Sveikos mergaites,
Nezinau, gal jau kada ir buvo tokia tema, taciau, man labai noretusi isgirsti jusu nuomones.
Nors ir kaip stengiuosi neprarasti optimizmo ir tos vilties, jog tikrai turesiu savu vaiku, taciau, neretai uzeina mintys apie isivaikinima. Taip sunku susilaukti pirmojo vaiko, duok Dieve, jo susilaukciau. Betgi negali laukti amzinybe... O kaip bus su antru? o ir antrojo taip noretusi... Yra galimybe - dirbtinis apvaisinimas, bet, netureciau tam pinigu.
Taigi, kazkaip vis dazniau pagalvoju, kad isivaikinimas gal butu iseitis?
Kokios jusu nuomones?

Sveika, Hanza!
As tau visiskai pritariu, ir jau kazkur apie tai rasiau. Mes su vyru jau apie tai daug kalbejome, ir jei iki 30 metu man nepaviks pastoti, pastatysim nama, ir tada jau tikrai paimsim maziuka, o gal net ir porele, kad butu ir mums paguoda ir namuose ne taip tuscia...
As nebegaliu jau apie tai kalbeti be asaru... visiskai paluzau:((( Sakydavo man drauges, kad as stipri, sauniai laikausi, bet atejo laikas ir visa stiprybe isgaravo....
labai jau ir dabar noreciau nueiti i vaiku namus ir apsidairyti ... Tik kol kas dar nedrasu:(

Ta mintis manęs negąsdina,bet tam ryšiuosi tada,kai išbandysiu viską ,ką galiu,arba priartėsim prie finansinės ribos.
Manau ,kad augintumėm ,mylėtumėm ir būtume laimingi,bet visada bijočiau biologinių tėvų ''apsireiškimo''arba vaiko noro juos surast.

Aviete, nesikrimsk taip! 30m dar neriba tureti savo vaikeli. Bandykit iki kokiu 35m. Bet manau, pirma reikia viska isbandyti, o kai pasakys ne vienas o beveik visi daktarai, kad vilciu kaip ir nebeliko, tik tada reiktu pagalvoti apie kitus budus vaika tureti.

Del ivaikinimo ir as galvojau, kai negalejau 5 metelius pastoti. Teisingiau man brolis tokia minti pakiso. Bet man baisu buvo. As turiu labai nekoki pavyzdi ivaikinimo, mane jis kazkaip atstumianciai veikia. Musu seimos draugai buvo vaika paeme dar tarybiniais laikais. Sake, kad tai seseles ir daktrao vaikas. Ji paeme, kai jam nebuvo ir metu. Ta seima gerai gyvena, padorus zmones, vaikas viskuo aprupintas buvo. Piese labai graziai ir jam tai daryti patiko, tai tevai stengesi, kad vaikas pakliutu i dailes studija, kad veliau galetu tapti architektu ar dizaineriu. O isejo s... Kai jam sukako 10 metu, jis tiesiog akyse pasikeite. Mama (imote) jis musdavo, tevo neklause, per rukalus ir gerimus namie niekas vietos neturejo. Pradejo vogti ir nesti is namu viska kas vertinga. Ten dar buvo serganti mociute, kuri po paklode savo pensija laike, tai jis ja vargse net is lovos ismetes buvo, kai tu pinigu ieskojo. PO to mes suzinojome, kad jo mamai yra motinystes teises atimtos, kad jis dar turi apie 10 broliu ir seseru, o tevas jo visa gyvenima kalejime sedi. Tai va, spjove jis i ta seima ir susirado mama su savo broliais. Dabar is jos tik skura ir oda beliko - valkata patapo.
ISvada: genai labai daug duoda. Juos sunku kazkaip panaikinti...

Nesakau, kad visi vaikai tokie. Bet juk vaiku namuose naslaiciu vos keli, o ir tuos tik per "pazistamus" ivaikinti galima. Tai labai rimtas apsiprendimas gyvenime turi buti.

