Visa laika galvojau, kad myliu savo zmona ir nieks musu neiskirs. Bet praejus ne vieneriems metams po vestuviu musu santykiai keitesi. Su metais vis sunkiau man buvo kartu gyventi. Vyrisku reikalavimu kartele buvo vis keliama ir keliama. Pradedant nauju butu, poto namu, nauju automobiliu zmonai,poilsines keliones i uzienio salis jau nekalbant apie buiti.Reiketu pamineti ir pastovu “zizima ir priekabiavima, kad turiu rysiu su kitom ”. Visa tai jau buvo mane pribaige, todel galvojau apie skirybas. Paskutine bendra kelione i uzsieni ir tada sudie. Bet cia atejo zinia apie kudiki. Pagalvojau, kad visa tai i gera ir viskas pasikeis. Be to nesciuju negalima nervinti ir jaudinti. Gime sveikas ir grazus vaikutis. Po 5 men. vel tas pats isterijos priepolis, kaip ir senais laikais. Neiskenciau pasakiau, kad skirsimes paugus mazyliui. Dabar mus vienija, tik bedras vaiko prieziuros darbas.

tikriausiai geriauso laiko skyrybom kaip ir tiesos pasakymui, niekad nerasi ir jo nebus.
tave nervina kas? zmonos zyzimas, rutina, atsale santykiai? Natruralu kad vaidmenys ir bendravimas su metais igauna vis kitokia fomra, bet...tikriausiai taves netenkina ne tiek patys pasikeite santykiai, kiek tu santykiu atnesti ir neatliepti poreikiai.Siuo atveju tai tavo neatliepti poreikiai, kuriu zmona,tikriausiai del kazkokiu priezasciu, negali ar nenori atliepti.

Perskaičiau. Galvojau... galvojau... Nusprendžiau parašyti...
Manau, kad apie skirybas tau dar nelaikas kalbėti. Tereikia susėsti ir pakalbėti - kas nepatinka tau ir kas nepatinka tavo žmonai. Aišku, čia patarinėti niekas neturi teisės, nes jūsų nepažįsta ir nežino jūsų santykių. Tik jūs patys padarysit taip, kaip jum atrodys geriausiai.
O dabar pasakysiu savo nuomonę. Perskaičius - man kilo tokia mintis. O tau neatrodo, kad jei ne tas žmonos zyzimas, ar priekaištavimai, ar kartelės kėlimas - tai viso to ką dabar išvardinai turys nebūtum pasiekęs (butas, namas, mašina ir t.t.t.)? Aišku kai pagalvoji, čia tik žemiški, dulkėmis virstantys daiktai. Ir jei nėra gilesnių jausmų tai - tų daiktų vertė neturi jokios kainos... Ir čia tuomet, ne daiktuose problema...
Nežniau, nepažįstu taves - tai patarsiu abstrakčiai... Aš kalbėsiu iš savo patirties. Pastoviai vyrą kniurkinau daryti vieną ar kitą dalyką - spyriau mokytis, siekti karjeros, turėti būstą, pastūmiau ten, kur pats galbūt būtų ir nedasiprotėjęs... Aišku, viską ką pasiekė ir man davė priėmiau su padėka ir įvertinimu, nors ir žinojau, kad nemaža dalis yra būtent mano pastumėjimo... Tad pasijaučiau nejaukiai, kai perkaičiau tavo žinutę ir pagalvojau ar taip nesijaučia ir mano vyras Tai šį vakarą lyg tarp kitko padiskutavom šia tema. Suparatu, kad jis nelabai ir pajuto mano stumtelėjimus...
Tad būkit protingi, suaugę žmonės ir pirmiausia ką padarykit prieš skirybas ( jei jau taip nusręsit) - IŠSIKALBĖKIT!!! Su keiksmažodiais, velniavom (aišku be kaltinimų, nes tai beprasmis dalykas) - ir kai būsit išsikalbėję visas savo nuoskaudas - spręskit ką daryti toliau.
Bet suprantu ir tave - tu tiesiog nesulaukei žmonos įvertinimo ar padėkos už rūpestį ir viską ką padarei šeimos labui - o ar kada užsiminei apie tai jai?
Man asmeniškai, labai padėjo pamatyti kokį vyrą turiu, kai pamačiau kokius turi kitos - supratau, kad turiu tokį, kokį reikia saugoti ir tausoti Linkiu praregėti ir taviškei...
Ir reziume - tu davei žmonai daug ką, bet ir ji tau davė daug, - patį didžiausią turtą pasaulyje - tėvystę. Pakalbėk su žmona, pasakyk tai ką pasakei čia, tik netylėk!
Sėkmės Jums!

