tai va, palietė krizė ir mūsų darbą. Visi esame su aukštaisiais ir dirbame kūrybinį darbą. Tačiau, kaip pradėjome gauti minimalias algas ( gaudavome apie 2500-2000) darbingumas krito tiesiog akyse.

Tai kaip dirbti, kai tokia situacija??? Priimu patarimus ir pasvarstymus

Is savo patirties:dirbdavau tiek,kiek mokedavo Is tikruju:kiek pinigu tiek ir darbu padaryta .Arba cia tau darbdaviai graziai uzsimena,kad laikas isieiti is darbo.Kai kuriu darbdaviu tokia taktika.

Dažnai ir visaip tenka diskutuoti apie motyvaciją darbui...
Pagal teoriją, motyvacija dirbti susideda iš dviejų pagrindinių dalykų:
1. fiziologinių poreikių tenkinimas (uždirbti tiek, kad galėtum pavalgyti, susimokėti už gyvenamą plotą, apsirengti ir pan.)
2. kitų poreikių tenkinimas (tai gali būti išreikšta pinigais, arba kitokiais maloniais dalykais gaunamais iš darbdavio)...
.......
Jei atlygis už darbą apima tik pirmą punktą, paprastai darbuotojo darbingumo lygis nesvyruoja - yra pakankamai žemas, bet stabilus.
Jei darbuotojas gauna antro punkto atlygį, jo darbingumas kyla, bet nedidėjant šiai motyvacijos daliai, palaipsniui darbingumas sumažėja iki kritinės ribos.
.......
Kitas klausimas - kam kokio dydžio atlygio reikia? Kiekvienam žmogui yra skirtingos fiziologinių poreikių ribos (ir tai tikrai nesusiję su LRV nustatyta minimalia alga), kaip ir skirtingos papildomos motyvacijos ribos...
.......
Dar yra diskusijos - apie atlygį, kuris leidžia žmogui gyventi oriai (čia liečia ir darbo užmokestį ir pensijas)...
Šioj vietoj - darbingas žmogus turi didesnes galimybes susirasti, susikurti sau orų atlygį, senyvi žmonės - labai mažą...
.......
Deja - visame kame - yra tik viena mintis -- niekas nieko kiekam neduoda. Kiekvienas turi kovoti už būvį pats.

Kiek moka tiek ir dirbkit, nepersistenkit, nes paskui pamatys, kad ir už 800 puikiai dirbat, tai nematys reikalo kelt algos. O jei jus vertina kaip specialistą, tai manau turėtų susivokti vadovybė ką daro blogai Siūlau nepersistengt

Be to, aš dar laukiuosi. Tikrai dirbti noro tai neprideda. Tokia alga gauname visi, manau, kad nenorima man parodyti tipo eik. Bet jau skaiciuoju dienas iki dekretiniu

As taip pat pritariu tai nuomonei - kiek moka uz tiek ir atidirbu padarai pagrindinius einamuosius darbus, kad neismestu visai ir toliau sau stumi laika

Manau, kad labai stengsiuosi daryti viska, kad i si darba nebegrizciau. Bandysiu sau duoną užsidirbti pati, be jokių vampyrų darbdavių. Vyras šią idėją palaiko. Tuomet bent jau žinosiu, kad viskas priklauso nuo manęs pačios. O čia - ari ari ir te tau - 700 Lt į rankas.

Esu ir as dirbusi uz minimuma. Kai 2006 metais ieskojau darbo po studijun baigimo. Atrodo baigus aukstaja o gauni toki darba uz kiek moka valytojoms. Susiradau darba pardaveja konsultante ir toliau varciau darbo skelbimus. Taigi man pasiseke vienas darbadvys dave darba 200 lt daugiau nei minimumas. Bet darbas nebuvo sunkus is vis as jame atsigavau ir dirbau nestumo pabaigos.

Suprantu tave, esi nescia. Darbo kruvis didelis, atlyginimas toks kuris tau dziaugsmo neatnesa. Galbut dar nepatogioje miesto vietoje ir t.t. Manau telieka tik skaiciuoti dienas iki gimdymo o paskui ziureti pagal situacija. Galbut pavyks susirasti papildoma darba arba kita darbadavi kuris tau duos geriausias salygas. Kol busi mot. atostogose pagalvok apie papildomus mokslus. Gal jie tau parverstu. Kol uzaugs vaikelis ir krize baigsis.