Zinau, kad pirma reikia isbandyti visas imanomas galimybes susilaukti savo vaiku, taciau man atrodo, kad gydytojai niekada nepasakys, kad vaiku tikrai neturesi 100%, kol organizme dar bus reprodukcijos organai. Kai jau bus atlikti visi imanomi tyrimai iki dirbtinio apvaisinimo ir vienintele iseitis bus dirbtinis apvaisinimas - gydytojai siulys dirbtini apvaisinima. Bet ivertinus laukima, galimas pasekmes sveikatai, be to ir kaina, pradedu galvoti, kad gal geriau butu isivaikinti.
Zinau, kad daug lemia genai, bet nemazai lemia ir auklejimas, ir aplinka, kurioj vaikas auga. Na, tai yra viena is problemu, su kuria vienaip ar kitaip susiduri isivaikinus vaikeli. Bet savi vaikai irgi buna, sunkeliais nueina.

Na, aisku, apie tai vercia galvoti tas nenumaldomas noras kuo greiciau tureti vaikeli. Ta nora kazkaip reiketu ismokti valdyti. Bet nelabai gaunasi.

O be to, dar pagalvoju, kad gal kaip tik, kazkam turesiu sansa padeti netapti pvz. narkomanu, gal tikrai kazkam (t.y. tam vaikeliui) pagarysiu gera.

O jeigu veliau susilaukciau vaiku, butu broliukai/sesytes.

Tiesa pasakius, atsiprasau, jeigu ka "tarkuoju" per jautria veita, bet as pati taip giliai iklimpusi i sitas mintis, kad kartais pagalvoju, kad galbut praradau sugebejima blaiviai mastyti:(.

Mergaites, jeigu tik yra noras, jeigu tik su vyru sutariate situo klausimu - tikrai vaikinkites. Esu tikra, kad bus daug lengviau, kai turesite mazyli...Kiek skaiciau apie moteris, isivaikinusias, jos dar labiau "isproteje" del tu savu-ivaikintu vaiku nei "tikrosios" mamos". Visos sako, kad is karto uzsimirsta, kad tas vaikas "svetimas", kad niekam jo neatiduotu...
As ko gero ta laika jau praziopsojau, ziuriu, kad jau darausi pikta ant likimo, kad mane taip "nuskriaude" ir kuo toliau tuo labiau noriu tik SAVO ir viskas...Negerai tai

prisipažinsiu, kad apie tai dar negalvoju kaip apie realią galimybę.

esu vienturtė. mano broliukas ir sesutė mirė ką tik gimę - užsisukusi virkštelė ir tiesiog gydytojų žioplumas buvo to kaltininkai. tik dabar suvokiu kokią tragediją išgyveno tėvai.
augdama viena gana dažnai prašydavau paimti iš vaikų namų man sesutę ar broliuką. tėvai rimtai apie tai galvojo, bet nuvažiavo į vaikų namus ir išsigando. supasavo.
kai kalbam apie mano nepastojimo problemas mama gana dažnai man primena įsivaikinimo galimybę, juos nuomone neverta alinti savo organizmo dirbtiniu apvaisinimu - aš suprantu, kad ji saugo mane - savo vaiką, ji negali suvokti, kad aš jau daug ką esu pasiryžusi ir padaryti jau dėl savo vaikų.

ką galvoju apie įsivaikinimą? nežinau. žinau, kad tą vaikutį mylėčiau, gerai sutariu su vaikais, dar taip nebuvo, kad nemokėčiau rasti kelio net ir prie sunkaus vaiko. bet nežinau, gal tiesiog bijau, bijau apie tai galvoti, bijau, bet tuo pačiu ir pagalvoju.

Man įsivaikinimo mintis taip pat yra artima. Bet iš pradžių turiu išbandyti viską, kad pastočiau pati. O šiaip tai net kartais pagalvoju, kad net ir turėdama savų vaikų, galėčiau pasiimti dar bent vieną vaikelį iš vaikų namų.

Mano vienas giminaitis su žmona, po ilgų nevaisingų pastangų susilaukti savo atžalėlės, prieš metus įsivaikino metukų mergytę. Jai dabar jau daugiau nei du metukai, ir žinokit, ji be galo panaši į savo dabartinę mamytę. Nežinočiau, kad įvaikinta, niekada taip nepasakyčiau. Ir mergytė laiminga, ir tėveliai laimingi, ir viskas dabar atrodo gerai. O jie tą mergytę patys pasikrikštijo, tapo ne tik įtėviais, bet ir krikšto tėveliais.
Prieš keletą dienų kaip tik su ta mamyte ilgai ilgai kalbėjomės apie visą ilgai trukusį nevaisingumo "gydymą", rezultatus ir vaikelio įvaikinimo procedūrą (beje, ne ką lengvesnę nei kiekvienos iš mūsų pastangos susilaukti vaikelio). Gal kada parašysiu plačiau.

