aš turiu begalinę baimę eit į paskaitas , na man sesija prasidėjo turiu eit į naują grupę ir labai labai bijau, kai buvau mažesnė bijodavau kad per pamokas mane pakvies atsakinėt prieš visą klasę, daug kartų net ir puikiai pasiruošusi gaudavau dvejetukus, nes tiesiog neišdrysdavau išeiti prieš klasę , nors šiaip visada buvau ir esu bendraujanti, draugų netrūksta, mėgstu bendraut, bet šitoj srity man šakės tai labai kenkia mano gyvenimau, bijau kad nelikčiau be išsilavinimo kaip su tuom kovot, juk kažkoks būdas vistiek yra gal kokie vaistai

oi as tai turiu labai daug baimiu...viena is ju: kad kada nors susirgsiu kruties veziu...kazkodel kai dar maza buvau ir suzinojau apie sia liga ir pradejau bijot...sakyciau nelabai gerai nes gi buna tokiu dalyku kai labai ko bijai tai ir atsitinka,bet nieko negaliu padaryt...

As turiu gera buda bendravimo baimem (pravercia visur - tiek svetimoj saly, turint kalbos barjera, tiek paskaitose, tiek skaitant pranesima pries auditorija, tiek vedant konferencija...etc): reikia isivaizduoti, kaip elgtumeis tokioje situacijoje, jeigu butum drasesne, ir tada butent taip pasielgt
Kitas niuansas - jeigu turi kokia megiama zvaigzde, pabandyk isivaizduoti, kaip ji elgtusi Tavo situacijoje. Pvs, ar Jennifer Lopez bijotu atsakinet pries klase? Zinau, kiek kvaila, bet sako - veikia

man tokie dalykai nepadeda,čia jau turbūt gydymo reikia

Na ko Tu iskar gydymo Cia gi paprasciasias drvumas, kri turi iveikti Tu pati - daktarai neduos stebuklingos tabletes, kuria isgerus pasidarys drasiau
Pabandyk pasisneketi su vyru apie savo baimes, pati stenkis dazniau galvoti apie nerima keliancias situacijas: asisesk ramiai, patogiai, ir pabandyk isivaizduoti , kaip skaitai pranesima pries auditorija. Pabandyk isivaizduoti situacija kuo gresmingesne. KAs gali blogiausio atsitikti? Uzsikirsi? Kazkas nesidomes tuo, ka skaitai? Bandyk rasti baimes priezastis - ko bijai, anlalizuok, bet visa laik stenkis islikti rami. Galiasiai jau protou suvoksi, kad bijoti nera ko, ir gal rotas neleis bereikalingas baimintis Nesitikek, kad baime dings per viena diena - reiks ilgoko laikotarpio, ir svarbiausia - TAVO PACIOS PASTANGU. Pasikartosiu: baimes neiveiks gydytojai, tik Tu pati.
Sekmes

tai, kad aš iškart raudonuoju , drebėt rankos pradeda ir tt , aš pati nesuprantu ko taip pergyvenu , bet kiek stengiausi negalėjau nieko pakeist

aga ir man tas pats....siaip stengdavausi nekreipt demesio,bet juk buna kad kas nors salia taip nuskelia,mazdaug "ko cia kraskej sedi?" Tai dar labiau nesusipatoginu....O dabar tai net vengiu tokiu situaciju kad galeciau paraudonuot ir del to labai kencia mano bendravimas su zmonemis...Gerai kad nors mano draugui tai patinka...Jis sako kad tai pats zmogiskiausias zmogaus bruozas.

taip taip ir man tas raudonavimas stengiuosi to vengt otdėl irgi nekaip sekasi jei kas pasako pastabą dėl to

o as turiu baime viena kur nors eiti!taip nebaigiau studiju, nes drauge ismete, o as viena bijojau eiti, ilga laika nejau, sedejau namuose, meluodavau artimiesiems, kad sergu, blogai jauciuosi, atseit siandien nereikia, o galu gale isejau is ten destytojai labai pyko, bande atkalbet ir nesuprato kame esme...reikejo susirast darba, bijau, veduosi su savim vyra ar broli, noriu eit i sporto kluba, kirpykla, grozio salona, soliariuma, rubu nusipirkt ir t.t., bet bijau viena eit, o kiti neturi laiko vaikscioti kartu su manim...daug gyvenime prarandu dziaugsmo ir nesuprantu kodel as tokia priklausoma nuo kazko, siaip esu labai drasi, bet kai kas nors salia jauciuos saugi!

man su mokslais taip pat jau3 kartus atidėjau mokslus , dabar vėl sesija o eit bijau , taip bijau kad nebaigsiu mokslų