O man užkliuvo žodžiai - "priekabiavimai, kad turiu ryšių su kitom"...Čia kaip suprast? ar tik žmonos įtarinėjimai, kuriuos siūlau, jeigu tai netiesa kuo greičiau jai išsklaidyti, ar žinomi (nuspėjami) faktai, kurių nesiteiki jai paaiškinti:hm ...
manau, kad tavo žmonai labiausiai trūksta tavo dėmesio ..pažįstu šeimą, kurioje vyras, bandydamas prisivyti uošvius (aprašomojo vyro tėvams visada materialinė gerovė buvo labai svarbi, bet pertekliaus niekada nebuvo) - verčiasi per galvą, daug dirba ir įsivaizduoja, kad puikiai materialiai aprūpindamas šeimą, įrodo savo dėmesį (o kitiems būdams jėgų ir laiko nebeužtenka ). Tuo tarpu žmona iš smarkiai pasiturinčios šeimos, net neįsivaizduoja, kiek jėgų vyrui atima tas nuolatinis siekis viską turėti ..jai svarbu, kad vyras prisiglaustų, kai eina greta paimtų už rankos ir ją, o ne tik vaikus galų gale grynai moteriški ir vyriški reikalai ..Štai ir konfliktas ..jiedu vis bando aiškintis, bet kiekvienas turi savo vertybes ir "gero gyvenimo" viziją, kurios tiesiog nesutampa ir vyro argumentai - ko tu dar nori, o žmonos atsakymai - o ką aš turiu - veda į užburtą ratą, kuriame jie ir sukasi..beje, iš šalies žiūrint, jau matosi, kad tai porai būti kartu gali ir nebesigauti , deja....

Labai linkiu judviem susėsti ir be priekaištų vienas kitam - išsiaškinti

Nors aišku, čia pasisakome tik mes moterys iš savo pusės, o kaip yra vis tiek nesužinosi... Manau, esmė yra nesusikalbėjime, negirdejime vienas kito... Prisigalvoja vienas sau kažkokių dalykų, kitas sau pasidaro kitokių išvedžiojimų... Moterys turi įpritį šnekėti užuominomis... vyrai apskritai linkę nutylėti... Svarbiausia, kad ABU norėtų šnekėti ir įsiklausyti vienas į kitą... Ir girdėti, išjausti... jei sunku šneketi į akis, pasitelkite į pagalbą šiuolaikines technologijos teikiamas galimybes ar laiškus... Juk jei iš tikrųjų, jie nėra kitos moters ir tu tikrai sau atvirai gali pasakyti, kad ją myli... tai viskas įmanoma.... Jūs tik abu turite to norėti... išmokite įlįsti į vienas kito kailį... Moteris puikiai jaučia, kad tu nori jai kažką pasakyti, iš to kyla kažkoks nepasitikėjimas, gal net paniška baimė ir kartu ambicijos... Taio elgdamasi ji tartum, paskatina tave priimti sprendimą, kurio pati nenori...
Linkiu Jums kuo nuoširdžiausiai, atrasti bendrą sprendimą ir vienas kitą...

O gal jūs tikrai nepasišnekat - kaip daugelis jau minėjo?....Esu gavusi nuo vyro laišką - daug kas po jo pasikeitė....nebuvau to net girdėjusi gerąja prasme ką perskaičiau laiške...be galo patiko...saugau jau 8 metus...
Pabandyk

Na paskaiciau ir nusprendizau as papasakoti savo istorija...Gyvenam su vyru taip pat ne vieni metai..vaiku dar neturime...jis dirba neblogai uzdirba...o man mokslai darbas, esu pavargus nuo visko, ir kaip minite zyziu, prikaisiioju apie itas, atseit jis turi ir pan...nors nera nei negrizes namo, nei dar kas nors...na nelbai turiu ir pagrindo siai dienai....paskaiciau ir supratau, kad reikia keistis, ka as jau kuris laikas ir darau, taciau mes labai daug snekames...sunku buna kita karta, taciau...skirti nei as nei jis nenorime...mylime, tik va truksta mums o demesio, atrodo materialiai nieko netruksta, bet demesio, silumos, meiles akivaizdzios truksta, va nuo cia ir prasideda - tu turi kita, tu nemyli manes, as tau nereikalinga...visokie zyzimai, nervu gadinimai...taigi vyriskiai, stabtelekite ir pagalvokite ar rodote pakankamai graziu jausmu savo zmonoms?

Na maniau, kad tai pogimdymines depresijos apraiskos. Lyg tarp kitko pakisau pora atspausdintu staipsniu sia tema. Kita diena pasisnekejome, gavosi kad man paciam pogimdymine depresija. Veliau turejau kelione, todel buvo laiko apie viska giliau pamastyti ir viskas gavosi kaip toj pasakoj apie seni ir auksine zuvele. Tai ,kodel tureciau gyventi emociniam ir dvasiniam diskomforte?

