Tai buvo taip seniai, kartu ir tik užvakar, kad visus įvykius prisimenu tarsi būtų įvykę vakar. Nuo pat mažumės bijojau adatų, kai tik pamatydavau – bandydavau slėptis, aiškinti, kad esu alergiška vaistams, kad vis dar sergu kažkokia mistine liga (mokykloje sesutėms būtinai išversdavau akis ir teigdavau, kad pas mane akys labai pasruvusios krauju). Po šiai dienai pas stomatologą kėdėje privalau užsimerkti, nes kyla paniškas baimės priepuolis pamačius adatą su nuskausminamais vaistais.
Pikti kaimynų liežuviai plakė, kad ištekėjau suvysčiusi vargšą bernelį ir užkrovusi jam svetimo vyro benkartą, mat jie visada geriau žinojo ir dažniau matydavo kokie vyrai mane parveždavo namo ir visada (kažkodėl) su skritingomis mašinomis. Eidama prie altoriaus šventai tikėjau, kad tai mano gyvenimo vyras, vienintelis ir nepakartojamas mano būsimo vaiko tėvas. Pastojau kelias dienas po to, kai pateikėm prašymą tuoktis. Buvo siaubingai baisu pareiti namo ir pasakyti mamai, kad išteku, ant slenksčio pasirodėm abu su puokšte gelių, pasitelkę mūsų būsimą piršlienę (ji buvo tokia stora ir plati, kad mes už jos jautėmės kaip už spintos su antresoliais).
Pati pradžia buvo labai paprasta ir net dažniausiai aplinkiniai nesuprasdavo, kad aš laukiuosi. Pamenu kartą iš paskaitų ėjau namo (tada jau buvau 6 mėnesy), o man skersai perėjos sustoja mašina ir berniukai, kurie sėdėjo joje, primygtinai siūlėsi pavėžėti (įdomu kur tik?). Buvau didžiai pasipiktinusi, kad būtent dabar ir dar nėščią “kabina” kažkokie “kavianski” bernai.
Antrajame trimestre prasidėjo košmaras – toksikozė. Tualetas tapo mano didžiausias draugas, meniu susidėjo iš didelio kiekio vitaminų, džiūvėsėlių ir mineralinio, be burbuliukų. Kasdieniai moterų konsultacijos gydytojos grasinimai maitinti mane per lašelinė buvo visiškai neveiksmingi, netgi žinant, kad gali prasidėti priešlaikinis gimdymas.
Artėjo diena X. Kaip tyčia, didžiai gerbiamas fizikos dėstytojas sugalvojo per nustatytą dieną X paskirti koliokumą. Didvyriškai pasiryžusi išsilaikyti visus galimus koliokumus, egzaminus ir įskaitas, nupėdinau pas jį su prašymu išlaikyti koliokumą anksčiau. Mano argumentai, kad gimdysiu jo paskaitoje buvo niekiniai. Teko nukabinus nosį laukti dienos X toliau.
Atėjo diena X. Sąrėmių – nėra. Atėjo diena po dienos X – sąrėmių vis dar nėra. Ketvirtą dieną po dienos X apsilankiusi moterų konsultacijoje sužinau, kad jei sąrėmių nebus dar kelias dienas – važiuoti pačiai į gimdymo namus, kur mane prištabeliuos adatų (galvoje suskambėjo panikos varpai) ir aš pagimdysiu. Grįžtu namo, vyras parsibeldęs “iš darbo”. Standartinė, tikra, lietuviška vakaronė: aš kuičiuosi su pilvu palei puodus, vyras siaubingai dirba su televizoriaus pultu, bandydamas kovinių filmų pagalba tobulėti dvasiškai. Staiga prasidėjo kažkas. Kas tai? Skausmas kartojasi kas pusvalandį. Velniop puodus ir vakarienę, mane kažkas bando perplėšti per pusę. Mintis apie adatas atbaido visą norą važiuoti į ligoninę. Nenoriu, adatų. Nevažiuosiu. Didvyriškai nepasiduodu jokiems vyro ir mamos įkalbinėjimams. Apie 10 valandą vakaro mane nuramina su pažadu parvežti atgal. Su vyru ir mama išvažiuojame į gimdymo namus. Akušerė ramiai patikrinusi nusprendžia, kad kaklelis atsidaręs tik per 3 pirštus ir man dar ne laikas gimdyti. Aš išties atsipučiu, vadinasi adatos nukeliamos vėlesniam laikui. Grįžtame visa šeima namo, tačiau man prieš akis bemiegė naktis. Sąrėmiai dažnėja, intensyvėja. Kad neprikelti miegančios šeimos sumąstau išeiti į laiptinę, nusileidžiu laiptais į primą aukštą, po to laiptais – į devintą… ir taip pirmyn - atgal , pirmyn – atgal. Sąrėmių metu įsikabinu į laiptinės turėklus ir tyliai, kad neprižadinti palaimingai miegančių kaimynų, keikiu visą vyriškąją giminę. Po truputi tirpsta mano didvyriškumas… tačiau važiuoti nenoriu, ten leis vaistus. Peklon viską!!! Mama išvažiuoja į darbą prisaikdinusi, kad skambinsiu jei kas (kas tas “jei kas”, jei dabar sienom laipioti norisi). Ateina draugė, atsineša kortas, pasideda laikrodį ir mes abi žaidžiame pokerį, užėjus sąrėmiams draugė fiksuoja laiką… ir vėl žaidžiame pokerį. Taip ateina 16 val., po ilgų ir atkaklių įkalbinėjimų aš sutinku važiuoti į ligoninę.
Atvykus į ligoninę X, buvo pasakyta, kad manęs nepriims ir man reikia važiuoti į ligoninę Y arba Z. Kažkaip prisiklausiusi istorijų apie ligoninę Z, nusprendžiu, kad mane tegul gabena į Y. Iškviečiama greitukė. Tikėjausi super-minkštos, šiltos, patogios mašinos, įsėdau į tarškančią, barškančią, per kiekvieną duobę pasišokinėjančią lupeną. Dieve, už ką man tos kančios, ką aš vėl negero padariau?
Atvykome, pagaliau. Mane perrengia, pastato klizmą, sėdžiu paklaikusiomis akimis priimamajame, pateikusi pasą ir mane dar drįsta klausinėti kvailų klausimų! Koks man skirtumas kokia mano pavardė ir vardas?! MANE PLĖŠOOO, TRAUKITE JĮ IŠ MANĘS!!! Kažkodėl niekam neįdomu, matyt todėl, kad tyliu kaip vandens prisiurbusi į burną. O minčių dar niekas neišmoko skaityti. Pro sukąstus dantis sugebu išveblenti savo vardą ir pavardę, pasakyti, kad esu ištekėjusi. Baltu sesutės chalatu ir ilgais raudonais nagais vilkinti raudonplaukė mane palydi iki gimdyklos. Vyras didvyriškai eina iš paskos. Mus palieka gimdykloje dviese. Vyras masažuoja pilvą ir nugarą, glosto galvą, tačiau užėjus eiliniam sąrėmiui aš pažadu jam, kad už suteiktą malonumą nurausiu visas atsikišančias kūno dalis. Trumpam įkišusi akušerė galvą, paklaususi ar mes aiškinamės šeimyninius santykius, dingsta iš kovos lauko. Dieve laikas slenka taip lėtai, o sąrėmiai kartojasi vis dažniau ir dažniau. Pastoviai palaiko jausmas, kad noriu į tualetą, o viduriai užkietėję. Noriu miego, para be miego daro savo, aš jau nebeturiu nei jėgų nei noro kažką daryti. Prisėdu ant lovos krašto ir pradedu siūbuoti į šonus, skausmai liaunasi, aš snaudžiu. Klaikus moteriškas riksmas, kad taip daryti negalima, mane pažadina iš snaudulio. Ir prieš mane išstimpa mimoza su švirkštu rankoje. NENORIU, ADATA IR AŠ – NESUDERINAMI! Velniop juos, velniop vaistus, velniop vyrą, velniop šitą pasaulį…
Aš verkiu didelėmis ašaromis, pakibusi vyrui ant kaklo, jis mane per prievartą vedžioja po palatą, kad tik neužmigti. Gydytojai svarsto ar man suleisti vaistus ir duoti pamiegoti, bei gimdyti savomis jėgomis, ar sukišti mane į karštą vonią ir paskatinti gimdymą. Kažkas išbėga… nelabai suprantu kas. Sutinku su visomis pasaulio adatomis, visais įmanomais vaistais, tik tegul viskas liaunasi…. Pavargau kentėti. Noriu namo, pas mamą…duokite man ko nors…. Verksiu. Vaistų neduos, per vėlu, nubėgo vandenys, kažkas pasveikina vyrą, kad jis greitai taps tėčiu. Mane pasodina ne tai ant stalo, ne tai fotelis, leidžia viena ranka įsikabinti į kažkokį gelžgalį, kita ranka – į vyrą ir tegirdžiu pro rūką komandas: “stumk, stumk”….
Dieve koks grožis, koks grožis guli man ant krutinės, ko jis taip verkia? Juk čia aš, jo mama. Mama…Kaip aš jį myliu, ne ne neneškite, mums taip gera abiems, tegul jis paguli čia su manimi…. Vyro veidas šalia, visas ašarotas… Aš myliu jį, myliu visa savo esybe. Visa kita nesvarbu.
.
.
.
.
.
.
.
.
6 valandos ryto. Nesimiega, šliaužiu pasieniais koridoriumi, eilinį kartą gąsdinu seseles.
- Mama, labas. Ką veiki? Kaip tai miegat? ….