Savo dukrytes laukiau 4 metus. Sulaukiau. Tikiuosi sulaukti ir daugiau vaikuciu, bet vis tiek galvoju, kad labai noreciau padovanoti namus ir nors vienam vaikeliui is vaiku namu. Su vyru svajojame apie didele seima, tik jis dar nepasiruoses auginti svetimo vaiko ir svajoja apie bent jau septynias savas atzaleles . O man taip norisi padeti nors vienam vaikeliui, kuris neturi savos seimos! Tikiuosi, jo nuomone pasikeis ir salia savu vaikuciu uzauginsime ir bent viena pamestinuka.
Dar man teko ne karta girdeti, kad nesulauke savu vaiku ir isivaikine vaikelius, po kurio laiko sulaukia gandru. gal tai dievo padeka Todel nebijokite, isivaikinkite ne del saves, o del to vaikelio, kurio seima busite. Kaip sake Nomeda kazkuriame interviu, turime nustoti bijoti, ne tik isivaikinti, bet apskritai bijoti kazko
Sekmes, mamytes esamos ir busimos!
Beje, siandien skaiciau idomu straipsni apie viena nezymu raumenuka, kurio pernelyg didelis itempimas gali buti nevaisingumo ir persileidimu priezastis. Tinkamas atsipalaidavimas ir tam tikros jogos asanos atpalaiduoja ir sustiprina ta raumenuka, todel yra buve atveju, kai jogos praktika keliu savaiciu stovykloje dave "salutini poveiki" - dvi negalejusios pastoti moterys pastojo ir isnesiojo kudikius. Nezinau, ar tokias "priezastis" gali nustatyti kokie nors medicininiai tyrimai. Tai va, cia ne i tema, bet pasidalinau ispudziais

Manes ivaikinimo mintis visai negasdina. Kai padarysiu viska, kad susilaukciau savo vaikelio ir deja... Vadinasi man lemta tapti kazkurio nelaimingo vaikucio mama. Zinau kad bet kuriuo atveju, savo ar ne, vaikeli tikrai turesiu. Tiktai bent pora meteliu man del to tektu palaukti, nes girdejau, kad isivaikinti galima tik nuo 25

Sveikutes, mergaites,
aciu jums uz nuomones. Is tikruju, jus mane padrasinote. O kazkaip tikejausi, kad labiau bandysite mane atkalbineti, nei itikineti. Atrodo, nuomoniu daugiau teigiamu ; Tai gerai
Dar pasikonsultuosiu su kita gydytoja, del savo situacijos (nes dabar sulaukiau zinios, kad su tokiais kiausintakiais sansu pastoti beveik nera). Jeigu ir jos metodai per vasarele "nesuveiks", bandysim kitaip vaikucio susilaukti Tikiuosi, nepritruks drasos

Hanza,būk stipri.Visai suprantu tavo norą ir palaikau jį.Visai neseniai kalbėjau su savo pažįstama ,kuri su savo dukryte gulėjo ligoninėje ,ten buvo ir keli vaikiukai iš vaikų namų.Ji grįžo priblokšta to ,kad tie mažyčiai sėdami lovytėse be paliovos linguoja ir tiesiog užsisupa miegui.Ji pasakojo,kad žiūrėdama į juos glaudė savo mažylę ir verkė.
Reikia tiem vaikam meilės,apkabinimų.Ir mūsų reikia.

