iš tiesų gražūs žodžiai apie meilę...

labai grazu

LABAI PATIKO SITIE ZODZIAI....

Nelabai megstu sia tema visokius eilerastukus,
bet sita istrauka ir man patiko.

Mano eilėraštis sukurtas pirmai meilei

Aš būsiu Tau balta naktis
Aš būsiu juoda diena
Ugnis šalta jei nori būsiu
Kalbanti mintis..

Ne lūpomis kalbesiu su Tavim -
Geriau širdim..
Ne rankomis liesiu aš Tave -
Tiktai mintim..

Aš Tave kasdien matysiu,
O Tavęs nebus..
Aš Tau daug ką patylėsiu
Apie netikrus jausmus..

Atsibusiu ir suprasiu,
Kad Tavęs nėra..
Vėl išauš diena,
O aš viena..

Dabar tai atrodo, gal ir banalu, bet kai ji rašiau man tebuvo 13..

Grazu, bet jau su iskart numatoma pabaiga, uzkodavimu. Man labiau patinka eilerasciai be jokiu intenciju apie pabaiga

vos neapsiasarojau perskaiciusi...visai jautruole pasidariau Bet zodziai is tiesu grazus

I thought love was just a mirage of the mind,
it's an illusion, it's fake, impossible to find.
But the day I met you, I began to see,
that love is real, and exists in me.

- Chris Farmer -

Man sitas patiko :
Don't Look...Ok, Look...But Don't Touch...Ok, Touch...But Don't Kiss...Ok, Kiss...But Don't Stop... ♥

Iš filmo "Šilkas" 2007m.

Mylimasis,

Nebijok... Nejudėk... Nieko nesakyk... Niekas mūsų nepamatys... Lik, kaip esi... Noriu į tave žiūrėti... Turim visą naktį, o aš tik noriu į tave žiūrėti... Tavo kūnas man, tavo oda, lūpos... Užsimerk... Niekas mūsų nemato, o aš esu šalia... Jauti mane? Kai paliesiu tave pirmą kartą, tai bus mano lūpos. Pajusi šilumą, bet dar nezinai kur... Gal ant akių... Prispausiu savo lūpas prie tavo akių ir tu pajusi šilumą... Dabar atsimerk, mylimasis... Pažiūrėk į mane... Tavo akys ant mano krūtų... Tavo rankos kelia mane... Tavo lytis manyje... Iš manęs išsiveržia tylus riksmas... Tavo kūnas virpa ir taip bus amžinai... Tu visada atmesi galvą, aš visada slėpsiu ašaras... Dabar ta akimirka ir ta akimirka tęsis amžinai... Daugiau mes nesusitiksim... Tai, kam buvo lemta, jau įvyko... Patikėk, mano meile, mes tai darėm amžinai...
Mylimasis...
Nebijok... Nekalbėk... Nejudėk... Jauti mane? Aš šalia... Kai paliesiu tave pirmą kartą, pajusi šilumą, tik dar nežinai, kur... Gal ant akių? Kas įstengtų ištrinti šią akimirką? Ji tęsis amžinai... Negi nesupranti? Tai, kam buvo lemta, jau įvyko... Patikėk, mano meile, mes tai darėm amžinai... O dabar, saugok savo gyvenimą nuo manęs ir, vardan savo laimės, pamiršk moterį, kuri dabar, be menkiausio gailesčio, taria tau - sudie...

Visiems mylintiems ir mylinčioms...

Kai lyja lietus - tu skubėki pas ją -
Lai vakaras tirpsta žvaigždėtas...
Ir savo širdim neramia, neramia
Nuveski į naktį, į lietų...
Kai saulė spindės - tu skubėki pas jį -
Lai vakaras nyksta saulėtas...
Ir tavo širdis nerami, nerami
Be jo nesuras žemėj vietos...

Manau, ši baladė tikrovei labai artima:

Žemėj Velnias gyveno kadais su šeima.
Nežinia kaip seniai jis jau buvo našlys
Atminimui žmonos liko dukterys trys.
Dar ketvirtą turėjo slapta nuo žmonių.
(Nešventų pasitaiko, deja, ir velnių!)
Taigi buvo kitoms ji sesuo netikra,
Toji Laumės gražuolės ir Velnio dukra.
Daug dienų, gal daug metų praėjo, kasžin,
Velnio dukros vis augo, vis ėjo gražyn...
Tiktai tėvas paliego ir nutarė kartą:
"Dukras man už vyrų išleisti jau verta!"
Ir pačią vyriausią pakvietęs į rūmą, jai tarė:
"Tau kraičiui skiriu išdidumą."
O vyrą įžymų ir gražų išrinko -
Vyriausioji tapo žmona karininko.
Antrosios jaunikis - turtingas pirklys,
Besaikis godumas - jos kraičio dalis.
Trečiajai - poetą akių mėlynų
Ir įteikė nerimą jiems dovanų.
Išgirdusi tai, ir duktė ketvirta
Išdrįso ateit, nors nebuvo kviesta...
"Tau neskirsiu dalies!"
Tarė Velnias piktai.
"Teks tau vyrą taip pat susirasti pačiai.
Tave motina šaukdavo meilės daina,
Tad be turtų keliauk per pasaulį viena!"
Atsiduso duktė ir nuleido akis...
Tą akimirką apgaubė žemę naktis,
Netgi tėvui pačiam pasidarė gūdu...
Ir tada pavadino ja Meilės vardu.
Ir keliauja ji per pasaulį,
Neša žemei pavasarius, žiedus ir saulę,
Galingesnė už mirtį, per amžius jauna,
Ją supranta be žodžių širdis kiekviena.
Jos kerintis žvilgsnis lyg jūra gili,
Ją kartą išvydęs, pamiršt negali.
Ją matysi tamsiais ar auksiniais plaukais,
Šypsnys jos tau žemę ir dangų pakeis.
Ir ilgėsies tu jos, neužmigęs nakčia,
Abejonių ugnim degins sielą kančia...
Vieną švelniai ji guos,
Kitą žiauriai kankins,
Ir kiekvienas vardu ją kitokiu vadins.
Ji ateis kaip audra ar už sapną tyliau,
Ją mums lemta pažint anksčiau ar vėliau...
Jei išdrįstų kas nors likti jai abejingu,
tas gyvenimą visą paliks nelaimingu.
Ji ateis šaukiama ir nelaukta visai,
Kartais sako, kad ją siuntė Velnias patsai!