na ir kantrybe...nepavydetina, kai tokia didele baime privercia taip kentet...Smagu, kad pats finalas puikus

puikiai papasakota. Super!!!!!!

Labai fainai aprasyta istorija

Na ir iškalbingumas

labai patiko tavo pasakojimas
o kodėl davatkom neleidi skaityt? manau ir jom patiktų

Labai grazi istorija

smagu buvo skaityt
sekmes jums

nostalgiška istorija

nu tai fainai parasei .... pati geriausia istorija ...

SUPER SU TUO IR SVEIKINU

ilga,bet puiki istorija

Kada jau visa tai buvo ... 10 metų prabėgo
Tai buvo tais laikais, kai Pampers ir Bambolino buvo prabangos prekės, o ir jas perkant sesutės gąsdino visais įmanomais pragaro prakeiksmais (pvz.: kad vaikui rahitas nuo jų išsivystys )
Dabar aš pati sėdžiu ir laukiu to laiko (kuris irgi jau nebe už kalnų, jei ir toliau laikas tokiu tempu bėgs), kai teks (galbūt) sūpuoti savo atžalos atžalas

Anūkai už mus atkeršys!

Kažkodėl akys sudrėko... Gal Brightness ar Contrast kompo ekrane sureguliuoti - aš visi ne jautri

Ech ... kada mano pupuliukai bus tokie dičkiai...

Pažadu, bus Laikas bėga nenumaldomai greitai. Atrodo dar sūpuoji visišką mažą kamuoliuką, kuris negali net žingsnio žengti be tavęs. Bijai laikyti rankose, nes jis trapus kaip porcelanas. Akys žvelgiančios į mažą pupuli su visaapimančia meile ... ir po kiek apsidairai - savarankiškas žmogus, beeinantis savo gyvenimo keliu. O pati lieki tik kelio gidas, kuris tegali patarti ką ir kaip daryti.

Ir pasijuokiau, ir pamasciau... As tai skausmo ir, kad kazkas ne taip atsitiks labiau bijojau, negu adatos, todel viska dariau ka man liepe ir leidausi ibedziama Tik kai 3 paras tos adatos vis neistrauke, kol nepasiprasiau, tai buvo nekas... slykstoki dalykai, bet del leliu verta pasikankinti. Sekmes laukiant anuku o gal dar viena, kad laukti nereiktu?

parasyta super, juokiausi nerealiai

perskaicius neimanoma nesisypsot.sveikinu

Labai gera istorija. Juokiausi...

Šauni istorija O finalas dar saunesnis.
As taip pat paniskai bijau adatu,svirkstu ar kaip dar juos pavadinti.Jau gimdykloje seseles ir gydytojas grasinau, kad nedrystu manes badyt taciau taip nutiko, kad durio neteko apturet,veliau sesele sake, kad viena karta is kart po gimdymo bakstelejo,bet as matyt jau is tos laimes nieko nepajutau,nes laikiau spurgiuka ant ranku

labai sauni istorija , aukit diduciai ir sveikuciai

Gražiai papasakota
O ligoninėse reiktų tvarką keist ir priimamąjam gimdyvių neklausinėti kvailų klausimų.Manau,visa reikalinga informacija surašyta yra nėščiosios lape.O koks skirtumas ten joms koks mano išsilavinimas,kiek man metų,kiek vyrui,kur jis dirba ir t.t. Negi viso to negalima paklaust vėliau?!

Už geležinę kantrybę
Perskaičius istoriją abejingų turbūt nebelieka

Na pas tave ir jegu daug,kad tiek sugebi istverti....
O siaip tai

na ir kantrybe pas tave

apsiverkiau

kaip man patiko tavo istorija ir dar kaip šauniai papasakota, skaičiau su malonumu

Neverk
Ir taip drėgna

Super,ypac pabaiga. Net ashara ishspaudziau

Labai jaudinanti istorija. Galėtum knygas rašyti, labai gražiai viskas aprašyta.

Nemoku taisyklingai lietuviškai rašyti. Labai jau daug reikia stiliaus klaidų taisyti

Tikrai smagiai parasyta istorija pasirodo ne as viena tokia adatu bijotoja O kantrybe pasirodo gali vis delto gelezine buti

Niu va vistiek visos kancios neveltui... Uztat dabr dziaugiates tuo mazu stebukleliu...

Kur jau ten mažas
Tuoj namo vestis mergas pradės

Super istorija

Kaip smagu skaityti tokias istorijas, kuriose ne gailimasi saves ir megaujamasi patirtu skausmu, o optimistiskai ir su geroka jumoro doze pasakojama apie svarbiausia pasaulyje ivyki. sekmes jums, aukit dideli ir stiprus

labai šaunus pasakojimas

Labai gražu

Tu mano likimo drauge
As kaip velnias kryziaus bijau adatu ir baime tokia didele, kaip tavo tik kai jau ner kur detis joms "pasirasau", kai mano manymu jau mirtis netoli
faina istorija

pasakojimo stilius super
ir istorija su graziu finalu

Grazi istorija

Nereali istorija Šauniai papasakota Sveikinu

nu super super istorija