Su baimėm reikia kovot. Aš visada taip maniau ir manysiu. Baimių pas mane nemažai, lankiausi net pas psichologę, bet man jos požiūris nepatiko. Mane kelis kartus buvo užpuolę, smaugė, bijojau kur išeit, o eit tai ir univera, ir i parde tai reikia, o ji sako, paprašyk kada tave kas nors lydėtų. Kas mane lydės??? Negi skambinsi kursiokei ir sakysi pirma atvaryk iki manęs, o paskui varysim i unika. Kam jei taip vargt jei gyvena barake prie pat univero? Aš nusprendžiau kovot su savo baime, buvo sunku, bet aš jas ne visai, bet iš dalies įveikiu. Aišku sunku kartais būna išeit iš namų, nes mane tada pykint pradeda, vidurius sukt, tiesiog norisi likti namie, kad bloga nepasidarytų kokiam autike, bet aš vistiek einu ir nieko. Iš pradžių, tai kol ateidavau iki stotelės vos neapsivemdavau, bet vistiek ėjau.
Dėl raudonumo, tai irgi turiu tokių bėdų. Baisiausia, kad aš jau net nejaučiu kad raudonuoju (seniau, tai iškaisdavau). Konferencijose visada sunku būna pirmą minutę, o paskui kažkaip lengviau. Man irgi baisu atsakinėt prieš visus, bet kai pagalvoji, kad tu gerai moki, o kiti atsistoja pasitinkintys savimi, akis tik drasko, o ko klausia nieko nežino. Tai ko man bijot?

baimiu visada daug

as ne isimtis, buvo laikas kai taip pat bijojau is namu eit, o viena juo labiau, nes tiesiog bijojau visu zmoniu, atrode, kad visi manes nekencia nemegsta ir vien paziureje i mane jaucia panieka, atrode kad visi mane stebi ir kad neturiu kur pasislept nuo to
bet dabar ziurint - tai juokinga, zinoma ta baime dar manyje, bet tiesiog reikia sneketis su artimaisiais apie tai, su kuo tik gali ir ju nuomone dazniausiai itikina, kad taip nera, pakeicia poziuri bent truputi ir kartu nesijauti, kad esi tokia viena pries visa pasauli

labai bijodavau eit miegot
tiesioh mane stingdydavo ta mintis, kad visi zmones aplinkui pasaulyje dabar miega. kad niekas nera budrus, kad visas pasaulis dabar bejegis it kudikis ir bet kas gali nutikti.
bet as iveikiau ir tai
vaistas nuo visu baimiu - sneketi ir myleti.
jei myli visus aplinkinius, tavo pasaulis issiplecia ir neatrodo toks baisus

pabandyk atsisesti kokioj viesoj vietoj ant suoliuko ir kelias valandas stebeti zmones - kaip jie elgias, ka kalba ir pamatysi, kad visi jie tokie patys kaip ir tu, kokie jie mieli su savo mazom problemom ir juokingais dziaugsmais, tiesiog pamatysi kad visas pasaulis grazus ir nebus ko jo bijoti

O apie auditorijos baime yra tema cia

O kai niekas nepadeda... Galit anonimiskai parasyti i Janimo psichologines pagalbos centra

Bet man kazkodel vis atrodo, kad temos autore nori atsikratyti baimes pagal "gera recepta" ir be dideliu pastangu Deja deja, be pastangu sioje srityje nieko nepasiekiame

Aš vakarais turiu baimę kad palikau neužrakintas lauko duris ir atsuktas dujas... suku suku ratais vakarais aplink dujas ir duris kol nenusibosta ir save itikėju "ką, ar aš visai kvankšt, juk jau kokį trečią ar ketvirtą kartą žiurių..." tada einu miegoti. Namiškiai jau yprato, nors kaskart siūlo pas psichologą nueiti

nea, tu neteisi, pastangų aš dedu labai daug ir jau daug metų, kaip bandau įveikti baimę, todėl jau dabar ir užvedžiau tokią temą, nes noriu pažiūrėt kaip žmonės kovoja su savo baimėmis ir iš jų bandyti kažką dar mokytis, aš jau daug ką išbandžiau, daug apie tai straipsnių perskaičiau, manau kad jau turbūt daugiau nieko nebeįmanoma padaryt, negu aš padariau, išskyrus apsilankymą pas kvalifikuotą tos srities žinovą- daktarą, tik kaip ir dauguma žmonių stengiuosi kuo mažiau pas juos landžioti, kadangi mano gyvenime ir taip daktarų per daug todėl norėjau pabandyt tiesiog dar vieną būdą bendravimą su tokiais kaip aš, o jau paskutinėj eilėj bėgti pas daktarus

