sunui 6 metai.mire mano diedukas,jo prosenelis paskutiniu metu jis gyveno vilniuje,tai su mumis,tai kitur...o dabar jo nebera vaikas suzinojes aisku verke...mes visi irgi aisku diedukui buvo jau 91 metai,mes tai suprantam,kad kazkada tai turejo ivykti,bet ka galvoja vaikas?gal kam teko susidurti su tuo?siandien i pasarvojima ruosiuosi vestis,bet nezinau ar imti ji kartu su savim kai laidos...man paciai tai yra labai baisu ir liudna...juk jis mane maza augino,mano sunu irgi paziuredavo...tai buvo pats nuostabiausias diedukas...o dabar jo nera...nezinau net ka vaikui sakyti...pradedu kalbeti,kad jis danguje ir mus stebi ir susigraudinu...patarkit prasau

Manau, kad tokio amžiaus žmogutį jau galima pratinti ir prie netekčių. Ypač, jei esate jau aptarę žmogaus mirties, išėjimo Anapilin klausimą. Žmogus, kurio netekote, artimas ir jūsų sūneliui, tad gedėjimo situacija, pagarba išėjusiajam turėtų būti kažkaip formuojama. Juk sako vaikų visą gyvenimą neauginsime po stikliniu gaubtu. Pats laikas supažindinti ne tik su džiaugsmais, bet ir su netektimis.

Stela uzjauciu del senelio mirties

Analogiska situacija mums iskilo pries metus, praeitu metu vasari mire vienas dukros prosenelis, geguze kitas. Dukrai tada buvo 5,5 ir beveik 6m.
mano nuomone laiduotuvese nera ka veikt vaikui, tas pats sarvojimo salej, nevedziau, dar anksti, tai va , nezinau gal ir pyko ant manes uosviai, tevai, kad be vaiko atejom, bet vaiko psichologinis komfortas man svarbiau, as gerai atsimenu ta soka, kuri patyriau kai mire mano mociute ir man beveik 11m reikejo prie jos budeti, ir paskui karsta eiti.

Siaip as ir pati nemegstu laidotuviu, sarvojimo saliu, tikrai nenoreciau kad kai numirsiu mane pasarvuotu ir vaiksciuotu visi kas netingi. Sita visi zino mano aplinkiniai, bet cia jau visai kita tema

Sutinku su Laisve. Mirtis, kaip ir gimimas, yra musu gyvenimo dalis ir nereikia jos apraisku saugoti vaikus. Naturalu gedeti mirusiojo. Nematau nieko blogo, jei vaikas matys tavo ar kitu artimuju liudesi.

Užuojauta dėl netekties

O mano nuomonė kaip Ivos. Neseniai mirė mano labai artimas žmogus - teta, kuri mane metus augino ir buvo man kaip mama (mama mano mirė kai man buvo 6 m.). Vyresniajam sūnui buvo 4,5 m. - jau pakankamai didelis, bet nei į šarvojimo salę, nei į laidotuves nesivedžiau. Nemanau, kad vaikui reikia matyti tiek mamos ir kitų artimų žmonių sielvarto. Į kapus- taip, veduosi, degam žvakelę, aiškinu, kad čia palaidota teta, ant močiutės kapo- kad močiutė, pasakoju kad visi kada nors miršta, kad daugiau pas mus jie nesugryš...

tai va,mano vaikas kai pamate pasarvota dieduka tik tada suprato,kad jis mire o kadangi as verkiau,verke ir jis namie buvo isterijos ir t.t. tad as nusprendziau,kad geriau vaikams tokiu dalyku nereikia matyti.skausma jie gali matyti ir kitur.kita diena,kai jau laidojo as net ir nesivedziau jo,nes is tikruju vaikams dar per sunku matyti zmogu kasama i zeme...net man paciai sunku...tai vaikui manau dar sunkiau...

Nezinau merginos, taciau maniske labai normaliai prieme laidotuves, laidojom ir teta ir seneli, kartu ejom ir i sarvojimo sale, ir i laidotuves, jokiu isteriju, na gal po to tik reikejo daugiau papasakoti, paaiskinti pati fakta - kas yra mirtis? O ar tai normalus klausimas? Juk tai taip pat svarbu, kaip ir gimimas, be to vaikai priima viska visaip kitaip, savaip. Taciau tai spresti reikia kiekvienam atskirai, ir kiekvienu atskiru atveju elgtis taip kaip sirdis liepia.

Nors mes nesivedem savo panos i jos senelio laidotuves, jai kazkaip ypatingai uzstrigo si zinia-turejau smulkiai papasakot kaip ten viskas vyksta ir paskui pora menesiu visiem deste savo versija. Ir dabar mirtis yra viena is idomiausiu temu.