Kasiopėja,truputį aukščiau aš taip pat rašiau ,kad apie įsivaikinimą rimtai pradėsiu galvot ,kai tikrai viską būsim padarę.Tuo esu tikra ,šiandien aš dar tam visai nepasiruošus ir imti vaikutį būtų lengvabūdišką,nes dar ne viską padariau ,kad susilaukčiau savojo.bet kiekvienas savo situaciją mato geriau ,įvertina ją, todėl įsivaikininimas gali būti pati šauniausia išeitis ,su (tikėkimės )nedidele rizika ,kad kada nors į duris pasibels biologiniai tėvai.Aš bijočiau to labiau nei ligos ,negalios ,ir dar nežinau ko.
Bet tie vaikai iš tikrųjų nekalti ,ir jei yra tam pribrendusių žmonių ,reikia juos tik palaikyti.
Papildyta @ [mergetime]1084178112[/mergetime]
Beje,žinau vieną labai inteligentišką šeimą ,kuri įsivaikino du broliukus.Žinodami ,kad nelabai tikėtina ,jog pavyks pastoti savaime ,jie nusprendė nešvaistyt lasiko gydymui ir pasiėmė vieną ,o paskui kitą berniuką.
Tai buvo jų apsisprendimas,aš taip gal ir negalėčiau ,bet žaviuosi tokiais žmonėmis.

Visai pritariu Žiogelio nuomonei. Ar irgi norėčiau šalia savo vaikų turėti ir vieną pamestinuką. Ir mano vyras galvoja taip pat

Prieš kurį laiką forume buvo vienas dalyvis, berods vyras, jų šeima įsivaikino lyg ir mergytę. Įdomu kaip jiems sekasi, ar dar beužsuka į forumą.
Viena ką prisimenu iš jo pasisakymų, kad ta procedūra tikrai nera lengva ir emociškai lengva.

Įvaikinimas tikriausiai gali būti pavadintas pačiu rizikingiausiu poelgiu tam pasiryžusio žmogaus gyvenime.Visai sutinku ,kad tam turi būti pasiruošUs gerokai daugiau ,nei ryždamasi turėti savo vaikutį.
Taip ,jei būčiau įvaikinta ,tikrai norėčiau pamatyt tikruosius tėvus,bent apie tai galvočiau.Todėl sunkiausias dalykas,manau, įtėviams užauginti vaiką ,kuris gerbtų juos ,o jų poelgį,vertintų juos kaip žmones. Juk sieja stiprūs ryšiai ir visai svetimus žmones,kartais kraujo ryšys dar nelemia dvasinio artumo,todėl ,manau ,kad galima užauginti vaiką ,įskiepyti jam dvasines vertybes ir ne visuomet susitikimas su tikraisiais tėvais būtų viską sugriaunantis.Bet ,dar kartą kartojuosi,pasiryždami auginti ir auklėti svetmą vaiką ,įtėviai turi būti labai labai stiprūs.
O paminklo ,man atrodo ,reikia jau visiem tėvam ,kurie augina kultūringus ir dorus vaikus .

http://www.supermama.com/InvisionBoard/ind...60&#entry275836

Paskaitykit cia

Kaip sunku apie tai kalbeti, dar galvoti dar dar, bet kalbeti garsiai.... Vyrui buvau uzsiminusi, taciau mane jis tik pravirgde. O kaip reaguotu draugai, tevai..... Man vien apie tai pagalvojus sunku pasidaro. Taip ir butu jei vaikas ivaikintas ka ne taip padarytu ar pasakytu ir prasidetu visokie priekaistai is uosviu puses, mes kartu gyvename. Veju tolyn tokias mintis, nezinau, noriu savo

Turiu dukrytę, bet kuo toliau, tuo labiau noriu įsivaikinti kokį vaikutį. Tokios mintys mano galvoje jau seniai, kai dar savojo neturėjau.. Tikiuosi išsipildys mano tokia svajonė kada nors. Linkiu visoms patirti tokį džiaugsmelį, jei ne su savo vaikučiu, tai bent su kitu. Jau savo turėdama, labai noriu ką nors priglausti, todėl iš dalies suprantu ir jus.

Man atrodo ,jog labai daug kam tokios mintys sukas Tik pagalvokit kiek gero galetumem padaryti As esu apie tai savo vyrui kalbejus , tai dideles iniciatyvos neradau Zinau pora poru Lietuvoj kas vaikus isivaikino ir labai sauniai gyvena ir tikrai nesmerkiami nei draugu, nei giminiu. Reikia daryti kaip paciam atrodo o ne laukti palaikymo is kitu spjaukit i ka tai kiti galvoja , galvokit apie save ir vaikuti kuriam tikrai padesit ir pacios laimingesnes busit

Aš neįsivaizduoju, kaip galima smerkti tokį dalyką..
Nenorėjimą įsivaikinti tai suprantu, bet smerkti...

