prabundu su mintim,kad gal šis rytas atneš kažką netikėto.dėja...dar septynios dienos juodų minčių ir vėl naujas rytas.saulėta.šisyk jau nieko nesitikiu.o veltui.
širdis rodės iššoks is krūtinės, laikas tarsi sustojo,toks keistas jausmas,šiek tiek baugu bet taip gera...visa drebu ir bėgu žadint miegančio vyro.
-"nejaugi aš būsiu tetis?"
nieko nesakau,tik ašara nurieda skruostu.reikejo laiko,kad patikečiau.
laukimas buvo ilgas,bet beproto malonus.jaučiausi tokia nepaprasta,kai aplinkinių žvilgsniai ryte mane rijo. ir visiškai neerzino tai, kad imiau nebematyti savo kojų, o batus apsiauti darėsi vis sunkiau
augantis pilvukas netrukdė ir moslams, trečiajį kursą universitete baigiau neįtiketinai sėkmingai-tikėjau-padėjo mažylis lauktėm tavęs gruodžio 12 dieną.neatėjai
diena po dienos,praėjo savitė. vis galvodavau-"šalta lauke,tu dar nori pabūti pas mamą". gruodžio 19 nebeišvėriau-sėdom visi (aš, mama, brolis ir vyras) į automobilį ir išlėkėm ligoninę.darėsi neramu, tėtis kasdien prašė stebuklo ateiti,bet...todėl buvo pats laikas sužinot, kada gi pasirodys mažiukas.
po ilgų apžiūrų nieko taip nenorėjau, kaip grižti atgal.namo.kur šilta, ramu, kur nėr baimės.dakteras leido rintis-grižti namo ir laukti,kada pats mažiukas panorės ateiti, arba likti ir dakterų pagalba pašaukti jį.
buvo taip baisu, bet dakteras patarė likti.likau.viena tabletė ir nertukus viskas prasidėjo.prasidėjo ilgai lauktas stebuklas.
kiekviena minutė buvo palytėta didžiulio skausmo, baimės, ir minčių, kad nebenoriu gyventi.netikėjau ,kad gali būt taip sunku.apie nieka negalėjau galvot, išskyrus tai, kad beprotiškai skauda.kelios minutės, kai nejaučiau skausmo buvo pats nuostabiausias dalykas,pats laukiamiausias.ta naktis buvo ilgiausia mano gyvenime.ir ta naktis buvo vienintelė, kai negalvojau apie savo mažylį...
gimdymui prasidėjus, apie skausmą negalvojau, stengiausi jo nejaust.visas savo jėgas sudėjau tam,kad pamatyčiau savo turtą.ir tam, kad jo neprarasčiau...nes po kiekvieno bandymo tave išvyst, gydytojas sakė, kiek liko laiko iki to, kad mažiukas gyventų.tvardžiau savo baimę, nes kiekviena minutė buvo aukso vertės.buvo akimerkų,kai galvojau,kad man nepavyks, kad prarasiu tave,bet tos akimerkos suteikė jėgų.
tavo kelias pasaulin buvo ilgas ir sunkus, bet Tu atėjai.ir skausmas pasimišo, bet tos minutės nepamiršiu niekada-jos neįmanoma pamiršt ir jos neįmanoma nupasakot žodžiais...gyvenime nebus jau nuostabesnės akimerkos.
pamačiau tave ir nusistebėjau- Tu pats gražiausias mano sutiktas vaikas
aukit diduciai 