Aš tai tikriausiai nevesčiau, kad vaikas neįgytų baimės, pamenu kai aš buvau senelio laidotuvėse man buvo 7 metai, tai paskui bijojau būti viena

aš maža labai normaliai reaguodavau į laidotuves, sesuo irgi pirmose dalyvavau, kai buvau 6m., o po to - kasmet išpuldavo... manau, kad čia individualu. gali labai įtakoti ir aplinkinių reakcijos, pvz. aš pačią mirtį kažkaip priimdavau normaliai, bet siaubą keldavo, kai verkdavo mama ar kiti artimi žmonės.. o jei dar isterijos, tai man šakės, oro trūksta, baisu, vienu žodžiu

mums irgi gresia tokia beda - turim sena ligota promociute. Teiravausi pazistamos psichologes, ka daryti, ar vestis penkiameti sunu, kaip elgtis, jei ka... ji patare viska paprastai paaiskinti, netgi galima parodyti pasarvota. Tik kategoriskai parekomendavo nesivesti i pacias laidotuves, tai yra kai bus uzkasamas karstas, liesis asaros ir raudos.
aciu dievui dar viso to neteko isbandyti, bet, manau, gyvenimas yra toks, koks yra. visko nenuslepsi.

DUKRAI BUVO 3M,KAI VEDEMES I TOLIMO GIMINAICIO SERMENIS.PAPRASTAI VISKA ISAISKINOM IR NEBUVO JOKIO STRESO.DABAR,KAI VAZIUOJAM,PRO TA SALE,JI VIS PRISIMENA,KAD TEN EJOM.NESENIAI GRIZUS IS DARZELIO,PASAKOJO,KAD ZAIDE JOG JI MIRE IR JAI VAIKAI NESE GELIU.

Kai mirė vyro močiutė sūnui buvo 4 metai. Laidotuvėse dalyvavo, labai gailėjo močiutės, verkė, tačiau aš manau, kad nereikia saugoti vaiko nuo tokių dalykų - reikia tinkamai jam paaškinti. Jokių baimių ar kitokių problemų dėl to nebuvo, tiesiog jiam tapo labiau suvokiama kas yra mirtis. Dabar jis tiki, kad močiutė sėdi ant debesėlio kartu su angeliukais pas Dievulį, žiūri į mus ir makaluoja kojom.

Kai laidojo mano seneli as (7m.) buvau sermenyse, laidotuvese, bet isisamoninau, kad jis mires tik isnesant karsta is namu, tada zliumbiau nes tai man buvo brangus zmogus. Bet tai buvo supratimas ir atsisveikinimas, nes jei man tai butu tik paaiskinta, kad jis mire, buciau netikejus, man tai buvo susitaikymas. Paskui as ji ilgai sapnuodavau, kad ikalbineju grizti, bet man atsako, as juk tave matau, kaip ir tu mane matei.
As saviske (tada buvo 5m.) vedziausi i dedes sermenis nebuvo jokiu isteriju, nei baimiu. Bet jei tada buvo didziausia problema, kad as nesiruosiu mirti . Juk taip reikia visi kazkada turi mirti, o ne visa laika buti jauni (nors dede mire jaunas).

mano 5,5m. dukra labai skaudžiai išgyveno mano senelio laidotuves, nedažnai matydavomės, bet gal jai įstrigo ne koks jo kūno vaizdas per laidotuves, gal ceremonija, gal kas, jau antra savaitė, kai ji vis apsiašaroja ir sako "noriu senelio" , manau, kitąkart geriau nesivežt į laidotuves, per jautriai išgyvena, ko norėt, man pačiai šokas.

Aš turbūt pritariu toms mamytėms, kurios pataria vaiko į laiduotuves nesivesti. Neseniai mirė mano tėtis, savo dukrytei viską paiškinau po laidotuvių ir dabar ji visada kartu važiuoja tvarkyti senelio kapelius(jai 4 metukai). Manau, kad tokio amžiaus vaikui dar per sunku matyti artimų žmonių skausmą.

Na, aciu, mergaites, kad pasidalynat patirtim(kad ir skaudzia)...bet ir as nesivesciau. Bet, zinot, mane kaip tik neramina, kad mano 6m.vaikas labai nori pamatyti laiduotuves.Ar tai tik smalsumas?O 4m. zaidzia, kad ji jau danguje, tai zadejo ir mane ten kada pasiimt

Neseniai mirė mano ir mano pusseserės močiutė. Jos vaikui penki metai,o kitai mergaitei trylika. Didžioji suprato verkė too, o mažasis...Ėjo prie močiutės,sakė: čia visi žmonės juodai apsirengę,verkia,o tu viena kažkokioj dežėj guli.Tu atsikelk ir jiems pasakyk,kad jie neverktų....Tada mano pusseserė išvedė jį pas vyrą ir tie išvažiavo namo...Buvo graudu žiūrėti