Aukštasis...na ir kas? Pati buvau ir vadovaujančiam korpuse-o likau be darbo,ir eisiu dabar už minimumą nekvalifikuoto darbo dirbt...valgyt tai reikia.
O darbo vietų-nėr...

Jooo... Darbu nera... Mes abu su MB baige aukstuosius. Dabar abu sedim be darbu..
Dirbau reklamos vadybininke laikrastyje, atleido del etatu mazinimo atejus krizei (jau pries metus). Ieskojau darbo, 5 men neradau, isvaziavom su MB i norvegija dirbt prie zuvies 6 men, ten dabar baigesi sezonas, grizom kovo pradzioje i Lietuva, vel ieskomes darbu- ju nera.. Siunciau cv dirbt pardaveja konsultante uz minimuma- bet ir tokiu darbu negaunu, nes, turbut, neturiu pardavejos patirties kokiu 5 metu

Brangusis baiges kazkokias tai kompiuterines inzinerijas nebeatsimenu tikslaus pavadinimo- darbo neranda nei pagal specialybe nei kazkokio panasaus.. Isvis nieko neranda.. Siule eit vakarais dirbt baseinu valytoju .. bet MB nejo

O man yra keista tokie dalykai Daug žmonių dejuoja, kad juos atleido, kad nėra darbo, niekas nepriima. Mano studijos dar nebaigtos, tačiau daugiau kaip pusė mano kursiokų dirba. Darbą rado 'krizės išvakarėse', tikrai neturi patirties, juk studentai ir kol kas jų niekas neatleido. Įdomu kodėl?

Dėl to, kad dejuos, situacija nepasikeis Tiesiog sukandi dantis ir dirbi, nes pragyventi reikia. Nedaryk nieko daugiau nei reikalauja. Jei už tą atlyginimą išeina susimokėti paslaugas ir pavalgyti, tai manau galima ir savo poreikius sumažinti O jei dar B dirba, tai juk ne vienas atlyginimas

pas mus darbe taip juokauja: jei nerupi pinigai bet svarbu motyvacija ir perspektyvos - dirbk cia aisku, gera kai darbdaviai kazkiek sutekia motyvacijos, bet man asmeniskai geriausia motyvacija - kuo geriau dirbti, kad per atostogas galeciau sau leisti isvaziuoti ten, kur noriu svarbu tureti tiksla ir galvoti kaip jo pasiekti..Jums dirbant kurybini darba turetu buti galimybiu uzsidirbti papildomai pgl autorines sutartis...

Dirbti reikia tiek,kiek moka,jei moka gerai,tai ir stengiuosi,o kai pradėjo š.. mokėt,tai ko čia plėšytis

is mano grupes gal tik kokie 2-3 yra bedarbiai, visi kiti dirbo ir pries krize, ir dabar dirba .

Mano mokymo istaiga is vis yra privati, studentu daug, kazkaip sunkmeciu sugeba susimoket uz mokslus .

Tai va. Matau ir iš pažįstamų bei draugų žinau, kad tikrai dirba.
Aš manau, kad kiek žmogus vertas esi tiek ir gauni. Nenoriu nieko įžeisti, tačiau galbūt nesat tokie geri specialistai, dėl to ir atleidžia iš darbo. Juk ne visus atleidžia, o tik kažkokią dalį.

Man pvz nepriimtinas toks lietuvių požiūris, kad "Kiek moka tiek dirbsiu". Taip atrodo, kad dauguma yra tie asiliukai, jei nieko man neduoda, nieko nedarau. Bet jei ant manęs sėdi ir laiko kartį prieš nosį su pririšta morką, tempiu jį tiek kiek reikia. Juk dirba suaugę, protingi žmonės ir patys mato ką siūlo darbdavys, už ką jiems yra mokama alga, ar nustatytas tarifas ir tiek, ar už padarytą darbą. Juk gali visą mėnesį nieko rimto neveikti, o algą vis tiek gausi. Tikras lietuvio požiūris dar iš tarybinių laikų.

Nereikia norėti, kad kažkas duotų tau už dyką, reikia mokėti tai pačiam pasiekti.

