Bet apie viską nuo pradžių.Su savo brangiuoju draugavom ir gyvenom maždaug penkerius metus, kol vieną pavasarį nutarėm, kad laikas mums pagaliau prieš Dievulį amžiną meilę prisiekti. Išsirinkom stebuklingą vestuvių datą (08 08 08) ir ėmėm ruoštis.
Labai norėjau atostogų, bet MB negalėjo tuo metu atostogauti, tai išlėkėm mudvi su drauge dešimčiai dienų į Portugaliją. Tokios varganos kelionės nebuvau patyrusi: vos vilkausi iš paskos energingosios draugės, ištisai norėjau miego ir nuolat zyziau, kad pailsėtume... Kaltę verčiau mėnesinėms, kurios, nors tąkart ir labai negausios, bet dar niekad taip nebuvo gadinę gyvenimo.
Grįžusi namo, pirmu taikiniu nulėkiau į vaistinę testo, nelaukiau jokio ryto, ir pamačiau dvi riebias ryškias juosteles... Maniau, širdis per gerklę iššoks. Buvome baisiai abu laimingi, nors ir neplanavom dar. Tik vienas didžiulis minusas, kad visi pagalvos, jog ženyjamės iš reikalo... Et jau, svarbu, mes žinom, kaip viskas iš tiesų.
Nėštumas buvo gana lengvas, nors pradžioje krito svoris ir sulaukiau antrų mėnesinių, dėl ko teko pirmąkart gyvenime ligoninėje pasivartyti, tačiau vėliau viskas ėjosi puikiai, smagiai dirbau, priaugau nedaug svorio, jokių tinimų ar kitų nesklandumų nebuvo, kol vieną dieną beeidama gatvę ir bešnypšdama nosį pajutau tarp kojų kažką šilta...
Vajėzau! Man buvo tik 34-ta savaitė. Nulekiu į artimiausią tualetą pasižiūrėt, ogi kraujas!!! Daug ir su mėsos gabalais, kaip man tada pasirodė. Buvo gruodis, prisirengus daug drabužių, bet net išorinės kelnės permirkusios krauju. Pasikeiksnoju, kad nesinešioju su savim nėščiosios kortelės ir skambinu panikoj MB, sutariam susitikt namuose, kad jis nuvežtų mane į ligoninę. Susivynioju į tualetinį popierių didžiausią mėsos gabalą gydytojai prodyti, parlekiu namo ir nesuprantu, ką daryti, žliumbiu, nežinau, imt daiktus jau gimdymui ar ką, bandau desperatiškai surasti info, ką tas kraujas galėtų reikšti. Surandu, kad placentos atsidalijimą... Protas aptemsta, sumąstau, kad ten kelnaitėse turbūt ir buvo placentos gabalas, dar suvokiu, kad senokai nejutau vaikiuko judesių...Nulekiam į artimiausiai esančius VGN, niekaip nerandam įėjimo per remontus, o ir nežinom, į kokį skyrių mums reikia. Paaiškėja, kad į gimdymo... Ten uždeda aparatą paklausyti šidelės tonams, ir ji plaka!
Tonai geri, bet gydytoja sako mes priimimam tik nuo 36 savaičių, apžiūrėti jus bijau, nes gali prasidėti gimdymas, važiuokit ramiai per duobes į AK... Parodau dar jai savo mėsos gabalą. Paaiškėja, kad čia tiesiog didelis krešulys. Pasijaučiu truputį tundra...Nuvažiuojam į AK, pasakom savo situaciją: daug kraujo, 34-ta savaitė. Liepia laukt!!! Laukiam ilgai, labai ilgai... Turint galvoj, kad man gali būti priešlaikinis gimdymas ir atšokusi placenta, ir kiekviena minutė gali kainuoti labai daug, aš turiu ten laukti apie pusantros valandos, kol galiausiai kažkas teikiasi apžiūrėti. Na bet man jau buvo ramiau, nes žinojau, kad lėlytės širdelė gerai plaka ir daugiau nebekraujavau. Po apžiūros paaiškėja, kad kraujavimas iš gimdos kaklelio, ten iš kažkur atsiradusi žaizdelė, gal pasigavau kokią infekciją, tai taip ir nutiko, atsidarymas 1 cm, guldo į ligoninę tyrimams ir stebėjimams. Taigi, pasigulinėjau ten keletą dienų, nieko blogo nerado ir paleido namo.
Po poros dienų einu pirkti kalėdinių dovanų ir vėl pajuntu tą pačią šilumą tarp kojų...
Šįkart į ligoninę nebevažiuoju, nes pasigulinėti galiu ir namie, sąžiningai taip ir darau.Sulaukiu 38 savaičių ir atsipalaiduoju: su MB važinėjam prie upės į miškus, kur dūkstu ir bėgioju, bet pilvinukas dar niekur nesiruošia.
