Sveikos

Gal ir "nuvalkiota" tema, atsiprašau, jei kuri taip pamanysite. Bet aš vis dėlto tvirto atsakymo į būtent mano šeimą ištikusią situaciją taip ir neradau, todėl klausiu dar kartą: kokia Jūsų patirtis dėl isterijos "tvarkymo" (net nežianu kaip įvardinti)? Norėčiau, kad atsakytų vyresnio amžiaus vaikučių mamos, kurioms pavyko išgyvendinti isterijos priepuolius iš savo šeimos.

Situacija tokia: anksčiau sakydavau, kad turiu nuostabiai gerą dukrą, nes tikrai iki šiol nebuvo jokių problemų, nei kaprizai, nei ožiai, niekas nekankino. Jau nuo pat gimimo pratinau ją negauti ko nori balsu. Vienintelis dalykas, ką ji gaudavo balsu, tai yra mano krūtinė. Aš ją vis dar maitinu, bet dabar pieno ji paprašo jau kitokiais būdais. O šiaip, jei ko nors užsimaniusi pradėdavo rėkti, tas daiktas būdavo padedamas toliau nuo jos, atimamas arba išvis pakavojamas, kad nematytų. Balsu daiktų konkrečiai ji niekada negaudavo. Dėl to ir dabar kaip ir nėra problemos, nes jei negauna daikto tai ir nebecypia, žino, kad negalima.

Kitas reikalas yra "ožiai" dėl kokio tai veiksmo. Tarkime, nepaimu ant rankų kai ji prašo (aš ją šiaip daug nešioju, bet kartais būna situacijų kai matau, kad tai tik principas), arba neleidžiu jai sėdėti prie kompiuterio, ar jai pačiai neišeina kažkas padaryti ko ji nori, neišeina tarkim atidaryti kokios dėžutės, ar pan. Tuomet ji pradeda spiegti, kąsti kur nors, daužyti ką turi rankose ir t.t. Aš niekada nekreipiau į tai dėmesio (juk visi pataria nereaguoti į tokias isterijas), išeinu iš ten kur ji būna, palieku ją vieną ir tas daužymas ir rėkimas nesitęsia ilgiau nei tris minutes, jai iškart praeina ir ji sugrįžta pas mane lyg nieko nebūtų buvę. Bėda tik ta, kad tai kartojasi ir matau, kad tas nereagavimas nepadeda.

Visai kitas reikalas yra, kai mes išeiname į kiemą pabūti lauke. Čia yra kažkoks košmaras, su kuriuo jau nebežinau kaip tvarkytis. Vat lauke, man užtenka tik vieną kartą pasakyti ne, kai ji krenta ant žemės, riečiasi, spiegia dusdama ir išvis nemoku papasakoti pavyzdžiui einam mes pasisupti, o sūpynės yra kitoje gatvės pusėje. man reikia ją pervesti per gatvę, todėl noriu paimti jos rankytę, kad pervesti saugiai ir štai tada ji pradeda spiegti, mane mušti ir bėgti visai į kitą pusę. Ką man daryti???? cia tik pavyzdys, bet va taip jau tris kartus man buvo, kad stovėjau su ja spiegiančia gatvėje kurį tai laiką. O kas blogiausia, kad tai jai nepraeina, iš karto tenka neštis ją namo, nes jau nebenukalbinsi nei paukštukais, nei kačiukais, nei sūpynėm, nei debesėliais.

Ką patarsite man daryti? Ar jai nenusileisti? Ar eiti tik ten, kur ji veda ir laukti kol pavargs?

Del daiktu metimo tai gal kuris seimos narys netycia numete susinervines ir dukra pamate ir atkartoja.O del griuvimo ant zemes tai ignoruokit.Ji tiesiog abndo Jusu kantrybe..
bet zinoma lauke ateina bobutes kokios ir pradeda dar moralizuoti kokia bloga mama ir vaikas..
Nu zodziu,Sekmes

Nusileisti tikrai visada negalima, nes taip ir reikalaus to ko nori... Bet gal pamėginti kompromisų ieškoti? jei neduosi rankos tai ir neisim, einam namo? ir t.t. Manau, kad su amžium viskas praeis...

Jo, galėjo pamatyti ir iš mūsų, ir iš senelių, ir iš kitų vaikų... Dėl bobučių ir kreivų žvilgsnių taip pat esate visiškai teisi.




Va dabar kaiptik pasirįžau bandyti tokį variantą, kad jei kartosis TOKS negražus elgesys, išsyk vesiu namo. Galbūt tai padės suprasti, kad aš nenusileisiu. Tikiuosi nes praeitus kartus taip ir gavosi, kad užsiožiavus ėjo namo, bet štai šiandien išėjus į lauką, situacija vistiek pasikartojo. Gal tik reikia daugiau kartų tai pakartoti

sveika pas mus lygiai tokia pati problema ir toks pat amzius as jau net bijau eiti i lauka,nes ji pastoviai eina ten kur negalima,daro viska priesingai jau kartais nebeatlaiko nervai tai ir per uzpakali duodu,bet tada dar blogiau kai pradeda rekti visa gerkle

perskaicius kai kurias temas,pagalojau jog ne viena as turiu vargeli.Tik kad pas man berniukas,o jie buna lyg ir labiau pasele..O vargelis toks kaip,kad griuvinai pavyzdziui ant zemes..cia tai siaubas,arba buna nepadarai to ko uzsigeidzia,tai gali ir pasimusti,na ir daiktus meto..vienas svarbesniu dalyku,tai manau demesio nekreipimas,siokia tokia bausme,bet davus suprast uz ka..

