Man irgi iš vaikystės likę siaubingi prisiminimai, kai reikia eiti atsisveikinti su negyvėliais. Jokiu būdu neleisčiau savo vaikams taip traumuotis.
Apskritai esu už kremavimą, reikia baigt tą lavonų demonstravimą, niekam nuo to raudojimo ir plėšymosi nėra geriau.

Manau, kad vaikų į laidotuves nereik vest. Aš prieš

O as galiu pasidalint tik savo patirtimi pries beveik metus netiketai mire mano tevelis.Sunui tuo metu nebuvo 4m.Niekada nemasciau ir neplanavau,ka tokiu atveju daryciau.Rezultate gavosi taip,kad sunus dalyvavo sermenyse.o jo elgesys visus tiesiog suzavejo,o mane ir artimuosius labai palaike
Sunus gloste seneliui rankas,apkabindavo,kalbejo su juo ramiai,graziai, tuo pat suvokdamas,kad jo jau su mumis cia nera ir daugiau nebus...labai sunku apie tai rasyti...ir atsimenu nedaug.Zinoma,traukem ji nuo senelio,kad eitu pailseti,pazaisti ir pns,bet nepatikesit-jis nesitrauke ir pyko,kad taip darom.Nezinojau,kaip paaiskint toki brandu mazo vaiko elgesi...tarp ju buvo labai artimas bendravimas,ir gal negerai pasakysiu,bet as norejau,kad sunus pabutu su seneliu paskutinem akimirkom

Visu pirma ,reikia atsizvelkt i vaika ,jo psichologine busena ,jo jautruma ir t.t. As veziausi i visas laidotuves ,dukrai buvo pusantru mire mociute,vaziavom ir buvom ,ji nelabai suprato kas vyksta ,aisku prie karsto beveik nebuvo ,zaide su vaikais . dvieju su puse vel numire kita mociute ,vel vaziavom ,na neturiu as jos kur palikt ir vezuosi . Vel nebuvo jokio soko tik keletas klausimu . O kai man riededavo asaros ,stengiausi prie dukros neverkt . Ji apkabindavo ir guosdavo .
Dabar nesenai vel buvom laidotuvese ,va dabar suabejojau ar gerai padariau ,kad veziausi . bet veliau nusiraminau ,nes viska isaiskinom abi ir nemanau kad tai jei bloga kazka reiskia ,tik pazino ir kita gyvenimo puse ,ne anksciau nesuprato kas yra mirtis ir kad galima netekti artimo zmogaus . Po laidotuviu pastebejau ja zaidziant minint kazka apie laidotuves . Pasisodinau ir pasikalbejom abi ,atsakiau i jos visus klausimus ir paprasiau ,kad niekada nespeliotu pati kas ten vyksta ,bet klaustu manes . Ir pamazu gal per koki menesi mes taip isaiskinom visus rupimus klausimus . Dabar vaziavom per velines i kapus ,ji jau supranta kas kodel ,klausinejo aisku vel daug . Jau vyras sake nezinau nei ka atsakyt reikia . bet kazkaip isaiskinom vel . Taigi svarbiausia vaikui paaiskint viska ,aisku jei jis ta jau nori zinot ,bet neanksciau ,nei jam to reikia .
Man kazkaip blogu prisiminimu is vaikystes apie laidotuves nera ,tai nemanau kad ir dukrai isliks kazkas baisaus .

Aha,ir maniskis daznai minedavo ta ivyki,klausinedavo,ar tikrai jau niekada nesugris,ka zmones ten veikia ir pns.Svarbiausia surast laiko ir tinkamu atsakymu i tuos klausimus

Mano pacios mama mire kai man buvo vos keturi,buvo yvairiu nuomoniu ar leisti vaika ar ne,buvau,bet prisimenu vos keleta akimirku,man vis sake prisimink cia tavo mamyte,seip kazkokiu nemaloniu prisiminimu nera,vaikai gal kitaip visa tai isgyvena...

Na nezinau, turbut nuo vaiko priklauso.. Jei labai jautrus, gal ir nevertetu

kai mano mociute mire sunui buvo beveik treji...grieztai neleidau jo eiti i vidu ir isviso nesiveziau, bet zinoma atsirado gudruoliu kurie atveze, nusileidau zemyn ir pamaciau savo sunu raudanti prie karsto, pasiiutau ant visu....paskui jis kelias sav apie tai klausinejo,,,,,,

Kai mirė vyro tėtis, sūnui buvo 4, dukrai 2.