Turiu gerą motyvaciją dirbti net už grašelius. Pusmetį pasėdėjau be darbo. Gavus priešpaskutinę bedarbio pašalpą, nebebuvau panaši į žmogų. Nervukai... Taigi, vos tik pasirodo, jog dirbti per sunku ar atsibodo, prisimenu tuos laikus.

labai tikiu, kad pagimdžiusi vaikelį keisiu prifesiją ir pradėsiu pati kontroliuoti pasaulį kuriame gyvenu, o ne jis mane. Savo darbe pasiekiau tiek, jog toliau šioje profesijoje tiesiog nebėra kur. Darbas mane sekina, nes tenka nuolat verstis per galvą ir iš savęs traukti šimtus idėjų.
Mano vyras pradėjo savo versliuką, kol kas tik smulkų, bet jam sekasi vis labiau ir labiau - nes dirba sau, motyvacija - 100 proc.

Vis drąsina mane, kas pasirinkčiau ne samdomo "vergo" darbą, bet pačios sau viršininkės. Nenoriu aimanuoti ir skųstis, tik va, vakar kilo mintis pasidomėti ką manote apie darbą už grąšius

kartais tenka pasirinkti samdomo darbuotojo kelia uz tuos pacius grasius, del nepalankiu verslo salygu ir t.t. .

Ju neatleidzia todel,kad jie sekmingai dirba uz ta minimuma ir gan neblogai dirba kam juos atleisti atsimenu dar ne krizes laikais,daug zmoniu dirbo uz minimuma ir ka,kol zmoniu poziuris bus :dirbsiu ,kad ir uz kapeika taip ir bus.O koks cia pragyvenimas is minimumo???studentui gal ir nieko juk dar tevai padeda.daug studentu vasara lekia i uzsieni uzsidirbti,kurie negauna paramos is tevu...motyvacijos uz minimuma as nematau jokios. Jei vien uz buta kiek reikia moket o maistui???

Kas sakė, kad už minimumą? Aš gaunu daugiau nei minimumą, o antras kursas. Kitos mano dirbančios pažįstamos studentės irgi gauna šiek tiek daugiau nei minimumą, tik viena, dirbanti padavėja, jį gauna

Būkim biedni, bet teisingi - tas šis tas daugiau už minimumą taipogi - tik studentėm. Kaip su tuo šiek tiek daugiau išgyventų mama auginanti vieną ar daugiau vaikų?

Darbdaviai ir dabar ir tada prieš krizę kieti buvo - kam mokėti daug, jei vis tiek dirbs?pirko visureigius, pilis statėsi - taip aš būdama anoje pusėje savęs taip pat neužmirščiau.

Bet gyvenimas kaip ta lazda - turi du galus. Už minimalų atlygį dirbantys kvalifikuoti, išsilavinę, kūrybingi žmonės, anksčiau ar vėliau vis tiek suras išeitį, tuomet darbdaviui teks pirkti tokį patį specialistą už dvigubai brangiau.

Aš čia kalbu apie profus, kurie išnaudojami pasinaudojant krize. Netaikau paprastiems darbininkams, kurių darbą taip pat gerbiu.

Labai aktuali tema...
Daug kas sako, dirbk tiek, kiek moka.. Bet yra viena bėda (ir nemanau, kad man vienai) - jei darau ką nors, nesvarbu ką, padarau gerai. Negaliu numesti pusiau padaryto darbo. Aš įpratusi viską padaryti kiek galima geriau, kiek galima įdealiau, taip kaip sugebu. Ir negaliu tiesiog atmatuoti: tiek man moka, tiek padarysiu, ir daugiau nedarysiu iš principo.
Nieko kito neliko, kaip į dienotvarkę įtraukti naujo, geresnio darbo paieškas. Dar, ko ėmiausi, neprisiimu jokių naujų darbų (atlyginimas juk nedidėja). Kai kurių senų darbų net pavyko susimažinti (viskas nuolat keičiasi, kas buvo daroma prieš metus, šiemet nebedaroma...). Todėl pavyko išlaikyti savo darbo stilių (savo darbus padaryti kaip galima geriau už esamą atlyginimą nepersidirbant), tuo pačiu ieškotis kito, geresnio darbo, ir dar rasti laiko SM.