Užsispyrusios jūs abi. Iš principo neimat vaiko ant rankų. Kas čia – bausmė, apdovanojimas, galios rodymas?
Jei vaikas bėga nuo jūsų rankų, greičiausiai jau supranta, kad kažką uždrausite, sulaikysite, nebeleisite prie sūpynių. Imkit jį ant rankų kuo dažniau, imkit be jokios priežasties, imkit dėl to, kad jums malonu, o ne dėl to, kad išzyzė ar nusipelnė. Tegu supranta, kad mamos rankos – tai saugumas, o ne bausmė už blogą elgesį. Jam sunku suprasti, kodėl kartais tyčia neimat, o kartais net gaudot. Eikit prie sūpynių kitu taku, ateikit prie jų lyg netyčia, eikit suptis į kitus kiemus. Kodėl erzinat vaiką patraukdami nuo jo daiktus? Jei jam negalima imti, tai nereikia ir rodyti. Jei nelaužo, kam bausti atimant. Išėjimas iš kambario nebepadeda, nes vaikas jau moka pabūti vienas. O kodėl nepabandžius jai padėti atidaryti dėžutę ir tuo metu ramiai sakyti: „kai norėsi atidaryti dėžutę, pakviesk mane, aš tau padėsiu“. (Tai pakartoti gali tekti kelis kartus, kol atsimins.) Vaikas turi žinoti, kad bėdai ištikus suaugusieji jam ateis į pagalbą, o ne principingai išeis iš kambario palikę kapstytis vieną. Dabar jūs vaikui neparodot, kaip jam spręsti savo problemą, todėl ji ir kartojasi.
Vaikas galbūt nesijaučia saugus dėl jūsų elgesio, nes ne visada žino, koks bus jūsų atsakas į jo veiksmus, atimsite daiktą ar ne, paimsite ant rankų ar ne, ir ką padaryti, kad paimtumėt, tikrina, kas šį kartą stipresnis – ji ar jūs, na o kam 1,5 m. vaikui kompiuteris, geriau net neklausiu...

rimiale,

vaikas neprivalo " buti geras". normalus sveikas vaikas laksto, isdykauja, visur kisa savo smalsia nosi ir pirstukus, apipaiso sienas, sudauzo viena kita stikline, israuna mamos gele is vazono, taukuotais pirstukais nutapsnoja sekcijos stiklus, iskrausto stalcius ir ji istinka isterija, kai ko nors negali gauti. jei mano vaikai "butu geri", tai yra, niekada nieko nereikalautu, niekuo nesidometu, nerektu ir nelakstytu - kreipciausi i vaiko raidos centra, kad patiktintu, ar vaikas sveikas.

"geras vaikas" yra suaugusiuju reikalavimas, kad jau kudikis butu lyg mazas suauges - ir tai neimanoma, tai neadekvatus reikalavimas, nes vaiko mastymas, pasaulio suvokimas, gyvenimiska patirtis, fizine ir dvasine branda nera tokia pati, kaip suaugusiojo.

ka turi suprasti - kad vaikas PRIVALO dometis savo aplinka ir reikalauti jam idomiu daiktu, nes taip jis pazista pasauli. vaikas PRIVALO neklausyti tevu, nes taip jis auga ir tampa savarankiskas. vaikas TURI reiksti nepasitenkinima, kai ko nors negali gauti - nes kaip kitaip jis milziniskiems ir visagaliams suaugusiems parodys, kad turi savo jausmus ir nuomone?

priimk savo dukryte tokia, kokia ji yra - mazas, smalsus kudikis, kuriam reikia augti, bresti fiziskai ir dvasiskai ir tapti savarankiska mergina. kudikis, kuriam kaip gelei saules ir vandens reikia tavo pripazinimo ir meiles. mylek ja ir dziaukis buvimu su ja. daznai apkabink, myluok, glostyk, kutenk. buk lanksti ir zaisminga. leisk jai padeti tau buityje. neatiminek daiktu, o leisk imti ir padek ismokti, kaip saugiai su jais elgtis, kaip naudoti. leisk jai - pagal jos galimybes - valdyti savo maza gyvenimeli, rinktis ir spresti tai, ka ji jau sugeba. buk salia, kai jai liudna ar pikta - palikdama ja liudeti viena rodai, kad tau jos jausmai nerupi, nesvarbus, todel tie liudesio ir pykcio priepuoliai kartojasi...

o dabar kalbant konkreciai apie isterija gatveje.
1. NEGALIMA vaiko bausti ar ignoruoti.
2. NE praeiviu REIKALAS, kaip tavo vaikas elgiasi.

tavo uzduotis - 1. atlaikyti ir priimti savo dukrytes jausmus. 2. padeti jai nusiraminti.

kaip tai padaryti - gali pakelti savo mergyte ant ranku, nusinesti ja i ramesne vieta, kur jai butu saugu, ir pabuti salia, kol ji aprims. jei jai reikia - tegul gulasi ant zemes, rekia, spardosi ir tt. tiesiog buni salia ir saugai savo mergyte, kad neuzsigautu ar neuzgautu taves. kai apsiramins - tesiat kelione prie supyniu ar kitur, kur buvot suplanavusios, kur norejot eiti - jei dar toks noras yra.

svarbiausia - islikti ramiai, o vaikui rodyti uzuojauta, o ne pykti, reikia paguosti, nuraminti, o ne bausti. vaikai isterikuoja ne del to, kad nori suerzinti savo tevus, o todel, kad jie blogai jauciasi - tai pagalbos, o ne karo suksnis.

