Sveikos panelytes,na nezinau nezinau...mes su vyru laukiame vaikelio jau 5metai nieko nesigauna,dar iki isivaikinimo nedaejome darysim viska kad turetume savo,o paskui bus matyti,mama sako isivaikinti naujagimi,o paskui dievas duoda savu(palaimina),na gal naujagimis ir butu nieko bet leidziama isivaikinti tik vaikuti nuo 3men,o dokumentu tvarkymai labai neskubinami taigi gali uztrukti ilgokai,o taip nesinoretu
Neesu tam dar pasiruosusi ir nezinau ar ta meile bus tikra svetimam vaikuciui,baisu net ir pagalvot,juk ne zaislas neismesi

Nuo pirmo vyro turiu sūnu. O dabar su vyru niekaip neišeina pastoti jau kelintus metus,nesisaugant. Darėmės tyrimus,bet vis daktarai nieko neranda. Tyrėsi ir vyras spermą,tai buvo 75% judrumas-reiškias vaisingas. Bet vis niekaip neišeina pastot. Pats vyras pasiūlė įsivaikinti dar vieną vaiką,bet aš dar neskubu ir viliuosi,kad galbūt dar kada pastosiu.

labutis mergaites!as tai turiu toki tiksla:is pradziu mes su vyru isbandysim viska,kad turetum savo biologini vaika,o paskui jeigu tai nepavyks tai tada isivaikinsim vaikeli ir manau jisai bus tik musu vaikas ir mes ji labai mylesim

as taip pat pergyvenu nes man atrodo kad nesulauksiu mazylio..na bent jau taip atrode..taciau dabartine savijauta tikiuosi nenuvils..taciau jeigu nuvils tada manau reiktu pasidometi ivaikinimu..Mano vyras kategoriskas-svetimo vaiko neauginsiu..
atvirai pasakius nustebau..juk nesvarbu kas ji pagamino svarbu kaip ji uzauginsi ka jam duosi taip as manau..
mano jaunesnioji sesute 17m.nesenai prarado mazyli tycia..as jo labai laukiau, nes buciau uzauginusi kaip savo, del to su vyru kovojom iki asaru...jis reke-sesuo narkomane ir vaikas bus psichas..bla bla bla..gal galit patarti kaip itikinti vyra kad isivaikinimas nera blogas dalykas?jau pritrukau argumentu ir kantrybes..
Zinoma dabar gyvenu su mintim kad jau turiu savo..tik reikia isitikinti

Na as manau jei vyrastoks kategoriskas,tai ne tau tas vyras.na jei abu nutarete gyvenima eiti ir varge ir skausme ir nelaimeje,tai taip ir turetu buti.O dar kai seiam aplanko tokia ne nelaime ,kad neina susilaukti vaikelio,tai is vis turetu seima buti kaip kumstis ir siekti tikslo iki galo.Manau tokie vyrai bailiai ir neverti meiles,jiems gali atsisukti dvigubu galu.ir vgyvenimas gali taip pamokyti,kad jis atsimins uz ka.Nes niekas nezino kas gyvenime gali nutikti

mes tai su vyru pasnekejom ir nutarem jeigu nepavyks niekaip padaryt savo lialiu,tai tikrai isaugynsim ivaikinta vaikeli,nes pagalvojus kad seima be vaiku mums ne seima as aciu dievui del vyro neturiu jokiu priekaistu,nes musu nuomones sutampa

gaila, kad ivaikinimo procesas kartais toks sunkus ir ilgas..is visos sirdies nekenciu lietuvos del to, del to, kad tiek vaiku gyvena siukslynuose, o socialiniai darbuotojai geria kava savo kabinetuose, vietoj tuo, kad kuo greiciau padaryti viska, kad nuo alkoholikiu mamu atskirtu dar sveiku vaiku ir kas kuo greiciau surastu jam gera seima..

deja ir cia viska lemia pinigai, jeigu turi ju daug gal ir pavyks isivaikinti greitai ir be tokiu kanciu negu tiems, kad pinigu tike neturi..

