Tikrai, tas vaiknamiukų lingavimas kitoks. Jie tarytum patys save supa, taip nesąmoningai kompensuodami sau mamos glėbį.

Tas lingavimas dar kitaip vadinamas stereotipiniais judesiais. Tas nera gerai ir daznai liudija apie autizma ar kitoki vaiko raidos sutrikima. Zinoma, yra ir isimciu, kai vaikas linguoja, noredamas save nuraminti arba kai jam truksta jam prieinamos veiklos. Kudikiu namuose isties tokiu vaiku daug - jie gali ne tik linguoti - vieni krato ranka sau pries akis, kiti sukasi aplink save ir taip toliau.

Is pirmo zvilgsnio atrodo, jog isivaikinti geriau kuo mazesni vaika, beveik kudikeli, kol jis nieko neprisimena ir iskart prie nauju tevu prisiris. Taip geriau daryti tuo atveju, kai gerai zinoma informacija apie biologinius tevus. Pavyzdziui, mama viena augino vaika, isvaziavo i Ispanija uzsidirbti ir negrizo. MOciute, kuriai paliktas vaikas, mire.
Taciau jei tevai neaiskus ar alkoholikai, geriau pries isivaikinant ju atzala palaukti, kol jai sueis pora metuku. Kudikeliai nespecialistui atrodo visi vienodi, o po kiek laiko paaiskeja, jog vaikas yra protiskai atsilikes. Naivu tiketis, kad is vaiku namu paimtas leliukas vystymusi pralenks savo bendraamzius, turint omenyje genetika, bet noretusi, kad bent galetu gyventi iprasta gyvenima - eiti i mokykla, ismokti skaityti ir rasyti, susirasti draugu ir t.t.

Galbut mano poziuris nehumaniskas ir primena kokybiskiausios prekes rinkimasi, bet nesveiko vaiko turejimas slegia ne maziau, nei negalejimas ju tureti.

Dar merginos faktas del ko noeriu savo vaiko-tai troskimas maitinti ji sava krutimi.Man tai be galo prasminga ir as tai trokstu patirti kad ir to pieno tik 1 savaite tureciau

Mane tai zavi ir storuliukas as labai noriu buti ir skausmu gimdymo nebijau.Tik kad Dievulis suteiktu galimybe buti mama.

Hanza, gal galėtum pakomentuoti savo žodžius. Nukopijuoju iš Tavo istorijos, tyrimų ir..

,,Pradejau rimtai galvoti apie ivaikinima. Nuejau i kudikiu namus. Pamaciusi maziukus, supratau, kad negalima vaikintis tam, kad jie atstotu sava vaika. Bet juos reikia vaikintis, ar paimti globai, na bet po to, kai susilauksiu savu."

Aš irgi apie tai galvojau.

Man atrodo,Hansa kalba apie tą patį,apie ką Daiva kalbėjo laidoje - kad tai nebūtų daroma dėl savo problemų sprendimo.Tai turėtų bųti daroma dėl to vaikelio.Bet iš kitos pusės,jei visi taip galvotu,tai nemažai jų liktų neįvaikintų.

Viltis, taip, Vira teisi, Daiva nomedos laidoje apie tai kalbejo. Iki tol as visai kitaip priemiau ivaikinima. Galvojau, kad tik man bus kazkoks keblumas, kad auginu ne savo vaika. O jam turetu buti gerai, na aisku, paauglysteje bus sunkiau zinoti, kad jis 'kitoks' tarp bendraamziu. Na, kazkaip panasiai galvojau.
Pamaciusi paliktus vaikiukus, pajutau, kad jie yra vargsiukai savu mamyciu palikti mazyliai. Kazkaip tada ir supratau, kad as jiems galiu padeti, paimti ir uzauginti. Bet tai turi buti kilnios idejos padarinys. As negaliu reikalauti, kad jis butu mano vaiku. Ir dabar vis dar galvoju, kad reikia isivaikinti, ar globoti vaikeli, bet siek tiek veliau.
Isties, kai augini savo vaika, kazkurias savo 'klaidas' priimi lengviau, gali save pateisinti, nes vaikelis kaip ir 'pats tave pasirinko'. O is kudikiu namu tu ji pati pasiimi.

Vira, bet neturint savo vaiku irgi gali taip pat galvoti. Pvz, galvoti, kad as turiu ta ir ta, galeciau pasidalinti tuo ka as turiu su tuo, kas to neturi... Visokiu tu situaciju gyvenime buna.