Gyvenimas ne toks ir blogas

dirbau 0,5 etato. su dideliu upu, eidavau i darba su sypsena, neskaiciavau virsvalandziu. nors dirbau 0,5 etato, suskaiciavusi valandas, gaudavosi, kaip visas etatas. taciau noras nedingo, nes zinojau, kad greit priims visu etatu ir pakels alga. taciau........ kai prie algos vos kelis simtus pridejo, i darba einu kaip i katorga, be jokio noro dirbti.

tad jei atlyginimas mazas - jokios motyvacijos, bent jau man.

aš šiuo metu taipogi labai įtemtai mąstau, kur darbintis. Iki šiol auginau sūnų studijavau, o db studijos užbaigtos ir edidelis klausimas ką daryt toliau. Noriu susirastio darba už kurį gaučiau daugiau nei minimumą. Bet net neįsivaizduoju kur darbintis, o gyvenant mažame miestelyje ir pasirinkimas mažas...

Apie kokia motyvacija galima kalbėti dirbant už minimumą? Juk net į darbą transportui mėnesio gale neužtektų. Manau, kad toks minimumas kaip dabar gali būti paliktas tik tiems kurie pradeda dirbti pirmus dvejus, trejus metus. T.y. studentams, ar ka tik baigusiems mokyklą ir gyvenantiems su tėvais, bet nesimokantiems. Tiems, kurie jau baigė universitetus, ar sukūrė šeimas, gyvena atskirai nuo tėų - minimumas yra per didelė "prabanga". Sakau prabanga, nes dirbant žmogaus išlaidos automatiškai didėja. Pvz. vien nuolatinis transporto bilietas (Kaune, nes čia gyvenu ir žinau kainas) kainuoja 100 Lt. Nereikia apgaudinėti savęs ir manyti, kad su 100 Lt išsiversime, nes tikrai bus momentų, kai vėluodami ar pan. važiuosime maršrutiniu. O gal net turime automobilį. Taigi transportui ne mažiau nei 150 Lt. Gali būti ir gerokai daugiau.
Pati mažiausia buto nuoma kiek esu mačiusi - 300 Lt (ne visiškos landynės). Plius dar panašiai komunaliniai mokesčiai. Kiek jau gaunasi? Ogi daugiau nei mimimumas... O žmogus dar ir valgyt nori... O valgis visuomet bus didesnis prioritetas nei transportas iki darbo... Taigi jau po pirmo minimumo žmogus vietoj nuolatinio bilieto pirks varškės ir duonos. Tada važinės iki darbo pirkdamas bilietukus ir jau mėnesio vidury liks namie...
Na, arba įklips į skolas už komunalines paslaugas, arba nuomą...
Tai kur čia motyvacija?

Ir as tokia motyvacija turejau du kartus - pirma kai po studiju nieks priimt nenorejo, tai paskui ir tuometinis 365lt minimumas buvo pasaka...tiesa neilgai - po triju menesiu norejau ta darba "pasiusti", bet pasiule geresnes pareigas ir dviguba atlyginima. Veliau teko po uzsienio metus nedirbt, tai irgi dziaugiaus senukuose isidarbinus, bet po 5 metu isejau savo noru, dabar ilsiuosi ir gailiuos nebent to, kad nesiejau anksciau...Laukiu kada vel tas darbo bado jausmas pargris (tada tikrai ne taip isdidziai ziuri i nepatogumus, na bent jau kuri laika)
Papildyta:

Tai, kad ta varske bemaz prabanga patapo dabar (kaip ir grikiai)
O siaip tai taiklus pastebejimai ir ta birzos pasalpa tikrai nemotyvuoja lyst i bet koki dabar, nes butent dirbti kainuoja

Zinokit pilnai sutinku, su jusu pasakymais. Motyvacija labai svarbi, todel butina ieskotis darbo su geresniu atlyginimu, nes kaip ir saket, darbas kainuoja.
Bandziau padirbet keleta savaiciu, bet parasiau prasyma ir isejau, tai yra tik saves apgaudinejimas. Centai niekam nepatinka.

Keleto savaičių per mažai , kad darbdavys įvertintų tavo sugebėjimus. Ir aš nesutikčiau su nuomone, kad reikia dirbti tiek, kiek moka, t.y. mažiau ar blogiau nei tu gali ir sugebi.
Jeigu nedirbsi puikiai, algos taip pat niekas nekels, nes kaip specialisto jūsų nevertins.

Tad aš pasidariau sau išvadą: jei nemoka tavęs verto atlyginimo, rask, kas jį tau mokės

Pagalvojau, kam man kankintis, kai visas kolektyvas nelaimingas ir kiekviena minute skundzias, geriau atsidesiu mokslams, kol gausiu bedarbio pasalpa, tokia pacia kaip atlyginimas ir veliau ieskosiuos geresnio darbelio. Nors pries tai buvau visai kitokios nuomones. Tiesiog mano situacijoje man neapsimokejo pasilikti.