labutes...siaip ir mano nuomene tokia...jei nepavyks savo tai irgi noreciau uzauginti kita leliuka...juk jie irgi zmoguciai norintys meiles ir silumos...mano nuomene kad vaikelis kaip ir plastelinas koki ji padarysi toks jis ir bus...bent jau mano nuomone kad pagrinda zmogus gauna augdamas...ji formuoja zmones su kuriais jis auga..mano teta pasieme berniuka...jam tada buvo 2.5 metuku...jau toks fainuoliukas...isdykelis baisus bet begalo mielas...berniukas...as jo begalo pasiilgstu...na ir kas kad is vaiku namu...juk jis irgi zmogus...na o dar viena istorija...paradoksine istorija to pacio berniuko broliukas, siek tiek vyresnis buvo ivaikintas kitoje seimoje...ta seima negalejo susilaukti savo leliaus daugiau nei 6 metus...taigi paeme leliuka is vaiku namu...ir zinote ka?juokinga bet po ivaikinimo praejus 1 menesiui staiga moteris pajuto kad laukiasi!!!!manau tai Dievo tai buvo sutavrkyta ne kitaip...taigi dabar seima augina 2 grazius sunaitelius

Ir aš kartais pagalvoju apie įvaikinimą, bet mane labai baugina visa ta dokumentacija.

Atvirų durų dienos, kurios vyks š.m. gruodžio 3-11 dienomis. Aplankykite artimiausius vaikų globos namus, kurie labai Jūsų laukia ir padovanokite dalelę savo meilės.

Vaikų globos namuose vyks speciali programa, žaidimai, parodėlės, koncertukai. Vaikai šiai dienai ruošia specialias programas ...


http://www.tv3.lt/content/blogcategory/897/977/

Nezinau, kam naudingas ir kodel kuriamas mitas, kad isivaikinti taip be galo sudetinga? Dokumentu tvarkymas tikrai ne sudetingesnis nei norint gauti, pavydziui, paskola bustui. Zinoma, emociskai tai nera lengvas procesas, bet net ir naturalus vaikelio laukimas ne visada buna pilnas vien tik teigiamu emociju. Ryzkites siam zingsniui - juk galbut kazkur tuksi maza sirdele, laukianti jusu meiles

mes irgi ilgai negalejom susilaukt antro vaikelio - gydemes ilgai ir brangiai... Dar ir dabar "gydymosi" neigiamas poveikis tebesijaucia - apie nevaisingumo gydymo neigiamas pasekmes gydymo pradzioje beveik niekas neuzsimena... Dabar man gaila ir savo sveikatos, ir laiko, ir pinigu, kuriuos isleidau vaikydamasi is esmes egoistisko noro - buti nescia, tureti savo vaika... Dziaugiuosi, kad radome savyje drasos nebebandyti susilaukti biologiniu vaiku ir ryzomes ivaikinimui.

Svarstykle, kaip suprantu jus ivaikinot vaika. pirmiausia zemai lenkiuosi. o dar, nejaugi jus teigiat, kad visas tas kelias yra gan lengvas? nes daznai uzeinu i skyreli ivaikinimas, pasiskaitau ir tada buna labai liudna, kad taip viskas sunku..
gal galetumete daugiau papasakoti savo istorija ir isivaikinimo kelia? as buciau be galo dekinga.

kas liecia mane, tai man tas pats ar vaikas atkeliaus pas mus is mano pivuko ar is vaiku namu, kol man dar yra sansu pagimdyt savu vaiku tol as stengsiuos tai padaryt, bet yra vienas bet.. mes vistiek planuojam isivaikinti vaika, net jeigu ir turesim savu, apie tai kalebom jau ne karta, norim dideles seimos ir viska darysim, kad taip ir butu

Kokios tos pasekmės?