Mielos supermamos,

Turiu tokią problemą nuo pat vaikystės Kai turiu kokį negalavimą (kad ir koks jis būtų smulkus), aš pradedu išsigalvoti,kad čia man prasidėjo kokia nors baisi liga (dažniausiai vėžys)... Dėl to bijau darytis įvairius tyrimus, eiti pas gydytojus ir tt. , kad tik nesurastų ko baisaus. Na aišku einu, bet paskui labai bijau sužinoti atsakymą. O kai inete bandau ką nors paskaityti apie ligas, vos ne kiekvieną galiu surasti, nes kažkokie simptomai visada sutampa....

Gal Jūs galėtumėte patarti kaip būtų galima kovoti su tokiomis baimėmis ir ligų ieškojimais?O gal yra ir panašių moterų šiam forume, kurios įveikė arba bando įveikti "savidiagnozės sindromą"?

Užeik į skyrelį "Mūsų plepesiukai...žiema žiemužė-5 dalis"

Tikrai, šioje temoje daug tokių Aš irgi esu viena iš jų
Rimtai, mes daug aptarinėjam būtent šitą problemą ir drauge sugebam jos atsikratyti Labai padeda aptarti savo baimes tinkamoj kompanijoj ir baimės išnyksta.

sweika jaHarta, regis, busi linkusi i hipochondrija:)
ash irgi lygiai taip pat elgiausi, kai maza buvau. o dabar ish vis, kai tik sumazeja veiklos intensyvumas, pvz., per atostogas, tai ir pradeda skaudet ka nors, nors negaliu pasakyt tixliai kur:). po siu ziemos atostogu, net negaliu i mokykla eit, nes pazasty limfmazgis ar kazhoks gumbas jauchiasi:(
vasara panashiai buvo, tai tyriausi nuo kruties vezio, nerado, ir is vis nieko nerado:)
dabar vat eisiu i grybo gatve ishsitirt antra karta, nes gi neramu labai..
tik ka paskaiciau toki straipsni sena, kuris mane ramina. ten rasho apie hipochondrikus: "gydytojai gali itikineti, kad jiems nieko nera, taciau kol kosulys ar skausmas nepraeina, itikinejimams tokie zmones kurti. kadangi jox gydytojas, tyrimas negali suteikti 100 procentu garantijos, ka asmuo neserga veziu, issetine skleroze arba opa, hipochondrikas visuomet turi kuo maitinti savo juodzhiausia baime"
dar sako, kad tokie zhmones yra ishtroshke demesio, bet as nesutinku! nemegstu pas daktarus eit labai, bet nerimas didesnis, kad reix chemoterapijos ir t.t.
siaip cia rimta psichine liga, ir po daktaru apraminimo, po kiek laiko ji vel grizta:(
jauciu reix man pas psichologa pasilankyt, bet baisu kazhkaip.
o shiaip dar gydytojai kalti del tokiu baimiu, nes jie kai pas juo nueini, tai net neatsisuka chiupinedami, siuncia pas kitus ir tiek. mano lifmazgius tai tik kas antras daktaras pripazhysta, kad ten limfmazgiai, kas antras, kad ten raumenukai kazkokie. tai kur ta zmonijos paritits visgi, kad net tokio dalyko, kaip limfmazgiai, nezino??

Taip, taip ir aš vėžį sau buvau įsikalbėjus. Ir šiaip, būdavo, suskauda arba ima tirpti pirštas, tai aš jau įsivaizduoju gangreną ar jo nupjovimą Žiauru. Galvoju, kad man tai kažkiek susiję su fvaikyste. Buvau lepūnėlė. Man galima sakyt buvo įkalta į galvą, kad esu mažutė, silpnutė, gailima nuolatos ir tausojama, nors buvau normalus, veiklus, linksmas, neligotas vaikas. Tik užaugus supratau tai. O pagimdžius vaiką iš vis įsitikinau, kad esu tvirta ir labai stipri

O dėl gydytojų: aš kaip tik noriu kuo greičiau išsiaiškinti visus neaiškumus, kad nepergyvent be reikalo. Taigi, jei ima keistas nerimas dėl kokio nors skausmo ar savijautos- einu pas gydytojus arba šiaip ieškau informacijos. Žodžiu esu pusiau gydytoja

Bet negaliu sakyt, kad visiškai atsikračiau ligų baimių, beje ir dėl vaiko. Bet stengiuosi

