaras patikrina, nuleidžia vandenis, ir dar pirštais spaudžia kaklelį. Žiūri man tiesiai į akis, sukelia plėšomą skausmą ir akiplėšiškai reikalauja nepykti ir nerėkti, pareikšdamas: „Gerai, kad skauda – gimdai.“ Akušerė ramiai aiškina, ką reiks daryti kai gimdysiu, kad per vieną sąrėmį, reikia stumti tris kartus ir tik nerėkti. Man skauda, atrodo, kad jie visi apkurtę ir negirdi, ką sakau – juk man tikrai skauda. Pasijutau visiškai bejėgė. Noriu stumti, noriu greičiau išstumti. Gydytojas pyksta, dar neleidžia. Kojomis liepia įsispirti ir tvirtai įsikabinti rankomis. Skauda, stumsiu, lyg ir nieks nebeprieštarauja, sukaupiu visas jėgas ir stumiu, dar liko jėgų ir vėl stumiu. Jau kažką jaučiu, pagalvoju, kad tai tikriausiai vaiko galvytė taip kietai spaudžia. Deja klaikus dieglys perrėžia mane visą ir išrėkiu likusias jėgas. Išgirstu nusivylimo garsus, persikreipia visų veidai, aš išsigandus klausiu kas nutiko? Jaučiau kaip akušerė prilaikinėjo vaiko pakaušiuką. Pasirodo pasikiaulinau, kad neištūmiau, vaiko galvytė nepilnai išlindus, o petukai užstrigę. Pasijutau kalta. Per mane vaikutis spaudžiamas ir galbūt dūsta. Gydytojas rankos mostu akušerei davė suprast kaip elgtis. Pamatau tas didžiules žirkles ir užsimerkiu. Jaučiu tik jausmą kaip skrodžia man odą, bet jau nebe skausmą. Pagaliau vėl, jau šįkart lauktas, sąrėmis. Susikaupiu kiek galiu ir iš paskutinių jėgų stumiu. Plium. Rėkia! Vaikutis rėkia!!! Dar nesuvokiu kas vyksta. Po naktiniais staigiai pakišo mažą, bejėgį, gailiai verkiantį spurdantį padarėlį. Tai tas mūsų mažas tiek lauktas stebuklėlis. Pro naktinių plyšį matau jo pakaušiuką (tamsūs plaukiukai), kokia gležna rankutė, koks dar tylus ir malonus balselis, koks šiltas, šlapias ir lengvas kūnelis. ,,Labas mažiuk, pagaliau tave matau. Na nusiramink, neverk taip, tėveliai šalia, tavim pasirūpins.“ Reikia išstumti placentą, nebenoriu nieko stumti, palikit ramybėj, leiskit pasidžiaugt. Akušerės pagalba išstūmiau. Parodė kokia stora, ir sunkoka 0,5 kg. Paėmė vaikutį patikrinti. Vyras pabučiavo ir padėkojo. Sunkiausiu momentu ir jis persigandęs buvo, net ašaros suvaldyti negalėjo. Dručkis vaikas 55 cm ir 3690g (13.07 val.). Šaunuolis vaikiukas ir jis visus sunkumus iškentėjo, koks stipruolis . Daktaras kraipo galvą, kaip tau, tai per didelis vaikas užaugo. O jam pilvelyje gerai buvo, už tai ir užaugo, ir dar išlyst laiku nenorėjo .
Vyras apkabinęs mane glosto, kažkoks šaltis ir drebulys po visko krečia, gydytojui vėl kažkas nepatinka. Raukia antakius ir nieko nesako. Pasidomėjau ar kas negerai. ,,Savo darbą atlikai, o čia jau mano problemos“. Vyras su mama buvo išprašyti iš palatos, sulėkė dar trys medikės (kone visas tuomet dirbęs personalas). Burnas užsirišinėja, pirštines maunasi, sako tuoj pajusiu svaigimą, o aš nei žodžio ištart nespėjau ir atsijungiau. Prikėlė mane vaiko riksmas, nors gal greičiau siuvimo skausmas. Kažkokių komplikacijų turėjau, nors aš ir nebesigilinau. Paskutinį kartą mus su vaikučiu pabarė, kad kokia mama, toks ir vaikas „muzikantas“. Prinešė vėl vaikiuką. Net širdis suspurdėjo išvydus veiduką – kažkokia mano pačios mini kopija. Pridėjom prie krūtinės, kaip godžiai ją pačiupo. Ir užmigo...