Niekada dvieju zmoniu santykiuose nebuna vienas visiskai teisus, o kitas ne. Klaidas daro abu, tik skirtingas, skirtingai jas vertina. Sunku susikalbeti, jei skirtingos abieju vertybes. Tik tada neaisku, kodel tie zmones kartu? Paprastai gyvenimui ir meilei renkames zmogu, kuris pritaria tavo vertybems, kuri tu gerbi, gerbi jo nuomone.
O jei yra pamastymu apie skyrybas, reikia saves paklausti - ar tikrai yra noro ka nors daryti, kad butu gerai? Nes tai labai sunku ir reikalauja daug pastangu. Daryti sunkiau nei nedaryti. Jei noro yra, tai manau visuomet galima SUSITARTI, rasti kompromisa. Tik reikia kad ABU noretu. O keisti partnerius yra zymiai paprasciau nei gludinti kampus kartais perlipant per save

Gal tikrai tavo zmonai stinga paprasciausiai demesio - svelnumo, apkabinimu, ar daugiau kartu praleisto laiko? O gal ja slegia ne vien pogimdyvine depresija (man paciai ji pradejo sklaidytis tik praejus geram pusmeciui po gimdymo) - gal ji apskritai linkusi i melanocholija ar depresavima? Tokiais atvejais zmogaus niekas nebedziugina... Gal reiketu pasikonsultuoti su specialistu?
Linkiu draugiskai issiaiskinti, ko jus abu norit. Issiskirti visada suspesit...

man irgi nutiko labai panasiai esame vede tik metai, o tarp musu nieko nebera, tik 6 men kudykis mus laiko dar kartu noriu skirtis bet kazko bijau esu pasimetusi isvyro negaunu jokios meiles, visada piktas, padarau valgyti blogai, nepadarau vel blogai... zinot, po paskaitu nenoriu grizti net namo bet griztu nes mazylis namiie sianakt irma nakti miegojom atskirai........

Šiuose žodžiuose daug prasmės...Manau kad ir aš taip negalėčiau gyventi....ir ar verta??? Praėjo tie laikai, kai gyveno mūsų tėvai dėl vaikų, dėl kaimynų apkalbų ir t.t. Kažkaip gal labai čia drąsiai sakau, bet jei aš būsiu nelaiminga - ar bus laimingas mano vyras, vaikai...? Tikrai ne...
Šiandien Nomedos laidoje - išgirdau kalbanti vyrą sakantį:
"Per 13 santuokos metų nei karto nepagalvojau apie skyrybas..." - tikiu, kad taip dar yra

Kartais mes taip įsigilinam į savo problemas, kad jos mums išauga trigubai keturgubai... Ir užgožia viską, neleidžia matyti tikros situacijos. Tereikia rimtos nelaimės, sveikatos sutrikimų, ar dar kažkokios bėdos, kad suprastum ir įvertintum ką turi... Ir tuomet viską atdiduotum, kad tik tos bėdos nebūtų atsitikę, ....tada pagalvoji kaip gerai, ramiai gyvenai bet nevertinai...


Čia aš netaikau niekam - čia tiems, kurie mano, jog turi neišsprendžiamų bėdų...

Visiskai sutinku
Nors gal gali buti ir isimciu, kai bedos galutinai tuos zmones isskiria..... bet tai tik dar karta parvirtintu sia taisykle

Aš esu įsitikinusi, kad yra visokių vyrų ir yra visokių moterų...Ir žinau ne vieną atvejį, kai pasakyčiau ne labai gražų žodį, bet trumpai ir gražiau tariant tai taip: kai turi gerai, tai tada nežino kaip išsidirbinėt gyvenime....

...Nu nenorėčiau sutikti su šiais žodžiais. Taip gal galėtų pasakyti tik tie, kurie nekeitė to partnerio niekada

Cia sunku rasti visoms istorijoms viena sprendima
Zinoma, sutikciau su tavim, jei partneri keicia moteris, kuri neturi jokio pragyvenimo saltinio, visalaika buvo islaikoma vyro, yra jo engiama ir gasdinama. Tuomet ji isties verta pagyru uz savo drasa iseiti ir ta partneri pakeisti, nors kai yra ir laabai sunku.
Taciau cia visai kita istorija, Diedas, kiek supratau labai mylejo savo zmona ir mane kad ju niekas neiskirs. Ir gimus vaikeliui prasidejo bedos... Aisku, kad moteris pasikeicia po nestumo ir gimdymo, ir neveltui apie depresijas tiek rasoma. Gal ir tam mylinciam vyrui netyciom koks zodelis isprudo, gal ka nepagalvojes pasake, o gal ir ta jo zmona ne aukselis.. Taigi, kaip minejau nebuna vieno teisaus. Tik jie abu zino.
O Diedo atveju, manau jam issiskirt lengviausia, ir nesprest tu iskilusiu problemu, ir nieko nesiaiskint, ir ikist galva ismeli kaip kokiam struciui. O gal verta dar pabandyti, kad mazutis turetu normalia seima . Labai gaila, bet darosi iprasta ir normalu siais laikais nejausti to dvasinio diskomforto ir dalintis vaikucius savaitgaliais, atostogoms ir panasiai Taip neturetu buti