Labas,
Kai prisimenu save mokykloje, tai buvau drovi ir baili. Raudonuodavau, kas 5 minutes, vienu momentu, net vaidenosi, kad visi tik ir stebi mane ir apkalbinėja. Buvo baisu, negalėjau pagalvoti apie pamokas (sėdėdavau plaukus ant veido užsileidus), namuose ištisai bliaudavau. Pasakyti kam nors buvo gėda. Žinojau, jei savęs nesuimsiu - išprotėsiu. Pradėjau nuo fantazavimo, stengiausi įsivaizduoti save gražią ir "šustrą" (nes tik nepasitikėjimas savimi ir privedė prie tokios būklės), susitapatinti su kokiu nors man patinkančius žmogumi. Vieną dieną buvo persilaužimas - kažas papylė žibalo į ugnį su pasakymu : kodėl jis į tave taip žiūri? Tada aš agresyviai atsisukau ir įdėmiai nužvelgiau tą asmenį. Ir ką, jis nuraudo. Tada aš gal pasijutau nugalėtoja Kažką pajuokavau sutelkusi visas savo jėgas apsimečiau, kad man juokinga. Viskas taip ir baigėsi. Nuo tos minutės palengvėjo. Palaipsniui pradėjau tapti tokia kokią save įsivaizdavau. Raudonumas dar ilgai nepaliko, bet atsirado pastikėjimo savimi. Tapau linksmesnė.
Dabar jau daug metų nuo to laiko praėjo. Ta problemą įveikiau. Aišku gal ne iki galo, viduj dar sėdi baili mergaitė, kai reik į kokią valdišką įstaigą eiti ar šiaip vienai kur blūdinti. Bet kai pagalvoji tai baisiausia yra - kaip tave priims kiti žmonės, o tada ramiai pamąstai, o man tas pats, nes čia jų problema jų mintys, tegu ir rūpinasi. Gal kas pasakys, kad egoistiška, bet kaip gi kitaip save įveikti, reik įtikinti, kad esi pats geriausias pasaulyje ir jei kam nepatinka, tai jau jų problema. Ir tai viekia, patikėkit. Reik tik apsimesti prieš pačią save, kad esi kitokia, vaidinti kaip spektaklyje ir galų gale tikrai taip imi elgtis natūraliai. Na žinoma, tik reikia jausti ribas, kad monstru netapti

šiaip tai nugalėta baime, gal net ne baime o kompleku, mano fobijos nesibaigia turiu aš jų dar neblogą puokštę
pradėsiu nuo mažiausių:
Bijau šunų, palyginus protingai bet bijau. Jei neloja tai neiko sukandus dantis ir drebėdama praeinu pro šalį, taip save pratindama. Bet jei loja, tai einu ratu nors ir kilomentrą. O jei dar šeimininkas vedžioja palaidą šunį, kuris kiekvieną aploja, tai dar ir šeimininkui nuo manęs tenka porcija aišikinimo apie šunų vedžiojimo taisykles. Tai va, eidama kur nors vis svarstau ir dairausi ar šuo neišoks iš kokio kiemo.
Bijau aukščio, tai nelaipau į apžvalgos bokštelius, o namuose langus pajėgiu išsivalyti, bet nuleidus kojas per langa negaliu sėdėti.
Na o dabar tai pati juodžiausia, didžiausia mano fobija - vorai. Taip paniškai ir nesveikai jų bijau, kad net negaliu apsakyti. Įėjus į patalpą apžvelgiu lubas ir kambus - įvertinu ar nėra kokio voro. Neinu į lauko WC nes ten visada jų yra. Jei kambaryje yra voras, aš negaliu ten pat būti, žvilgsnis sukaustytas į vorą, visa drebu, pila šaltas prakaitas. Na o jei kas pajuokautų ir uždėtų vorą, tai mirčiau. Aš žinau, kad kvaila, kad jie nieko nedaro, bet negaliu net per TV ar į paveiksliuką žiūrėti - pradeda krėst šaltis, atrodo kad kiekvieną kojos judesį jaučiu ant savo kūno. Na žodžiu - žiauru.
Visai bandžiau su vorų baime kovoti. Na kaip visaip - stengiausi žiūrėti paveikslėlius, discovery, bet nieko. Kaip sako reik žiūrėti baimei į akis ir ji dings, bet jau šito negaliu nei tolimoj minties kertelėj pagalvoti. Iš karto - panika.
Parašykite, gal kas nors įveikėte tokia panišką fobiją? Labai norėčiau nors kiek ją sumažinti, nes bijau kad ko blogo pastojus nenutiktu pamačius vorą.
Labai laukiu kokių minčių

Labai auksinės mintys!
Papildyta:

