Savo istorija norejau papasakoti del to,kad gal kuri seima susidurs su sunkumais belaukiant savo mazyliu ir si istorija galbut suteiks vilties.Pradesiu nuo paciu pradziu. Vaikucio jau laukem seniai. Kadangi jau abiem virs 30m, tai vis tikejomes, kad gi greitai susilauksim. Pas mane yra hyperprolaktinemija ir vis didejanti hipofize, vaistus vartoju jau virs 10metu, ir tikimybe pastoti buvo nedidele. Bet bandem ivairius variantus ir keitem hormonus nuo geriamu prie leidziamu ir t.t. Kaip tik buvo sutarta kad mane pavasari operuos, valys kiausides nuo hormoniniu cistu ir kadangi kraujo tyrimai gerejo, tai viltis buvo didele. Ta proga su vyru nutareme iskelti ir savo vestuves (mes gyvename kartu jau ilgokai, bet vis nebuvo laiko vestuvems). Tad suorganizavom vestuves geguzes 2d. Sausi isvykome i thailanda pailseti, atgauti jegu juk tokie ivykiai musu laukia.
As visada buvau optimiste ir kiekviena menesi po keleta nestumo testu darydavau vis tikejau kad jau greitai.Eilini karta vasari ejau darytis nestumo testa, nes kaip visada menesines velavo, bet tai irgi nieko nuostabaus ( man jos budavo tik kas 2-3men), tai ir vel pasidariau. Si karta dariausi su didziuliu jauduliu, ir praejus kuriam laiku ziuriu, ogi 2 juosteles. Pradzioje galvojau, kad man vaidenasi. Tuo metu viena buvau namuose, tai sedau greit i masina ir pas vyra i darba, kad ir jis paziuretu kad tikrai 2 juosteles. O mano vyrelis kaip visada nenoredamas suteikti man dideliu vilciu (kad vel nenusivilciau ir liudna sedeciau), is karto pasake kad jis mato 2 juosteles, bet viena labai jau neryski ir tai gali buti klaida. As jau tada zinojau, tiesiog jauciau , kad tai neklaida, kad as laukiuosi. Kita diena nuvaziavome pas ginekologe ir kadangi juostele buvo neryski, tai padare dar viena testa ir ka jus galvojate, ten jau juostele buvo zymiai ryskesne. Mes abu su vyru is laimes verkti pradejome, o musu gydytoja tik sake, kad negali patiketi ir sveikino mus.
Bet kadangi siek tiek kraujavau, geriau hormonus ir daug gulejau kad tik uzsikabintu tvirciau puslyte. Taip prasidejo nerimo pilnas nestumas su dideliu tikejimu. Kraujavimas vis tesesi, viena diena daugiau, kita jau maziau. Tad apsilankymai pas gydytojus buvo labai dazni. Grese persileidimas, tad dariau viska ka tik sake. Kai buvome echoskopijoje 7sav. (eilini karta del stipresnio kraujavimo) stebedama gydytoja pamaciau kaip nustebo ji ir sako negaliu patiketi. Tuo momentu galvojau, kad sustos sirdis, vyras tik stipriau ir stipriau pradejo spausti ranka. Paskui ji tik nusisypsojo ir sako, sveikinu, bus dvynukai.Mano svajone buvo tureti dvynukus. Tai buvo dziaugsmo. Kraujavimas tesiasi ir toliau. Taip pat turejome gi atsokti savo vestuves, Mes gyvename uzsienyje, o tuokiames vilniuje. Tad balandzio viduryje jau atvykome i Lietuvele. Beje ir gydytojai rekomendavo isvykti pas artimus zmones, jie tikejosi kad as rasiu nusiraminima ir bus zymiai lengviau. Savijauta buvo nebloga, buvau uzimta vestuviu rupesciais tad maziau galvojau(mazesne baime buvo). Savaite pries vestuves nakti pabudau del stipraus skausmo desiniam sone. Kadangi nesu drausta Lietuvoje tai net nezinojau kur man kreiptis, privatus kabinetai uzdaryti (buvo sekmadienis), greitoji pasiule vaziuoti i antakalnio klinikas. Atejo jaunas daktarelis, kuris apziurejo tyledamas, ko tik jo paklausiu tyli ir sako kad pasakys viska veliau. Po to jis issikviecia kitus gydytojus del konsultacijos. Ir tada jau isgirstame, kad mane reikia kuo skubiau operuoti, nes kiauside yra apsisukusi . Vaikuciu sirdeles plaka, bet operacija yra didele rizika, jai nesioperuosiu, tai tada tikrai prarasiu savo mazylius. Operacija pavyko puikiai, savijauta po jos buvo labai gera, vaikuciai jautesi gerai. Vestuves atsventeme labai ramiai ir dziaugemes tuo, kad esam keturiese.