Esu labai dėkinga visam tą dieną dirbusiam Vilniaus gimdymo namų personalui.
Ir savo vyrui, kad padėjo ir fiziškai, ir morališkai. Jis labai džiaugias, kad dalyvavo ir išbuvo iki pat gimimo. Anksčiau suabejodavo, bet dabar sakė ir kitame gimdyme būtinai bus kartu.
Ačiū visiems skaičiusiems už kantrybę.
Visoms būsimoms mamytėms:
Nebijokit gimdymo, viskas praeina ir lieka tik prisiminimai. O tas skausmas turbūt vienintelis, kurį būna malonu prisiminti.

Labai grazi istorija... Seniai tokia grazia skaiciau. O tas vaizdelis pries akis atsirades su kibinais ir ezeru Labai graziai papasakojai. Sveikinu, linkiu sekmes augant

Aciu
Rasiniu rasyti nemoku, bet ir vel viska prisimindama braukiau dziaugsmo asaras.

Sauni istorija, tikiuosi pretenduosit i gimdymo istoriju nugaletojus

o cia va, mes http://www.supermama.lt/forumas/index.php?...lbum&album=3474

Labai grazi istorija, daba prisiminiau savo gimdyma(jis ir labai panasus) ir dziaugsmo asaros istrysko

begalo graži istorija,taip natūraliai nupasakota.linkiu dar vieno panašaus išgyvenimo .tik žinau,antras gimdymas buna lengvesnis,tad neverta bijoti.....

istorija, smagu skaityti.Sėkmės gyvenime, ir lauksim kito pasakojimo apie sesutę

Tikrai istorija nuostabi,net apsiverkiau.

Dekoju visom, kad nepagailejot laiko perskaityti ir manaja, tokia ilga istorija. Labai malonu Aciu uz linkejimus O del sesutes net neabejojam - tikrai bus. (arba broliukas)

Linkiu visoms, kad Jusu laukto stebuklelio gimimas butu kuo lengvesnis ir ta akimirka butu pati maloniausia. Kaip gera tapti mama

Šiaip tai visos gimdymo istorijos yra nuostabios jau vien tuo, kokius stebuklėlius po to laikome ant savo rankų! Bet ši mane tiesiog sužavėjo! Skaičiau ir verkiau, tarsi per savo gimdymą. Perskaičius šią istoriją, užsinorėjau aprašyti ir savąją! Būtinai taip ir padarysiu Mamytė fantastiškai sugebėjo perteikti savo emocijas ir džiaugsmą Kuo didžiausi linkėjimai Jums, aukite SVEIKI ir gražūs

Be galo graži ir gražiai papasakota istorija. Labai patiko ši vieta:

,nes maniau, kad po "flegmatiško ir besiraukančio" gydytojo aprašymų vėl bus parypavimai, kokie medikai blogi (kaip nemažoj daly pastaruoju metu čia aprašytų istorijų). O čia- ne tik kad pagimdei, bet dar ir padėkoti nepamiršti!

Aukit dideli ir sveiki.
1. O tas daktaras, manau, Mileris, atpažianu pagal jo "natūrą"
2. Tau darė gimdos valymą, nes buvo placentos likučiai (man taip buvo na aš mediciniškai nemoku paaiškinti )

Sėkmės ir sveikatytės mažajam ir nuostabiems tėveliams. Jam bus gera augti tokioje mylinčioje šeimoje. Puiki istorija!