Jokios, nebent darbas tiksliai toks, koki ir geresniems laikams esant norettum dirbti

Mano alga man nera motyvas darbui. Alga puse minimumo . Motyvas man dabar (nezinau, gal tai keisis) yra igyti pasitikejimo savimi darbe, igudziai ir pan. Dabar tik apie tai galvoju. Noriu buti profe .

Šiaip tai keista, kad yra susiformavusi nuostata, jog dirbdamas gauni tik pinigus.... toks mąstymas ir atneša dejones apie tai, kad darbas nebemielas, darbdaviai- blogoji pusė ir t.t.

Galiu paklausti- o kas pasikeitė darbe, sumažinus algą? Darbas juk liko toks pats, vadovai nuo to irgi nepasikeitė, kolegos nuo to irgi Jūsų atžvilgiu nepapiktėjo, o ir šviesa biure/ceche/dirbtuvėse ar kitoje savęs realizacijos vietoje nepradingo...
Vienintelis pokytis įvyksta viduje, tad siūlau prieš kaltinant "darbdavius, valstybę, situaciją, ekonomiką" pirmiau giliai pasižiūrėti į save ir paklausti savęs- ką aš randu kiekvienoje dienoje?
Jei dienas "stumiam" 8-17h tik tam, kad stumti ir imituojam darbą, po to vakare pažiūrim TV, prieš užmiegant pabumbam, kad viskas aplink ne į gerą- tuomet iš šaunių 24 gyvenimo valandų per dieną, turim geras 15, kurias tiesiog "prastumiam į niekur, darydami nieką", ir tik tam... kad stumti (o gyvenimą irgi, "stumiam", kad "stumtume"?).

Žmonės šiais laikais primena laivų kapitonus, kurie dreifuoja jūroje ir tikisi atsitiktinai būti nugabenti į svajonių uostą. O jei nepavyksta, tuomet ieškoma kaltų... vėjo ne iš tos pusės, didelio bangavimo ar prastos įgulos.... (manau, kur kas efektyviau- nusistatyti tikslą, kursą ir teisingai pakreipti bures )

Padarom mažą eksperimentą? Kiekvienas sau, individualiai, be tolimesnių komentarų ir su savom išvadom?

Pasiimkite A4 formato popieriaus lapą, laikrodį ir rašiklį.
Pasiruošę?
Per tris minutes surašykite kiek įmanoma daugiau savo konkrečių svajonių, tikslų ir siekių, kuriuos turite šiuo metu....
Pavyko? Ir kokie rezultatai? ar užteko lapo?
Žinote, kodėl sakoma, jog jei spėji sugalvoti norą kol krenta žvaigždė- jis išsipildo?
Viskas paprasta- jei žmogus tvirtai žino, ko nori, jis ir sugeba per tą laiką pasakyti tai, ko jis siekia. Jei žmogus tvirtai žino, ko nori- jis tai ir pasiekia (PASIEKIA, O NE GAUNA ).

Manau, dauguma čia užsukančių personų turi savų vaikų- o jie juk tokie geri mokytojai! Kuo suaugusysis skiriasi nuo vaiko? Tuo, kad pastarasis nebijo bandyti vėl ir vėl, nebijo suklysti (jei taip nebūtų, vaikai, po pirmo nukritimo, dėl baimės ir neužtikrintumo nustotų mokytis vaikščioti). Jie nepasako sau "tai ne man...; aš negaliu...".... vaikai nuolatos mokosi, randa kažką naujo, o suaugusieji užsidaro į kvadratinius rėmus visur ieškodami analogiškai kampuotų banknotų... (o... kurie dažniau šypsosi, m? )
Juk gyvenimas turi prasmę, kuri nesiremia į pinigus- patirtys, emocijos, bendravimas, savęs realizavimas, kažko naujo atnešimas į šį pasaulį.
Užpildykit tą A4 lapą pilnai iš abiejų pusių smulkiu šriftu ir suprasite, kad gyvenimas yra per trumpas, kad jį tiesiog "stumti". O tada ir ateis atsakymai, ko siekiate ir kaip reiktų elgtis...

Tikiuos, nieko neįžeidžiau

O kas liečia mano darbą...