O jei nėra tos ramesnės vietos? Kas ta ramesnė vieta iš vis?
O jei gulasi į kokį purvą, kažin ar pavyks tęsti kelionę toliau, manau jau noras praeis, reiks eiti perengti.
Ragnez, čia iš patirties, kiek teko stebėti aplinkinius. Mano vaikai to niekada nedarė, nebuvo jokių kritimų,rėkimų viešose vietose, kartą dukra maža pabandė, nukrito rėkdama namuose, apsisukau ir nuėjau į kitą kambarį, daugiau niekada to nedarė, sūnus iš vis tokių dalykų nedarė. Ožiavosi, pyko, bet nekritinėjo,neisterikavo.
Noriu pasakyti, kad teko pažystamų tarpe stebėti tokius vaizdus, pasakysiu tokie vaikai neišauga, tiesiog jų isterija augant keičia formą, išreiškimo būdą, bet ji išlieka. Sakysim daug isterikuojanti mergaitė, išaugo į tokį elgesį, jei kas nepavyksta kaltina kitus, meluoja, nedraugiška, jei negauna ko nors užpyksta momentaliai ir juokinga kai 12 m. meta viską ir bėga namo, paskui jau po pusvalandžio lėtai ateina vėl, nes nieks nesivijo iš draugų, ir tie bėgiojimai tęsiasi ir tęsiasi, kaip mažas vaikas ko negavęs isterikuoja, ji nemoka valdyti savo jausmų, nemoka gražiai spręsti problemų. Atvirai pasakius su ja nedraugauja klasiokai būtent dėl to kaip jie sako amžino ,,užsišikimo dėl nieko''.

Fruzina, matyt vaiko ir tevu santykiuose yra priezasciu, del kuriu vaikas "uzsiciklino" ties vienu emociju reiskimu budu ir tiek. tokiam vaikui ir jo tevams is tiesu reikia pagalbos - padeti surasti ir pasalinti priezastis, verciancias vaika taip jaustis ir tokiu budu rodyti savo jausmus.

siuo atveju kalbam apie pusantru metuku mergyte, kurios mama labai bijo vaiko pykcio - ir kol mama netsikratys tos pykcio baimes, kol neismoks priimti vaiko jausmu, tol vaikas ir "mins ant nuospaudos", kaskart, kai bus tam pretekstas.

Aš sutinku su tavim Ragnez.
Tačiau sakau, kad reikia reguoti į isterijas, ta prasme negalvoti,kad jos išaugs, neišaugs mano nuomone, tik pakeis išreiškimo būdą. Ir reakcija į isteriją neturėtų būti tik saugojimas , kad vaikas nesusižeistų ar kito nesužeistų, o ėmimasis kažkokių veiksmų, be abejo ir analizuojant savo elgesį,juk kvaila pykti an tvaiko, jei viską leidžiat, ir vieną dieną jau to neleidžiat, tai aišku,kad vaikas isterikuos, o jei po tokios isterijos dar viską gaus dėl šventos ramybės, tai ko jam ir toliau taip nesielgt. Aš manau viskas turėtų būti pradžioje, pirmai isterijai ištikus, mama turi parodyti, kad valdo situaciją ir kad toks elgesys nepatinka.

atsiprašau, bet jūs visai manęs nesupratote aš sakiau, kad neimu jos ant rankų, kai matau kad tai jai principas, o ne man. Šiaip mes ir pietus būna kartu darom - ji pas mane ant rankų. Aš suprantu, kad jai įdomu, žinau, kad ji yra smalsi.
Dėl daiktų patraukimo, tai namie taip ir yra - viskas, ko jai negalima stovi jai nematomose vietose, bet tarkim svečiuose aš negaliu reguliuoti, kad jūs dabar kiškit viską į lentynas, nes mes ateinam. Ar tokiu atveju man išvis geriau su dukra į svečius neiti?
Dėl Jūsų komentaro dėl padėjimo irgi drįsiu nesutikti, nes mana, kad pakankamai aji padedu ir bijau, kad ta problema ir kilo dėl per didelio mano kišimosi į jos veiklą, nes daugką darydavau už ją.
Per kompiuterį mes žiūrime multikus per Youtube, bet ji labiau linkusi sėdėti prie jo, o ne žiūrėti juos iš lovos, dėl to ir baramės kartais



Už šį komentarą didelis dėkui



Už šį komentarą taip pat didelis dėkui. Aš ir bijau tokių pasekmių

Visu šimtu procentų -TAIP.
Visų pirma tokių svečių niekas nelaukia. Kitas dalykas vaikas pamažu turi būti mokomas elgtis svečiuose, būtent kartojant, nuo mažytės, kad jei elgiesi negražiai į svečius eiti negali. Aišku su amžiumi, nepasakusi to 1 m. vaikui, bet pamažu jam augant aiškinti.
Būtent pas mane taip ir yra nemoki elgtis svečiuose, sėdėk namuose. Svečių manai ne žaidimų aikštelė, todėl teks ir pasėdėti, ir patylėti, ir nelakstyti, jei tai nepatinka, sėdėk namuose.

Na, aš irgi esu tokios pačios nuomonės, todėl stengiuosi svečiuose pakontroliuoti ir pratinti, kad negalima viską imti ko nori. Kaip ir minėjau,pas mus dėl to problemų kolkas nėra, nes ir namuose ne viskas duodama, ko ji nori, tiesiog namuose viskas iškavota

jei ji neina ant supyniu nes JUS staiga sumastete ja ten nuvesti, nors ji pati net negalvojo, tai tada as ja pilnai suprantu isivaizduokit situacija - sedit ir ziurit labai idomu filma, paciioj idomiausioj vietoj ateina jusu vyras, ima jus uz rankos ir tempia parodyt pro langa kaimyno masina kuri jam patiko. Juk susinervintumet tai ir vaikas taip.
Kitas reikalas jei mergyte pati norejo ant supyniu, o paskui tokia scena iskele.
Kaip pati galvojat, del ko ji tas scenas kelia?
o del to ejimo kur vaikas nori...mes tai visada einam kur vaikai nori. Sunkumas tik tame, kad reikai suderinti dvieju vaiku poreikius su vienu isvis nematau problemos eit kur vaikas nori
Papildyta:

esu beveik isitikinusi kad nepades. Ji juk tada irgi dar daugiau kartu kartos savo elgesi.
Pabandykim suprasti priezasti.
Gal pastebejot koki desninguma, kada ji pradeda taip elgtis? Kokie dalykai isprovokuoja isterija?

isskyrus tuos atvejus, kai is tiesu reikia nueiti is tasko A i taska B.