Paperdoll, nuosirdziai linkiu sekmes ir dideles seimos
Mes isivaikinom 2 vaikucius, abu auginam nuo pirmuju savaiciu. Isivaikinimo kelias paprastas: kreipemes i Kauno VTAT, tada jie nukreipe i "Pastoge", lankem kursus, surinkom popierelius (pazyma apie darbo uzmokesti, gyvenama busta, seimos sudeti, sveikata...), buvom pripazinti buti iteviais ir "pastatyti" i eile. Eiles tvarka mums buvo siulomi ivaikinti galimi vaikuciai: pirmoji mergyte buvo antrasis mums pasiulytas vaikutis, o berniukas- treciasis mums pasiulytas vaikutis. Abu vaikus pradejom globoti, po to seke teismas, kurio metu isivaikinom mergyte, berniuko teismo dar laukiame ir tikimes, kad viskas praeis sekmingai.
Vat ir visa istorija, tikrai paprasta PIrma karta nuo kreipimosi i VTAT iki vaikucio krykstavimo musu namuose praejo 9 menesiai, antrakart, kadangi nebereikejo lankyti kursu - 7 men. Pazinciu neturejom, aplinkiniu keliu neieskojom, o visu VTAT darbuotojas galiu minet tik paciu geriausiu ir silciausiu zodziu. Nezinau, gal kitu iteviu istorijos kitokios, bet as tikrai zinau ne viena tokia paprasta ir laiminga istorija

Svarstykle net nezinau ka ir atsakyti, tokia silta istorija 9 menesiai aisku yra net ne keleta metu, labai idomiai cia, kazkodel kiti visi vat sako, kad labai ilgas ir sunkus kelias (( o kiek laiko jau laukiat antro teismo? o 9 menesiai, kaip suprantu, cia nuo a iki z, a ne? t.y. nuo pirmos dienos iki teismo sprendimo, taip?

as labai bijau to, nes mes neturim nuosavo buto, gyvenam su mano mociute, atlyginimas musu nera minimumas, bet ir nera didelis, greiciau arciau minimumo, ypac dabar krizes laikais ( vaikui auginti mums uztektu pilnai, bet vat nezinau ar galetumem mes tai irodyti teisme.. aisku dabar labai sunku gyvent, nes visi pinigai iseina ant stimuliaciju, vaistu ir kitu pastangu ir mediku pagalbos...

mergaites, vaikelis, nesvarbu kieno- tikra Dievo palaima Ryzkites. mylesite kaip savo.

Taip yra atsitike ne vienai seimai,matomai dievas atsiuncia,kaip uz gera darba,mato kaip mylimas vaikiukas

savu vaiku susilaukimo stebuklas po isivaikinimo net neabejoju yra toks pats kaip ir stebuklo neivykimas. Tik kad grazus pavyzdziai daug stipriau skamba. O Dievo keliai niekam nezinomi

Tam, kas ryztasi isivaikinti, ypac nesulaukdamas savu vaiku - didele pagarba, bet negalima gesinti naturalaus zmogaus noro tureti savu vaiku. Tai visai skirtingi dalykai ir to net gretinti mano nuomone nereikia. Geriau tiesiog skatinti zmogaus pasirinkima, bet tik po to kai jis pats nusprendzia koks pasirinkimas jam geriausias Manau tai butu geriausia, ka galetume linketi kitam zmogui

O kas liecia Stellos zodzius, kad gazdina dokumentacija...tai manau ne tai tave gazdina tiesiog neprarandi vilties susilaukti savo ir tiek As irgi, nors ir daug praejau...neprarandu dar vilties..jeigu prarasiu arba del kokiu kitu priezasciu pasikeis situacija, turbut pradesiu galvot apie alternatyva.
Nepaisant visko, modeliuoti savo gyvenima yra gerai, tiesiog modeliuoti..pagal savo norus

P.S. ir baikit mergaites kaltinti seimas, norincias savu vaiku egoizmu.. negrazu esame gime is seimos ir norime seimos, nera cia jokio egoizmo..tai gyvenimas. Vieniems lengvas, kitiems sunkesnis

Kad tik taip mąstančių būtų daugiau O tai pasisakymai jei jau likimas taip nuskriaudė vadinasi nebeturi teisės norėti savo vaiko švelniai tariant užmuša.

Sveika, idomu ar jus isivaikinot vaikucius keliu savaiciu, o gal buvot globejais o tik paskui ivaikinot? kiek suprantu negalima isivaikinti mazesnio nei 3 men. kudykio?