Mes irgi nesenai palaidojom mano močiutę .Susiklostė tokia situacija, kad vaikai močiutę Po (taip jie vadindavo savo promočiutę) matė dar šiltą, matė kaip ją rengė. Ir jokios mistinės baimės jai nejautė. Martynas tik pastebėjo, kad močiutė "kaip netikra".
Manau, kad mirtis yra natūralus procesas, kaip ir gimimas, kaip ir gyvenimas. Tad nieko slėpti tikrai nereikia. Vaikeliui taip pat reikia leisti savaip atsisveikinti su jam artimu žmogumi, kurį jis mylėjo ir buvo mylimas. Gal visame laidotuvių procese jam dalyvauti ir nebūtina, bet manau, kad vaikas turi matyti nors dalelę tos pagarbos ir meilės išėjusiąjam, kad išmoktų JAUSTI.
Didelių samprotavimų ir filosofinių išvedžiojimų vaiko galvelei nereikia, užtenka paaiškinti tiek, kiek pats paklausia.
Ir dar, nors mes gal ir praradę tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, bet vaikui palikim tą šviesų tikėjimą. Mano Martynas galvoja, kad močiutė Po dabar yra danguje, kartu su jo broliuku (Martynas neteko brolio dvynio) ir mus mato bei globoja.

As pati maza budama labai bijojau laidotuviu, budejimu prie karsto, todel kai lapkriti mire mano mama, nevedziau sunaus nei i laidojimo rumus, nei i laidotuves. Nemanau, kad jis butu ypatingai suprates, kas cia vyksta, o isgasdinti nenorejau. I kapines - taip, vezames, tvarkem kapa, jis klause-kas cia, paaiskinom, kad cia guli mociute Aldona, kuri mire. Ir nieko. Manau, net nelabai suprato...
Keisciausia man yra kas kita-vos mama mire, vaikas absoliuciai nustojo apie ja kalbeti, tarsi jos net nebutu buve . Gal vaikai turi koki sesta jausma?....

ir as su savo savaites senumo ispudziais sia tema...
pries savaite palaidojom vyro mociute kuri jau veik 2 metai ant patalo gulejo, vaikas kaip tik atostogavo pas anyta ir savo akimis mate kaip senole uzgeso, kaip raudojo jos vaikai ir t.t. ir labai bijojau vaiko reakcijos kad neissigastu ir jau vakare ji parsiveziau is kaimo . atsargiai paklausinejau kaip ir ka jis mate kaipjautese. Jokios baimes jam nebuvo, parode kaip baba paskutinius atodusius isleido, prisiminem kaip ji maza su vezimuku baba veziojo, kokius skanius blynus kepe...o maziui svarbiausias klausimus, kur dabar likusius pampersus reikes deti buvo graudziai juokinga...paskui apsitarem ar jis nores ryta i gedulo namus vaziuoti...aisku, visom keturiom jis buvo uz vaziavima. Gedulo namuose papuolem ant pacio giedojimo ikarscio, tai ji i miega giesmes patrauke ir jau po valandos eme reikalauti i namus. I laidotuves butume vezesi tik kad kosejom tragiskai bijojau persaldyt pabaigti, tai palikom pas gimines, o grizus smulkiai turejau nupasakoti apie duobe, kas ir kaip. Po poros dienu aplankem kapa ,nebaigusias degti zvakes uzdegem, ismokom mintinai babos gimimo metus ir mirimo metus... isvada- jokio diskomforto vaikas nepatyre, gal del to kad esam apie mirti kalbeje, kad apie viska kas vyksta smulkiai aiskinomes. Bijojau kad nebutu kaip man,buvau panasaus amziaus kai ivare tokia baime mirciai -po siai dienai laidotuves man kazkoks kosmaras...

siaip kiekviena situacija labai individuali...labai priklauso nuo vaiko, nuo tevu, nuo to kaip patys tevai reaguoja i laidotuves bei mirti...pvz mano tetos seima yra labai tikinti ir mirtis jiems toli grazu nepabaiga ir jie kazkaip visi paleidzia mirusi zmogu per daug neraudodami ir tikedami,kad jis keliauja i roju...pamenu kaip pusbrolis guode mane,kai verkiau senelio (mums tada buvo po 12 metu),kad senelis iseojo,ten kur jam neskaudes, kur jis bus sveikas ir laimingas (mire nuo vezio), kad susitiks su savo artimmaisiais,kurie jo irgi pasiilgo...tik tada nelabai guode mane tie zodziai,nes per daug tikejau,kad senelis pasveiks,jei as labai prasysiu Dievo...as tikrai prasiau-vaikiskai ir nuosirdziai..taip,kad jei kas turit nepagydomus ligonius,o ypac artimus ir mylimus zmones,geriau jau nuteikit vaikus,kad stebuklu nebuna...nes man tada,pries 10 metu buvo didelis smogis,sugriuves tikejimas....ir dabar visko prisimint be asaru negaliu

