Oho pamaniau, kad lygtais ir tos dienos būdavo, aišku labai keistos, bet viskuo kaltinau labai sunkia sesiją, egzaminus ir visus aplinkui. O pasirodo visą pirmą trimestrą pražiopsojau. Nėštumas prabėgo greitai, mat daug mokiausi, o vasarą tinginiavau. Bet kai atėjo išpranašautoji gimdymo data, sunerimau- o kur gi tu brangusis/brangioji? Ėmiau blizginti viso namo kampus, tąsyti fotelius (ot smegenėlės), valyti langus- niekas nesuveikė. Tada nuvažiavau į ligoninę prisistatyti gydytojai, kurią mačiau pirmą kartą (gimdyti norėjau provincijoj, o ne "Mažylyje" kaip priklausė, nes vyras buvo išvykęs, taigi teko visai atsiduoti i uošvių ir jų rajono gydytojų rankas). Sakau- darykit gi ką nors, man jau kaip ir laikas....Na gerai, susitarėm rytdienai susimatyt ir nebeišsiskirt be rezultatų (vaiko). Rytdieną atsikėliau visa pasiruošus ir morališkai nusiteikus pagaliau pagimdyti (pagal grafiką vėlavau jau 5-ą dieną, nervai nebelaikė). Uošvis (ūkininkas) pasikrovęs mane ir pilną bagažinę šviežių daržovių tai provincijos ligoninei (kad martelę jų virtuvė čiki maitintų) nuvežė gimdyti. Na apžiūrėjo mane, paguldė su kitom nėščiosiom į paprastą palatą ir pradėjo leisti vaistukus kas 0,5 val. Ateina, sako- skauda? nea...Tai turbūt labai kenti ir nieko nesakai?...Mintyse tik viena mintis- uj, gerai, turbūt aš iš tų nedaugelio moteriškių, kurios nejaučia skausmo...gerai...reikia žurnalą paskaityt...Na tai pagulėjau visa patenkinta 2 val., sako- einam, pažiūrėsim. Stryktelėjau nuo lovos ir sustojau- nebeisiu, man kažkas bėga. O ten ne kažkas, o tik gleivių kamštis. Sako eik, eik, nesispyriok. Kitos moterėlės iš palatos žiūri akis išpūtusios (visos dar mažame nėštume, o aš gi čia jau gimdyt ruošiuos- tai lyg ir mokytoja kokia, pavyzdį rodau, tai spyriotis negražu). Na gerai jau gerai, nuėjau pas gydytoja, o gi paėmė vandenys ir nubėgo jau besigrožint mano nuogomis kojomis. Na tada jau viskas ir prasidėjo- skausmas kas 5,4,3 minutės, tarpuose tarp skausmų jaunutė slaugutė dar darė man "šukuosena" bei klizmą žiūrėdama tokiomis užjaučiančiomis akimis, kad net nepykau. Paskui visą gražią apsirengusią pagal nuolatinę nėščiųjų madą su suplyšusiais valdiškais naktiniais nuvedė i gimdyklą. Ten per vidurį kambario lova, gimdymo stalas, o pasieny spintelė su vaistais. Paliko mane vieną. Na būnu, vaikštau, skausmą dar kentėti galiu. Paskui vis dar vaikštau, vis dar viena, skausmas jau labai didelis, galvoju na niekas negirdi- truputi parėksiu, nes labai skauda. Rėkdavau vienodais tarpais, t.y. 1,5 rato apeinu apie metalinę lova, įsikimbu į jos galus ir parėkiu...kaip tigras arba ar baisiau. Na parėkavau aš taip valandžiukę, palaksčiau apie tą lovą, pabandžiau prigult- nea, jau geriau lakstyti, nes skausmas nežmoniškas. Pasimaišė man po kojomis ta stiklinė spintelė su vaistais, galvoju spirsiu į ją. Na bet susivaldžiau. Žvilgteriu per langą- vaikšto visi išsišiepę, linksmi be rūpesčių, nekenčiau visų...Na ir atėjo tada pas mane visa brigada- akušerė, gydytoja, seselė- sako nagi nagi, pažiūrėkime...Sakau, gal nuskausminkit? Na ne, brangioji, jau lygtais ir nebereikia, nedaug liko sako...Gydytoja- aga, statom lašelinę. Imu protestuoti, kad aš jau geriau palakstysiu, nes labai bijau švirkštų, bet protestas buvo atmestas...Ant gimdymo stalo viskas ėjosi kaip sviestu patepta- aš stenėjau, gydytoja lenkė mane pusiau, akušerė dirigavo