Titti užsiminė apie įsivaikinimą, tai susiradau šią temelę...Gal dar ką nors šiuo klausimėliu galime pasvarstyti...Ai, nežinau. Kažkaip visai norėčiau nueiti į vaikų namus, bet nežinau
Ar buvote kuri nuėjus?

Taigi aš irgi taip mąsčiau, bet būtent tu mane įtikinai mąstyti kitaip. Aš nusprendžiau dar nepasiduoti, o tu Viltis dar irgi jauna. gal dar pakentėkim???

O aš, merginos, kol kas galvoju, kad negalėčiau įsivaikinti. Aš tik savo noriu ir viskas.

Aš vaikystėje prašiau tėvų sesutės arba broliuko. Kai tėvai išaiškino, kad daugiau vaikų daktarai susilaukti jiems nerekomenduoja, pradėjau prašyti, kad tėvai ką nors įsivaikintų. Tada mano mama man pasakė, kad ji negali imti svetimo vaiko, nes nėra tikra, ad jį mylės taip pat kaip mane. Ir aš dabar taip galvoju. Kur garantija, kad svetimas vaikas taps toks pats brangus, kaip savas? Aš nenorėčiau rizikuoti ir traumuoti vaiką ir save.

Aš labai ilgą laiką norėjau įsivaikinti...Ir tikrai jau būčiau tai padariusi, jei tokį norą būtų išreiškęs ir vyras - tuomet jau gana seniai mūsų namuose būtų pasirodęs antras vaikas...
O dabar nebenoriu...Noriu arba savo arba nereikia....Bet čia aš tikrai Jums ne patarėja..., nes jau turiu sūnų ir mano būsenos net labai stengiantis neprilyginsi jūsiškei
Visgi lieku prie minties, kad tai išeitis, kai ilgai nesusilauki "saviškio". Būčiau tikrai "spaudusi" vyrą, jei nebūtų buvę mano Žygimanto...Namuose REIKIA vaiko.

O į kūdikių namus negaliu eiti dėl vienos vienintelės priežasties - nenoriu draskyti sau širdies, man gaila jų visų ir deja visiems jiems padėti niekuo negaliu, gal net atvirkščiai savo atėjimu galiu kažkam suteikti bereikalingą viltį...

Aš be proto noriu savo vaiko. Savo ir savo vyro, su mūsų abiejų bruožais, tokio gražučio mažučio žmogeliuko, panašaus į mus abu.

Bet va jei iki kokių 40 metų jo nesulauksiu, tada tikrai imsiu galvot apie įsivaikinimą. Nes 100 proc. pritariu Daivos minčiai, kad namams REIKIA vaiko.

Visa laimė, kad iki to garbingo jubiliejaus man dar liko šiek tiek metų.

Siandien gulejau ryte lovoje su vyru ir uzklausiau vyro,ar jis noretu issivaikinti leliuka,jis pasake kad nenoretu,ir paaiskino taip,kad kai vaikas suzinos,kad ivaikintas,nebemyles musu ir netgi nekes,ir jei bus didelis gal netgi ir paliks.Na ir dar visokiu dalyku pasake,del kuriu nenori isivaikinti,net tuo atveju,kai jau vilties susilaukti patiem kudikelio, nebus

Jo aš taip pat kol kas nenoriu įsivaikinti, bandysiu siekti savo tikslo, na nebent artėsiu link 40 m. ir dar neturėsiu nieko, tai gal pagalvosiu

Paiduke,

Tikrai taip nemanau, kad įvaikintas vaikas taip galėtų pasielgti. Pati puikiai pažįstu ir bendrauju su drauge, kuri yra įvaikinta. Tai ji yra begalo dėkinga savo įtėviams, kad ją paėmė iš vaikų namų ir užaugino ją kaip savo dukrą, juk jos gyvenimas galėjo būti daug kartų sunkesnis. O ji patyrė visą tėvų meilę ir tikros šeimos gyvenimą, ką jokie vaikų namai ar asocialūs tėvai būtų per visą savo gyvenimą nedavę. Be to iš jos įtėvių tikrai nieko tokio nematau, kad su ja elgtųsi kažkaip kitaip, taip pat ir ji begalo gražiai bendrauja su tėvais. Kartai pagalvoju, kad net aš su savo šeima taip nebendrauju, kaip ji su savo įtėviais.