Man atrodo, kad ne pats mirusioji\o vaizdas karste, o matomi kitų žmonių išgyvenimai, ašaros, raudos labiausiai veikia vaikus.
Neseniai mano vaiko grupėje, vienos mergytės mirė tėvelis, tai auklėtojos vedėsi į šermenis visus vaikus. Maniškis nėjo, nes dar ir nežinodama šito įvykio buvau suplanavusi išvyką į kitą miestą. Bet man toks dalykas tikrai nepatiko, aš savo vaiko tikrai nebūčiau leidusi, ne todėl. kad bijočiau vaiką sutraumuoti, o todėl, kad čia ne ekskursija penkiamečiams..

Viena mano močiučių mirė, kai man buvo 7-eri, ir teko ir laidojimo namuose sėdėt, ir laidotuvėse dalyvaut.. Galiu pasakyt, kad sunkiai tada supratau, kas atsitiko. Žinojau, kad močiutė mirė, "iškeliavo į dangų", ir jos nebepamatysiu, bet nežinojau, kaip į tai reaguoti. Verkti viešumoj atrodė gėda, veikt nebuvo ką, tai sėdėjau ant kėdutės šarvojimo salėj, mosavau kojytėm ir niuniavau daineles sau dvi dienas, ir tiek.. Manau, kad savo vaiko į laidotuves iki kokių 10 metų tikrai nesivesčiau.

Mano močiutė ir senelis mirė, kai man buvo 10 metų, tada jau puikiai supratau, kas vyksta, nuolat buvau prie jų, ir verkiau krokodilo ašarom, nes juos labai mylėjau ir jie mane labai mylėjo. Todėl ir dabar visiems mano amžiaus dar turintiems senelius pavydžiu be proto, nes norėčiau tokius gerus žmones matyti šalia savęs ir dabar.

MANE VISADO I LAIDOTUVES VESDAVOSI MAZA. KAIP PASAKOJO TETIS PER MAMOS LAIDOTOVES [MAN BUVO 2 M] VISAI NIEKO NESUPRATAU. O PATI TIKRAI DAR NEVESCIAU VAIKU

Taip jau isejo, kad kai mire mano senelis, neturejau kur palikti savo sunaus, todel teko veztis kartu. Jam ka tik buvo sueje 4 metukai. Patikekit, bet ka sugalvociau, kad tik nereiketu vel to paties pakartoti. Tiek vaikui kilo visokiu klausimu, taip gailiai ziurejo i mane, kai negaledavau sulaikyti asaru, net dabar sirdi suspaudzia. Idomiausia jam buvo karsto uzkasimas. Vis klause kodel? Aiskink tokio amziaus vaikui ka nori, bet kazkurioje vietoje vis tiek lieki kabeti su neatsakytu klausimu
Dabar gal jau ir kitaip vaikas viska priimtu, bet ketveriu metu jam dar tikrai buvo per anksti.

Nežinau kaip ir ką jaustų jūsų vaikai, bet pati pamenu (jau buvau visa panelė 9-10 metų, kai laidojo senelį), kad man buvo pats baisiausias dalykas matyti verkiantį tėtį. Ne tiek senelio buvo gaila (aišku ir jo), kiek tėčio ir kitų jo brolių (mano dėdžių). Nes kažkaip niekad nebuvau mačiusi savo tėtės verkiančio. O tuomet man buvo taip baisu matyti verkiantį suaugusį, kad ir verkiau be galo be krašto, ir šiaip kojo linko, nes darėsi silpna.

Sveikutes. As pritariu nuomonei, kad vaikui laidotuvese nera ka veikt. Kai pamenu vaikysteje buvau tetos laidotuvese, tai po to ilga laika bijodavau vakarais but.O mano sunui 5,5. Jis ir taip kartais bijo vakare. Per paskutinius pora metu teko palaidoti keleta artimu zmoniu. Sunaus nei karto neemem kartu. Tiesiog paaiskinom, kas atsitiko ir viskas. Po to nusivedem i kapines, parodem, kur palaidoti jo seneliai ir viskas. Jis siek tiek paklausinejo, bet viska prieme ramiai. Geriau tokiu dalyku vengti kiek galima ilgiau....