Anksčiau yra tekę dirbti darbus, už kuriuos nieko su komanda negaudavom (draugiškai primokėdavom, kad galėtume dirbti ), tačiau galėdavom realizuoti savo mintis, idėjas.... gaudavom patirtį, išbandymus, naujas galimybes, augimą ir naujus horizontus tolimesniame gyvenime.

Dabartinėje darbovietėje (net nevadinu to darbu- šitas žodis persmelktas negatyvumo) užsiimu man įdomiais dalykais, turiu pavaldžių žmonių, randu iššūkius, kurie mane augina, o rezultatai- džiugina ir veda į priekį. O viskas prasidėjo kiek mažiau, negu už minimumą ir palaipsniui, pagal rezultatus kilo...
Praktiškai pasitvirtinęs dėsnis mano gyvenime- jei dalykus darai ne dėl to, kad už juos mokama ir ne dėl to, kad tik daryti- visada gausi daugiau (ir nebūtinai finansine išraiška)...

Tik nepamirškit A4- gal kas pasikeis

Visiskai pritariu Flagger, jei dirbi tik tam kad sumoketu atlyginima, motivacijos 0. Reikia tureti tiksla, jei turi tiksla reikia pasvarstyti kiek pasiruoses uz ji sumoketi, tai yra ka del jo galetum padaryti, nes tada suzinai kiek tas tikslas tau svarbus Sirtumas tarp zmoniu kurie turi tai ko nori ir tu, kurie tik nori tureti, bet del to nieko nedaro, nes tai neptinka, tai per sunku, tai per dar kas ten...tas kad zmones kurie siekia savo tikslo dirba ir tuos darbus kurie jiems nepatinka, jei zino kad pasieks tiksla tai darydamas, kaip pasake zymus zmogus " Kliutis pradedame matyti tada, kai nusukam akis nuo tikslo"
O geriausia motivacija kai dirbi sau del saves.

Vienas geresnių pavyzdžių, kad ne viskas taip blogai, kaip atrodo ir kad bet koks tikslas- pasiekiamas- filmas "Pursuit of Happyness".

Turint galvoje, kad istorija tikra- yra apie ką pamąstyti...

Gal ir teisingai rašo Flagger, kad nuo mūsų pačių priklauso ką mes renkamės, bet tai kažkiek panašiai skamba ką deklaruoja LT valdžia.
Daug pavyzdžių turiu: prieš krizę sutartas vienas atlyginimas, o paskui atlyginimas sumažintas- darbo pobūdis, darbo kiekis nepasikeitė. Tai apie ką kalbame? Kai darbų nėra dirba nors už minimumą ir dar to pačio nesumoka po pusę metų. Pvz. mano buvusioje darbovietėje- dirba vyrai satybose už minimumą kasdien žiemos metu lauko sąlygom. Ar pamenate kokia pernai žiema buvo? -20 laipsnių ir daugiau. tai kokia motvacija? šeima alkana namie laukia?
dabar kitoje firmoje dirbu- ir čia ta pati situacija, aišku ne lauko sąlygos, šilta, bet žmonės dirba kasdien po 12- 16 val. ir spėkite kiek gauna? minimumą. Motyvacija? nenori nedirbk, dar 100 už vartų laukia. netgi bosas aiškina, kad blogai dirbate ir pastoviai ieško kas pakeistų tuos dirbančius begalines valandas, bet tik kažkaip norinčių neatsiranda. Ir ką pasiūlysite? išeiti? o ką toliau daryti? Nevisi tokie verslininkai, o kai kurie patriotai...