Manau isterikuojantys vaikai yra labai emocingi. Tokie žmonės savo jausmus labai išraškingai parodo. Mano pirmasis sūnus taip pat krisdavo ant žemės. Suprantu , labai tampo nervus, bet reikia stengtis susivaldyti. Vengti svečiavimosi, kavinių, atrakcionų parkų (kur patirdavom tokias situacijas). Ir kaip viena mama minėjo labai padeda glostymas, mylavimas, žodžiu šiltas dėmesys. Dabar mano sūnui greitai 16 m, mėgstamas draugų ,geras vaikas. O emocijos tokios pat stiprios. Jei jam gera -visiems gera,jei jam bloga- visiems bus blogai. Tiesiog toks jau yra.Tokį ir mylim. Kantrybės mamytei.

Manau, kad su vaiku turėtų būti pašnekėta namuose prieš išeinant kur nors. Ir negali leisti vaikams „paimti viršų“. Jūs tėvai, jūsų ir valdžia. Negaliu pakęsti visokių „cackinimusi“. Kiek esu buvęs su mažais vaikais, jeigu man su jais išeinant pasivaikščioti prasideda isterijos, iš karto einame namo ir išvyka baigta. O kai mes išeiname kartu su mama to vaiko, ji cackinasi, vaikas isterikuoja, nori eiti per kitur, nors mes turime eiti per kitur ir panašiai. Negaliu tada žiūrėti, norisi prieiti ir sudrausminti. Bet...

Karta mum irgi buvo, kad sunus labai norejo nueiti prie fontano.Jau buvome netoli, bet vanduo jau matesi, mazasis jau neatsimenu del ko pradejo isterikuoti, neklausyti ka sakau.Tada apsisukom ir nuejom namo, ta diena nebesivedziau i lauka po to sykio tokiu oziu ar isterikavimu nebebuvo

Pradeda taip elgtis tuomet, kai man reikia paimti jos rankytę, kad pereiti per gatvę (pavyzdžiui), arba kai stengiuosi pasivėdėti ją man reikiama kryptimi. Žodžiu, lauke ji jaučiasi nepriklausoma ir nenori būti kontroliuojama. Per šias dienas kiek buvome lauke (po temos paskelbimo) tikrai pastebėjau, kad vienos mamytės komentaras (atleiskite, nepamenu kurios) buvo labai tinkamas - kai aš stengiuosi dukrą pasivėdėti į šoną, ar paimti rankytę, ji matyt išsigąsta, kad eisime namo ir dėl to supyksta.




Labai ačiū už komentarą



Matote, sunku dar su ja ir kalbėtis, ji dar tik pusantrų metų teturi ir suprast atrodo supranta, nes kalbamės daug, bet va kai išeiname, viskas atrodo išgaruoja jei po kokio ožio tenka grįžti namo, tai toks jausmas,kad jau laiptinėje ji supranta, kad einam namo dėl ožio ir glaudžiasi ir stengiasi lyg atsiprašyti, lyg nukalbinti grįžti, bet aš nelabai noriu nusileisti ir niekada negrįžtu į lauką. O namie parėjus po to lyg ir vėl viskas tvarkoje...

rimiale, pas mus toks dalykas kaip saugumas gatveje negali buti net diskutuojamas. Reikia eiti per gatve - duodi ranka. Isterija - imu/gaudau klykianti vaika ant ranku ir nesu (jei, kaip ragnez rase REIKIA kazkur eiti). O siaip pries pereinant gatve nuolat kalbu, kad gatve vaziuoja masinos, kad reikia paziureti i abi puses ir t.t. Vyresnele supranta ir problemu neturim. Mazoji dabar "gaudymo" stadijoje

hmm...isivaizduoju kaip nelengva...o ir visuotino recepto manau nera...

pridurti galeciau, kad vaikai visi skirtingi ir galima tik pabandyti prisitaikyti sau kazkokius elgesio modelius ar kitu patirti ir ieskoti nauju budu susitarti

tai jums apskritai kada nors pavyksta pabuti lauke? ar taip ir vaikstot iki gatves ir atgal?

tiesa sakant, tempti pusantu metu vaika namo vien del to, kad nedave rankytes einant per gatve - tikrai nesamone. paimkit vaika ant ranku, perneskit per gatve ir viskas. pasakot: "gatve vaziuoja masinos, vienai eiti nesaugu. duosi man ranka ar tave pernesti?" ir viskas. pereinat per gatve, paleidziat vaika. jei verziasi vel eit per gatve - paimat ant ranku.

mergyte gali klyt, plestis is glebio - tai normalu, nieko baisaus. vaikas tiesiog pyksta, nes jauciasi suvarzyta. kai pajus, kad nebijot jos pykcio - nusiramins.

o tas mamos uzsispyrimas - "neisim ir viskas", zinokit, man atrodo to paties lygio, kaip ir mergaites kaprizas. dveju metu vaikas gali neracionaliai del ko nors uzsisipirti. o kai taip daro suauge - atrodo tikrai kvailai. vis tik budami suauge zmones galim pasinaudot savo galva ir patirtimi ir rasti protingesniu sprendimu, negu "ahaaa, tu nedavei man rankos, tai dabar sedek namie!"