Aš šiaip nematau nieko blogo, jei vaikas laidotuvėse. Pati maža buvau ne vienose. Tai savo vaiką galbūt vesčiausi, (aišku jau šiek tiek augesnį 6 ir daugiau m).
Būtų noras atitolinti vaiką nuo blogų bei liūdnų dalykų kuo toliau, bet dabar vaikai ir taip kaip senukai, viską ankščiausiai sužino bei pamato. Aišku su vaiku reikia šnekėti, bendrauti, jei jau vaikui buvo pasakota apie išėjimą iš šios žemės, tai manau visai natūralu jei vaikas pamatys ir atsisveikinimą. Sutinku, jog čia kiekvienas atvejis individualus, viskas priklauso ir nuo pačio vaiko jautrumo, mąstymo.

O aš nebežinau, ką daryti Išėjo anapilin mano senelis , rytoj laidotuvės, vaiko (2.5 metų) nėra kam palikti...Vaikas senelį matė gal tris - keturis kartus, ptraktiškai nepažįsta ( tiesa, aš irgi ne itin daug bendravau...), mirties dar nesuvokia, o matys ašaras, verksmus ir t.t...Gal geriau palikti auklei visai dienai?

Kadangi vaikas dar visai mažytis, tai jaučiu geriau palikti auklei. Nes vis tiek su tokiu mažiuku ir pačiai nelabai patogu, vaikas juk nenusedės ramiai visą laiką, tai dar tokiu momentu galbūt ir kitus erzins. Aišku čia pagal aplinkybes, kaip išeina taip ir reikia daryti.

As maza budama -5.5 metu palaidojau du savo prosenelius. Visai ramiai kazkaip neistrigo tada. Gal todel, kad kai mirsta seni zmones ne taip labai verkiama ir aimanuojama? Buvo ir man ta baime vienai buti po to kuri laika, bet nezinau ar del tu laidotuviu, ar siaip fantazija lakia turejau
Bet vienas laidotuves tai prisimenu labai ryskiai-uzsimuse mergaite(zaide staybose) is kitos darzelio grupes (man tada buvo 5 metai) kaip verke jos tevai Ir paskui dar ilgai as apie visa tai galvojau...labai prislege pamenu. Bet tada turbut pirma karta susimasciau, kad reikia saugoti savo gyvybe. Tai gal nera labai blogai
Ir manau, kad nera abejingu mirciai zmoniu (na, nebent kokie daktarai, gal...), nei suaugusiu nei vaiku. Bent jau as po laidotuviu ilgai neatsigaunu-net ir visai svetimu zmoniu.

Siūlome paskaityti straipsniuką, patarimų šia tema - "Kaip kalbėti su vaiku apie mirtį?" tituliniame supermama.lt puslapyje - štai čia.

Kai mirė mano tėvelis prieš du metus, vaikams buvo 4 Mano dvynukai buvo senelio numylėtiniai, jis juos- dievino. Vaikai irgi labai mylėjo senelį Nesivedžiau aš jų į laidotuves . Nors buvo įvairių nuomonių ( net ir labai kategoriškų) , a la kaip aš drįsau taip pasielgti, atseit, vaikai privalėjo dalyvauti senelio laidotuvėse O aš mačiau ir supratau, kad vaikams gana namie kiek pamatė sielvarto, ašarų.... Dabar suprantu, kad teisingai pasielgiau nesivesdama jų mylimo senelio laidotuves. Jie turi danguje žvaigždutę, kas vakarą jai pamojuoja, nes ta žvaigždutė- jų senelis Manau, 4-ių metukų vaikams, tiek suprasti apie mirtį pakanka Berniukas dvynukas ( senelio geriausias draugas), vis dėlto, labai nenoriai kalba apie senelį , pagyvėja tada, kai primenu, kad senelis -danguje, jis juos mato, girdi....
Dabar laidojom močiutę mano , vaikams jau 6 m. Dalyvavom laidotuvėse visas dienas, vaikai šitą ceremoniją priėmė natūraliai, vėl kalbėjom apie dangų , bet dabar jau galėjau rimčiau papasakoti apie mirtį. Viskas gerai, jokių blogų reakcijų...dabar su vaikučiais jau kalbam vakarais amžinaatilsį už senelį ir prosenelę
Apsiverkšlenau dabar....
Nemačiau temos apie suaugusių reakciją į artimo mirtį , štai čia su manim yra sudėtingiau, nei su vaikais