Dieve mano!!! Kodel jus taip kankinat save? Kodel stengiates nutolinti ta diena, kai pradesit GYVENT???? Kas gali buti baisiau, uz pilna sirdi meiles, kurios nera kam isdalinti??? Jeigu tik vyrai palaiko tokia jusu minti, imkit juos uz rankos ir eikit i vaiku namus. Tiesiog nueikit pasizvalgyti. Gal likimas suves su zmoguciu, kuri jusu sirdis atpazins kaip "sava"... Juk tai nieko nekainuoja, tereikia nustoti bijoti nezinomybes ir duoti dar viena sansa laimei ateiti i jusu namus. Nera jokiu garantiju koks zmogus isaugs is kudikelio, nepriklausomai nuo to, kas ji pagimde: jus pati ar kazkas kitas, nepriklausomai nuo materialiniu istekliu ar kazkokiu tai kitu isoriniu faktoriu... Tomis paciomis baimemis gyvena ir biologiniai tevai: kas bus jei prades vartoti narkotikus, gerti, vogti... Garantiju neduota niekam.
Mes esam is tu laiminguju, kurie gali tureti savo vaiku, taciau neziurint nieko - musu planuose tvirtai laikosi isivaikinimo klausimas. Nei as, nei mano vyras nesam is tu, kurie liepsnoja noru tureti daug vaiku, ilga laika musu planuose tebuvo tik karjeros siekiai, taciau kai ivyko stebuklas ir i musu seima pasibelde sunus, atsirado suvokimas, kad nera nieko svarbiau gyvenime uz galimybe "isdalinti save"... Tegu neturim mes namo (ir greiciausiai niekada neturesim) ar pinigu pertekliaus, bet yra darni seima, kurioje uztektu meiles dar ne vienam vaikui... Kai pirma karta prakalbau apie tai, mane, tiesa pasakius, labai nustebino kaip entuziastingai i tai sureagavo mano vyras. Labiausiai noretumem isivaikinti pora vaiku: gal butu jiems lengviau, jei suzinoje, kad mes nesam ju biologiniai tevai, turetu salia saves kazka, kam teko toks pats nelengvas likimas...

Aš tegaliu pasakyti tiek.....
Jeigu nepavyks susilaukti vaikiukų natūraliai, darysim nenatūraliai. Jei ir taip nepavyks - kalbinsiu vyrą dėl įvaikinimo. Jau esam beveik su juo sutarę, kad jau jeigu kraštutinai viskas bus išbandyta ir nepavyks, važiuosim į vaikų namus. Esu tikra, kad ten užklius akis už mažuliuko, kurį pamačius suvirpės širdelė.

Manau, kad viską išbandžius neverta uždaryti tos meilės savyje ir reikia ją padovanoti kažkam kitam - mažam vaikiukui, kurį likimas iki tol skriaudė.

Gal kaltas ruduo, kad ir mane traukia link kūdikių namų? Lyg ir nebelieka jėgų gyventi laukimu. Na gal dar viena inseminacija, bet dirbtinis Ir pinigai nelabai mėtosi, ir pavyzdžiai liūdni. Depresija bjaurybė irgi nenori trauktis.
"Savas" vaikas iš tiesų nepakartojama, bet imu galvoti, kad darausi didelė egoistė - noriu tik savo, bet kokia kaina, kitaip gyvenimas nemielas. Tačiau taip pat puikiai žinau, kad būčiau laiminga augindama "ne savo" vaiką. Ir nebijokim paliktų vaikų, tarsi užaugę jie taps monstrais. (Vis tik įtariu, kad labiausiai bijoma SAVO netobulumo) Dirbu su vaikais ir žinau, kad genai tikrai ne pirmoje vietoje. Ugdymas daro stebuklus.
Nenuleiskit rankų, bet nesikankinkit ir mylėkit save.

