Palikimas
Susitikim kada,
Mano meile.
Šitiek metų prabėgo
Keistai.
Mes ieškojom
Ir radome laimę
Arba tai,
Kas vadinama taip.
Paskandinom
Iliuzijų laivą,
Narsiai yrėmės
Žemės plaustu,
Pasakyt negalėtum
Jog kvaila
Bet meluoti ir vėlei -
Šlykštu.
O juk aušdavo rytas
Nekviestas
Ir sutemdavo
Šitaip laiku,
Už langu nenutildavo
Miestas -
Negirdėdavom tol
Kol jauku.
Ne, nostalgijos
Kelti nedrįsčiau
Nei priminti
Senų pažadų,
Tai palieku
Gyvenimo rykštėm
Ir raukšlėm
Ir dar spalvai plaukų.
Papildyta:
Aš paskutinį kartą patikėjau meile:
Jos pažadais, jos bučiniais, klampiu svaigsmu
Užmiršęs sąžinę, tiesas ir baimę
Verčiau vieninteliu, liepsnojančiu džiaugsmu.
Aš paskutinį kartą patikėjau sniegu
Tokiu švariu, tokiu beprotiškai mielu
Tokiu be pėdsakų, kur išdavikiškai palieka
Kiekvienas, kas negali pamojuot sparnu.
Aš paskutinį kartą patikėjau žodžiais
Ir akimis, ir rankų švelnumu
Rijau, tarsi benamis viską godžiai
Su ką tik gimusio kačiuko aklumu
Aš paskutinį kartą patikėjau laime.
Aš jai meldžiausi, jai stačiau namus.
Taip paskutinį kartą patikėjęs meile.
Bet paskutinį. To daugiau nebus.
Papildyta:
Ateik -
Visi mes tamsūs naktį.
Priglusk -
Tada taip reikia šilumos.
Sudek -
Ir leiski man sudegti.
Išpilsim pelenus
Laužan naujos dienos
MEILĖ
Kaip mįslę ją sunku įminti :
Ji į žvaigždynus iškelta,
Vardais gražiausiais išvadinta.
Ji - nuodėminga ir šventa!
O kokios švelnios meilės rankos!
Į saulę iškelia jos mus.
Net ir tada, kai jų netenkam,
Spalvotus siunčia mums sapnus.
Ir kokios geros meilės akys.
Nuo jų ugnies širdy šilčiau.
Net nuo šitos ugnies apakus
Pasauly būna daug šviesiau!
/Danutė Daukšienė/
Kaip mįslę ją sunku įminti :
Ji į žvaigždynus iškelta,
Vardais gražiausiais išvadinta.
Ji - nuodėminga ir šventa!
O kokios švelnios meilės rankos!
Į saulę iškelia jos mus.
Net ir tada, kai jų netenkam,
Spalvotus siunčia mums sapnus.
Ir kokios geros meilės akys.
Nuo jų ugnies širdy šilčiau.
Net nuo šitos ugnies apakus
Pasauly būna daug šviesiau!
/Danutė Daukšienė/
nesupykit,jei pasikartosiu,nes visos temos neskaiciau 
ISVYK MANE
Jei as tik skausma duot galiu
Bet ne laselio geidziamo svelnumo
Nors as myliu,lig asaru myliu
Isvyk mane is savo meiles rumo.
Isvyk.Iseisiu as kaip nebylys
Nesakes jokio priekaistingo zodzio
Nors tu esi man saules spindulys
Kuris gaivina,sildo ir paguodzia.
/J.Degutyte/
ISVYK MANE
Jei as tik skausma duot galiu
Bet ne laselio geidziamo svelnumo
Nors as myliu,lig asaru myliu
Isvyk mane is savo meiles rumo.
Isvyk.Iseisiu as kaip nebylys
Nesakes jokio priekaistingo zodzio
Nors tu esi man saules spindulys
Kuris gaivina,sildo ir paguodzia.
/J.Degutyte/
Dabar pažaiskime slėpynių. Jeigu tu pasislėpsi mano širdy, surasti tave nebus sunku. Bet jei pasisėpsi savo kiaute, tuščiai tavęs ieškosiu...
Supraski, kad moters grožis ne jos drabužyje, kurį ji nešioja; ne jos išvaizdoje, kaip ji atrodo arba plaukus nešioja. Moters grožį turi tu atpažinti jos akyse, nes jos yra vartai į širdį į tą vietą, kurioje gyvena Meilė.