o kalbant apie tas depresijas, iš savo patyrimo galiu pasakyt tik tiek:
Turiu 3 vaikus ir nei vieną kartą nejaučiau jokios pogimdyvinės depresijos, nors 3-ias sūnelis aplamai 'neturi' tėvo.. Kiek žmogus pats sau leidžia, tiek jį ir apima visokios depresijos. Gerai vaidint, kai yra prieš ką.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vaikučio gimimas yra didžiulis išbandymas ne tik mamai, bet ir tėčiui. Ir jų santykių tvirtumui. Pirmojo nėštumo metu taip reikėjo moralinio palaikymo - ne buto, pinigų ir automobilio, o šilumos iš savojo vyriškio... Nesulaukiau. Antrojo, netikėto ir neplanuoto, nėštumo metu tos šilumos reikėjo dar labiau, o vietoj to sulaukiau pasiūlymo darytis abortą. Mes kartu jau keliolika metų, būna gražių laikotarpių, būna šaltų, bet aš esu tikra, kad mano meilę užmušė būtent vyro abejingumas man laukiantis ir auginant vaikus.

Moralas toks: pasikapstykite tyliai savyje, gal yra užslėptų ir neišsakytų nuoskaudų, apie kurias kitas net neįtaria?..

Tai, jeigu tu iki siol jai visa laika duodavai tai, ko jinai troksdavo, tai kodel ir toliau negali? neleidzia galimybes-tai ir pasakyk..ko gero situacija tokia, kad zmona isivaizduoja padariusi dideli nuopelna - pagimdziusi vaika ir tikisi tavo ivertinimo dvigubai didesnio negu buvo iki to laiko, o jo negaudama - nirsta..o gal jai tiesiog reikia issimiegoti

Hmmm.... nestandartinė priėjimo forma (laiškas) bandyti išsiaiškinti visus nesusipratimus. Tikiu, kad tokiu būdu (neakivaizdžiai) galima daug daugiau pasakyti, labiau išjudinti esamas nuoskaudas, atkreipti dėmesį.... Man patiktu.... ir aš saugočiau.... šaunuoliai!

Tiesiog nuosirdziai pasikalbekit, vakare, prie vyno prie zvakiu. Prisiminkit, kas buvo nuostabu, pasistenkit atgaivinti jausmus. Ta svelnumo akimirka pasakyk, kas tau skaudu, ko tikiesi is zmonos. Manau, ji supras. Moterims taip reikia romantikos.

Man asmeniskai buvo keista, kai vyras pasake, kad pergyvena, jei as kartais nueinu valgyti be jo. As net nepagalvojau! Nuo tol mes valgome tik kartu...
Atrodytu tai tokia smulkmena, viena is tu kuriuos susibure i kruva taip nuodija gyvenima

O laiskas taip pat puiki mintis. Bet cia nuo charakterio priklauso, kai as parasiau savo vyrui laiska, jis ji numete vos perskaites pirma eilute... Zinoma, veliau butu pakeles, perskaites visa iki galo, neleidau, pagriebiau pati ir sudraskiau...

ar ir dabar kartais paskaitau - jame daug tiesos...per tuos metus daug kas pasikeitė, bet laiško šiluma mane glosto

Musu visuomeneje kazkodel stereotipiskai priimta, kad seimoje kencia moterys. Vyrams tarytum nieko neatsitinka. Bet gal pripazinkime, kad dabar yra ne viena zmona kuri seimoje terorizuoja vyra, nes joms tai galima. Gal tai aktiviu, save islaikanciu, karjeros siekianciu moteru tipazas.

Kai nėra tarpusavio meilės - kenčia abu

Geriausias laikas skyryboms kol vaikutis dar mažas..Jei jau minčių apie skyrybas kilo, tai nebetikiu, kad dar kažką būtų galima padaryti Bet čia mano asmeninė nuomonė, mano patirtis ir pan.
Mano dukrytei 3,5 metų ir skyrybos jau jai virstų tragedija..ji labai pamilo tėvą, ji neatskiriama nuo jo..ir kai aš galvoju apie skyrybas, tai pagaunu save giliai įklimpusią į didelę painiavą.. kai man būna klaikiai negera aš kaltinu savo neryžtingumą, kad neišsiskyriau kai dukrai dar nebuvo bent jau pusantrų metukų Dabar per vėlu.
Kažkada studijuojant psichologiją klausėm dėstytojos kada vaikai geriausiai susitaiko su skyrybų faktu, tai dėstytoja nelabai norėjo konkretinti "iki kada geriausia skirtis turint vaikų", bet pasakė, kad iki 3 metų arba vėliau tik nuo 5 metukų..Bet pradėjus vaikui lankyti mokyklą vėl stop kuriam laikui

Kai yra vaikas, skiryboms nėra tinkamo laiko. geriau atsiseskit ir pasikalbėkit išsisakykit vienas kitam trūkumus ir privalumus vienas kito, ko pageidautumėt iš savo santykių. Išsidraskyti lengva, paskui gali būti nepataisomai sunku.
Sėkmės...