P.S. rašiau rašiau, bet supratau, kad išlieku egoistė - noooooooriu "savo" vaiko

Kaip gerai mergaites kad sia tema istrauket..Mes irgi daznai su vyru pakalbame kas butu jeigu butu.Jei vis delto nepasisektu.Siai minutei nenoreciau vaikucio is vaiku namu.Labai jau prigazdino visokie straipsniai,o dar musu kaimyne dirbanti vaiku namuose kazkaip kazkada prakalbo,kad jei reiktu pasiulyti vaika darniai seimai sunkiai rastume.Nu cia irgi tokia stereotipine nuomone...Ir savas vaikas gali augti nesuvaldomas,linkes i negerus dalykus.Siai minutei mastau jog meile galima ir krikstaduktei skirti ir artimuju vaikams,aisku neisivaizduoju seimos be vaiko,bet dar nezinau ir ar noriu buti drasi ir pamilti vaikuti is vaiku namu.Zinau seimyna,kuri turi keleta globotiniu vaiku,tai ka jus tier vaikai visi be galo mieli.Mandagus geri ir t.tJokiu blogu apraisku.Mastau- globotiniai irgi gali issaukleti ir suteikti meiles jeigu tik vaikas leidziasi.Merginos,manau visoms kurioms dar yra laiko laukti savo-laukit

Nors savo pimagimio susilaukiau po 4 laukimo metų, dažnai pagalvodavau apie įvaikinimą. Tik vyras kategoriškai tam nepritarė, nors jį patį augino patėvis.

Noriu pasakyti tokį vieną mano galva labai svarbų dalykėlį iš savo patirties. Įtėviai turi būti tam labai stipriai pasiruošę, kantrybės turėti daugiau už įprastus tėvus. Tai noriu pailiustruoti savo pavyzdžiu. kai gimė mano Juliukas, prasidėjo nemigo naktys, pasirodo, jam buvo žarnyno uždegimas, jis klykdavo , nevalgydavo ,pastoviai viduriavo. man "važiavo stogas". Nesuvokiau, kas darosi. Bet kas baisiausia (teatleidžia man Dievas, bet tik dabar suprantu, kokia gili depresija tada man buvo), tai mano mintys tuo metu buvo "juodos" - galvojau, jei aš šį vaikutį būčiau įsivaikinusi, aš jį turbūt atiduočiau atgal į vaikų namus...Dabar mane suima begalinis siaubas apie tai prisiminus... gal aš buvau per silpna ar nepasiruošusi turėti vaiką.

Dar kitas pavyzdėlis iš prisiminimų . Kai su Julium gulėjom naujagimių skyriuj Santariškėse (dėl to paties žarnyno uždegimo), gretimoj palatoj gulėjo trys atsisakyti vaikiukai(visi iki mėn. amžiaus). Bet visos mamos, kurios ten gulėjo su savo vaikais sakė tą patį - tie vaikai kitokie. Gal nemeilė jiems nuo pat gimimo uždeda kažkokį antspaudą? Negaliu paaiškinti, kuo jie kitokie, bet...

Gydytoja pasakojo, kad per porą metų jau dvi seselės pasiėmė tokius vaikučius į savo namus. Nes pastoviai būdamas su tokiais vaikais negali jiems atsispirti - tokiems bejėgiams ir reikalaujantiems meilės. Galbūt mintis įsivaikinti ir atrodo kiek bauginanti, bet kai kasdien matai tuos vaikučius, taip baisu nebeatrodo.

Atsprašau, jei ką įskaudinau savo mintimis. Galbūt man dabar truputį kitaip viskas atrodo..

Mhhhhh, taip tu teisi. Tie vaikai kitokie... Žinai pvz. Maniškis paniškai bijo buti paliktas, bijo senų dėdžių... Bijo uždarytų durų... Kodėl? Pasamonė vaikui savo daro... Galvoju mažas buvo paliko, nu bet man atrodo jog kartais jis prisimena.
Justuką " mama" pagimdžiusi bandė pakasti gyvą po žeme. Bomžas kažkoks pamatė, išgelbėjo... Va ir antra karta gime, ir vargu užauges norės tokia motina pamatyti...

Karta as irgi lankiau pusseseres dukryte ligoninej ir greta gulejo is vaiku namu maza mergaite 1,5-2 metuku tokia.Tai is tiesu matosi kad tam vaikuciui truksta silumos.Zinokit ji pati linguodama ir niuniuodama save uzsimigdydavo.Atsimenu apsiverkiau ta vaizda matydama.