Dar mes susitiksim -
Taip sako man žvaigždės.
Ir mirgančios gatvės
Ir snaudžiančios aikštės.
Dar mes susitiksim -
Taip mėnuo man sako,
Ne veltui jis beria
Sidabrą ant tako.
Dar mes susitiksim -
Širdis man taip kalba,
O jai pats likimas
Ateis į pagalbą.
Taip sako man žvaigždės.
Ir mirgančios gatvės
Ir snaudžiančios aikštės.
Dar mes susitiksim -
Taip mėnuo man sako,
Ne veltui jis beria
Sidabrą ant tako.
Dar mes susitiksim -
Širdis man taip kalba,
O jai pats likimas
Ateis į pagalbą.
QUOTE(Agisana @ 2007 11 30, 11:04)
Aš paskutinį kartą patikėjau meile:
Jos pažadais, jos bučiniais, klampiu svaigsmu
Užmiršęs sąžinę, tiesas ir baimę
Verčiau vieninteliu, liepsnojančiu džiaugsmu.
Aš paskutinį kartą patikėjau sniegu
Tokiu švariu, tokiu beprotiškai mielu
Tokiu be pėdsakų, kur išdavikiškai palieka
Kiekvienas, kas negali pamojuot sparnu.
Aš paskutinį kartą patikėjau žodžiais
Ir akimis, ir rankų švelnumu
Rijau, tarsi benamis viską godžiai
Su ką tik gimusio kačiuko aklumu
Aš paskutinį kartą patikėjau laime.
Aš jai meldžiausi, jai stačiau namus.
Taip paskutinį kartą patikėjęs meile.
Bet paskutinį. To daugiau nebus.
Jos pažadais, jos bučiniais, klampiu svaigsmu
Užmiršęs sąžinę, tiesas ir baimę
Verčiau vieninteliu, liepsnojančiu džiaugsmu.
Aš paskutinį kartą patikėjau sniegu
Tokiu švariu, tokiu beprotiškai mielu
Tokiu be pėdsakų, kur išdavikiškai palieka
Kiekvienas, kas negali pamojuot sparnu.
Aš paskutinį kartą patikėjau žodžiais
Ir akimis, ir rankų švelnumu
Rijau, tarsi benamis viską godžiai
Su ką tik gimusio kačiuko aklumu
Aš paskutinį kartą patikėjau laime.
Aš jai meldžiausi, jai stačiau namus.
Taip paskutinį kartą patikėjęs meile.
Bet paskutinį. To daugiau nebus.
Jei tavęs nėra - aš tiesiog užsimerkiu...
Kokia skaudi šią naktį pilnatis
Į šventą upę brenda nuodėmingos eglės
Nėra kaltų, arba visi kalti
Kad lūžo meile pažymėtas medis
Na ir gerai, kad palikai mane
Juk kiekvienam tiktai po vieną saulę duota
Galbūt vėliau ir mano širdyje
Kas nors įpūs ugnelę naują
Dabar nereikia nieko
Patylėk!
Nėra kaltų arba visi kalti
Palieka žingsniai tiktai aidą kitą
Virš medžių spindi skaudžiai pilnatis.
Į šventą upę brenda nuodėmingos eglės
Nėra kaltų, arba visi kalti
Kad lūžo meile pažymėtas medis
Na ir gerai, kad palikai mane
Juk kiekvienam tiktai po vieną saulę duota
Galbūt vėliau ir mano širdyje
Kas nors įpūs ugnelę naują
Dabar nereikia nieko
Patylėk!
Nėra kaltų arba visi kalti
Palieka žingsniai tiktai aidą kitą
Virš medžių spindi skaudžiai pilnatis.
Tavęs nėra, stiklinėj tulpė skleidžias-
Tau dovanota.
Tyla praryja tariamus žodžius,
ir žvakė vėl geltona ugnimi
nekarūnuota...
Romantiškai taip viskas banalu.
Tavęs nebuvo.
Fantazijos tu mano sukurta,
sapnų viešnia garbinga
voratinklio tik drobėj
šerkšno nupiešta.
Lyg vaikas išsiblaškius
amžinai su šypsena svajinga.
Tavęs nebuvo-
tyliai nuodijau save.
Klevų auksiniuos lapuos
naktį vėjas spardės,
ryte stovėjo jie raudoni,
tarsi kruvini.
Ir maišėsi prasmė man žodžių:
meilė, avangardas,
šventi paveikslai, vilniaus elgetos
suklupę murzini.