Vienos mamos sako, kad svetimu niekada taip nejausi kaip saviskio, kitos, kad nepamilsi svetimo kaip saviskio, trecios sako kad mylesi vienodai. Manau, kad viskas priklauso nuo zmogaus poziurio, jei tu isiteigi, kad nemilesi, tai niekada ir nemilesi.

Stai mano istorija:

18 metu as pastojau, siek tiek per jauna, visiskai neplanavau ir jei atvirai nenorejau, bet visalaik ziurejau i vaikuti kaip i sventa dalyka ir abortas mano zodyne neegzistuoja, kaip as sakau sugebi vaidint suaugusia ir zaist suaugusius zaidimus, tai sugebek ir atsakomybe prisiimti kaip suauges zmogus Tai tesiau nestuma kartu su mokslais, beje, vaikinas suzinojes apie naujiena pasiunte mane po velniu ir pasake ne mano problemos, ech... nu ir asila issirinkus buvau, ta paauglyste tikra kvailyste Na bet nutiko man taip, kad ivyko persileidimas, kaip gydytojai pasake del streso nes tikrai labai bijojau, visgi vienisa mama ir dar nei normalaus darbo neturinti, nesugebejau islikti visiskai rami ir nepanikuoti
23 metu susipazinau su paciu nuostabiausiu vaikinu pasaulyje istekejau ir po 4 metu nusprendem jog mum reikalingas leliukas, visgi vaikai, tai gyvenimo prasme. Nzn kas mano gyvenime tokio ivyko kad taip pasikeite mastymas, bet nutariau, jog pati negimdysiu, nes yra pilna vaikuciu kuriems reikia meiles, namu, mamytes ir tevelio, o pas mus su vyru kaip tik meiles perteklius, silti namuciai ir didelis noras buti mamyte ir teveliu Vyras taip pat nepriestaravo ir netgi labai palaike mano apsisprendima vaiku negimdyti. As manau, kad myli ta, kuri augini, kuriuo rupiniesi, kuriam atiduodi daugiausiai savo laiko ir demesio. Taip kai man buvo 28 metai pas mus namie atsirado mergyte as i ja isimilejau is pirmo zvilgsnio ir kai tik ja pamaciau iskart supratau, kad tai man skirtas vaikas, jog esu jos mamyte ir niekas niekada man nesutrukdys myleti ir rupintis siuo vaikuciu. Mergyte paemiau kai jai buvo 3 metukai, velgi neplanavau nei ar naujagimi ar ne, tiesiog ji mane pakerejo ir man jau visa kita neberupejo. po metu as suzinojau, kad kitose globos namuose yra sios mergytes brolis dvinys, nors antro vaiko su vyru artimiausiu metu neplanavom, bet kazkaip neradau niekaip sau vietos zinodama, kad kitur yra mano kita mergaites dalelyte nuejau berniuko aplankyti ir i ji isimilejau teko nemazai pasimeilinti vyrui, bet pas mus namuose atsirado ir berniukas. Kaip sakant ne viskas gyvenime vyksta taip kaip suplanuoji
Esu pati laimingiausia mama pasaulyje, turiu du spinduliukus, kurie pradziugina mano sirdi kiekviena diena, myliu savo vaikus labiau uz viska ir drasiai galiu sakyti, kad tai mano vaikai ir niekas niekada tegu nedrista man sakyti kitaip. Ir jauciu as juos, ju nuotaikas, ju skausma, ju dziaugsma, ju issgyvenimus ir visa kita ne ka prasciau nei biologine mama jaucia savo vaika. Isivaikinti vaikuti nera nieko baisaus, o koks jis bus priklauso ne nuo geno, o nuo auklejimo mano vyras genetikas beje tai sita apie genus tikrai zinau

Kasarka
saunuole jus

gal galetumete placiau papasakoti apie ivaikinimo kelius? ar sunku buvo sutvarkyt dokuemntus? ar daug reikalavo ir t.t.

Skaitau ir dziaugiuosi uz tuos zmnes ir lenkiuosi kurie isivaikina vaikeliu.Turiu keleta draugiu kurios isivaikinusios yra.Pati masciau ne viena karta apie tai,bet kol visko neisbandysiu visko pati ir gydytojai pasakys kad viskas tada bandysiu vel is naujo apie tai pagalvoti.O dar ir ne pas save gyvenu o pas uosvius,o jie nesupras,o kiek zinau jei vaikinies turi sutikima gauti tu zmoniu pas ka gyveni.Kad jie priima ta zmogeliuka pas save.