Tai sūnui paaiškinau ir paklausiau, ar jis nori važiuoti kartu pas senelį. Bet jis atsakė, kad ne. Dukra klausėsi, bet jai matyt dar nebuvo labai suvokiama, kas vyksta...

Tai rezultate prie karsto nė vieno nesivedžiau. Dalyvavom visi tik gedulinguose pietuose.
Dabar nuvažiuojam visi ant kapo, pamerkiam gėlyčių. Jie žino, kad ten užkastas senelis...
Vaikai tikrai kažkaip kitaip visa tai suvokia.

Mano vyro tetis kaip mire,maniskiui ir buvos 3m.As ir grieztai uzdraudziau vestis vaika i laidotuves.Dabar ir visi nuvaziuojam ant kapelio.uzdegam zvakele,pamerkiam geliu ir yra paaiskinta,akd cia senelis po zemelem guli.Nors jis ji puikiai pamena gyva.
As uz tai,kad kuo maziau vedziot vaikus i tokius dalykus.Aisku yra iskirtiniai atvejai,kai i mamos ar tecio...,bet i tolimos gimines ar draugu nemanau,kad verta.

Vyro anyta (sunus su ja bendraudavo retai ) mire, kai sunuj buvo 5 su puse, tai nusprendem, kad jam reikia dalyvauti. Aisku jam kilo begales klausimu, taciau jis dabar puikiai supranta kas yra mirtis. Klausiau ir pedagogu ar gerai padarem, sake kad gerai, nes labai svarbu, kad vaikas viska aiskiai suprastu. Nes paskui patys prisigalvoja nebutu dalyku, juk neduok dieve artimesnis zmogus numirtu...

mano mergaitei buvo 3.5 metuku,kai mire tevelis. mergaite buvo ir kazkaip labai normaliai regavo... jai buvo paaiskinta,kad tyliai reikia buti,nes senelis miega... kad reikia jam pailseti,nes laukia ilga kelionei i dangu... is ten senelis ziures ir visada mojuos.tai ilgai ji ziuredavo ir mojuodavo bei bucki siusdavo seneliui... o dabar vaziuojam ant kapu ir ji supranta,kad senelio jau nebematys ir padeda gelyte ant kapo..tik stebiuosi,kad labai gerai viska atsimena...

pritariu. gyvenimas yra toks. na ne rožinis, laidotuvės - ne cirkas ir ne atrakcija.
Kai mirė mano tėtis vaikas buvo budynėse valandą ir visą laidotuvių dieną buvom kartu. Labai daug kalbėjomės, aišknomės, nors baimės vaikui ir liko, bet kartais pamojuoja seneliui į "žveigždutes".
Tariausi su dėdina - ji patyrusi mokytoja, laidotuvių dieną ir šefavo mano vaiką. ji pritarė, kad vaikas būtų laidotuvėse. Aišku, mirusiojo nebučiavo, užteko rankute paglostyti ranką.

Mano vaikai buvo. Net klausimo nekilo apie tai vesti ar ne. Pritariu, kad to nuo vaikų nereikia slėpti. Vaikams tiesiog reikia paaiškinti, nors dažniau suaugusieji prisigalvoja daugiau baimių dėl to "kaip čia tam vaikui pasakyti", nei yra iš tiesų. Kam nuo to vaikelio slėpti, kad artimi žmonės išeina? Geriau laukti iki 15 metų ir tada pasakyti? Vaikai tą priima kur kas natūraliau nei gali atrodyti kol nesusiduri. Ir paprasčiau nei mes.

Nebent vaikutis turėtų tikrai kažkokią išbalansuotą nervų sistemą ir žinotumėte, kad tai jam bus nepakeliama. Bet šiaip - su tokiais atvejais susidurti neteko. Taip būna liūdna. Bet tai natūralu. Reikia mokyti vaikus išgyventi liūdesį, o ne slėpti iš tiesų svarbius dalykus nuo jų. Slepiant vaikas iš tiesų prisigalvoti gali nežinia ko (ir apie tai kas vyksta ir sužinojęs, apie tai kodėl nuo jo nuslėpė). Nes svarbu žinoti, kad jis nepabėgo, nedingo, o mirė. Kad egzistuoja ir va toks...mirties faktas.