Mano vaikinui 1 ir 8 men., oziai irgi prasidejo..parduotuvej, lauke..namie..as antro vaikelio laukiuosi, tai taip sunku su juo susitvarkyti

Pabūti pavyksta ir kuo toliau tuo ilgiau
o mano užsispyrimas yra tik dėl to, kad namie man tai padeda. Ir tikrai nemanau,kad tai yra kvaila, nors dėkui Jums už nuomonę


P.S. į visus Jūsų komentarus atsižvelgiu ir stengiuosi naudotis patarimais, tačiau aš manau, kad šiais laikais vaikams duodama perdaug laisvės, todėl dabar pro mokyklą jau pro penkokus praeiti baisu, mano laikais taip nebuvo. Pamažu išnyksta pagarba vyresniam žmogui, deja.

Galbūt iš dalies ir nenusileidžiu savo dukrai, kad ji nuo pat mažumės suprastų, kad mama ir tėtis, kaip ir seneliai ar kiti suaugę žmonės, yra vyresni, juos reikia gerbti, negalima drąskyti jų veidu, ar kitaip mušti... Aš jokiais būdais nesakau, kad reikia vaikus mušti, laikyti uždarytus ar kitaip skriausti. Stengiuosi paaiškinti jai, kalbamės tikrai daug, tik, kad amžius pas ją toks, kad dar nelabai supranta apie ką čia ta mama


Aš tiesiog manau, kad vaikai turi turėti vaikystę, o vaikystė tai tikrai nėra "darau ką noriu ir kaip noriu". Na, bet čia jau kita tema, todėl jos netęsiu, tiesiog norėjau, kad žinotumėte dėl ko netaikau Jūsų patarimo palikti vaiką išreikšti pyktį gatvėje daužant delniukus į asfaltą, o stengiuosi išvengti to pykčio, nes to pykčio priežastis primityvi - mama nesutinka elgtis kaip dukra nori, o aš manau, kad ne visada mama turi elgtis tik taip, kaip dukra nori. Kai ji augs, daugkas atsisakys elgtis pagal jos norus ir ką ji darys tada? Taip pat puls mušti kitą, spiegti ir voliotis?

...

Kai mes einam i lauka, pries tai aptariam kur eisim ka darysim ir kai sulaukiu pasakymo, kad busiu geras ir mamos klausysiu tada iseinam.Kai reikia grizt namo neina.ateinam iki laiptines graziai.Nesvarbu ar salta ar alkanas, jau is anksto nusistates, kad reikia priestaraut.Ant asfalto nesigula, bet laikosi saugaus atstumo nuo manes.nesulaukusi kol pats pareis imu i glebi ir besispardanti rekianti nesu namo.islipus is lifto vel i glebi ir namo.Namuose dar verkia kokias 5 min.nenorom nurengiamas ir apsiramina tik nukreipus demesi kazkokia kita linkme, pasiulius jam idomu uzsiemima.

Del ejimo per gatve: paprasykite, kad vaikas jus pervestu per gatve.
-labai daug masinu,nesaugu, gal mano mielas vaikeli paimsi mano ranka ir padesi man pereiti per gatve.Tegul vaikas veda jus, o ne jus vaika per gatve.

Dėl gatvės - super idėja
Ačiū

Šiaip iš pirmo žvilgsnio visai puiku. Tačiau, aš manau yra tokių dalykų, kur neturėtų būti žaidimo forma, ta prasme turėtų būti nuo mažiuko mokoma, kad šioje vietoje tu privalai klausyti mamos (tėvų), pasirinkimo nėra, tai reikšia tu turi duoti man ranką ir saugiau pereisime per gatvę, ne vaikas vesti per gatvę turi tėvus, bet tėvai jį. Saugiai.
Aš turiu pavyzdį, kai mama labai dažnai nuo mažiuko vaiko lyg ieškojo kompromisų, kad vaikui įdomiau, tinkamiau būtų,nusileidinėjo, derinosi, vdovavo vaikas, bet nebuvo to, griežto žodžio, kad kai kuriose situacijoje už vaikus sprendimą priima tėvai ir viskas, dabar yra labai skaudžios pasekmės tokio auklėjimo, su vaiku nesusitvarkoma, gresia socializacijos centras, vaikas nesupranta kad yra mama, kad ji turi teisę spręsti kažką jo gyvenime, jos žodis jam nulis. Yra dalykų kai galima tartis su vaiku, prisiderinti prie jo nuomonės, tačiau yra dalykų kur derybų nėra, kur vadovauja tik tėvai.

na... manau, svarbiausia butent vaiko saugumas ir tai, kad vaikas aiskiai suvoktu, kur yra pavojus ir kaip jo isvengti. kiekviena taisykle turi priezastis: juk per raudona sviesa neinam ne todel, kad mus nubaus policija, o todel, kad galim patekti i gyvybei pavojinga situacija.

jei demesys bus sutelktas i tevu valdzios itvirtinima - tai viena vertus, uzmaskuos tikrasias taisykliu priezastis ir tikrasias taisykliu nesilaikymo pasekmes, antra vertus - liks noras maistauti, kovoti pries taisykles, kontrole, valdzia - ir toks maistas gali tapti nesaugaus elgesio priezastimi.

todel sioje situacijoje is tiesu nesvarbu kas ka veda per gatve - ar mama vaika, ar vaikas mama - svarbiausia, kad vaikas suvoktu - gatve vaziuoja masinos, jos pavojingos, todel reikia elgtis atsargiai, saugiai.