Euromergeles nuomonei labai pritariu

paperdoll ivaikinimo procesas nebuvo labai sudetingas, gal tiesiog daugiau buvo streso ir nerimavo, o jei neduos, o jei tevai atsiras, o jei kazkas negerai bus, norejosi kad kuo greiciau buciau legali vaikuciu globeja ir kol to nepatvirtino negalejau ramiai miegoti
Mum viskas vyko labai panasiai kaip ir jau pries tai rasancios moteriskes komentare, tik nepamenu jos nicko kreipemes del ivaikinimo, lankem kursus, rinkom visus dokumentus reikalingus, tada gavom kaip ir toki leidima isivaikinti, toks patvirtinimas kad esame tinkami buti tevais ir tada laukem kol pasiulys vaikuti. Bet karta lankydamasi vaiku namuose pamaciau mergyte be kurios nenorejau is ten iseiti, tai ir pasakiau, kad noriu sio vaiko ir viskas na tai mum leido mergaite pagloboti, po to buvo teismas, kuris ir pripazino mus oficialiais mergytes globejais, viskas uztruko metus Su sunumi buvo sunkiau tik tai, kad kai issiaiskinau, kad jis toks egzistuoja, buvo sudetinga ji rasti, nes niekas nenorejo suteikti jokios informacijos, bet mano atkaklumas, nuolatinis vaiksciojimas su saldainiais ir brendziu ir zizimas kad negaliu be to vaiko gyvent pagaliau dave vaisiu ir mum buvo suteikta informacija kur gyvena berniukas tada viskas vyko taip pat kaip ir su mergaite, mes ji pasiemem globot ir t.t. su visai jo ieskojimais visa procedura uztruko metus ir keturis menesius ir vat dabar abu vaikuciai oficialiai mano ir niekas ju is manes nebeatims
As papildomai beveik puse metu konsultavausi pas psichologa, bet cia buvo mano asmeninis pasirinkimas. Kadangi pasiemiau ne naujagimius, o jau siek tiek paugejusius, kurie jau buvo auginami svetimu zmoniu ir nesavoje aplinkoje, tai norejau su specialistais konsultuotis kaip geriau elgtis, kad vaikuciai lengviau adaptuotusi Bet kazkaip sunkumu su jais nebuvo, jie lengvai apsiprato ir abu zino, kad yra ivaikinti, bet vadina mane mamyte ir zino, kad myliu juos labiau uz viska gyvenime, jie jauciasi saugus, jie nesijaucia kitokie ir nekompleksuoja Mes karts nuo karto apie tai pasisnekam ir sakau, bent jau kol kas tfu tfu tfu jokiu bedu del to kad jie ivaikinti neturim

mane labai gasdina tie keliai, biurokratija, ir dar labai gasdina tai, kad neturim savo busto, manau tai galetu buti kliutis

Na i mus is pradziu kreivai ziurejo del to, kad mano vyras uzsienietis ir jisai beveik nesneka lietuviskai.
Pasakysiu atvirai mes vaiksciojom ten pastoviai su dovanelem, nieko ypatingo, bet to gelytes vyras nunesdavo globos namu darbuotojoms, to saldainuku, to gerimuku, to svenciu proga simbolines dovaneles, tai jos labai geranoriskai mum padejo.
Be abejo, teko girdeti, kad zmones susiduria ir su dideliais sunkumais vaikindamiesi vaika, bet mum kazkaip viskas lengvai pakankamai buvo. Aisku tuo metu kol vyko visas procesas, tai man atrodziai kaip amzinybe, bet dabar kai jau viskas pasibaige man viskas atrodo buvo taip paprasta cia panasiai kaip moteris apie gimdyma pasakoja, kol negimdei visa tai atrodo tragedija, taip skausmingai ir ilgai, bet kai jau pasigimdai, tai tas gimdymas atrodo buvo toks lengvas ir greitas na bent jau taip teko ne karta girdeti.
Nueikit pasikalbekit su vaiku namu darbuotojom, papasakokit savo visa situacija ir jos dazniausiai geranoriskai padeda, pataria ka reikia daryti, kad isivaikinti vaikuti

mano vyras irgi nekalba lietuviskai, bet cia mane ne taip gasdina kaip nuosavo busto neturejimas.