Prieš kokiu 10 metų mano vyrasapie skirybas vis primesdavo man, prieš kokius 5 aš, bet mes vis dar kartu ... Skirybos nėra problemos sprendimas, tai tik bėgimas nuo problemos. ji nedingsta. Juk bendrauti reikes vis vien dėl tų pačių vaikų.

O aš išvis nesuprantu, kaip galima gyventi, vis kalbant apie tai, jog tikriausiai skirsimės... Tai arba skirkitės, arba išsiaiškinkite ir gyvenkite. O kalbos apie tai- tai lyg koks amžinas terorizmas. Nes po tokių kalbų, įsivyrauja šeimoj netikrumo jausmas, nesimato bendros ateities, didėja įtampa ir pan. Toks nei pakartas, nei paleistas žmogus turi jaustis.
Beje, vaikai visą tą įtampą kuo puikiausiai jaučia.

Nezinia kas geriau - ar gyventi del vaiko, ar skirtis nes neimano kartu gyventi ir palikti vaika nepilnoje seimoje. Ir vienu ir kitu atveju vaikas bus nuskriaustas. Ti kdabar reiktu issiaiskinti kuri blogybe bus geresne vaikui. Cia tuo atveju jei tikrai gyvenimas nebemielas. Bet patarciau kaip ir daugelis pradzioje pakalbeti ir issiaiskinti kodel toks elgesis?
Sekmes! tikiuosi nereiks skirtis!
Pati esu po skyrybu ir mano mazyle tik pries trijus metus normaliau jaustis pradejo. Labau daug kalbejom ir leidom kartu laika, kad suprastu - ne jos kalte del tevu skyrybu. Vaikai linke save kaltinti del tevu skyrybu ir tai jiems didele trauma.

Gyvena taip zmones ir beje nemazai tokiu seimu O kur pabegsi jeigu ir finansiskai sunku ir dar dvasiskai sugniuzdytas Tiesiog turbut lauki to stebuklingo momento,kai kazkas pastums ir pasakys DABAR

Cia jau tik laiko klausimas....
Kuo greiciau issiskirsit, tuo daugiau laiko liks planuotis viska is naujo...

Nieko jums neiseis,teks skirtis!

Gyventi ir aukotis dėl vaiko-nelabai vykusi mintis,nes ką tas vaikas matys-...tėvus,kurie nesutaria...ir nuolat riejasi...Tada jau geriau ryžtis skiryboms,o be to ir vaikui bus mažesnė trauma...nes jis dar mažutis...nereikia tempti iki paskutinio kol vaikas jau kaip ir viską supranta ir vos ne kruvinom ašarom verkia... Šiaip,tai linkėčiau Jums susitaikyt ir vis gi kažką pabandyti...gal vis dėl to išeis dar kas...
Be to...jei kažką tikrai turi "pašonėj"...(kairėj),tai tas priekabiavimas labai teisingas,manyčiau... Bet ką čia bursi...reikia realiai pažinti,kad kažką rimtesnio pasakyti.

O ar TU ją myli? O gal tik prisišišimo jausmas belaiko? Aš už tai, kad sutuoktiniai vienas kitam negadintų gyvenimo, juk jis vienas. Bet kitą vertus ar pagalvojat kas laukia JŪSŲ vaikų? Ar žinote ką reiškia gyventi be vieno ar kito tėvo? SUSIMĄSTYKIT. Vaikai mūsų ateitis ir jai jau juos turite būkit malonūs jų neskaudinkit. (Aš pati augus tokioje išdrąskytoje šeimoje ir padarinius jaučiu, net dabar). Vaikui ne tiek svarbu kokie tie tėvai, jam svarbu, kad jie būtų.
Todėl manau, kol vaikai neužaugs, teks kęsti diskomfortą. O vyro ir moters santykiai gali būti sprendžiami įvairiais būdais.
P.S. užteks tenkinti materialines užgaidas, jos tik žmones gadina.

Tavo žodžiuose daug tiesos, bet keliu klausimą - o kas bus tada kai vaikai užaugs? JIE juk liks vieni be vaikų...
Ir dar manau, kad vaikai kenčia dar labiau, kai tėvai kenčia dvasinį diskomfortą, nesutaria tarpusavyje...