Sueina 39 savaitės. Gera, gražu, ramu, sniegas spindi, šaltukas spaudžia, raginu vaikelį, kad jau ateitų, nes bijau, kad neužaugtų labai didelis. Nueinam vakare su MB miegoti ir... pasiskatinam.
Ramiai ir švelniai. Pradedu snausti ir suskausta. Ai gi būna. Vėl pradedu snausti, bet ir vėl suskausta. Pradedu snausti ir užsimanau į tualetą. Suvaikštau, pradedu snausti ir suskausta. Pala, pala, sąrėmiai ar ką?.. Guliu, stebiu jau, ogi rimtai kas kažkiek laiko suskausta, galiausiai pasiimu telefoną skaičiuoti: maždaug kas 8-10min. Hmm, nueinu į tualetą, paleidžia vidurius. Grįžtu į lovą ir vėl bandau miegot, nes net kamštis neišėjęs, tai kaip aš galiu gimdyti. Miegoti nesigauna, bambu pati ant savęs už tokį naktinį prisiskatinimą, tai atsikeliu apie 4val ir skaitau nėščiosios vadovą gal suprasiu, gimdau ar dar ne. Pasiskaičiuoju sąrėmius vėl ogi kas 3-5min. Ką, jau laikas į ligoninę??? Bet tie skausmeliai tokie visiškai juokingi, kamščio dar nė ženklo, vandenys nebėga, vadinasi, negimdau. Apie 6val keliasi MB, išgeriu su juo kakavos ir mano sąrėmiai dingsta net 20 min! Va tai tau! Gi taip ir galvojau, kad negimdau. Lendu į patalus ir bandau užmigti. Blyn, ir vel dažniau suskaudinėja... Šiandien MB net du egzaminai, paskutiniai. Pirmasis 9val, klausia žmogus, ar gali eit. Na ką, nueinu vėl į tualetą išsitirti ir randu kraujingų išskyrų. Vadinasi, sąrėmiai ne šiaip sau, kartojasi kas 7-8min. Į egzaminą mieląjį išleidžiu, prisakau 11val. būti namie. Per tą laiką susidėlioju tašes, pastypsau internete, sąrėmiai nedažnėja, tik intensyvėja. Grįžta MB, pasiskambinam į Trakus, galima atvažiuoti. Pakeliui užsukam pas anytą pasiimti magnetofono gimdymui, nes gi gimdymas procesas ilgas, kaip mokė per per kursus. Pasiūlo mums arbatos, atsigeriam arbatos, padiskutuojam, gal leisti MB į antrąjį egzaminą 13val, nes mano sąrėmiai užstrigę ties 7-8min. Vis dėlto nusprendžiame važiuoti į ligoninę. Nulekiam į Trakus, pasistatom mašiną, nusiperkam MB aprangą gimdymui, dar sugalvoju, kad reikia nueit iki bankomato, jei kartais grynųjų prireiktų. Sąrėmiai vis dar kas 7-8min, bet per juos jau pristabdau beeidama. O dūšioje tokia ramybė ramybė kaip ta saulėta diena, jaudinuosi tik, kad nebūčiau per anksti atvažiavus, nes toli gi atgal į sostinę trenktis.
Žodžiu, prisivaikščioję į valias pagaliau prisistatom į ligoninę. Gydytoja apžiūri: 9 cm atsidarymas. Aš tik išsižioju rimtai???