Kasarka aišku šaunuolė paperdoll o tau mąstyti,tik neįsižeisk ,apie tai anksti, nes kiek suprantu iš tavo pusės tu nebijai nei gimdymų nei gydymo,tai kol neišbandysi visko tikrai nereikėtų apsikrauti smegenų apie įvaikinimus,tų vaikučių bus kai tau bus ir 40 m.o iki tol sulauksi savo,mes nei viena nežinom ateities o jei skyrybos ar kokia nelaimė ...sava gal savi paremtų,o čia kai toi patarlėje -nutruko vadžios ir vėl iš pradžių,o vaikai ne kačiukai,aš tai irgi ,kol daktarai nepasakys viskas,tik tada nustosiu apie savo galvoti, o paskaityti ir pasidžiaukt kitų gyvenimu ,laimingu- kol kas ,smagu.Bet tenka ižgirsti ir atvirkštinių varijantų.Belieka visom drąsiom šeimom palinkėti stiprybės ir kartu pasidžiaukti jų laimingu gyvenimu

Na as su jumis cia gal nevisiskai sutiksiu, bet gal as tiesiog jus blogai supratau
Sie mano ivaikinti mazyliai ir yra savi, tai mano visom imanomom prasmem, neziurint i tai, kad as ju nepagimdziau. Jei pas mane yra kazkokie giminaiciai ar draugai, kurie neduok dieve kam nors nutikus ziures i mano vaikus kaip i svetimus, tai simta metu man tokie giminaiciai ir draugai nereikalingi, nes tokie paliks tave viena vos tik iskilus nesklandumams bet kuriuo atveju su tavo ar ne su tavo vaikais, tokie zmones yra paprastu paprasciausi vaidmainiai, kurie i akis sako viena, o uz akiu kitka, tokiu atveju geriau susirast zmoniu kuriais gali pasitiketi, nei buti tarp tokiu, del kuriu neesi isitikinusi.
O apie atvirstinius variantus galiu pasakyti tik tiek, kad velgi ar tai tavo vaikai ar ivaikiai rizika kad gyvenime kazkas nenusiseks vienoda. Labai daug tevu kencia nuo savo vaiku daug daugiau, nei kiti nuo ivaikiu.
Papildyta:
As beabejo nenoriu propoguoti, kad vaikinkites visi vaikus ir negimdykit savu, cia kiekvieno asmeninis pasirinkimas ir apsisprendimas, as nusprendziau vaikintis ir jei neduok dieve gyvenime ivyks viskas ne taip kaip planuota vis tiek sio savo zingsnio niekada nesigailesiu ir jei mano vaikai uzauge tfu tfu tfu bus kokie negeri, tai cia ne del to kad jie svetimi, o tik del to, kad as nesugebejau ju deramai isaukleti, iskiepyti jiems kazkokias vertybes arba apsaugoti nuo zalingos aplinkos. Negalima del netinkamo elgesio kaltinti genu, reikia priimti atsakomybe patiems

rugegele1, nesupratau, nori pasakyti, kad man apie tai galvoti per anksti nes nebijau gimdyti?? prie ko cia tai? apie ivaikinima galvojom net jeigu ir pries tai, kol suzinojom, kad turesim problemu su pastojimu. tik mes svajuojom is pradziu savu tureti, o jau veliau isivaikinti, kad jokie biurokratai neprisikabintu. bet as rugegele1 galvoju apie tai ir del to, be abejo, kad turiu problemu, nezinau, man atrodo tu zinai mano istorijas. aisku reikia isbandyti viska kas imanoma, bet reikia nepamirsti, kad yra dar labai jautriu zmoniu, kurie viska priima labai giliai ir nuo ju streso ir nervu sveikata slubuoja, tai kartais geriau gal ir mesti visa ta gydyma nelemta ir isivaikinti, ti vat gaila, kad lietuvoj tai taip sunku.