[COLOR=purple][FONT=Arial]
manau visi pagalvoja apie skyrybas, tik vieni tyliai, savyje, kiti rekia visa gerkle..... man tevai ir uosviai vis kartojo, kad reikia issikalbeti bet po tam tikro laiko ir kalbant ne ka te issiaiskini todel skyrybos yra kiekvieno zmogaus AS komforto reikalas jei pribrendo reikalas tai ir skirkis

nu tai gerai, blemba, tai tu ta buta, nama jei vienai pirkai ar jus abudu gyvenot, ar gyvenat. Tu juose negyvenai? Ar tu viska seimai pirkai, ar jai vienai. Ar jinai nieko nedirbo, nejo y darba, nedare JUMS abiems valgyti, netvarke tu namu kur JUS ABUDU gyvenate. Jeigu tavo zmona gimde vaikiuka, tai tu jai esi dar svarbus. Jinai nori tos seimos. Man atrodo, kad cia tau viskas negerai, o ne zmonai. Galeciau rekti, saukti arba staugti, kad noriu to arba ano, bet jeigu nera galimybiu, tai tu mano noru nieks ir nepatenkins. Matai, kokia ji bjauri.... nori! Jeigu normaliai gyvenate, turite pinigu, tai kodel nenupirkus. Va turi masina, tai su leliuku bus lengviau, nuvaziuos abudu visur. Juk taves nebuna namuose, kiek supratau. Ar tu nori, kad zmona uz tave daugiau uzdirbtu ir tipo tau viska pirktu. Nu tai jo, daba issiskirsi, tai turbut susirasi tokia. Pripazink, buk vyras, turi senei kita, ir zmona tau neydomi. Tavo mintys kitur. Turbut geriau vesiesi kokia merga i ta kelione negu zmona, tavo vaiko motina. Ir demesio tu jei seniai nerodai. Del to ir priekaistai is jos puses. Rasai, nes jautiesi biski kaltas Kazkur viskas taip pazystama.......... deja

labai sunku kažką patarti,kai nežinai tikros šeimos situacijos.pavyzdžiui,pas mus su vyru labai geri santykiai buvo iki vaiko gimimo.po to vyrui sunkoka buvo,bet jis man nieko nesakė,viską viduj laikė.užtat būdavo gana dažnai piktas ir nepatenkintas,o aš nesuprasdavau ar tai dėl darbo,ar dėl manęs ir vaiko.žodžiu,aš irgi pradėjau po truputį depresuoti.kadangi man su laiku pasidarė per sunku viską viduje laikyti,viską kaip jaučiuosi užrašiau popieriuje ir daviau vieną vakarą paskaityti (tiksliau prieš Naujųjų Metų naktį,nes tada eilinį sykį apsižodžiavome ir nebekalbėjom).Naujuosius sutikome jau susitaikę.iki dabar viskas einasi puikiai,dar geriau nei iki gimdymo,tfu tfu tfu
vyras sakė,kad žymiai geriau jam buvo viską perkaityti popieriuje,o ne iš manęs išgirsti.kadangi kalbantis gali netyčia pakelti balsą arba pernelyg emocingai aiškintis.

žodžiu,norėjau pasakyti taip-jei bijai šnekėtis,gal ir tu pabandyk ant popieriaus lapo surašyti,kaip tu jautiesi,kas tau tavo žmonos elgesyje dabar nepatinka ir kokio elgesio iš jos norėtum.tada duok viską jai paskaityti.jei ji ir tada nesikeis,tada gal iš tikrųjų verta skirtis.

sėkmės

Sunku iš parašymo nuspręsti koks problemos gilumas. Mano manymu, jeigu pradeda kalba eiti apie skyrybas, tai sunku ką nors pakeisti ir toliau gyventi kaip niekur nieko, nebent yra abiejų gilūs jausmai, kuriuos tuo momentu užgožia buitis.
Faktas tas, kad yra visokių vyrų, visokių ir moterų, tikrai nenoriu pilti žibalo, bet vaikelis gali būti vienas iš būdų išlaikyti vyrą šalia savęs. O gyventi dėl vaikų, tai nežinau. Jie juk užauga, palieka mus, ir kas toliau, dėl ko tada gyventi.

Va tada ir pradedama gyventi dėl savęs. Jei nebūtų vaikelio sakyčiau kitaip. Ne vieną šeimą pažįstu, kuri išsiskyrė užauginus vaikus. Ir Jų gyvenimas bendras buvo tik dėl vaikų. Už tai juos gerbiu.
O kadangi šioje šeimoje jau yra vaikelis, pasikartosiu, juo rūpintis, auginti, auklėti turi ABU tėvai. O skyrybų atveju būtų taip - mama augina, rūpinasi, sėdi prie sergančio ir t.t. O ką tėtis? - ateina per šventes, per skirtas lankymo dienas, vaidina gerą tėtį, bet anaiptol taip nebūtų. Šią situaciją nebegalima vertinti egoistiškai- o kaip aš gyvensiu, o kaip aš jausiuos. Gyvenimas nebeapsiriboja tik jumis ir jūsų gerove, ja turite dalintis kartu su savo vaikeliu.

