Beskaitydama šviežių mamyčių gimdymo istorijas, taip susijaudinau, kad prisiminusi savo sūnaus atėjimą į šį pasaulį nusprendžiau taip pat parašyti.

2004-kovo-1-oji. Pirmadienis. Už lango tikra žiema, ir pavasariu dar net nekvepia. Mudu su vyru susirinkę visus "pundus" važiuojam "pirkti leliuko". Puikiai žinau, kad šiandien dar negimdysiu (terminas, anot daktarų - juk kovo 10d.) ir į klinikas važiuoju, todėl, kad turiu siuntimą į neščiųjų patologinį sk. Nors taip pat žinau, kad be vaikelio namo nebegrįšiu. Kaip bebūtų - suvokiu, kad 10 iki termino likusių dienų ligoninėj manęs niekas nelaikys, tad tikriausiai (su gydytojų pagalba ar be), dar šią savaitę sūpuosiu savo sūnų ant rankų.
Nenorėdama prisiminti super "mandagaus" aptarnavimo Priėmimo skyriuje, šią dalį nutariau praleisti. Tik pasakysiu, kad čia man pamatavo kraujospūdį, "užrašė" vaisiaus tonus, ir pasisodinę ant "samalioto"... atidalino gleivių kamštį. (Kadangi buvo aukštas kraujospūdis (140/100), tai nusprende, "padėti" nes lelius jau pilnai pasiruošęs gimimui).
Tądien apart nedidelio patepliojimo ir silpno pilvuko paskaudenimo, kitų artėjančio gimdymo požymių nejutau.
Iš ryto - gydytojų apžiūra. Klausia ar neskauda, ar nėr sąremių? Ne, sakau, nieko ypatingo. Bet sako, jau 4 cm. Jei iki ryto nepagimdysi pati, rytoj skatinsim. Kažkodėl visai neišsigandau, netgi apsidžiaugiau, nes galvoju, jei jau iki 4 cm nieko nejutau, tai gal ir toliau taip... be to, rytoj 03.03 - graži data, o ir nuojauta visada kuždėjo, kad tądien ir pagimdysiu.
Kaip ir tikėjausi, per naktį nepagimdžiau, tad 8:15 keliauju gimdyklon. Neskubėdama įsikuriu, persirengiu, pasikalbu su akušere. Apie 9 val. mane patikrina – tie patys 4 cm. Nuleidžia vandenis. Prasideda nestiprūs sąrėmiai. Dar po pusvalandžio atvažiuoja vyras ir mudu kenčiam sąrėmius kartu. Tiesą sakant nė skauda, nė ką. Nestipriai pamaudžia, bet jei tik taip, tai galėčiau krūvą vaikų prigimdyt. Klausiam akušerės, kiek maždaug užtruksim, ši, įvertindama, tai kad beveik per pusę kaklelis jau atsivėręs, prižada, kad iki kokios 15 val. turėtume "spėt". Deja, kaklelis atsidarinėjo labai lėtai, o ir sąrėmiai nestiprėjo, nors buvo pakankamai dažni. Apie 14 val. jau pavargau vaikščioti, tad priguliau ir... užmigau. Kaklelis atsidarė, tik 5-6 cm, o gimdymo veikla kažkur dingo. Dar po valandos pradėjo skatint. Va tada tik supratau, kas yra tikrieji sąrėmiai. Kentėjom ir kvėpavom abu su vyru, vaikščiot (ko labai norėjosi) nebeleido, nes ištisai fiksavo mažylio širdies tonus, o be to buvau su lašine. Skaudėjo labai. Prašiau nuskausmint, bet apie epidūrą nebuvo nė kalbos (praleido negirdomis). Suleido kažko, kas šiek tiek padėjo atsipalaiduoti tarp sąrėmių. Na geriau, nei nieko. 16:30 paprašau dar sykį nuskausmint. Suleidžia ir paaiškina, kad tai jau paskutinis nuskausminimas, nes kaklelis baigia pilnai atsidaryt.
Viešpatie, kiek aš dar gimdysiu? "Stumti" noro dar nėra, tad kiek suprantu, dar ne galas. Kažkuriuo momentu susirūpinu savo vyru: kaip jis visą dieną nevalgęs, ar nepavargo, ar išbus iki galo? Bet jis tik šypsojosi, glostė man galvą ir servetėle vilgė lūpas. Skausmas toks didelis, kad momentais nebesusivokiau... Laiko nuovoką seniai buvau praradus: mačiau tik, kad jau sutemo. "Viskas" girdžiu, 10 cm, gimdysim.
Buvau visiškai nuvargusi, iškankinta skausmo, be jėgu. "Stumti" nebesisekė. Gal nemokėjau, o gal nebeturėjau sveikatos? Visas burys seselių ir akušerių (dabar jau nebeatrenku kas kur) užgulusios mane stengėsi padėti. Jau - sako dar truputis ir viskas, dar sąrėmis ir turėsim vaikutį. Nei per kitą, nei per dar kitą sąremį mažius nepasirodė. Kažkuriuo momentu prakirpo ir tada šiaip ne taip "iškakojau" mažiuko galvytę. Guliu išsikėtus su vaikučio galva tarp kojų ir laukiu kito sąrėmio. Gydytoja klausia ar žinom kas bus? Taip sakau pro ašaras - Matukas. Vyras irgi jau ašaroja, prašo pasistengti, tuoj juk pamatysim Matuką. Sąrėmis. Stumiu. Staiga pajuntu toooki palengvejimą... vyras sako, viskas mažyte, viskas. Nusišypsau ir atsipalaiduoju. Tik staiga susivokiu: kur Matukas? Kodel negirdžiu? Ar viskas gerai? Pasidaro baisu, girdžiu keistus garsus (gleivių traukimą iš burnytės), ir po akimirkos pasigirsta verksmas...mano...MŪSŲ sūnaus. Ar tikrai berniukas?- dar sugebu paklausti: - Taip, Matukas labai panašus į tėtį. 50cm 3220g, 18:44, 8/9 balai pagar Apgar. Virkštelė buvo apsivijusi kakliuką, ir ties petuku prispaudusi viena rankytę prie kūnelio. Todėl- man paaiškina- taip sunku buvo ji išstumti.
Mane jau siuva, o vyras ant rankų laiko mažą ryšuliuką: Kas sakė, kad ką tik gimę vaikučiai negražūs? Jis nuostabus, pažiūrėk Mamyte... Pirmąsyk išgirstu taip save vadinamą ir suprantu kokia esu laiminga...

Graziai papasakojai. Prisiminiau savo gimdyma ir vel apsiasarojau. Jei neateitu taip sudetingai vaikuciai i si pasauli, turbut tada to nevertintume taip kaip dabar

Ai, nežinau dabar praejus sitiek laiko, jau ir nebeatrodo kad buvo sudetinga . O tada kai gimdziau rodes - blogiau ir but negali. Bet uztat dabar (kai jau pati esu gimdzius) visiskai kitaip klausau ir vertinu gimdymo istorijas . Ir tikrai noriu dar bent syki visa tai patirti

Grazi istorija, nuosirdziai papasakota...Perziurejau ir foto- Matukas tikras fainuolis:)
Sekmes!

grazu... sekmes

labai grazi istorija.Suvirpino sirdele beskaitant.

labai grazi istorija

labai grazi istorija

grazu

Šiurpuliukai nubėgo beskaitant... nes prisiminiau, kaip prieš penkis mėnesius, tose pačiose Antakalnio klinikose išgirdau savo mažylio verksmą ir koks tai nuostabus jausmas.