O tada priimamajam lengva panika: negrabus praktikantas matuoja leliuko tonus, atlekia kažkokia popierių pildytoja: Oi, 9 cm, iš kur čia tokia atvažiavo? Piktokai, su pasididžiavimu atšaunu, kad iš Vilniaus. Išsilavinimas? Aukštasis. Nežinau, ar čia išsilavinimas, ar kad iš Vilniaus, bet kažkas padeda, kad popierių pildytoja staiga sušvelnėja: visiškai pakeičia toną, atneša naktinius ir ramindama padaro mažą litrinę klizmutę. Norėjau aš tos klizmutės, bet paskum tokia bėda su ja, kad nežinia ką ir daryt: tulikas dušas, vėl tulikas, vėl dušas, baisu tam tulike pagimdyt, nes gi stangos, kiek skaičiau, panašios į norą kakoti, o čia dar beveik pilnas atsidarymas, popieriaus nėra, iš tuliko išeinu, bet lyg ir vėl atgal norisi, randu kažkokių servetėlių, nuo jų kemšasi tulikas, galiausiai besėdint kažkas plumpteli, nesuprantu kas, paskui nusprendžiu, kad turbūt kamštis, paskum nusiviliu, kad taip ir nepamatysiu, kaip jis atrodo... Galiausiai nuveda mane į gimdyklą. Maža, šilta, jauki. Persižegnoju, kažkaip baisu, išgaravo visi pasiruošimai, kažkaip per greitai, buvau nusiteikusi visą parą sąrėmiauti, kaip normali pirmakartė o čia va net magnetofono nėr kada beįsijungti
. Už sienos šiurpiai klykauja kita gimdyvė, MB paklausia akušerės, ar ji jau gimdo. Akušerė atsako, kad jau tuoj gimdys. Hmm, nuteikia nekaip. Susizgrimbam, kad man sąrėmių tai nebėra! Pradeda gąsdinti skatinamaisiais ir t.t., bet po kiek laiko, maloniai pasišnekučiavus su akušere, jie grįžta, bet jau kur kas saldesni. Spėju saldesni todėl, kad guliu, bet ne, blyn, vis tiek reikia tuos tonus matuoti ir mane paguldytą laikyti, kad sunkiau ir skaudžiau būtų lėlytei įsistatyti... Ateina personalas iš kitos gimdyklos, nugirstu, kad ten pageidauja VIPinės palatos ir kad toji laisva. Aš irgi noriu,- sakau. Bet jie pirmieji pageidavo, tai nusprendžiam: kas greičiau, to ir palata . Staiga užsimanau stumti, nors, tiksliau pasakius, raumenys savaime ima stumti su tokia nevaldoma jėga, kad tikrai negalėčiau to prilyginti norui kakoti, bet man liepia tai iškvėpuoti. Oi, lengva pasakyti sunku padaryti... Tik dabar nubėga vandenys (15val.), tokie šiltučiai ir gražūs, pasak akušerės. Atrodo, stumtelčiau ir tuoj viskas pasibaigtų, bet kai jau galiausiai pradedu stumti, pasirodo, ne taip paprasta. Ogi stumiant skauda ir stumti reikia būtent į ten, kur skauda... Va šito tai nesitikėjau, maniau, kaip moteris, daugybę sykių sirgusi sinusitu ir su vargais šnypštusi iš giliausių nosies landų, tikrai mokėsiu lemiamu momentu paspausti ten, kur reikia, bet deja. Stumiu, stumiu, ir vis niekaip ir niekaip, net paprašau MB pažiūrėt, ar dar galvytės nematyt. Akušerė sako, kad galvelė jau matyt, bet vis neužsifiksuoja, o dar MB užknisa vis primindamas, kad stumdama neužsimerkčiau, nes iš kažkur ištraukė, jog jei neužsimerksi stumdama, tai akys po to nebus raudonos... Galiausiai nusibodo pačiai taip nerimtai stumdyti, susitaikiau, kad be skausmo neatsipirksiu, tai susikaupiau ir vienu ypu taip pavariau, kad vaikas kone iššovė. Kažkas bandė šaukt ne taip greit, bet aš jau nieko nebegirdėjau, nes tą vienintelį kartą ir pati užriaumojau. Iškart atsisėdau ir žiūriu, kas čia iš manęs išsprūdo: o gi mažulytis melsvas padarėlis, kuriam žaibiškai nuo kakliuko nuvyniojama dukart apsisukusi virkštelė. Girdžiu MB tokiu džiaugsmingu balsu suokiant Gimė vaikas! Mums gimė vaikas! Koks gražus! Mergaitė! Pravirksta galiausiai ta mergaitė savo naujagimišku u-aa, nesuprantu, ar iš tikrųjų jau čia tokia graži, bet taip gera pajusti ją ne pilve, o ant pilvo, apsikabinu tą drėgną šilta žmogutį, ir jis iškart nurimsta, taip jaukiai įsitaiso ir, atrodo, nė judėt nenori po tokios kelionės. Atpažįstu tas aštriąsias alkūnes ir kulniukus...
Tada dar tenka pagimdyt placentą ir iškęsti gydytojos apžiūrą, kuri turbūt morališkai buvo skausmingenė už patį gimdymą (tiek atvargau ir dar čia lenda
). Pagaliau visi palieka mano vietelę ramybėje. Padarėlis ant pilvo atkunta ir pradeda muistytis, kelia galvą ir net bando šliaužt aukštyn. Akušerė padeda lėlytę man prie krūties, ir ji su tokia jėga įsikabina, kad net aikteliu, labai išalkusi gimė, paskum beveik visą naktį prašė ir prašė. Po poros valandų galiausiai man viskas daėjo ir iš laimės apsiverkiau. O už sienos vis dar klykavo, taigi VIPinę palatą gavome mes, ir ačiū Die, nes būtinai norėjau būti su visa šeima.Užbaigai truputis faktų: lėlytė gimė mažytė vos 2845 g, 50 cm, pirmadienį 15:50val., sveikutėlė, viso pasaulio grožis ir gerumas
. Pavadinom ją Liucija šviesa.
Aciu uz pagyrimus! Ir visoms aciu! 
sveikatytės ir laimės jums visiems