Žinokit, visada galvojau, kad su vaikais paprasčiau. Kiek giminėj augo vaikų, nei vienas nekrito ant žemės nei parduotuvėje kur, nei namie.
Bet, žiūriu, mano dukrytė tampa maža ožkyte (nors kristi gatvėj dar nesugalvojo). Bet gal dabar jos amžius toks (1m. 4 mėn)? Viskas įdomu, visko nori, ne visada suaugę supranta ją, pasakyt dar nemoka, nesupranta, kodėl negalima...
Bet kaip tų ožiukų rimtesnių neužsiaugint?

o ka daryt, jei paimtas ant ranku kimba mamai i plaukus, drasko veida ir jai, ir sau?

reikia tiesiog nekreipti dėmesio, įjungti durnių, taip sakant...jei nekreipsit dėmesio ir bejausmiu veidu duimsite vaiko rankutes ir priglausite, ožiai pabėgs...maniškę aš taip labai greitai nuraminu..

Tuoj pat paleisti iš rankų! Mamos rankos - vaiko saugumo zona. Būti iš jos išmestam - didžiausia ir efektyviausia bausmė. Be kalbų ir moralų.
Papildyta:


Absoliučiai nesutinku! Šitaip jūs tik išmokėte vaiką, ką daryti, kad būtų priglaustas - primiausia turi jus pamušti, padraskyti ir už tai būna švelniai pamyluojamas. Labai neteisingas žingsnis! Kodėl nepaėmus ant rankų vaiko tiesiog šiaip sau, iš meilės, dėl to, kad jums pačiai gera su juo? Kodėl mokote juos šitaip "išsimušti" bent truputį meilės?! Pakartosiu: imkite vaikus ant rankų kuo dažniau, o ne iš būtinybės!

Dėl "būti išmestam iš rankų" tai nesutinku, nes čia ir yra isterijos, kai yra daužoma mama tikslas - kad mama paleistų

O šiaip, kodėl Jums atrodo, kad mes neimame ant rankų,nemyluojame, nenešiojame? Aš pavyzdžiui vis da maitinu savo dukrą ir tarp mūsų tikrai dag švelnumo... ir pribėgimai prie krūtinės kiekvienas su prisiglaudimu, ir žaidimai su prisiglaudimais, nes jei kas gaunasi padaryti, tai paplojam rankytėm ir apsikabinam, bučkius duodam ir t.t. o ką jau kalbėt apie pabudimus po miegų, kai apie pusvalandį prasėdime apsikabinę, kol išsipasakoja (savo kalba), ką sapnavo. Užmiega irgi aišku mano lovoje, man ant krūtinės. dėl ėmimo ant rankų, paimu visada kai prašo, bet stengiuosi iškart atsisėsti su ja glėbyje, nes visgi 15kg nešioti nelengva . Bet kai matau, kad man atsisėdus ji pradeda mane mušti, stumti ir spiegti, tai suprantu,kad ne meilės reikėta, o panešioti. Tą ir vadinaus jos principu pirmame savo poste ir būtent tada jos nenešioju...

Pastebėjau, kad mamytės kažkaip nusiteikę, kad jau jei skundiesi, kad vaikas nervingas, tai mama kalta, nes švelnumo neduoda

rimiale, yra toks paradoksas - vaikas pyksta ant mamos, rodo jai savo pykti ir agresija ir kartu tikisi, kad mama nenusisuks, o pades ta pykti ir agresija iveikti, suvaldyti. vaikas pats dar to padaryti nesugeba. kaip tik tokio pykcio momentu mamos sugebejimas paciai islikti ramiai, priglausti ir nuraminti besiblaskanti mazyli, vaikui yra irodymas, kad mama ji tikrai myli, myli nepaisant to bauginancio pykcio ir agresijos. jei mama supyksta ir baudzia vaika (pvz principingai atsisakydama paimti ant ranku, priglausti ar net nusisukdama, palikdama kitam kambary ir pan.), vaikas lieka vienas su savo pykciu ir agresija, patiria, kad mamai nerupi jo jausmai, nes ji gali atstumti ji kaip tik tuomet, kai yra labai reikalinga.

jau sakiau - mamos uzduotis yra nuraminti ir paguosti vaika, padeti jam susivaldyti, o ne leistis i kara del valdzios. tai, ko vaikas reikalauja, gali skirtis - vieni vaikai neduoda rankos gatveje, kiti kaulija saldainiu, treti, kad butu nesami ant ranku - bet tai, ko vaik is tiesu reikia, yra paprastai tas pats dalykas - mamos meiles patvirtinimo. irodymo, kad mama myli nepaisant vaiko rodomu jausmu, kad mama yra salia ir padeda tada, kai reikia jos pagalbos.

Nesuplakim visko į vieną. Jums jau atsakiau ir galiu viską tik pakartoti, o vakar rašiau kitai mamytei.
Jūsų atveju - irgi jau minėjau - vaikas mamos glėbį kartais supranta kaip drausminamąją/baudžiamąją priemonę, o kartais kaip saugų prieglobstį, t.y. mamos rankos kartais nori apgauti, sutrukdyti, kažko neleisti, o kartais - sušildyti. Mano asmenine nuomone šitoks nenuoseklumas yra negerai, tai išderina vaiką, jis nesuvokia jūsų rankų tik kaip saugumo zonos. Jos jam reiškia ir kažką, nuo ko kartais reikia bėgti.

su teorija viskas tvarkoje. Bet kokie turetu buti nuraminimo budai? Kur yra ta riba, kai vaika is tikruju galima palikti viena nusiraminti? Ka daryti, jei nepadeda jokie demesio nukreipimo budai (zaislai, ziurejimai pro langus, eilerastukai, daineles, muzika)? Gal atsisesti salia spiegiancio mazylio ir tiesiog ramiai kalbeti, snekinti, bandyt glostyti. Bet jei taikosi tave spardyti? Drausminti? Glostyti? Ir kiek laiko trunkantis cypimas spardymasis yra normalu? 30min, 1.5 val - norma? Kada sunerimti? Kaip nutraukti tokia bukle? Juk nesugebejimas sustot isterikuoti sekina mazylio nervu sistema.(tiesa, as asmeniskai turiu tik viena tikrai patikima buda - multikai - bet sito negalu naudoti kasdien. Dalinkites prasom receptais, kam kas padeda. Ir labai domina, kiek laiko trunka tas isterijos priepuolis - gal tik 10min, o gal visa 1.5val?