Manau tiesiog negalvoti apie tai, nekreipti dėmesio, nesusikoncentruoti į tai. Nes tu pati tiesiog stengiesi tą savo baimę paaštrint (manau, nesąmoningai). Gal visų pirma pabandyk pradėti nuo to, kad įėjus į bet kokią patalpą tiesiog nesistenk jų ieškoti, o maloniai praleisk laiką su žmonėmis, pabendrauk su bendraamžiais. Juk žinai, kad čia yra namai, juose yra švaru ir vorai kiekvienam kampe nelaipioja. Tiesiog pratink save kiekvieną akimirką apie juos negalvoti - paprasčiausiai neprisiminti. Ilgainiui taps lengviau. Tada galėsi pabandyti pabūti vienoj patalpoj su jais taip pat negalvodama, kad jis kažkokiu stebuklingu būdu gali ant tavęs užlipti... Tiesiog ramiai pasižiūrėsi, kaip kažkas jį išmeta pro langą. O bandyti imti į rankas gal net ir neverta - jeigu tau nemalonu, tai kam tau to reikia?... O kada pradėsi lauktis pati pamatysi, kad atsiras žymiai svarbesnių dalykų, nei vorų ieškojimas... Bet žinoma, dabar save reikia pradėti ruošti, kad tiesiog jie tau nelįstų į mintis kiekvieną akimirką.

Beje, o tu į gamtą, į mišką niekada neini?? Juk miške pilna vorų! Kaip tada - irgi yra baimė?

Turiu ir aš tokią baimę, kai reikia važiuoti su mašina per didelį tiltą.nežinau kodėl, bet nagai į vairą susmenga ir nieko sau negaliu padaryti.Tik niekam nesakau, kad turiu tokią fobiją

As turiu panasia fobija. bijau sirsiu, biciu, kamaniu ir pan. Tiesa, esu joms alergiska siek tiek, bet mano baime didesne uz alergija Mama buvo pirmoji, kuri pradejo mane prie ju pratinti. Ji man padovanojo parkeri, ismarginta bitemis. Ilgai negalejau jo net i rankas paimti, bet paskui jis tapo mano mieliausiu. Dabar kolekcionuoju visus daiktus, ant kuriu nupiestos bites, o ir pacias bites-keramikines, pliušines ir tt. Bet.. Kai ateina vasara, jau pradedu zvalgytis ir drebeti, ar tik kokia dryzuotoji nepraskris pro sali Kolekcija nepadejo, bet labai stengiausi...O gal kam nors sitas budas pasirodys naudingas ir pades atsikratyti baimes. O jei ne, tai bent jau turesit grazia kolekcija

aš irgi turiu laaaabai daug fobijų: bijau vortų, bijau viena kur nors išeiti nes bijau nualpti (nors gyvenime nualpus nebuvau), bijau kraujo vėžio, bijau visokių kitokių vėžių (kai tik ką nors suskauda, tai iš karto pirma mintis - vėžys), ir t.t.

Aš visaip stengiuosi save nugalėti, bet.. mintys pjauna ir viskas. Jei nepasitiksinu, kad lubos ir sienos švarios, tai tada pradeda vaidentis, kad jau leidžiasi voras man ant galvos.
Nežinau, turbūt kai bijai tikrai leidi kažkokias elektrines bangas... Nes jei jau voras yra kambaryje, tai jis būtinai ateina ir nukrenta ant manes, na geriausiu atveju per rankos atstumą nuo manęs. Tai kažkokia nesąmonė, bet jau gal net 10 kartų taip buvo. Aišku tai dar labiau paaštrina mano baimes.
O gamtoje ir miške tas pats, akylai stebiu, apliką, o tankmėse tarp medžių viena nevaikštau, kas nors turi prasktinti kelią.
Labiausiai bijau laikotarpiu, kad neišgąsdintų koks voras ir nepridarytų nelaimių, todėl bandau save auklėti - pratinuosi prie mažų ir plonų voriukų. Imti neimu, bet iš tolo pažiūriu. Čia ir tai jau pasiekimas


Su kolekcija aš irgi bandau. Nusiperku kokį mielesnį vorą pasistatau matomoj vietoj, paskui bandau prisiliesti. Bandžiau nuotrauka ant stalo laikyti. Tai gal kokį mėnesį krūpčiojau vien akiai už jos užkliuvus, bet paskui apsipratau. Priprantu prie to netikro, bet .... tikri kas kita. Bijau toliau.