Ką tik pažiūrėjau rekomenduotą filmą: charizmatiškas, komunkabilus, protingas (na, taip sprendžiu, nes iškart paėmęs rubiko kubiką sudėjo jį iš pirmo karto per trumpą laiką, nieko nenusimanęs apie biržas akcijas ir investicijas, sėkmingai per mėnesį pagavo kampą) vyrukas mažiausiai 6 metus trainiojosi, pardavinėjo skenerius (sprendžiant pagal žmonos pasakymą, kad pastojus jis jai žadėjo, kad viskas susitvarkys), kol galiausiai įklimpo skolose ir jį metė žmona, kuri kažkioje skalbykloje dirbo po dvi pamainas,kad išlaikyti šeimą nors kažkaip. Paskui herojus sėkmingai pataikė ant sakyčiau super supratingų,prie jumoro bosų, šiek tiek atkaklumo, nekaltų pamelavimų- pagražinimų, mėnesis stažuotės, daug pastangų ir pasiekė maklerio vietą.
Įdomiai keistos vietos: herojus pats skolingas už nuomas, darželį, tačiau atkakliai prašo savo skolininko grąžinti 14 dolerių. Dar darželis kainuoja 150 dolerių, sąskaitoje 600 - bet kažkodėl darželui nesumoka.
Galima būtų pasimokyti atkaklumo ir ryžto, bet motyvacija čia tik viena- kaip išgyventi. Manau labai panašų filmą susuktumėm ir apie mūsų tautiečius, bandančius įsikurti užsienyje dantimis ir nagais- jų pradžia, motyvacija daugeliu atveju panaši kaip filme- išgyventi. O ir tie patys mano minėti statybininkai, turi tokią pačią motyvaciją- kažkaip išgyventi, kad ir iš minimumo.
Vienetai yra tokių kurie sau gali leisti dirbti vien dėl emocijų, bendravimo, nekreipiant dėmesio kiek tų pinigų uždirbi- valgyti tai norisi. Todėl bet kokio darbo pirminė motyvacija yra pinigai, o visa kita jau kaip sakoma "for fun". Nors Flagger ir LT valdžia bando įrodyti kitaip

Kokia gali buti motyvacija uz minimalia alga???

Butent. As nuo mazu dienu maciau ir jauciau, kad namuose piniginiai reikalai klostosi ne per geriausiai... po to neturejau galimybiu istoti, kur norejau, bet dirbau ne pagal profesija - ne uz minimuma, kol krize atejo. tada prasidejo... anksciau ardavau bent jau uz pinigus, dabar... kai pagalvoji, kad negerbia visiskai zmogaus...
Ir lengva sakyti tiems, kurie nejaute nepritekliaus gyvenime.
Motyvacijos uz minimalia alga but negali. Nebent dievini savo darba ir sutinki but nevalges, be siltu batu itt... Eh, ,,

Va va,per tuscia pilva meile darbui greitai isgaruoja kartu su visu altruizmu...meciau toki darba ir nuejau ten kur moka,tam reikejo biski specialybe pakeisti Dirbti uz maza alga negaliu sau leisti-reikia seima islaikyti,vien mokesciai-daugiau nei minimali alga...

Tai jau tikrai - 0 motyvacija, kai tu dirbi daugiau nei kiti,ir tavo issilavinimas net negali prilygti kito issilavinimui (jo vidurinis, pas ji geras stogas ir jis gauna 1600) o gauni pusiau mazesni atlyginima, tai motyvacija tik viena - nedirbti nieko

Motivacia krenta.Bet as stengiuosi gerai atlikti savo darba,net kai mazinama alga...Tokia jau esu,nesugebu atmestinai...

GAl ne taip aiskiai surasiau - savo darba atlieku be priekaistu ir greitai, nemoku palikti rytdienai; cia aplamai noras dirbti net koki darba = 0

Motyvacijos tai tikrai nulis būtų.
Kol bus žmonių, nevertinančių savęs ir nusižeminančiai dirbančių už grašius- tol bus darbdavių mokančių tokį atlyginimą

nesenai teko girdėti istoriją, kai į darbą, kur buvo siūlomas ir aukštesnis nei minimumas atlyginimas, buvo priimta dirbti moteris už minimumą, nes ji pati pasisiūlė už tiek dirbti, kad tik ją priimtų į darbą, o ne kažką kitą

Šiaip, gal ir grubokai pasakysiu- bet žmonėms mokama tiek, kiek jie verti. Norėti gauti daugiau, bet nieko dėl to nedaryti- tai tolygu nuliui.

O visų geriausia, manau dirbti sau, tada kiek uždirbsi- tiek ir turėsi, ir nereiks kaltinti boso, kad mažai moka Būdama motinystės atostogose pradėjau dirbti tinklinmaie marketinge, tai kaip papildomos pajamos, bet planai tokie, kad tai taptų pagrindiniu darbu, kai jau teks gryžti į pagrindinę darbovietę.....