O aš manau, kad verta. Kaip vaikui mokytis tai išgyventi, jei tai nuo jo slepiama...Ir nieko tiems vaikučiams nenutinka. Paskaitykit ką rašo tos, kurios vedėsi.


reikėjo, kad vaikui kažkas būtų paaiškinęs apie tai,ką jis pamatys. Jūs to nepadarėt, o ir kiti nepasivargino matyt...Būtumėt paaiškinę, kartu atėję, kaži ar būtų buvę taip pat...Visai neseniai teko susidurti, kaip į mirusį reaguoja trijų metų vaikas, kuris tam paruoštas - "mama, kodėl verki, ar angeliuko bijai?"(buvo vaikelio laidotuvės). Šviesiai tas vaikutis priėmė, lengviau(paprasčiau) nei mes, suaugę.

manau, jei yra galimybė, geriau nesivežti
be to ir vaikams bus stresas , jei buvo artimi su tuom žmogumi, jei mažas dar nesupras, o vyresniam jau skaudu, atsimenu kai mirė teta, tai pro ašaras kelio namačiau, niekas negalėjo nuraminti , jau dabar esu suaugusi, bet labai aiškūs ir ryškūs atsiminimai, net skaudu ir graudu pasidaro

Kai mire mano tevukas man sunui buvo 6metai.jau suzinojes kad senelio nebera jis isgyveno. norejau kad visai vyras neveztu i laidotuves ,bet atvaziavo i sale atsisveikinti ,pakalbejau su juo paaiskinau ir nuvezem namo.per pacxias laidotuves neleidau atsivezti.Manau vaikams tai nebutina matyti,spes dar gyvenime bus tu liudnu dalyku.

Musu mociute viena mire pries pora savaiteliu,papasakojau mergaitei kas nutiko,ji sakesi norinti vaziuoti ten..buvom visas tris dienas kartu,nuo ryto iki vakaro visi.Aisku,daug laiko praleidom ir rusyje,prie vaisiu stalo...i laidotuves taip pat vedemes..Dabar ji prisimena ta mociute,papasakoja kaip buvo viskas,kad mociute jau mire,jos nera..kad uzkase...Siaip kai karste ja mate,tai sake,kad miega...bet kad labai daug demesio skirtu mano mazoji tam,tai nebuvo,veike ji kas jai reikalinga buvo
Bet pastebejau,kad atsiranda kazkoks supratimas apie mirti,kad jei numire,vadinasi zmogaus nebebus Siaip toliau viskas lyg ir gerai,nepakito kolkas nieko dukrai,laksto,siunta kaip ir visuomet Tikiuosi nebus jokiu pasekmiu
(dukrai 3m.10 men.)

Mano MB tevas mire kai musu sunui buvo 4 m.as stengiaus,kad jis kuo maziau matytu,nemanau,kad tai gali teigiamai veikti..As pvz.,pirma karta buvau laidotuvese 12 m.tai ilgai atsigaut negalejau: ir sapnavosi ir bijojau but toj patalpoj ir t.t.Visgi laidotuves yra neigiamos emocijos,kurios tikrai vaikui nereikalingos

Kai mirė viena iš prosenelių, t.y. vyro močiutė, meraitei buvo 4 m 3 mėn, tai nusprendėm nesivesti į laidotuves. Kam to reikia, juk vaikas ateityje tiek ir tiek viso matys. Paaiškinom jai, kad mirė, kad nebėra, sirgo ir pas Dievulį iškeliavo, ir dabar ten gyvena. Buvom ir į kapus nusivedę per Vėlines, žvakeles uždegėm.

Prisimenu save vaikystėj kada tėvai nusivedė į kažkokio dėdės laidotuves.Man tai baisu buvo ko aš tik neprisigalvojau,galvojau mano širdis plyš iš baimės.Gal per daug maža buvau,tokius dalykus suprast.

manau pirmiausiai reiketu gal vaika nusivesti valandelei, gal kada veliau ir i pacias laidotuves, bet gal nereikia tempti vaiko visom tom trim dienom o paskui vaiksto keturmete pyple kiema ir kaip sena davatka kalba sveika marija.... man tai siurpoka... o ka tokiam vaikui tai atrodo kaip eilerastis ir isikale per tas 3 dienas
per sias kucias uosviene norejo ismokyti zegnotis musu didske, neleidau. pasakiau kai eis i mokykla tikybos mokytoja viska normaliai isaiskins ir ismokys o sesiametei kol kas dar per anksti.