norint įveikti baimę, reikia žinoti jos atsiradimo priežastį, nuo kokio įvykio pradėjai bijoti, tada apgalvoti ar buvo verta to išsigąsti, gal tai nieko tokio aš irgi vengiu vorų, ir šiaip visokių vabaliukų (net musės), neesu gyvenime rankoj laikius slieko, po vieno vaizdo negaliu net stovėti vietoj, kai prie kojos yra varlė, bet nepavadinčiau viso to baime, tiesiog man šlykštu

Labai gera mintis ir aš jai pritariu, tik...Visas vasaras leidau pas senelius, kur basa lakstydavau ir širšių vajei kiek buvau prisigaudžiusi ir nieko. Neatsimenu, kad būtų didesnė alergija užpuolusi ir kas nors tokio panašaus. ale va baimė yra ir tiek
Dar turiu baimę lipti žemyn laiptais be turėklų. O nuo jų niekada nesu kritusi.
Bent jau mano atveju šita teorija nepasitvirtina bet mintis man vis tiek patinka

tai tu visai niekur viena neini? Tai vat pas tave yra ligos baimė-arba kitaip tariant baimė dėl sveikatos. Kartais ir man ji paūmėja

išeit išeinu, o kaip kitaip, bet išėjus pradeda svaigti galva ir pradeda vaidentis, kad tuoj nualpsiu Vienu žodžiu, kankynė.
O kai ką nors ne taip pajaučiu, tai iš karto lekiu pas gydytojus darytis tyrimus ar tik ko nors nėra. Taip jau esu beveik visą organizmą išsityrus, bet nežiūrint to, jei tik kas tai kokius nors tyrimus kartojuos.
Šiaip tai tokia savijausta labai alina.

o as esu klautofobike-bijau uzdaru patalpu, bet tai manau pakankamai rimta, nes jau 10 metu nevzaineju liftu ir kasdien lipu i savo 7 auksta bet zinot as taip bijau visu mazu patalpu, kad galeciau ir i 35 auksta lipti

Man tas pats atrodo aš pati sau žiauri gydytoja. Kaip jau kažkur skundžiaus labai skauda galvą ir jau pastoviai. Taip kartais staigiai suima. Atsibodo ryti vaistus, sakau reikia pas gyd. apsilankyti, padarys tyrimus, blogiau nebus bet aš jau dabar bijau. Įsivaizduoju vėžį ar smegenų auglį, va kažką panašaus. Net info internete iškojau, pasižiūrėjau simptomus ir jau man keli atitioko juokas juokais, bet visko gali būti.. (tpfu tpfu tpfu)

Maniau, kad as viena tokia baile, hipochondrike Pasirodo, yra dar man prijaucianciu Kiekvienas limfmazgis man asociuojasi su veziu, maudimas pilve - su zarnyno/ginekloginemis ligomis ir t.t. Kartais net bandau save sugedint, kad negalima staip, dar rimtai liga kokia prisisauksiu taip befantazuodama Geriausia buvo, kai pasidariua www.sveikas.lt testa sveikatos, tai kiek man visko tiko, tokia ligone Nezinau, ar kada atsikratysiu as ligu baimes...
Beje, pas gydytojus irgi siaubingai bijau eiti, tik i poliklinika izengus sirdis ima dauzytis kaip paselusi, terapeute visada siuncia kardiogramos darytis, kuri nieko neparodo, nepadeda jokie aiskinimai, kad man stresas vien i poliklinika ieiti, jau nekalbant apie apziuras ir tyimus...

Na as irgi turiu nemazai baimiu, ir kas man nepatinka, kad ju vis daugeja ir tokiu nesamoningu.
Nuo vaikystes bijau voru paniskai, o siaip i rankas galiu paimt visokiu vabalu ir gyviu nieko, o vorai tragedija.
Taip pat nuo vaikystes bijau vaiduokliu, nors aisku nei vieno nesu sutikusi. Kai mire senelis nuo to laiko pas mociute nekeliau kojos, negaliu eiti ar pravaziuoti su masina pro kapines nei diena na o apie nakti nera nei kalbos. O jei tenka prasukti pro kapines tai spaudziu kiek variklis leidzia ir negaliu pasiziureti i veidrodeli nes atrodo, kad ant galines sedynes jau kazkas sedi, taip pat vakare niekur iseiti negaliu ir pasilikti viena nes zinau kad jokios spynos neapsaugos nuo numireliu. Jus neisivaizduojat kaip apsunkina gyvenima
Paniskai bijau skristi lektuvu, o pirmojo skrydzio nekanriai laukiau isivaizdavau kaip fainai bus, dabar kiekvieno skrydzio metu isterikuoju palaidoju save
Bijau kamsciuose stoveti ant tilto ar po tiltu, mane is karto pila prakaitas darosi negera, nors tokiu dalyku neisvengiu
Taip pat bijau kai kas nors vairuoja sedeti keleivio vietoje, nors pati uz vairo jauciuosi puikiai.