PRIEŠ KELIAS DIENAS PER VISĄ LIETUVĄ NUVILNIJO ŽINIA APIE KRAUPIĄ TRAGEDIJĄ , KAI NUSKENDO 2 JAUNOS MERGINOS. VIENA JŲ- BUVO MANO MOKINĖ. TEKO EIT Į LAIDOTUVES. O MANO PENKIAMETĖ KARTU LANKO DARŽELĮ SU JOS DVIMEČIU BROLIU. TAD VAIKAS NATŪRALIAI NORĖJO EIT Į LAIDOTUVES PALYDĖTI DRAUGO SESĘ.REAGAVO LABAI NORMALIAI. MATĖ DUOBĘ, MATĖ, KAIP Į JĄ ĮLEIDO KARSTĄ SU MERGYTE IR TAIP PAT MATĖ KAIP UŽKASĖ IR APKROVĖ KAPĄ GĖLĖM. LABAI DŽIAUGĖSI,KAD VEDŽIAUS IR LEIDAU VISA TAI PAMATYTI. MIRTIS NE TABU, O GYVENIMO DALIS. DABAR JI ŽINO, KAD TAIP PAT BUVO PALAIDOTA JOS MOČIUTĖ, ANT KURIOS KAPO DEGAM ŽVAKELES IR SODINAM GĖLES. ŽINO,KAD VISI BŪSIM TAIP PALAIDOTI,KAI NUMIRSIM.MĄSTO VAIKAS KAIP SUAUGĘS ŽMOGUS.O JŪS SPRĘSKIT PAČIOS ,AR VESTIS VAIKĄ Į LAIDOTUVES, AR NE. O PO LAIDOTUVIŲ NĖRA JOKIOS BAIMĖS AR KITOKIŲ NEGEROVIŲ.

Siūlome paskaityti dar vieną straipsnį tema "Kaip šeima išgyvena netektį" - tituliniame supermama.lt puslapyje spauskit čia Ačiū.

Neturiu nieko prieš, kad vaikas nuo mažens žinotų, kas yra mirtis, šermenys, laidotuvės - to niekas neišvengsim. Aišku, kiekvienu atveju individualu - vestis vaiką ar ne, tai priklauso nuo jo jautrumo, nuo situacijos suvokimo etc. Bet kai per mano tėvelio šermenis apie jo karstą grūdosi tolimesnių giminaičių vaikai nuo 5 iki kokių 10 metų ir garsiai "šnabždėjosi", šaltas jis ar ne, kartas palies, o katras bijo, tai mane net tokią skausmo valandą sugebėjo juodai "užbiesinti" . Tuo momentu norėjau tik vieno - kad mikliai dingtų visi tie vaikai su savo nesupratingais tėvais lauk. Vedantis vaiką į tokias vietas, reikia jam ne tik apie pačią mirtį aiškinti, bet ir apie tai, kaip dera elgtis šermenyse ar laidotuvėse.

Visgi sakyciau tai yra labai individualu, ir kiekvienu atveju reiktu atsizvelgti i mazaji. Musu dukrai mirtis niekad nebuvo tabu, nesdavom geles i kapus, degdavom zvakutes ir pan... Taciau pries pusmeti (dukrai buvo 4.5m) beziurinejant nuotraukas paklause apie musu anapilin isejusi suni, kur jis dabar. Paaiskinau, kad suo buvo senas ir numire... Matyt, tik tada ji suvoke, kad tas numirimas - tai atsiskyrimas nuo mylimu zmoniu visam laikui... Pasipyle asaru upeliai,-kodel tas sunelis numire, ar as niekada nemirsiu, ar sesute nemirs, ir panasiai... Tai tesesi net keleta savaiciu... . Nepadejo jokie paaiskinimai, kad seni zmones ar gyvuneliai labai pavargsta ir nori eiti pas Dievuli, ir kad ten, danguj jiems visiems labai gera...
Pries pora sav mire vyro mociute, tai dukryte dalyvavo sermenyse. Visgi reagavo labai skausmingai, ir labai graudziai verke... Todel nusprendem, kad paciose laidotuves geriau nedalyvauti...

Aš už , kad vaikui reikia aiškinti apie mirtį, kas tai yra pagal jo amžiaus grupę, bet dėl vaikų vedimo į šermenis ar laidotuves, nežinau... Ar neužteks vaikams tų neigiamų emocijų dar gyvenime, čia jie neseniai gimė (juk vaikai dar), o jau reikia suvokti kitą kraštutinumą, kad kažkas kažkur išeina kažkodėl, nei aiškiau, nei ramiau
Sūnutį vežėmės į vieną pašarvojimą, kadangi neturėjom su kuo palikt, po to vaikas, nors ir nieko nesuprato (buvo 9mėn.) , buvo labai neramus kelias dienas Juk vistiek slogi aplinka, tas žvakių ir nuskintų gėlių kvapas, pagaliau lavonas guli ne šaldytuve Jau nekalbu apie fotografavimąsį prie numirusio žmogaus-NESUVOKIAMOS tradicijos, ką neturit pakankamai to žmogaus gyvo nuotraukų? Atsiminkit kaip jis juokėsi, verkė, dirbo, bendrav, o neįsiamžinkit, kad dalyvavot jo laidotuvėse Kada žiūrėsit tas nuotraukas, ki gersit kavą su šeima ar prie vyno taurės kūrendami židinį? Na, gerai, nuklydau nuo temos

Dabar mirė vyro senelis. Vaiko nevėžėm. Pasakėm, kad senelis mirė ir paaiškinom kodėl. Sūnus pasakė, kad reiks nuvežt gėlyčių ant kapo. Manau jam, 4,5m. žmogučiui to užtenka. Nereikia vardan giminių iškreiptos nuomonės, tradicijų ne ką geresnių ar savo patogumo (emocinio taip pat) ugdyti neduokdie vaikui dar kokių fobijų.

