Man gimdymas-tai kažkas nežemiško ir nuostabaus! Teko girdėti, kad kai kurios moterys (o gal ir visos?
) gimdydamos jaučiasi tarsi būtų viena koja jau kažkur anapus ribos: nesuvokiamo, neaprėpiamo pasaulio, amžinybės akivaizdoje. Panašiai jaučiausi ir aš, nors gimdymas buvo gana lengvas ir jokių minčių "daugiau nė už ką negimdysiu". Taigi, manoji mergytė dabar jau 1 metai ir 2,5 mėn. kaip džiugina mus- tėvelius. Nors, dar kažkur ne taip giliai atminty galiu "pačiupinėti" tuos 2004 10 07d. įvykius. Tai buvo įprasta mano besibaigiančio nėštumo diena, tiksliau rytas. Kaip sutarta, likus 1 savaitei iki gimdymo, turėjau pasirodyti gimdymą priimsiančiam gydytojui. Iš vakaro truputėlį "nušventėm" su kolegomis iš darbo, taigi rytą buvo sunkoka atsikelti (aš juk nepratus tokią ankstybę - 8 ryto). Nuvykau į gimdymo namus maršrutiniu autobusu ir labai skubėjau, o nešti nemažą pilvuką ne taip jau lengva... Apžiūrėjęs gydytojas vaiduokliškai mosuodamas kruvina ranka "pradžiugino":- jūs jau gimdote! O man galvoje mintys "kaip taip paprastai, be skausmo, be jokių jutimų...juk vyras dar iš komandiruotės negrįžo...neturiu jokių daiktų su savim... tai gerai, kad vandenys autobuse nenubėgo... čia, aišku, kalta ta taurė vyno, kurią vakar išgėriau"
Tačiau, traukinys jau nelaukė. Anot gydytojo, jau atsidarę 6 cm. Kol sutvarkė visus dokumenčiukus ir mane kaip ponią nuvežė į gimdyklą, atsidarė jau ir 8 cm. Aišku, aš galėjau ir pati nueiti, bet kad turbūt jau ir vaiką galėjau pamest. 
Paguldė į puikią lovą, prijungė puikiausią tonelių matuoklį - vaje kaip smagu! Guliu ir laukiu. Per tą laiką dar spėjau paskambinti draugei ir papraštyti, kad atvežtų daiktus, parašiau žinutę vyrui, kad jau gimdau (gal geriau būčiau nerašius, nes vargšas prarado apetitą, per iškilimingus pietus ir ramybę visam likusiam laikui komandiruotėje), atšaukiau planuotus bent 3 pasimatymus su draugėmis, o dar kiek su gydytojui prisijuokavom. Tik keista, kažkaip jokių skausmų, o dar gydytojas pradžiugino, kad turėčiau pagimdyti iki 12 val. (į gimdyklą buvau pristatyta 10.30). Tai nebe daug ir laukti - gydytoju šventai tikėjau. Na manau sau, kaip man pasisekė, kad va taip lengvai gimdau! Deja, klydau, nes visas "gražumas" prasidėjo prakirpus vandenų pūslę. Skausmas vis stiprėjo stiprėjo ir greitai jau nebegelbėjo nei vaikščiojimas, nei šokinėjimas ant kamuolio, dar šiek tiek ramino sukamieji judesiai ant stebuklingojo kamuolio. Jau praeity pasiliko ta 12 valanda, ėjo 13, 14 ir t.t. Nuostabi akušerė glostė ramino, kalbino mane, o gydytojas vis ateidavo pašluostydavo prakaitą, sakydavo, kad jau greit ir vėl išeidavo. O jo aš taip laukdavau, tarsi jis vienintelis tegalėtų išlaisvinti iš tų kančių... Apie 15.15 visa gimdyklos "lėktuvo"komanda sukruto: stiuardesė-akušerė suteikia informaciją apie planuojamą nusileidimą - t.y. kaip stumti, kaip kvėpuoti, kur įsikibti, kad būtų patogiau. Pilotas-gydytojas duoda komandas visam personalui, pilnas kambarys zujančių žmonių. Na ką gi leidžiamės-stumiam, ir taip dar beveik visą valandą, nes, matyt, oro sąlygos nepalankios dar nusileidimui. Pasirodo, mergytė gana didelė, o mamytė gana smulki ir kažkur mažoji stringa. Oi kaip tuo momentu, man norėjosi, kad tie klubai, ar kas ten bebūtų, prasiskirtų ir išlaisvintų mano mažulėlę. Pamačiau augančią įtampą gydytojo, akušerės ir viso personalo akyse. Akušerė pranešė, kad aš jau nebeturiu jėgų, ir reikia kažką daryti (tas kažkas, vėliau sužinojau,Cezario pjūvis). Po keleto nesėkimingų bandymų, pamaniau, buvo gi tokia smagi pradžia, ir sukaupus paskutines jėgas taip stūmiau, kad ir sau ir personalui netikėtai "išoviau" savo mažytę su vėjeliu. Buvo 16.04. Oi, koks nuostabus tas palengvėjimo jausmas, jį apsakyti neįmanoma. Ilsėjaus ir akimis sekiau kur "keliauja" mano vaikelis. Beje, "o kas gi gimė", pamaniau. "Sveikinu, dukra", pasiekė gydytojo atsakymas į mano mintis. Taip pat neįmanoma nupasakot kokie jausmai užlieja, kai ant krūtinės dedamas vaikutis. "Labas, varškyte", - pasakiau ir per ašaras jau vargiai įžiūrėjau bevartantį akytes, besiraukantį, padengtą varškine mase žmogutį. Ruošiausi papasakot kaip buvo "saldu" kai po to siuvo, bet gal sustosiu ties šia akimirka: ji miega ant mano krūtinės, o aš žiūriu ir negaliu patikėt, kad jau, ji mano, mūsų kūrinys.Tai va taip tas atsitiko... Ir auga ji guvi, sveika (oi ne visada, bet tik dėkui Dievui, kad tik tiek) ir laiminga visų mylima pupsytė. Sėkmės ir sveikatos visoms esamoms ir būsimoms mamytėms bei jų atžalėlėms.
Aukit dideles ir sveikos 
salia
BŪKIT SVEIKI IR LAIMINGI 
Bet visgi kitąkart norėčiau gimdyti kartu su vyru, nors ir labai geranoriškas ir geras gimdymo namų personalas pasitaikė. Ypač tėvelio trūko, kai nuvežė mudvi į palatą. Nebuvo su kuo džiaugtis. 
Linkejimai jums!!! 