Aha, ir man taip buvo... Bet kažkaip stengiausi su savimi dirbti ir dabar jaučiuosi jau žymiai drąsesnė. Man dar padėjo ir labai sunkios neišvengiamos situacijos gyvenime, kada aš privalėjau padaryti vieną ar kitą dalyką, nors ir man buvo baisu... Tada net negalėjau pagalvoti, kad aš to nepadarysiu, bet jei ir užeidavo tokios mintys, tai manydavau, kad jeigu jau šitą iškęsiu, tai tada jau bet ką galėsiu. Ir ką - iškenčiau! Ir dabar tikrai jau žyyymiai daugiau galiu.

Taip, tai alina beprotiškai... Bet tiesiog žinok, kad tai įveikti įmanoma! Bet svarbiausia, ką turi suprasi, kad tai įveikti turi tu pati!
Papildyta:

O taip tai nesakyk... Tokie dalykai dažniausia išlenda iš pasąmonės, taigi sąmoningai tu gali jų nesuvokti. Gal kada nors vaikystėje ar tiesiog praeity matei nuo laiptų krentantį žmogų, gal būdama maža išsigandai širšės įgėlimo sukelto skausmo, gal matei kokį nors filmą, kuris tave paveikė... Priežasčių gali būti daugybė, bet tavoji vis tiek yra. Kažkokia. Tiesiog tu dar neišsiaiškinai, kokia.

Gal ir tavo tiesa Šiaip širšių bijau gal dėl alergijos ir nuo pasakojimo, kaip nuo alergijos vos nenumirė širšių sugelta mano promočiutė.
O dėl laiptų tai nieko neatsimenu. Gal iš tikrųjų tai buvo labai seniai. Tik prisimenu pirmą kartą, kai pajutau baimę. Per fizinio pamoką liepė šokinėti per suoliuką. O aš matau, kaip šoku, užkliūvu ir krisdama smarkiai užsigaunu. Ir nešokau Paskui jau mokytoja net nebeversdavo, nes žinodavo, kad bijau. Tas suoliukas man kažkaip asocijuojasi su baime lipti laiptais, bet iš kur ta baimė

Paniskai bijau aukscio.Greitai vaziuosiu i kalnus, dukra isprase, nezinau ka as ten veiksiu

Pas mane baimes gal nera labai dideles, bet vistiek ju turiu


O mane tokios kankina kai iseinu is namu. Vis galvoju ar nepalikau ijungto lygintuvo ar kitu el. prietaisu . Jei pamirstu patikrinti pries iseidama, tai tenka grizti , nors visad bunu isjungus



Ant tiltu stoveti ir man nejauku. bet labiausiai bijau vaziuoti visuomeniniu transportu. Aisku ne visada, nes pati nevairuoju, bet jei vairuotojas vaziuoja greitai man pradeda galvoj suktis baisiausios mintys. Nezinau sita baime gal ir pagrista, ir siaip bijau papult i avarija.



O, galvojau, kad tik as viena del to psichuoju .



Turejau kazkada baime vazinetis liftais, bet taip jau atsitiko, kad isigijom buta 8 aukste. Is pradziu budavo nejauku, vis vaidendavosi, kad krentu, bet paskui pripratau ir jau nieko. Gyvenimas priverte atsikratyt sios fobijos.

Kad bijau aukscio, supratau po 2 metu aeroklubo lankymo ir suolio parasiutu (beje man tai buvo juokinga ir nieko baisaus)

cia ne baime, cia viena neurozes formu OKS, kitaip obsesinis-kompulsinis sutrikimas.
placiau: http://www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/N...s_obsesinis.htm
ir http://www.agora-fobija.lt/default.asp?DL=L&TopicID=26&Code=
sekmes.

Na, o man palengvejo, kad ne as viena tokia bijotoja esu. Siaubingai bijau voru. Tiesiog paralyzuoja ta baime. Draugas augino vora pauksteda (kaip namini gyvuneli) , galvojo, kad as cia siaip truputi bijau, tai norejo man ji uzdeti ant peties, nes pats taip nesiodavosi po kambarius. Nieko sau, plastakos dydzio voras ant peties - koks grozis! Tada supratau, kokio dydzio mano baime yra, nes buvau pasiryzus sokti pro langa ir klykiau skerdziamo parso balsu Net mazi voriukai yra baisus ir nieko jau cia nepadarysi.
O kad raustu, pradejau nebesigedyt po to, kai bernai pradejo sakyti komplimentus, kad tai labai seksualus bruozas siais laikais

