Per musu su vyru vestuves vakaro vedeja dave man garsiai perskaityti tokius zodzius savo vyrui:
Jei vieną dieną tavęs neberasiu-
Iš jūros prišauksiu,
Iš žemės iškasiu.
Numirtum - prikelsiu,
Apaktum - už rankos vedžiosiu
Per vasaras rudenius eisim drauge,
Apkurstum - ausimis tavo būsiu,
Mylėsiu nelaimėj, mylėsiu varge,
Pavargusį, sužeistą - visokį priimsiu -
Nebūsi našta.
Karaliumi būsi ar elgeta virsi
Vistiek aš pažinsiu namo parsivedus,
Duris užsisklendus - nerodysiu niekam-
Mylėsiu viena.
Surasiu ko ieškai - tik tau atiduosiu,
Naktim tavo būsiu, tau būsiu diena.
Išbarsi - tylėsiu
Skaudu bus - kentėsiu,
Tik tavo, tik tavo
Aš būsiu žmona!
Apie siuos zodzius ispeta nebuvau, skaiciau juos vyrui ir asaros akyse tvenkesi, vyras taip pat susigraudino
Papildyta:
Gražesnių žodžių neskaičiau niekada
Labai labai super
Pasižadėjau sau šiuos žodžius pasakyti savo vyrui, kai bus metinės vestuvių
Tu miegi, o aš nesiliauju galvoti apie tave. Apie mus. Apie tą jausmą, kuris užliejo mano kiekvieną odos porą tau atsiradus mano gyvenime. Meilė? Galbūt. Nežinau. Gal bijau tuo patikėti. Bet jaučiu ryšį. Jis virpina širdį. Jis neleidžia užmigti. Skatina svajoti. Paklausi apie ką? Apie tavo glėbį, švelnius, bet deginančius bučinius, vakarus drauge, šampano taurę žvakių šviesoje, lėtą romantišką šokį, naktinius pasivaikščiojimus po žvaigždėtu dangumi susikibus už rankų, tavo šypseną, kurią savanaudiškai skiriu sau ir tiesiog iškalbingą tylą, bet viską pasakantį žvilgsnį vienas į kitą. Ilgiuosi tavęs. Šiandien labiau nei vakar, bet mažiau nei rytoj. Tas ilgesys auga į kažką didelio didelio, kuris, tave pamačius sprogs į tūkstančius laimės dalelių. Ir jas išdalinsiu mums. Laikas be tavęs, tarsi gyvenimas be prasmės. Todėl skaičiuoju minutes, kol būsim kartu. Tu mano, o aš tavo glėbyje.