Šiuo klausimu turiu vienareikšmišką nuomonę - mirtis mūsų gyvenimo dalis, tad vaikai apie tai turi žinoti. Pati pirmą kartą buvau laidotuvėse kai man buvo apie 6 metus. Tačiau tėvai manęs visai nebuvo tam paruošę... Dal kol teta buvo pašarvota, man lyg viskas ir nieko atrodė, bet kai sekančia dieną pradėjo karstą leisti į žemę - mane ištiko šokas. Šaukiau ant visų kapinių.... Iki šiol jaučiu baimę mirusiems žmonėms ir tie visi šarvojimai man ne prie širdies...
Savo dukrą pirmą kartą nusivedžiau į savo senelės laidotuves kai jai busop 3,5 metuku. Prieš tai daug kalbėjomės kaip ten viskas bus, kaip atrodys, kodėl bus kažkas daroma vienaip ar kitaip. Aš maniau, kad kuo mažesnis vaikas, tuo jis lkengviau viską priima ir mažiau traumuojasi. manau, kad nesuklydau. Juo labiau, kad laidotuvės buvo "ramios", nes senelei jau 95 metai buvo, tad nebuvo graudziu šukčiojimų ar pan.
Po laidotuvių dukrelė vis dar paklausdavo apie vieną ar kitą jai neaiškų dalyka ar šiaip pasitikslindavo, o po kiek laiko visą šį įvykį užmiršo. Tik lapkričio pirmąją kai lankėme kapus paklausė ar čia užkasti žmonės buvo laidojami kaip jos prosenelė. Noriu tikėti, kad ji tokios traumos, kaip aš vaikystėje, nepatyrė.

Labai gražiai 2 mažių mama papasakojo, kaip elgiasi su dukryte.
Iš teorinių žinių žinau, kad tik apie 5-uosius gyvenimo metus vaikai mirtį ima suvokti kaip negrįžtamą dalyką ir ima jos bijoti. Dėl to, manau, ir man buvo siaubingai didelė psichologinė trauma visam gyvenimui, kai aš buvau 5 metų ir mirė mano senelis. Iki šiol negaliu jautriai nereguoti į bet kokio, net svetimo žmogaus mirtį. Ir kaip pasakojo 2 mažių mama, man taip pat tuomet, kai buvau vaikas buvo baisiausia, kuomet karstą leido į duobę. Klykiau rėkiau, vos į tą duobę pati neįkritau. Manęs taip pat tėvai visiškai buvo tam neparuošę.
Tikrai, manau, reikia kalbėtis apie tai su vaiku jo negąsdinant, bet kalbant tiesą ir paaiškinant realybę.

Domiuosi psichologija, tai skaičiau, kad iki 7 m. vaikai nesuvokia mirties taip kaip mes, suaugusieji. Todėl siūlymas - nesivesti į laidotuves vaiko iki tokio amžiaus, nes vaikui žmogaus užkasimas po žeme tikrai yra nesuvokiamas. Savo 4 m. sūnaus nevedžiau į prosenelės laidotuves. Kai važiuojam į kapus, žino, kad ten ilsisi mirusieji, bet aš matau (jam dabar 5 m.), kad suvokimas dar tik po truputį formuojasi.
O tai, kad nusivedus vaiką į laidotuves jis tai "priima normaliai", tai gali būti tik išoriškai, o kas jam viduje, t.y. pasąmonėj, lieka ir kaip ir kokiu kampu po to "išlįs", neaišku...
Manau, neverta vaiko anksti traumuot ir "pratint prie gyvenimo realybės". Jam gali kilti neapykanta kitiems žmonėms, kurie "užkasė", pvz., jo senelį... O vaikui su tokiais stipriais jausmais sunku susidorot.

mane kokių 7 metų močiutė už pakarpos nusitempė į kaimynės šermenis. tai siaubingai bijojau, o tenais nuėjus slėpiausi žmonėms už nugarų, kad tos numirėlės nesimatytų.
mano nuomone, nereik vaikų tempt į laidotuves, jei tas nebūtina. kai laidojamas šeimos narys arba koks kitas artimas žmogus -- taip, galbūt reikėtų. nu bet į kokių ten dėdžių, tetų ar kaimynų -- nu tai kam?


o čia tai košmaras košmariausias. galima dar nufotkint karstą, ar kapą, nu bet lavoną tai kam? išvis manau kad nelabai etiška mirusį fotkint, nebent kokiai nors policijos ekspertizei kai reikia. bet tai ne giminėm rikiuotis prie karsto.