O kaip ir nuo kada parodyti vaikui,kad mama supyksta, jai skaudu, nemalonu, liūdna dėl kažkokio vaiko elgesio? Jei aš glostau, raminu, myluoju, ir sakau,kad pykstu, tai ar tikrai pykstu? Gal vaikui tada visai gerai kai mama pyksta, nu jis tada gauna dėmesį, rūpestį, glėbį? Čia tas pats,kai pasakyti darbuotojui,kad jis blogai dirba, bet algą jis gaus gerą ir dar su priedu.


Aš manau jei su vaiku yra pakankamas ryšys , įrodinėti meilės jam tikrai nereikia, tai žodžiais nenusakoma, tas juntama, tą vaikas jaučia.

tik tuo atveju, jei vaikas pats pasirenka toki nusiraminimo buda.

kiek laiko trunka ir kaip daznai kartojasi isterijos priklauso nuo to, koks vaiko temperamentas, kokie vaiko santykiai su mama ir ka vaikas gauna/ko negauna is tu isteriju.


ir atvirksciai, jei myluoji, o pati vos valdaisi is isiucio, vaikas tikrai nepatikes tavo mylavimais

o jei tikrai nepyksti - tai kam sakyti, kad pyksti? esme ta, kad vaikai, kurie gerai jauciasi - paprastai neisterikuoja

Nors klausiate ne manęs, bet aš stengdavausi užbėgti įvykiams už akių, išvis neleisdavau susidaryti situacijai, kad vaikui kiltų noras isterikuoti, draskytis ir t.t. Nes dabar apie ką mes čia diskutuojam yra kova su pasekmėmis. Gal tiesiog pagalvokim, kas išprovokuoja vaiko nepasitenkinimą ir raukim tą priežastį su šaknimis, tada nereikės sukti galvos, kokių čia vaistukų kiekvieną kartą davus...

Va čia sutinku


Papildyta:

Aš klausiau ką daryt, jei aš tikrai pykstu, dėl vaiko elgesio, kaip jam tai parodyti, nes palikti vieno kaip ir negalima, atstumti irgi, paleisti iš rankųirgi ne, vesti namo taip nubaudžiant irgi negalima, tai kaip tą padaryt? Ar tu manai, kad vaikas neturėtų suprati, kad mama pyksta, kad jai blogai dėl jo elgesio, ir pagaliau nuo kada jam tą parodyti? Mano nuomone kuo anksčiau tuo geriau.

As bijau ilgai tunkanciu isteriju vien del vaiko nervu sistemos - juk tai sekina... Vyksta praktiskai kasdien, buna net po keleta kartu... Toks elgesys nepanasus i normalu Turetu buti daugiau dziaugsmo. Juk mama negali vien sedet ir guosti - jai reikia ir pietus pagaminti, kartais skubiai.
O isteriju tendencija yra tik viena - dazneja ir ilgeja. Nerandu optimaliu budu nuraminti... Isskyrus multikus
Savo elgesio instrukcija turiu tokia:
1. Pradeda isterikuot - svelniai kalbinu, pasakoju, aiskinu ka nors
2. Labiau isterikuoja - paimu ant ranku, bandau sudominti (daineles, eilerastukai, paimu megiama kngute, ziurim pro langa, katytes, suniukai ir pan)
3. Jei nepadeda - man praktiskai amen - perauga i draskymusis, plauku tampymus (o man juk irgi skauda), vos galiu suturet rankose - yra buve,kad trenkesi besidraskydama i siena, duris - siaubingai norisi suduot, supurtyt, kad liautusi ir bent kiek atkreiptu demesi i mane ar aplinka
4. Palieku viena - nes nezinau, ka daugiau galeciau padaryti

Beje, sulig 3 punktu as pati tikrai supykstu Kai pradeda neadekvaciai draskytis, arba mane spardo. Negaliu pradet dainuot, kai kazkas isikibes i plaukus mane drasko

skristi,
o kas (kokios situacijos, ivykiai, veiksmai) isprovokuoja isterijas? isterija paprastai turi priezasti, ja ir reikia salinti... ty keisti problema sukuriancias aplinkybes, poziuri i problema ar problemos sprendimo buda.

beje, tavo poste yra zodis "bijau" - motinos baime (pykcio baime) irgi gali buti nesugebejimo susitvarkyti su isterija priezastis.

Ką ir kalbėjau tai pavyzdys, kai vaikas nesupranta, kad mamai skauda, kad ji gali pykti, kad jai blogai, nu jei mama eilėraštuką skaito, ima ant rankų, glosto, nu tai vaikui tik liuks, kodėl jis turėtų to daugiau nedaryti t.y. neisterikuoti? Aš manau pačioje pradžioje isterijos reikėjo griežtai parodyti, kad tau toks elgesys nepatinka, tu pyksti-griežtu balsu pasakyti,kadliautusi, neimti ant rankų, gal ignoruoti, ne palikti vienos, bet ignoruoti dirbant eilinius ruošos darbus, nežiūrint į ją, ta prasme nulis dėmesio. Dabar apmėtykit pomidorais, bet jei man nors vienas mano vaikas būtų įsikabinęs į plaukus, būtų tuoj pat gavęs per nagus ir paleistas iš glėbio - man irgi skauda.