Aišku, visi mes turim savo tiesas. Man galbūt pasisekė, gyvenam ne tik dėl vaikų. Dabar jau pradedam svajoti kaip vėl liksime tik dviese ir daugiau laiko skirsim sau. Bet tikrai neįsivaizduoju, kaip galima gyventi su nemylimu žmogumi vien tik dėl vaiko. Tai turėtų būti labai stiprūs žmonės, kad susikurtų taisykles kaip taip gyventi. Juk į šeimyninį gyvenimą įeina viskas, nuo intymių santykių iki buities. O kai vaikas paaugs, tai kaip prie jo vaidinti. Juk teko matyti, kaip šeimos gyvena dėl vaikų, bet nuslėpti įtampą jiems tikrai sunku ir jaučiasi, kad namie būna dvi stovyklos. O ar tai gerai, ne man spręsti.

Nežinau, ar verta gyventi dėl vaikų....
Aš pati turėjau tėvą, kurio man buvo gėda.Aš nepasakiau ačiū mamai, kad gyveno dėl vaikų.Ir manau, geriau geras patevis, nei prastas tėvas, kurio reikia gėdytis.

Pritariu tau, mamos paskui saukia - as del taves gyvenau, su tevu nesiskyriau, kad tu turetum seima, o vaikai atsako - niekas taves neprase... Tokios moterys meluoja sau ir kitiems, kad del vaiku gyvena, nes geda, kad negali gyventi be savo "meiliu". O ka mato vaikai? Uzauga po to nei siokio nei tokio supratimo apie seima. Dazniausiai kokioje seimoje gyveni, tai taip ir supranti kad reikia gyventi, taip ir elgiesi. As uzaugau grazioje seimoje, bet ir man sunku Nepratusi prie barniu, atrodo mano vyras turetu buti toks kaip tetis. Atrodo, kad taip reikėtu gyventi kaip tevai. Nors tokiu seimu aplamai nei tevu, nei musu laikais maza....

Perskaicius moteriskos gimines komentarus susidaro toks ispudis, kad jus moterys visa laika ka kalbate yra netikra, o kai jau atsiranda problema tada puolate rasyti laiskus, kuriuose isakote tartum tikra esmes teisybe. Bet kam tada iki laisko kalbeti velniai zino ka. Gaunasi, kad visus metus kalbejus viena ir iskilus rimtai bedai ar esant jau problemai , tada vyre skaityk laiska, kuri parasiau- tai tikra.Cia tinka liaudiska patarle: zodis zvirbliu islekia, jauciu sugrizta.

Visko dar nespėjau perskaityti, bet jau pradžia mane užkabino.....Nes aš irgi savo vyrą ėdu. Taip, man visko reikia ir poreikis tas atsirado gimus vaikui. Aš noriu, kad mūsų sūnus turėtų jaukius namus, gautų gerą išsilavinimą. Grynai materialūs dalykai, bet kaip be jų? Ir toks jausmas, kad vyras taip visai negalvoja. Nors sūnų jis tikrai be galo myli, tai akivaizdu... Jaučiuosi lyg aš viena suinteresuota dėl geresnio gerbūvio, aš viena dėl to suku galvą. Bet kodėl? Gal galėtum paaiškinti, nes matau, jog pas jus situacija analogiška? Nejaugi to buto, namo, automobilio reikėjo tik tavo žmonai, o tau visai, visai ne?
Pasišnekėt su vyru man nėra lengva, jis uždaro būdo žmogus. Gal čia man kas nors ką nors paaiškins .

Bet kaip tu to gerbūvio sieki, negi tik vyro ėdimu. Juk dauguma kurdami šeimas, gimdydami vaikus planuoja sau ir savo vaikams geresnę ateitį. Bet viskas eina palengva, nesmaugiant vienas kito. Mes pradėjome nuo 0, stebuklų nesitikėjome, po truputį judėjome į priekį, dabar patys stebimės, kad sugebėjom susikurti tokį gerbūvį. Bet pirmoj vietoj man tarpusavio santykiai. Vyrą palaikau visur ir visada, kaip sako su mylimu žmogu gali ir palapinėj. O gerai sutariant gali po truputį siekti ir materialių dalykų. O esu mačius ir tokių situacijų, kai žmona vyrą, tik kaltina, kad tik jai vienai visko reikia, kad jis niekuo nesirūpina. Nemanau, kad tai vyrui kelia norą ko nors siekti. Jeigu myli vaikelį ir tave, tai manau tu turi tikrai daug. O jeigu vyras pavirs tik pinigų darymo mašina, skųsiesi, kad tu su sūnum gauni per mažai dėmesio. Bet čia tik mano pamastymai, kiekvienas mes gyvenimą įsivaizduojame skirtingai