Pas mus buvo tokia situacija, prieš metus mirė senelis (vyro tėtis). Mano vaikas labai jį mylėjo. Tai laidotuvese buvo, aišku, labai trumpai, nes jis nesuvokdavo,kad reikia tyliai sėdėti ir t.t. Tai išsiveždavau į namus. Bet dalyvavo, kai jau sanelį leido į duobę, tai tada ,galbūt aš atsiminsiu tai visą gyvenimą. Vaikas tiesiog klykė, kodėl užkasa senelį. Tai manau, niekada daugiau nebeleisčiau vaiko dalyvauti laidotuvėse, kai jau užkasa.
Labai po to nerimavau, kad vaikas nepasidarytų nervingas, nekrūpčiotų naktimis ir t.t. Bet, nieko, pergyvenom, viskas užsimiršo, ir maniškis dabar sako, kad jo senelis danguje alų su draugais geria, tegul tuo ir tiki. Apie nuotraukas nėra nei kalbos, jau seniai nebefotografuoja mirusių (bent mūsų giminėj). Lieka nuotraukos kai žmogus gyvas buvo.

Manau, kad mažo amžiaus vaikų negalima ar bent jau nedera vestis į laidotuves. Juk nesupranta jie kas tai yra. Iš Jūsų pasakojimų galima apie tai spęsti. Manau, kai jau kažkiek supras, paaugs, tada galima vestis.

Apie tai kalbejome per paskaitas su psichologe. Nereikia vaiko apgaudineti ar slepti tai kas yra tiesa. Reikia vaikuti vestis i laidotuves, pasakyti kad tas zmogus mires (ne pas Dievuli isejes ar i dangu kaip populiaru sakyti o tiesiog mires). ir paaiskinti kad tas zmogus nebepareis niekada. Taip pat nepamirsti kad jis vaikas ir turi dalyvauti tik tiek kiek jis pats nori. Jokiu budu neversti prie karsto stoveti o dar „graziau“ paveiksluotis ar ten paskui karsta eiti ir lydeti i kapines. Taip pat vaikas viena minute liudi kita jau gali juoktis, ir tai yra normalu, butina priimti jo liudesi toki koki pagal savo amziu vaikas moka reiksti
Papildyta:




Vaikai supranta daugiau negu jus manote. Bet jie supranta savaip, galbut mums nesuprantamai.
Papildyta:


Cia jusu klaida kad vaikui neisaiskinote kad senelis mires ir kas jo laukia ir t.t. O kai jis triuksmavo kazkiek nebutina buvo jo vesti is karto lauk. Kodel laidotuves surpantame kaip tylos para. Suauges liudi savaip, o vaikas tylus visa laika neisbus. Butu patriuksmaves ir pats galbut susiprates kad visi tyliai sedi, kodel taip yra? Galbut butu susidomejes ir pats nutiles. Jei butu daugiau mates butu daugiau klauses. O jei butu daugiau klauses nebutu klykes prie duobes. Bet manau ...... antra karta tai priimtu naturaliau, nes juk tai realybe. Vaikas turi zinoti kas is tiesu vyksta.
Papildyta:


pasirodo ir psichologai skirtingu nuomoniu. Na bet cia jau ne naujiena. Kiek psichologu tiek nuomoniu. Bet neskaitykite psichologijos zurnaluose, neverta. Tarp kito ALMUKO pasisakymas labai patiko. Man atrodo kad kas naturalu tas naturalu. Nieko cia nenuslepsi. Svarbiausia uzduotis vaikui noramliai isaiskinti.

o kodėl ne pas Dievulį? šiaip čia ne populiarumo, o tikėjimo reikalas.

Labai mažai yra iš tikrųjų tikinčių. Dauguma yra "šventiniai katalikai". Taigi, visi pasakymai apie Dievą kasdienoje, daugiau yra popkultūros dalis. Ar tai pasakydama, Jūs susimąstote apie tikėjimą?

Todel kad vaikas lauks kol jis pareis ir nesuvoks „mires“ reiksmes. Na bent jau taip psichologe aiskino. O kiekviena mama ar tetis turbut pasirenka kas jiems priimtina ir atvirksciai. o apie tikejima jau cia kita tema apie ja irgi galima daug diskutuoti.