Na, nezinau, tikiuosi pasakiau nors kiek suprantamai? Labai sunku pasakyti tai ka pajauti viduje:)

as irgi svarstau apie isivaikinima, juolab kad ir antra puse mane palaiko. Tiksliau tai jis man bando itikinti, koks skirtumas kam savo meile dalinti.... ar savas, ar svetimas, juk taip pat juo rupinsiesi, kartu dziaugsiesi ir t.t. Juk savo auginant nera jokiu garantiju, kad jis isaugs doru zmogumi.

Mes irgi apie jį galvojam ir esam sutarę,kad įvaikinsim bet kuriuo atveju - ar turėsim savo po IVF,ar ne.

Hanza, o tuose kūdikių namuose, ar nekrito koks vaikas į akis, kad negalėtum pamiršti?

Netycia ilindau i sia tema ir nesusilaikau nepasisakius.
Zinoma savas vaikas kad ir koks bebutu visada lieka savas. Bet jeigu Dievas nedave to savo vaikelio. kodel gi negalima tos meiles ir silumos svetimam atiduoti? Sakote, o kad bus jei nesupras, jei nebemyles, jei suzinos ir t.t. Mes niekada nezinome, kokie bus musu vaikai - laukiam ju su baime, - o kas jei apsigimes bus - ta baime naturali. Mes visos tikime, kad jau mano vaikas tai nebus nei alkoholikas, nei narkomanas, o jeigu.... Mano anyta yra is normalios, padorios seimos, o stai jos brolis - alkoholikas, praktiskai bomzas. Bet as juk jokiu budu negalvou, kad vienam is mano sunu teks toks pat gyvenimelis.

Aisku man sneket lengviau - likimas man buvo maloningas. Man isivaikinimas atrodo lengviau, nei nuolatinis vilciu dauzymas, ilgas laukimas, kuris kartais, deja nebuna laimingas.

Tea, dėkui už nuomonę. Matai, mes visiškai minties apie įsivaikinimą dar neatsisakome - ši tema gana populiari, nueina į kitą planą ir vėl ištraukiam bet, žinai, instinktai daro savo - noriu ir viskas SAVO VAIKO

Nežinau, savas vaikas gali būti ir nesveikas, ir narkomanas (tfu tfu tfu), bet tu priimi kaip ir gyvenimo išbandymą, tai tavo vaikas ir neši savo kryžių. Svetimo vaiko negalėčiau pasiimti ligoto, o dėl savojo viską iškęsčiau. Kol viskas neišbandyta, nemanau, kad galėčiau imti auginti svetimą vaiką.

nors mano vyras mane tikina, kad jis galetu myleti svetima vaika, kaip savo, ir jis labai geras zmogus, todel as tuo tikiu, bet as nesu tikra, kad as galeciau Todel pritariu migluzei, kol ne viskas padaryta tureti savo , ivaikinti nesiryzciau.
Mano mama kazkada i namus parsivesdavo mergyte is vaiku namu, neseniai as jos paklausiau, kodel ta mergyte neliko su mumis, ji man atsake, kad as ja priemiau ir neignoravau, o vat mano brolis buvo labai priesiskai nusiteikes, be to, nors savo mama tikrai laikau auksiniu zmogumi, ji sako, kad svetimo vistiek nesugebetu myleti kaip savo.

bent jau man atrodo, kad tokios mintys kyla, kol apskritai vaiku neturi. kazkada ir as taip buciau sakius, bet dabar zinau, kad galeciau rupintis vaiku, nepriklausomai nuo to, kas ji pagimde... todel, kad vaiko akiu zvilgsniui neimanoma atsispirt...

šiandien per pietus pamačiau tokią mergaitę (kokių 1,5 metų), kurią galėčiau tuoj pat įsivaikinti. Mielumas ne tas žodis, negaliu pamiršti (labai gražiai valgė kotletuką ir apskritai labai juokingai elgėsi)). Tik maža smulkmenėle - buvo su močiute

Mano mama dirba aukle. Man irgi jos auklėtinis nu taip patinka - tikrai paimčiau, jei atiduotų Iš dalies dėl to ir bijau eiti į vaikų namus - esu tikra, kad kas nors "kristų į akį". Ir šiaip mieste būna pamatau naujagimį ir esu įsitikinusi - jei vat imtų ir atiduotų - imčiau ir auginčiau Gal yra dar stabdys dėl įsivaikinimo visokie juridiniai formalumai - kai pagalvoji, kad net čia blato reikia ieškoti, kad ir čia reikės kažkam kažką įrodinėti ir kažko prašyti....

Na pats popierių tvarkymas gal ir nelabai malonus dalykas,o del blato,tai mano draugė įsivaikino be jokio blato ir gana greitai.