1. kai griztam is lauko namo (jau imuosi visu atsargumo priemoniu, kaip saugiai inesti i namus pro duris) Nori nenori tenka padet ant grindu, nusirengti ir pradet nurengineti ja
2. kai kas nors (sveciai) iseina is namu (ji labai nori bendrauti su kitais, labai patinka eiti kur nors)
3. kai kaulija, kad uzdeciau multikus - (jei neuzdedu, viska vercia arba isterikuoja). Dedu klasikine muzika - tai visai neblogai ja nuteikia, kartais pavyksta perjungti i geresne nuotaika. Beje, siaubingai pyksta, kai rodo vieno multiko pabaiga, kito pradzia - jai turbut atrodo, kad cia as specialiai jai gadinu visa reikala, visai neturi kantrybes)
4. kai neleidziu ko nors paimti (peilis, degtukai) - siaip virtuvej yra paruostos spinteles, kur gali kraustyti iki soties nepavojingus daiktus
5. daug priezasciu net neatseku, mano manymu, kad jai daznai susivaidena, kad as ka nors draudziu ar atimu (pvz. vakar staigiai is kambario pasokau prie virykles, ir jai susivaideno, kad kazka atemiau) Tai ir likau nesupratusi - o isterijos buta ohoho...
6. kai atsikelia is miego - viskas netinka, buna surugusi ir pikta, jau retai pavyksta mums graziai su bucinukais nubusti....
7. didele role vaidina tai, kad dar zindau (meginu apribot) - nes pastaruoju metu igudo valandu valandas neatsiplest nuo kruties, per miegus znaibo spenelius, diena bele kada uzsimaniusi terorizuoja del pieno, aisku ir isterikuot pradeda (anksciau del to problemu nebuvo, dabar siaubingai nori kruties, naujagime atrodo reciau norejo zisti)

skristi, papunkciui, kaip man atrodo (tai tik nuomone, galimybe):

1. o jei pabandytum leisti jai ieiti i namus ir rengtis savarankiskai ar net paprasytum jos pagalbos (pvz., atrakinti duris, padeti batus, pakabinti palta ir tt.) tai yra, suteiktum vaikui daugiau savarankiskumo ir galimybes dalyvauti savo gyvenime.

2. cia padetu planavimas is anksto: mergytei galima pasakyti, kas po ko bus ir is anksto ispeti, kada tai bus. pvz, kai pamiegosi, pas mus ateis teta daiva su ievute, jos pabus iki vakarienes ir eis namo. ir tada, kai arteja sveciu isejimo laikas, perspeti mazaja - pabaikite zaidima, netrukus ievute eis namo ir tt. laikas "matuojamas" ne minutemis ar valandomis, o iprastais veiksmais (pietus, pietu miegas, vakariene ir pan.).

3. multikus tokio amziaus vaikui apskritai "braukciau is meniu". hipnotizavimasis prie tv nieko gero vaikui neduoda... retkarciais, trumpai - gal. o sistemingas tv ziurejimas, kai mamai reikia laiko savo darbams - netinkamas budas spresti mamos problemas vaiko saskaita.

4. su vaiko saugumu susije "negalima" is tiesu ir turi buti negalima. kur imanoma, vaikui galima praktiskai pademonstruoti pavoju - leisti paliesti karsta daikta (ne toki karsta, kad nusidegintu) ir tt. kartu galima mokyti, kaip saugiai elgtis - kad ir duodant neastrius vaikiskus stalo irankius ir pan.

5. gal tai ir rodo problemos esme - gal is tiesu per daug kontroliuojate vaika, elgiates su ja staigiai, impulsyviai? galima butu situacija susvelninti sudarant mergaitei kuo daugiau galimybiu rinktis (net ir tokiais atvejais, kai, rodos, pasirinkimo nera, pvz gersi piena is stiklines ar is puodelio? arba gersi puse stiklines pieno ar visa?), pasijusti naudinga (prasant pagalbos, pvz atrakinti duris, sukrauti skalbinius i skalbiniu masina ir pan.).

6. ar man tik pasirode, kad vaika zadinat? tai yra, ne ji pati atsibunda ir atsikelia, o jus ja prikeliat is miego (bucinukais)? gal ne taip supratau... o jei supratau teisingai (vaika zadinat), tai gal jai truksta miego? tada uztektu sureguliuoti dienos rezima. mano maziukas irgi buna piktas, jei ji prizadinu - ar ryte, ar po pietu miego... ir dar uztrunka, kol ta mieguistas irzlumas issiblasko...

7. gal per anksti bandote apriboti zindyma? vaikas dar tam nepasiruoses, todel ir gaudo jus, nepaleidzia... kruties zindimas dabar, panasu, jai tapo paguoda, nusiraminimas del bendros itampos, nuotaiku kaitos, irzlumo... manau, kad jei pasitaisys nuotaika is principo, jei sumazes isteriju - tai sumazes ir poreikis ciulpti kruti.

ne, niekada nezadinu. Nubunda pati.
Uz kitus patarimus labai aciu. Elementaru, bet net nesugalvojau duot atrakint/uzrakint duru Del pasirinkimo galimybiu pasitaisysiu is savo puses. Gal is tiesu kartais elgiuosi per daug impulsyviai, begdama nuo vieno reikalo prie kito
O zindyti siaubingai nebenoriu. Su laiku atrodo, turetu mazeti tas noras, bet jis atvirksciai - tik stipreja ir vos ne issigimsta paverciant mane gyvu zinduku. Noreciau keist bendravimo forma