jau antakalnio klinikose suzinojom, kad mazyliu svoriai skiriasi ir kad reikia juos stebeti. Grizus namo, vel buvo daroma echoskopija, (18sav), o tada dar suzinome kad mums gali buti dvyniu transfuzijos sindromas. 19sav ji patvirtino ir pradejo ruosti mus kelionej bei laserio operacijai i Hamburga.Mums liepe apsispresti ka norime daryti, nes operacija yra rizikinga ir galime prarasti abu mazylius arba viena is ju. Siule daryti dalini aborta kai butu pasalintas vienas vaisius, o tada kitas turetu galimybe augti be problemu. Mes su vyru is karto choru atsakem, kad mes vaziuosime ir gelbesime savo abu mazylius.Mintis ,kad turi pasirinkti viena, o kita zudyti buvo kosmariska. Juk jie pas mane du, kiekvieno judesiukas, pasispardymas toks skirtingas ir nuostabus. Nuo tada pradejau tiketi savo berniukais ir sirdyje zinojau, kad viskas bus gerai. Deja mes turejome laukti beveik 3 sav kol galesime vaziuoti, nes bukle mazyliu turejo buti blogesne. Specialistai hamburge dar kol kas negalejo operuoti.Tas laukimas buvo labai sunkus, kai pagalvoji lauki kol maziukams pabloges. Pas mane nerimas ir baimes jau buvo pasiekia virsune. Esu labai dekinga Antukei ir Limour (forumo dalyves) uz labai didele psichologine pagalba. 22sav mums padare lazerio operacija,. Savijauta mano pries operacija buvo siaip sau, pilvas labai didelis, nes kaupesi labai daug vandenu, didelis spaudimas nugaros srityje.Operacijos metu ir vyras buvo salia, visa nestuma jis buvo mano ramstis.Kiek mes dziaugemes kai pamateme viena rankyte ir pedute (kurio tai nezinom) sirdele suvirpejo ir dar labiau sustiprino viltis ir tikejima kad viskas bus gerai. Po operacijos pilvas liko mazas, net bijojau kur gi dingo mazyliai. Po operacijos mus turejo vel ziureti kita ryta sake 8 val. Bet teko pralaukti net iki 14val, jie turejo extra atveji, tai tas laukimas buvo didele kancia,nes man jau nakti vel baime uzejo,nes nejaucia vaiku judesiuku ( o juk jie pries tai aktyvus buvo). Bet nors viduje labai bijojau, buvau optimiste, vis sakiau vaikuciams ir vyrui kad atvaziavom keturiese ir grisim keturiese. Pagaliau ir mus pakviete pas gydytoja, kai iejau is karto pasipyle nerimo klausimai, o visa savo litanija pabaigiau zodziais, kad viskas bus gerai.Ir jau tik para po operacijos matesi gerejimo rezultatai, Berniukai tikri kovotojai ir nugales visas negandas. Hamburge susidureme su nuostabiais gydytojais bei sesutemis. Ju gero gydymo deka mes isvykome namo laimingi ir keturiese. Mazyliu situacija pradejo gereti, ir jau tikejomes ramaus nestumo, bet matyt mums reikejo praeiti viska. 27sav paguldo mane i ligonine, nes kazkurtai dingsta vandenys (ivardino kaip komplikacija po lazerio operacijos). Nerimavau, bet dabar jau nebuvo taip baisu, juk mes jau ganetinai dideli ir jeigu gimsime tai siuolaikine medicina gali daug ir tikejau, kad berniukai tiek praeje jau, sugebes ir dar truputi. Nes norejau kad kuo ilgiau jie isbutu pas mamyte ir paaugintu svoriukus.Tad leido steroidus, brandino mazyliams plauciukus.Kiekviena diena dare CTG, su kokiu dziaugsmu mes su vyru to laukeme, juk galejome irgirsti mazyliu sirdeliu plakima. Jau tada supratome kad vienas is ju bus didelis nenuorama nes niekaip negalejome pabuti vienoje vietoje. Buvo labai sunku ismatuoti sirdeles ritma, kol atradau viena daina, kuri ji nuramindavo. Po poros savaiciu mus isleido namo, labai jau grieztom salygom, as turejau guleti tik lovoje ir galima buvo nueiti tik iki tualeto. Tad vyras iseidamas i darba sunesdavo man viska i lova ko tik galbut prireiks.