Lyg ir suprantu tavo situacija tik va, bent jau antrasteje tu klausi, kuomet geriau skirtis, netgi neklausei kaip santykius susiremtuot, o va kiek patarimu...
is tikruju, noriu pasisakyti cia todel, kad panasia seima pazystu. Bet ten juos vienija bent jau tai, kad abu troksta pasirodyti kuo geriausiai. Bent jau is kalbos tos moters suprantu, kad ne visuomet reikia tokio ar kitokio daikto, bet kad tureti toki daikta - prestizas! Kai nusipirko masina, tai man butinai akcentavo, kad ju masina aukstesnes klases Jinai akcentuoja, kad viska perkasi sau is savo algos. Atsieit, vyras jai nieko nenuperka. Zinoma, saunuole kad taip sugeba. Bet as jai sakau, klausyk, bet tu neisleidi is savu pinigu nei cento maistui, buto islaikymui, mokesciams uz darzeli ir t.t. Uz viska moka tavo vyras. Ji sako, bet jis daugiau uzdirba. Gerai, bet jis ir saunuolis, kad tiek uzdirba. Va cia ir suprantu ju beda, nes taip pat santykiai nekokie - jinai jo NEIVERTINA ir kartele ji vis kelia, kaip issireiskei. Na, bet ta kartele keliasi ir jis pats.
Be reikalo puola cia dauguma, kad ar girdi ar pats negyveni tuose namuose, kuriu ji issireikalavo. As manau, kad tu negauni reikiamo ivertinimo tavo pastangu, supratimo, padekos. Kita vertus, gal tavo zmona savotiskai labai dziaugiasi ta materialine gerove, tave mintyse giria, tau yra dekinga. Gal tiesiog nebepastebit viens kito jausmu. Viska uzgozia nusistatymas, va, ji yra tokia: zyzekle, bambekle. Ar kada nors jai pasakei, kaip tu jautiesi, kai ji eilini karta uzsipuole. Ar esi pasakes "nezysk, o zmoniskai pasakyk, ko nori, ir aptarsim, ar tai imanoma". Paprasti zodziai, bet veiksmingi. Po tokiu zodziu as jau niekad nenutaisau plono, slyksciai malonaus balselio, kuris mano vyra knisdavo Jus vyrai tokie esat, kaupiat viska viduj. Prisiminiau linksma nesusipratima. Mano sesuo prikepusi kotletu, juos dar patroskindavo su padazu, kad skaniau butu. Na, per 10 metu tu kotletu tikriausiai valgyta ne viena desimti kartu na ir pagaliau po sitiek laiko vyras sako: gal gali man kotletus be padazo patiekti man taip butu skaniau.
kazko savo situacijoj nedasakai, bet vistiek juk neklausysi cia duodamu patarimu man atrodo, kad jei paciam neatsirado kitos moteriskes pasonej, tai santuokos reikaliukus galetumete sutvarkyti i geraja puse. Kaip su ta meile, negi nustojai myleti del to, kad pastoviai zyzdavo Tai kaip suprasti, nusivylei zmona? O gal tai net ne zyzimas. Kiek zinau, buna, kai zmogus pabosta, tai ir jo buvimas salia ima erzinti, ne taip duris rakina, ne taip vaiksto
na ir priporinau as cia. Man is tikruju noretusi, kad kuo daugiau seimu gyventu darniai. Kartais nesuprantu, kas darosi. Juk patys renkames sau vyrus/zmonas/partnerius/partneres. Nieks ju mums nebruka per prievarta, tai ko issirenkam saves nevertus zinoma, buna, kad po kiek laiko zmogus pasikeicia, nebeatitinka lukesciu... ech uzteks
sekmes jums, issiaiskinkit

Na va, paskaitinejau sau paskaitinejau...daug minciu kyla ivairiu...Na, galiu pasakyt, kad du (abu) virsuje niekada nebus...Vienam reikia nusileisti, pamirsti nuoskaudas ir eiti pirmyn...Deja deja. Ne visada iseina graziai pasiskirstyti.
Pirma, diedas, kuris cia uzvede ta pokalbi, saunuolis, kad bent jau gilinasi ir domisi kas kaip.
Pvz as nesugebu nusileisti, ir pazvelgti paprasciau i situacija realiai gyvenime. Mano vyras eina taikytis pirmas. Ir galbut mane vadina zyzancia ir dar visokia kokia gyvate. Tegu. Pries apsivedant buvau aktyvi, pati uz save atsakinga, savarankiska, visur pati. Kai susituokeme, ir veliau atsiradus vaikui, matyt vyras galvojo, kad ir toliau as visur pati...Bet man jau norisi vyro pagalbos priziurint vaikuti, o jis sako, kad uzdirba babkes - tai yra jo buvimas
Tai va jums istorija. Nesulyginami dalykai. Skirtis ? Cia kaip paziuresi. Sutinku, kad vaikams skyrybos trauma, bet ar ne didesne trauma vaikams matant pastoviai nesutariancius tevus ?

Diedai, o vis tik kaip Jum sekasi? Ar pradėjote vienas kitą gerbti?