vaikeliui, seselė laikė lašelinę ir pasakojo padrąsinančias istorijas kaip anksčiau moterys linų laukuose pagimdydavo ir eidavo toliau dirbti:) Per tą sumaištį nieko doro nespėjau nei pajausti nei suprasti, nieko neskaudėjo, kada stangintis nejaučiau, tik kažkas išplaukė iš manęs ir viskas, neplyšau, nekirpo. Ogi sveikinam, sūnus...Taip po 3 valandų ir 10 minučių veiksmo aš tapau mama...jergutėliau, laimei nėra ribų, mano zuikis visas toks fainutis, gražuolis, blondinas, mėlynakis, glaudžiu prie krūtinės visa apsiašarojus. Kaip ir daugelis pagimdžiusiųjų kažką nusišneku ne į temą ir paprašau daug gerti, nes per gimdymą nedavė nei lašo, o tik vilgė lūpas šlapiu bintu, kas mane labai nervino... Pasakiau, kad gimdyčiau dar ir dar kartelį, gydytoja žvengia- kur gi negimdyti, viską mes už tave padarėme, gulėjai kaip karalienė, tave ir surietėm kai reikėjo ir dūsavom į taktą Na ir visa delegacija išeina. Palieka mudu su Mantuku gulinčius- mane ant gimdymo stalo užklotą šiltai, o jį suvystytą po lempomis irgi šiltai. Zuikis charakteriu visas į mamytę- rėkė ištisas 2 valandas po gimdymo. Na sakau, neverk Mantuti, o seselės: jei verkia, vadinasi sveikas, tikras Pavarotis. Taigi gulėjau visa laiminga ir klausiausi savo kūdikio verksmo, kuris tuo momentu man atrodė lyg jo sveikumo įrodymas. Po poros valandų atsikėliau, nusinešiau savo vaiką į palatą, nuploviau kakutį, išklausiau paskaitėlę apie maitinimą ir vyniojimą į vystyklus...ir taip prasidėjo mūsų gyvenimas dviese, o po 3-jų savaičių į savo kompaniją priėmėm ir tėvelį grįžusį iš daugelio studentų parduotų vasarų šalies, kuris visgi pataikė paskambinti būtent TĄ dieną, kai pasaulį išvydo jo sūnelis ir sužinoti šią žinią.Šiandien Mantas jau visas kavalierius- blondinas, mėlynakis, dainorėlis choristas, mamytės pagalbininkas.
Labai graži istorija.
Nu šaunuolė mamka! Labai kūrybinga, žodžio kišenėje neieškanti, skaičiau išsišiepus. Dar tokio trumpo gimdymo neteko girdėt. 
. Ir net nesitiki, kad gimdei taip seniai 
, atrodo tarsi vakar būtum pagimdžiusi, nes visi įspūdžiai tokie ryškūs, švieži 
. Bet... pagaliau išaušo ta diena, kai mama vėl tapo mylinti ir mylima 
. 20 savaičių jie laukė dukrelės, tai netgi patvirtino ir gydytoja. Prisipirko suknelių ir visokių mergaitiškų grožybių. Per kitą apžiūrą Julytė (tokį vardą buvo išrinkę) tapo Juliuku 
. 
ir skaitė "Panelės" žurnalą. Buvo visai neįdomu, nebuvo kas veikt. Niu niekur nedingsi, reikia gal pradėt gimdyt... ir tada iš niekur nieko prasidėjo skausmeliai, kurie buvo fiksuojami "Panelės" žurnalo puslapyje. Reguliarumas tragiškas, bet visgi gerai, kad nors kažkas jau vyksta. Ateina gydytoja, pamatuoja tonus, sako- 6cm. Mama jau prašo nuskausminti, nes gretimoj gimdykloj labai baisiai klykia moteris, ir darosi baisu. Gydytoja suleidžia vaistų pažadėjusi, kad valandą mamai bus gera. Nieko panašaus- po 5 minučių mama pradeda draskyti tėčio rūbus, paskui pasiekia ir nuogą kūną po jais... šnypšdama- greit kviesk gydytoją ir davai greit epidūrą man ! Gydytoja sveikina- jau 9cm, mamai nusispjaut kiek ten kokių cm, duokit epidūrooooooo. O epidūro gi jau negalima, bet mama sako, kad jai tegul niekas neaiškina ir greit nuskausmina 
. Aišku jos reikalavimai taip ir lieka neišklausyti, nes ir pati jau užsičiaupia, reikia stumti. 
Labai fainai aprasei abu savo gimdymus 
ir tęsinys smagus 
.
graziai ir linksmai tu 