1.JO JO-CIA TAS PATS,MILERIS:) AS IRGI PATEKAU JO GLOBAI
2.MAN IRGI GRAMDE PLACENTA,NES PATI NEISEJO...

LABAI DZIUGU,KAD VYRAS VIS DEL TO NEPABUGO IR SUDALYVAVO GIMDYME-MANISKI IRGI REIKEJO NEMAZAI IKALBINET,KOL"PASIRASE" O PASKUI SAKE: AI NIEKO TEN BAISAUS NEBUVO
GERU JUMS SVENCIU

labai sauni istorija, stiprybes ir sveikateles jums augant ir tvirtejant . be galo simpatiskas jusu vaikelis

Labai grazi istotija .Sekmes jums

Taip gyvai nupasakojai, kad pačiai gimdymas prieš akis iškilo.Brr...
Aukit sveikučiai.

Ech prisiminimai as tai noriu dar kart pajust ta sventa jausma

Sveikiname! Ši istorija gruodžio mėnesio konkurse "Mano gimdymo istorija" laimėjo prizą - firminę supermama.lt kuprinę!



Sėkmės!

Kaip smagu! Ačiū!
Kai pati buvau dar nėščia, tiesiog rijau bet kokią informaciją apie gimdymus. Deja niekur neaparašo iki tokių smulkių išgyvenimų kaip čia - gimdymo istorijose. Skaitydavau ir tiesiog žliumbdavau. Dar ir vyrui liepdavau paskaityti, kad nors kiek mane suprastų, nevadintų verksne ir bent kiek įsivaizduotų kas mūsų laukia. Po gimdymo labai norėjosi išsipasakoti, nes tikiu, kad ir dabar yra nėštukių, kurios jaučiasi panašiai kaip aš tada. Noriu joms palinkėti, kad lauktų gimdymo dienos be baimės ir be nerimo. Kad ir ką teks tą dieną patirti ar iškęsti, ji visada liks prisiminimuose labai maloni ir ypatinga - susitikimo su savo mažu stebuklėliu diena

Edi labai gražiai aprašei Dangučio gimimo istoriją net ašarytę nubraukiau

o taip pat sveikinu laimėjus

Net asarele nubraukiau, tai graziai parasyta

Aukit sveikučiai

Labai gražiai papasakota .Aš tiek smulkmenų,nuo patirto šoko, nebepamenu . Atsipeikėjau tik išgirdus pirmas dūdas

labai ispudingai aprasyta istorija . Beskaitant norejosi balsu raudoti ir akys prisitvenkusios asaru... Bet tu saunuole, sekmes jums!!!

sauniai mamyte siulau uzrasyt sia istorija ir padet i vaikucio knyga jei ja turi tikrai bus mazyliui malonu paskaityti kai uzaugs

DESIM BALU,KOKIU ISRADINGU MAMYCIU YRA

Labai Ačiū Jums visoms Ačiū, už gražius linkėjimus, už kartu išgyventas emocijas ir... nubrauktas ašarėles
Būsimoms mamytėms linkiu kuo lengvesnio gimdymo ir kuo džiugesnių akimirkų. Skausmas greit užsimiršta, o viską prisiminti dabar vienas malonumas

PaMel, tiesą sakant, aš atspausdinau savo istoriją ir kokl kas padėjau į stalčių. Kažkaip dar dvejoju, ar mano vaikui užaugus bus aktualu ją paskaityti, gal jei būtų mergaitei tai jai kitaip atrodytų...

Tikrai labai graziai aprasytas Dangio atejimas toks tikroviskas, jaudinantis Aukit dideli ir bukit sveiki

ausravait30
Labai grazi istorija. Aukit diduciai, bukit sveikuciai

Labai graziai parsyta, saunuole buvo smagu skaityti Aukite sveikuciai

Labai grazi istorija susigraudinau ir nebegaliu sulaukti savojo ''skausmo'' sekmes jums augti

labai graži istorija

Šauni istorija Daug gražių akimirkų auginant vaikiuką

visiskai pritariu:)
skausmas kuri verta iskesti...