Tavęs nebuvo-
pėdas teradau ant smėlio.
Išbučiavau, sušildžiau lūpom
kruvinam sniege.
Tavęs nėra - klykiau iš skausmo
ir daužiaus į sieną,
nes tu buvai,
tiktai ne su manim-
šalia.
(Jonas Lietus)
Tau dovanota.
Tyla praryja tariamus žodžius,
ir žvakė vėl geltona ugnimi
nekarūnuota...
Romantiškai taip viskas banalu.
Tavęs nebuvo.
Fantazijos tu mano sukurta,
sapnų viešnia garbinga
voratinklio tik drobėj
šerkšno nupiešta.
Lyg vaikas išsiblaškius
amžinai su šypsena svajinga.
Tavęs nebuvo-
tyliai nuodijau save.
Klevų auksiniuos lapuos
naktį vėjas spardės,
ryte stovėjo jie raudoni,
tarsi kruvini.
Ir maišėsi prasmė man žodžių:
meilė, avangardas,
šventi paveikslai, vilniaus elgetos
suklupę murzini.
Tavęs nebuvo-
pėdas teradau ant smėlio.
Išbučiavau, sušildžiau lūpom
kruvinam sniege.
Tavęs nėra - klykiau iš skausmo
ir daužiaus į sieną,
nes tu buvai,
tiktai ne su manim-
šalia.
(Jonas Lietus)
Netikrumas
Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta, išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant - vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis - pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?
/A. Mickevičius/
Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta, išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant - vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis - pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?
/A. Mickevičius/
Aš jai parodžiau mėlyną dangų
ir paaiškinau:
tai paukščių jūra.
Tie debesys - tai plaukiančios salos virš mūsų.
Aš jau parodžiau tamsybių mėnulį,
jo magišką šviesą melsvą.
Kai mes paskęstam į sapną, mūsų sielos
išskris pasitikt jo per tamsą.
Aš jai parodžiau besileidžiančias snaiges
ir pasakiau: tai mažytės žvaigždės.
Vėl stebėjaus šerkšno sidabru, o ji man -
visa tai... iš meilės.
Aš jai uždėjau auksinį lapų vainiką
ir pasakiau: tu dabar valdovė,
nes aš esu šio auksinio parko valdovas,
ir visas auksas tau po kojom.
(Jonas Lietus)
Papildyta:
Įeina žmogus pro vartus
tiktai paviešėt valandėlę...
Išeina...
Ir lauki jo vėlei
kažkoks neramiai nekantrus.
Įeina žmogus į mintis
ir viską sudrumsčia, sujaukia...
Bet sieloje šilumą jaukią
pasklindant kartu pajunti.
Įeina į širdį žmogus
ir tampa be galo brangus,
ir lauki jo vieno... vienos...
kaip nemigo naktį dienos.
(P. Raščius)
Papildyta:
Tu vyšnių sodo paukštis mažas,
Giesmėm pravirkdantis erdves.
tu smėlio dykumoj miražas-
Nėra tavęs...
(V. Rakauskas)
ir paaiškinau:
tai paukščių jūra.
Tie debesys - tai plaukiančios salos virš mūsų.
Aš jau parodžiau tamsybių mėnulį,
jo magišką šviesą melsvą.
Kai mes paskęstam į sapną, mūsų sielos
išskris pasitikt jo per tamsą.
Aš jai parodžiau besileidžiančias snaiges
ir pasakiau: tai mažytės žvaigždės.
Vėl stebėjaus šerkšno sidabru, o ji man -
visa tai... iš meilės.
Aš jai uždėjau auksinį lapų vainiką
ir pasakiau: tu dabar valdovė,
nes aš esu šio auksinio parko valdovas,
ir visas auksas tau po kojom.
(Jonas Lietus)
Papildyta:
Įeina žmogus pro vartus
tiktai paviešėt valandėlę...
Išeina...
Ir lauki jo vėlei
kažkoks neramiai nekantrus.
Įeina žmogus į mintis
ir viską sudrumsčia, sujaukia...
Bet sieloje šilumą jaukią
pasklindant kartu pajunti.
Įeina į širdį žmogus
ir tampa be galo brangus,
ir lauki jo vieno... vienos...
kaip nemigo naktį dienos.
(P. Raščius)
Papildyta:
Tu vyšnių sodo paukštis mažas,
Giesmėm pravirkdantis erdves.
tu smėlio dykumoj miražas-
Nėra tavęs...
(V. Rakauskas)