Aš prisiklausius labai įvairių nuomonių - vieni sako, kad galima eiti, rinktis, atsižvelgiama į pageidavimus dėl amžiaus, dėl išvaizdos...O kiti sako, kad iš viso griežtai pagal sąrašą - prieina tavo eilė ir imi tą vaiką, kuriam eilė priėjo...Pati konkrečiai nieko nesidomėjau...Šiaip būtų labai įdomu kažkokių tikrų istorijų ar atsiliepimų, kaip viskas vyskta...

Įsivaikino ką tik gimusį berniuką,teisingiau,įteisino globą iki 3 mėn.,o po to įsivaikino.Jam jau 6 metai,taip kad mano informacija gal jau kiek pasenusi

Nieko nesigaili,sakė,kad jei anksčiau būtų sužinojusi,kad negalės pastoti,tai būtų ir dar vieną įsivaikinus.O dabar jau metai nebe tie. Jos berniukas - vaikas kaip ir visi vaikai,truputi padykęs,truputi sirgo -žodžiu,toks kaip ir kiti.O kad išlystų kažkas negero.paveldėto(ko aš,kaip ir kitos,manau,bijom)tai to nėra.Myli jie abu tą vaiką be proto.

45 metai. NA ,labai neafišuoja,bet ir didelės paslapties nedaro.O vaikui dar nieko nesakė,kiek aš žinau.Nors paklausiu,gal ir yra jau dirvą paruošusi.Kai sužinosiu,parašysiu.

Aišku, suka mums galvas tie IVF-ai...Vat nebūtų jų gal jau seniau apsitaikytume su padėtim ir augintume įvaikintus ir būtume jei ne ramios, tai bent jau ramesnės tai tikrai...

Jo,bet labai jau norisi pajusti savyje tą kruopelytę...

na kad pamiltume tuos vaikucius tai tikrai manau visos, tik va kaip sake pajusti irgi norim. net neisivaizduoju kaip ten buna kai pradeda spardytis ir pan, kai jauti kad auga, ech..
nemanau kad sudetinga butu issirinkti vaikeli, ieini, pamatai ir pasiimi. seniai bebuvau, gal kokiu 18 m. tada nezinojau kad turesiu problemu, bet jau tada sakiau kad kada nors pasiimsiu bent viena vaikeli. pastoviai apsizliumbusi iseidavau, ir nereikedavo jokiu jiems dovanu, is pradziu dar atnesdavau ko nors, bet paskui pastebejau kad ne to jiems reikejo...

o as galvoju, kad bent jau kol kas negaleciau isivaikinti. nors pasakau daznai vyrui, kad jeigu neturesime patys, isivaikinsim. jis ne pries. as dabar negaleciau gal del to, kad nelabai man vaiku dar reikia, bent jau psichologiskai. kol kas nesijauciu nepilnaverte be vaiku, nera didelio poreikio. yra noras tureti savo vaika ir del amziaus, ir gal del to kad su vyru jau beveik trys metai gyvename, vienu zodziu, laikas, bet ivaikinti dar tikrai ne laikas. negera as dar kol kas buciau mama. nors siaip vaikus be galo myliu. ypac neisivaizduoju, kaip visai maza galeciau paimti, tikriausiai isproteciau, visai nenoreciau namie sedeti ir rupintis juo. kazkaip galvoju, kad butent nestumas turetu isugdyti manyje tuos motiniskus jausmus. tada antra vaika gal ir paimciau. nes is principo as simtu procentu uz ivaikinima, jeigu tik seima gali sau ta leisti. nes labai norisi, kad tie vaikuciai is vaiku namu butu laimingi.
tik, kaip ir daugelis cia pritaria, kad ivaikinimas neturetu buti savu problemu sprendimo budas.

Niekas neprieštarauja pačiai įvaikinimo įdėjai. Tiesiog ne visada tai yra universali išeitis ir ne visiems tai tinka. Tarkim šiuo gyvenimo periodu man ir mano vyrui įsivaikinimas neatrodo geriausia išeitis, abejoju, ar tai kada nors pasikeis. Aš laikiu SAVOJO ir toks yra mūsų šeimos apsisprendimas.

Gerbiu žmones, kurie pasiima vaikelius į savo šeimą, augina kartu su savaisiais, tačiau mes į tą tarpą nepatenkam.

Merginos,zinot ka as jums pasakysiu.Musu poziuris keiciasi su metais patyrimu ir t.t. ir kol nesam tikros kad norim isivaikinti,tol to geriau isvengti.Mane labai paveike Daivos nuomone kad vaikuti reikia pasiimti del to kad nori jam padeti,o ne del to kad tu neturi vaiku.Tas be galo yra tiesa!