ir as truputi bijau bijau aukscio ir gylio. anksciau net uzlipus ant kedes kojos drebedavo kaip epuses lapai, dabar dreba tik jei kede nestabiliai stovi. kazkaip aukscio dabar maziau bijau, bet vis tiek
o gylis .... brr. kazkada truputi skendau baseine, paslydau ir murkt i ta giliaja dali. ir nuo to karto viskas. dar maza buvau. tai baseine visus pratimus darydavau tik iki giliosios dalies, toliau siukstu, o apie ardyma ner ko kalbet. karta maudemes su draugais upej, tai kazkas uzsimirses (visada ispeju, kad manes netrauktu i tuos zaidimus, kur "skandinasi") murkt mano galva po vandeniu. tai pamenu kai iskeliau galva tai net pazaliavo akyse, viskas pradejo aplink plaukti, perbalau, nors ir siaip mano oda gan balta, bet tikriausiai atrodziau baisiai, kad ir pats tas zmogus isgando, ir emiau visa drebeti, tiesiog kalatotis aisku maudynes baigesi ta diena. ir dabar apsimetu, kad nelabai megstu maudytis, ar vanduo per saltas, kai yra daugiau kompanijos.

aš ir įsipaišau į šitą draugiją ir tikiuosi, kad klystu, bet man už kiekvieno kampo vėžys vaidenas

Košmaras . Aš su jumis . Esu nepagydoma hipochondrikė, neretai pati savęs jau bijau. Per trejetą metų ( čia tiek laiko praėjo nuo tėčio mirties. Mirė jis dėl vėžio) buvau įsikalbėjusi ir "persirgusi" visomis įmanomomis ligomis . Pakeičiau tris šeimos gydytojas, nes kaskart atrodydavo, kad jos menkai manimi rūpinasi . Kiek tyrimų pasidariau , kiek babkių išleidau . Kas bjauriaisia, kad aš tikrai jaučiu fizinius negalavimus : man atsiranda mastopatiniai sukietėjimai, skausmai krūtyje- lekiu pas gydytojus ir meldžiuosi laukdama atsakymo dėl vėžio , kuris nepasitvirtina. Sukasi galva, tirpsta rankos- lekiu į poliklininką, rėkiu- insultas , patvirtina- neuralgiją, skauda dešinį šoną, įsivaizduoju kasos uždegimą ar net vėžį , neranda nieko, tuomet lekiu pas ginekologą, taip pat nieko, gal tuomet- inkstai?, lekiu echoskopijos- viskas normoj ir tam kartui skausmai....dingsta . Žodžiu, užburtas ratas, košmaras kažkoks. Kaip išsikapanoti? Tiesa, per tą laiką įgyjau realią skrandžio refliukso ligą, rūgštys baigia užgraužti, kažkokią vidurinės ausies ligą ( galva svaigsta). Nu jūs ten laikykitės, o aš irgi bandysiu imtis į rankas
P.S. Tiesa, padariau pažangą : mečiau užsiėmimą nardyti po sveikas.lt puslapius arba googlėje įsivedinėti simptomus, pvz. limfmazgių padidėjimas, galvos svaigimas, pirštų tirpimas ir t.t.

niu jooooooo aš tai karts nuo karto panardau po tokius puslapius ir nusprendžiu, kad infekcijos aš neturiu, bet vėžys tai jau garantuotas

ziurium kad cia musu bailiukiu nemazai
ziauriai bijau miegoti tamsiame kambaryje pas anyta, visuomet miegu su naktine lempa, pradzioje vyras nesuprasdavo manes, bet po truputeli susitaike, kad kitaip nebus
bijau aukscio, bijau nakvoti svetimuose namuose, jei kazkur baliavojam, mielai griztu namo, kad ir kiek valandu butu

aš tai siūlyčiau nepulti ir nepradėti ieškoti sau ligų. Paskui atrandama visokių būtų ir nebūtų simptomų ir "prikabinama" sau kokia nors liga (įtaigos galia)

As tai paniskai bijau skrydzio lektuvu
Bijau del to, kad po tokiu avariju sansai isgyventi yra lygus 0.
Taciau visokius filmus ar laidas, rodomus apie lektuvo katastrofas ziuriu net issiziojus.

O kaip pasveikt nuo sios ligos??? As ne tik sau baisias ligas issigalvoju,bet ir savo artimiems zmonems Nuolat gyvenu baimeje...

man taip pat kas uzeina skaudeti tai galvoju kad vezys bet paskui pagalvoju nepasiduosiu as nesergu jokiu veziu bet tokios mintys kartais ateina