Kadangi iki 3 men kudikeliu isivaikinti negalima, is pradziu buvom globejais, o tik paskui isivaikinom. Kol kas dar tebeglobojam paskutini savo maziu (rytoj jam bus 5 men), nes dar vis tvarkomes dokumentus teismui, kad ji isivaikinti.

Paperdoll, manau tau vertetu uzsukti i ivaikinimo skyreli - ten rastum daugiau info apie visas biurokratines proceduras. O jei as buciau tavo vietoj - as eiciau tiesiai i VTAT ar i "Pastoge" ir pasikalbeciau su ten dirbanciais specialistais, kurie galetu realiai pasakyt, ar tavo situacijoj butu kliuciu isivaikinimui ir ka reiktu daryt

Pritariu 100 procentų ... Labai išsekina tie gydymai, ta nežinia, nuolatiniai nusivylimai ... Pati dabar esu pusiaukelėje, baigėm kursus ir laukiame vaikelio pasiūlymo ...

Patikėk, kai nusprendžiau, kad daugiau nebetęsim gydymų, o įsivaikinsim, mano gyvenime dabar toks pakylėjimas - prašvitimas ... Pagerėjo ir santykiai su MB, gyvenam jaudinančiame laukime ...

Ech, ir tikiu, kad nenusivilsim

Sėkmės, paperdoll
Papildyta:



Dėl sunkumo, tai nežinau, vieniems sunkiau, kitiems lengviau pasiseka... Jums gal kaip tik labai lengvai pavyks


Pvz, kas dėl kursų : Lietuvoj jie trunka 3 mėnesius, o UK - apie 2 metus... JAV - dar ilgiau...

Manau jeigu labai norėsi įsivaikinti, tai įsivaikinsi

kad neturit nuosavo busto,tai ne kliutis.Svarbu kad jus pas senele butumet prisiregistrave ir, kad su jumis gyvenantis zmones nepriestarautu ,kad ju namuose gyventu vaikutis .

slav, manau, kad kliutis, nes sitam bute priregistruoti dar zmones, nors jie cia ir negyvena, bet vistiek priregistruoti, o ju gi i lauka neismesi, be to jie vistiek mano mociutes vaikai...na zodziu, turim kur gyventi, bet tai irodyti butu labai sunku.

Saule3, aciu, parasykit kaip ir kada viskas baigsis. as butinai irgi praeisiu sita kelia

Paperdoll, būk gera, nedaryk skubotų išvadų , o geriau pirmiausiai pasikalbėk su įvaikinimo tarnybos darbuotojais. Jie tikrai geranoriški ...

O aš būtinai pranešiu kai viskas baigsis (tiksliau prasidės ) ...


Sėkmės

sekmes ir Jums,laikau kumscius , kad viskas ku greiciau butu gerai

sveikos, nutariau ir as cia prisijungti ivaikinimas dbr labai aktuali tema musu namuose. Praejus visus gydymus ir bandymus....nutarem isivaikinti.... ir jau pradejom visa procesa. Siandien jau buvome pirmuosiuose uzsiemimuose iteviams. Pats sprendimas nebuvo sunkus...paprasciausiai atejo laikas

Sveikinimai būsimiems tėveliams

Kur lankote kursus? Kaip pirma paskaita?

vaidada, papsakok apie pirma uzsiemima labai idomu, o kokiam cia mieste?

sveikos mergaites... uzejau i si skyreli,nes man taip pat aktuali si tema-nors isivaikinau mergyte pries 2 metus... nezinau kaip dabar,bet tada mes issisukom be jokiu kursu,be savo nuosavo buto.... buvom tiesiog jauna,pries metus susituokusi pora.. gyvenom nuomuojamame bute... buvo sveciuose pas mus vaiku tarnyba,apziurejo,pasisnekejom,uzdave keleta klausimu ir to pakako... o tada tik ilgas kelias popieriu tvarkymui kol ivyko teismas del ivaikinimo... bet viskas gerai... mes jau seima.

samantaaa2, skaiciau tavo istorijo kitoj temoj, labai faina ar isivakinot Lietuvoj?