Sėkmės visoms

Sutinku. Niekas neverčia dirbti už minimalią algą. Jei specialistas geras, paprastai niekas jam nemoka minimumo, nes darbdaviai irgi gerai suvokia darbuotojo vertę. Bet jei esi lengvai pakeičiamas, tuomet teks susitaikyti. Kad ir kaip būtų skaudu, visi darbo rinkoje esame prekės, darbdaviui kiekvieno darbuotojo išlaikymas brangiai kainuoja ir jei mes jam neatsiperkam, tai niekas mums atlyginimo nekels. Nori gauti 2000 litų į rankas? Uždirbk mažiausiai 3,5 tūkst. darbdaviui. Tenkina atlyginimas tik nuo 3000? Reikia didesnės kaip 5000 apyvartos. O kur mokesčiai už elektrą, programinę įrangą ir kt. Praktiškai šitas sumas galima dauginti iš du, tris kartus. O juk perkamoji galia tikrai yra maža, tad tokias sumas surinkti gali vienetai.

Ir pabaigai. Danijoje išvis nėra minimalaus atlyginimo, bet atlyginimas ten gerokai didesnis. Niekas neprotestuoja, kad keltų MA. Nes visi supranta, kad tau mokės tiek, kiek užsiprašei.

sutinku su jūsų mintimis
Ateidami į naują darbą visų pirma parduodame save. Kaip, už kiek- kiekvienas savaip. Idealu, jei darbuotojas uždirba kompanijai, sau, ir lieka...plėtrai, premijoms, geresniam būviui...Bet, deja, Lietuvoje, dažnai prasilenkiama su tikrove....Kai prekybinėje įmonėje pardavimų vadybininkui mokamas minimumas, o pvz buhalteriui- du ar triskart daugiau, nes......jis dirba sunkų ir atsakingą darbą....Paradoksas- kuris darbuotojas įmonei svarbesnis? Jei nelieka vadybininko, buhalteris nebeturi ko skaičiuoti, jis nebetenka savo tiesioginių pareigų......Jei nelieka buhalterio- iš bėdos vadybininkas pats susiskaičiuos Ar vadybininkas kelis metus iš eilės išauginantis kompanijos apyvartą po 25-30 proc yra vertas kompanijos mokamo minimumo?

Neįsižeiskite buhalteriai- netaikau nei vienam asmeniškai, visi finansininkai gerbiami ir vertinami, reikalingi- tiesiog pasirinkau tokį pavyzdį.... Tik su kurių darbdavių požiūriu neįmanoma sutikti....

Savo "litanija" norėjau pasakyti tai, kad pas mus vis dar nėra sąžiningos įdarbinimo politikos, atlyginimų mokėjimo klausimais...Yra piktybiškų darbdavių, kurie specialiai maksimaliai išnaudoja darbuojous, nors jie verti ir žymiai daugiau
Kai jie išeina kitur, deja, mato, kad prarado, bet iš savo išdidumo tyli, ir murma, kad yra šimtai norinčių ir laukiančių dirbti už minimumą....Taip ir sukasi karuselė: įmonė gaišta laiką naujus apmokydama, praranda pajamas, pelną, ir svarbiausia- laiką....
Labai tikiuos, kad vieną dieną visa tai pasikeis į gera darbuotojų labui

Na, zinant lietuviu goduma, o kitos puses nedrasuma(bijo pasakyti to ko nori ko tikisi kas negerai sutinka su viskuo ka sako darbdavys idant neismestu is daro bet forumuose keikia darbdavius visiems skundziasi kokios baisios darbo salygos)nemanau kad kazkada pasikeis kas nors. Juk pats darbuotojas sutinka su visom siulomom salygom, o po to lyg nustebes pasakoja kokios baisios salygos,.... nu neik sakyk man netinka, kitas sakys man netinka triacias .... ir prades keist salygas, nes paciam juk nesinores dirbti. Mano pazystama isisdarbino i kirpykla valytoja, ji uzdirba tiek kad ne kiekvienas vadybinikas tiek gauna, dirba 3 val per diena. Kai jos paklause kiek noretumete gauti pinigu ji drasiai pasake .... ir jie net nesudvejojo kad mokes maziau, nes zmogus pardave save. O kita atejus sakytu minimuma, tai darbdavys apsidziaugtu, patrintu delnais ir sakytu gerai. Va , taip cia toj lT niekas kitas kaip mes patys kalti kad uzdirbam tiek ir tiek. Manau atlyginimas yra derybu kjlausimas, jei tinka eini dirbi jei ne ieskai kur tiek mokes.

sutinku