As pati nesuprantu laidotuviu ritualo- ty. to lavono (tik nesupykit- as kai medike, matyt ir poziuris atitinkamas) laikymo tris dienas visu akivaizdoj atidegtam grabe nu man nemalonu, baisu, slykstu..atodo nera nieko baisiau uz papuosta "dailiais" rubais lavona...ir nesvarbu- savas ar ne savas zmogus..esu netekus ne viena lb artima, na bet man tas sarvojimas- slykstu...kisimas grabo po zeme- irgi fu...pati noreciau, kad po mirties mane iskart degintu ir viskas, be jokiu sarvojimu, be lavono buciavimu (senos bobutes megsta buciuot velioni, laikyt uz rankos, glostyt.... ) ...tad savo vaiko i sitas apeigas nevesiu dar ilgai..pasakot- pasakosiu...-olika sulauks, gales eit..bet anksciau- kazin..

Vaikui laidotuvese nevieta

As tai ppat manau kad vaiko vestis nera reikalo. Kai uzaugs, sulauks tu - olikos metu, tada paklausti paties eis ar ne. Kai kurie eina, kai kurie ne. mergaite 12 metu iki sales duru daejo ir toliau nebegalejo, stovejo prie duru, verke ir neiejo - vadinasi nereikia. Jos prosenele pasarvota buvo, mylintis ir mylimas zmogus.... Manau vaikui per sunku buvo matyti...
Savo vaiko nesivedziau nei i vienas laidotuves

o as zegnotis jau mokinu dukryte,kad neuzaugtu bedieve

Oi kokiu cia jus postu priraset,ziuriu lyg smerkdamos mane,kad vaikas laidotuvese pabuvo rusyje laika praleido,tai jau poterius mintinai ismoko,baisios kokios cia kai kurios

vedžiausi ir 2men, ir 3metu. Nuo skausmo nepabegsi.

Na mano tetis mire pas anuke kambary, nors jai ir buvo 7 metai(bet nelabai suprato tuo metu) i laidotuves nesivedziau, nes per daug skaudu buvo tiek man tiek jai (jai diedukas buvo viskas). Nuvaziuojam i kapines, uzdegam zvakutes. Aisku ir taip ilgai klausinejo Kodel , uz Ka , As irgi noriu pas dieduka. Bet tai laikina. Db po 1 metu dar vis pakalbam, bet tam reikia laiko.
As PRIES vedima i laidotuves vaika. Bet va buvom laidotuvese kai buvo tik Urna, tai visai kitos emocijos ir manau vaika galima nusivesti(nemato to lavono)

Nemanau, kad vaikui laidotuvėse vieta. Pati esu iš tų, kurie labai ilgai neranda ramybės po laidotuvių, negaliu miegot, vaidenasi. Vyro tėvas pernai mirė, buvau tik kai laidojo, pačioj pabaigoj. Negaliu ten būt, gal kas mane ir šmeiš dėl tokio elgesio, bet bet bet...
Vaiko nevesiu, spės dar prisižiūrėt visko gyvenimo.

Visiskai pritariu

Vaikams laidotuvės iki6-7 metų nieko realiai neriškia. Galima vestis, galima nesivesti (jei nevaldomi ir triukšmauja). Vaikai tikrai nepatiria tų emocijų, kuriomis baisitės jūs. Gal Jūsų pačių emocijas tik atspindi. Jei nesitvardote, tai ir neveskite vaikų į laidotuves.
Nuo mažens dalyvavusių laidotuvėse vaikų emocinė patirtis didesnė, jie paprasčiau suvokia mirtį, ją išžaidžia ir išgyvena laidodami paukštelius, žiurkėnus ir t.t. tokiems vaikams lengviau suvokti mirtį, jos neneigti. Tai nereiškia, kad vaikas taps mirties kulto praktikuotoju, greičiau - atvirkščiai.

Vat jei vaikui mirtis - siaubas (pajuto ir suprato, kaip mamai tai siaubinga), tai vat paauglystėje prieštara kovojant su "baubais" daug ką gali nuveikti...

Viskas gerai kas natūralu, o natūrali tik gamta, mas - jos dalis (kol labai energingai to neneigiame)

Aš irgi vaikus veduosi ir man tas taip normalu nes manau, kad labai baisu būna kai dideliam staigiai reikia kažką priimti. O atsisveikinti reikia ir privaloma, ar išeinant į darbą, ar važiuojant į kelionę, ar su mirusiu.
Man tik įdomu kaip jūsų vaikai nei TV žiūri, nei prie kompo sėdi, nei laikračšių skaito, nes ten tokių dalykų būna, kad nei su šermenim, nei su laidotuvėm nepalyginsi.