taip.mes isivaikinom Lietuvoje...nezinau,gal musu labai didelis noras isivaikinti,gal tvirtas apsisprendimas,vaiku teise itikino,kad mes tikrai pasiruose i seima priimti likimo nuskriausta angeleli...kazkur po menesio po parasyto prasymo,mums buvo pasiulyta aplankyti mergaite,su ja pabendrauti ir jei patiks net pasiimti i namucius berods menesiui. zinokit tikrai pasimeciau,nes nebuvau tam pasiruosusi-nieko neturejau.. nei lovytes,nei vezimelio nei rubeliu.. tad pirma diena-turejau tik misinuka ir pampersus... veliau drauges atidave kas ka,o ko truko nusipirkom...po menesio-mes susitvarkem globair tuo paciu rinkom popierelius ivaikinimui.... per metus laiko ji tapo musu dukryte...

kaip smagu...

as irgi svajuoju isivaikinti, neziurint i tai ar turesiu savu ar ne. tik, kad mano vyras uzsienietis tai mums bus truputeli sunkiau..

o keitet varda ir pavarde? kiek jai buvo menesiu kai pasiemet i namus?

o kaip pavyko be kursu? gal anksciau nebuvo privaloma?

zinokit nezinau,gal tiesiog nebuvo privaloma... is tikro nesidomejau-neliepe ir nejom taip,keitem varda ir pavarde... as jau pirma diena,kai parsivezem,iskarto isrinkau varda,dar nezinodama ar iseis isivaikinti ar ne... tiesiog taip norejau. ir ne todel,kad jos vardas buvo negrazus ar dar kazkas,o todel,kad tiek musu gyvenimas ir jos apsisuke 360 laipsniu... jai buvo 5 men.

samantaaa2, aisku grazi istorija, dzigu, kad taip lengvai viska sutvarket o dar neplanuojat?

dabar kolkas ne... juk susilaukiau dar savo 2... jie visi labai dar maziukai.... vargelio uztenka o kai uzaugs,bus matyti.

Noriu pasiteirauti jusu.
Gal galite pasakyti, kokia seimos padetis turi buti, kad duotu isivaikinti mazyli? Ar butin atureti savo nuosava busta, kokia finansine padetis turi buti?
Labai dekoju uz atsakymus.

mes skambinom i VTAT (kaip suprantu) renkames dokumentus reikalingus isivaikinimui.

kazkaip nelabai suprantu ka daryti jei nori visai maziuko vaikucio. Jums ji pasiule globoti? Pirma radot vaikuti , tada tvarket dokumentus globai ar kaip?

aciu, uz pagalba

Sveikinu zengus pirma zingsni Mums pirmas zingsnis abiem atvejais buvo prasymo ivaikinti (ar kazkaip panasiai tas dokumentas vadinasi, tiksliai neatsimenu) pildymas VTAT. Tame prasyme, kuri pildem abu su vyru, reikia nurodyt savo vardus, pavardes, seimos sudeti ir atsakyt i kelis klausimus apie pageidaujama ivaikinti vaika: jo amziu, lyti, socialine kilme. Cia svarbiausia nurodyti vaikucio, kurio laukiate, amziu - mes abiem atvejais rasem nuo gimimo iki 6 men. Kai jau busite pripazinti galimais iteviais, VTAT siulys jums galimus ivaikinti vaikucius atsizvelgdami i si prasyma (zinoma, ne visais atvejais i ji 100 proc. taip buna, bet turetu buti )
Nepaisant sio prasymo, mums siule ivaikinimui kelis didesnius vaikucius, bet mes laukeme, kol pasiulys mazuliuka (tai buvo antrasis siulymas). Mums kudikelius siule pats VTAT pradziai globai, bet su galimybe ateityje ivaikinti.
Sekmes!

Pirmi zingsniai visai smagus, susilaukiam palaikymo ir padrasinimo, tai visai gerai nuteikia

as kai lankiausi vaiku namuose kazkaip mane pagazdino, kad jei imsit maziuka vakeli neaisku kaip ten jo sveikata, nes daug ko nesimato kol dar maziukas kudykelis.

bet labai norisi mazuliuko....

o jums nebuvo baisu ?