2 kartus per savaite vaziavome i ligonine tikrintis, pati eiti negalejau tad vyras visur su vezimeliu veziodavo. Gydytojai tikejosi, kad bent iki 32 sav istempciau, o as buvo isitikinusi kad bus ir 34 sav. Taip ir leisdavome laika lovoje. Taip sulaukeme ir 35sav, tada gydytojai paseke, kad berniukai per 2 sav nepriaugo svorio ir jiems jau butu geriau ateiti i si pasauli. Tad buvo nutarta diena kai turejome atvykti i ligonine. As norejau cp, bet jie cia naturalistai ir ikalbejo mane, kad gimdyciau pati.
Tad kaip jau zinot kadangi mazyliai nustojo augti pilvelyje, buvo nutarta issaukti gimdyma. Tad su vyru treciadieni (rugsejo 16d)ir nuvaziavom i ligonine, ir jau 9 val ryto gavau pirmaja vaginaline tablete. Pagulde is karto i gimdymo palata.Tad ir prasidejo musu nuotykiai. Po 4 val vel nauja tablete ir taip kas keturios valandos iki 21 val vakaro.Saremiai vis daznejo ir daresi skausmingesni, bet nuskausminanciu dar nereikejo. Kai patikrino 21val gimdos kaklelis buvo atsiveres tik 2 cm ir viskas. Tada nuleido vandenys pirmo vyriskio. Nuo tada prasidejo tie sakomi gimdyviniai saremiai, ir jau apie 1 val nakties paprasiau nuskausminamuju. Tad gavau epidurini nuskausminima. Gimdos kaklelis atsivere tik iki 4 cm ir niekur daugiau. Skausmai buvo dideli, tad dar gavau kelias akupunkturas per nakti. Labai daug nuskausminanciu nenorejau. Mazycius stebejo visa laika. Pirmasis vyriskis vis nenorejo leistis i apacia ir be to gimdos kaklelis pradejo atsiverineti tik 6 val ryto tai jau buvo 5 cm. Buvau labai isvargus, bet vis tikejau kad jau tuoj. Saremiai kartodavosi labai daznai, buvo 5-6 iseiles be jokiu pertrauku. Labai padejo vyras, ant kurio ir issirekti galejau ir pasiguosti.Akusere niekur neiseidavo, buvo visda su mumis. Ir aisku 07.30 prasidejo pamainos perdavimas, man pasidare labai silpna, saremiai prasidejo be jokios pauzes. Girdziu vyras rekia man i ausi kad turiu kvepuoti i deguonies kauke nes 1 vaiko pulsas krenta. Tada nezinau is kur pas mane dar atsirado jegu, viena mintis buvo vaikai. Aplink mus buvo gal 15 zmoniu. Saremiai staigiai pradingo, nors ir lasino vaistus toliau. Tad liepe man stumpti kiek turiu tik jegu, nes vaikas istrigo dubenyje. Tad 8.23 pagimdziau Erika ( su vakumo pagalba, kai padejo ji man ant pilvo kad nukirpti virkstele pamaciau kad vaikas nekvepuoja, ir man prasidejo vos neisterija, jis buvo staigiai perduotas naujagimiu gydytojams, kurie jau lauke uz duru. Bet turejau koncentruotis del antro vaikelio, kurio pulsas irgi pradejo kristi kai tik gime brolis. Tad kai reikejo labiausiai saremiu ju nebuvo . Vel prasidejo stumimas, bet buvo lengviau, nes didysis brolis padare kelia mazajam. Tad 8.25 gime Eimantas taip pat su vakumo pagalba. Jis irgi is karto pateko pas naujagimiu gydytojus. Bet po 5 min jau atkeliavo pas tevelius ir vyresnis broliukas po poros minuteliu buvo pas mus. Tad buvo didziausia laime laikyti savo berniukus ant krutines. Juos pagulde i naujagimiu skyriu stebejimui. Tad gime berniukai labai greitai, viskas uztruko tik 7min.
po gimdymo norejau kuo greiciau pamatyti savo mazylius ir vel isitikinti, kad jiems viskas gerai. Tad nuveze mane su lova i reanimacija, jie abu gulejo vienoje lovyteje, tokie mazuciai. gulejau ir verkiau.Verkiau is laimes ir vyras salia sluostesi asaras, nes pagaliau isvydome savo didvyrius sveikus ir grazius.tai jie mums suteike tiek daug tikejimo ir begalinio dziaugsmo. Po 6 dienu mus jau isleido. Dabar kiekviena diena pilna dziaugsmo ir nepamirstamu akimirku su savo bernuzeliais.