Pirma karta buvau laidotuvese gal 4m., o nuo to laiko kasmet dalyvaudavau tai giminaiciu, tai mokytoju.. iki paauglystes mazdaug taip tesesi. Nebuvo baisu, kosmaru nesapnuodavau. Baisiausios buvo klasiokes laidotuves, 10m. paskendo. Ir tai, jos isejimo nesugebejau iki galo suprast ir issigast, labiau gasdino jos mamos emocijos..
Sesuo dalyvavo senelio laidotuvese 3m budama, didziausias prisiminimas - kaip zemes dunksejo i karsta metamos. Neissigandus buvo visai.
Siaip nustebau tokia tema radus - musu giminej naturalu vaikams dalyvauti laidotuvese, negirdejau, kad kas kokiu traumu del to patyres butu

Nera reikalo vesti vaiko i tokiu "renginius", as pati kai galiu neiti- neinu...Kam ta vaika tempti ten,kur raudoja, sedi visi liudni?/?Nereikia vaikui asasru matyti, prisiziures per savo gyvenimeli dar uztektinai...

Visiskai sutinku.

Mano nuomone vesti tam tikro amziaus vaika i laidotuves tai zaloti jam psichika ir tiek. Maniskiam 3 metai, kai mire prosenele jo nevedem. Tokio amziaus vaikui tikrai nepaaiskinsi kas yra mirtis, kodel visi verkia ir kodel jo mylimas zmogus miega ir neatsibunda. O ka jau sakyti vaizda kai uzkasa po zeme, na jus paziurekite i tai vaiko akimis. Siaubas kokia trauma galima gaut. Manes nevede tevai, bet 1 klasei pati mokytoja tevam nezinant nuvede i klasiokes tevo laidotuves. Iki siol prisimenu koki soka patiriau, nelinkiu to savo vaikui.

prieš porą savaičių mirė mano mama. kaip tik pasitaikė tas metas, kai visą Lietuvą kaustė šaltis. mažiui treji. be galo dievino močiutę. nevedžiau į laidotuves visų pirma dėl šalčio ir žinoma dėl to, kad pačiai buvo labai netikėta mamos mirtis.. operacija, o kita rytą žinia, kad užgeso.. nežinojau ką vaikui pasakyti... dabar žino, kad močiutė iškeliavo pas dievulį į dangų.. sakė, kad išvažiavo su mašina.. kalbamės mudu, kad močiutė kaip žvaigždutė šviečia danguje ir mus myli... žinoma, kad ją mes mylime ir ji mus myli..

nežinau, kas būtų geriau: vesti ar ne.. kai netenki artimo žmogaus sielvartas būna be galo didelis.. net nežinai, kas tuo metu geriau..

http://supermama.lt/portal/content/view/1027/155/
tik dabar perskaičiau..

Paskaitau šitą temą ir galvoju, ar tik ne tėvai tą vaiką sutraumuoja. Man atrodo, kur kas didesnė trauma paauglystėje pirmą kartą susidūrus su mirtimi. Mūsų giminėje vaiko dalyvavimas laidotuvėse - natūralus. Pati pirmą kartą buvau savo prosenelės laidotuvėse šešerių, kiek vėliau mirė ir prosenelis. Kažkokio siaubo nejaučiau, tik atėjo suvokimas, kad yra kažkokia pasaulių riba, kad žmogus išeina, kad čia jo daugiau nebepamatysi. Natūralus liūdesys. Mano sūnus dalyvavo jau trejose laidotuvėse . Kai buvo ketverių, mirė mano senelis. Vaikas reagavo natūraliai - užduodamas krūvą klausimų. Šermenyse laikėsi santūriai, o per laidotuves pats nulėkė karstą panešėti su vyrais. Tik praėjus gal savaitei užtikau jį kambary verkiantį - sakė, kad liūdna. Kai sūnus buvo šešerių, mirė mano tėtis, jo senelis, kuris vaikui gal už savą tėtį brangesnis buvo. Labai išgyveno, verkė, piešinį į karstą įdėjo, klausimų krūvas uždavinėjo vėl, klausė, kas jį į mokyklą dabar palydės (prieš rugsėjį tai buvo), etc. Nepraėjus nė metams, mirė ir mano močiutė, su kuria sūnus labai artimas buvo. Natūralus liūdesys, skausmas. Prie karsto dar bandė sakyti, kad gal ji nemirė, gal tik vaistų daug išgėrė ir miega kietai. O susitaikymas su mirtimi vaikui, kaip ir suaugusiam, ateina kiek vėliau. Dabar sūnus neretai prisimena visus mirusius artimus, pamini, kas ką sakė, kas ką darė, pasijuokia, etc., mąsto, kas būna po mirties, tiki, kad mirusieji yra šalia mūsų, svarsto, ar dar kartą gimsim. Kažkada buvo susapnavęs mano tėtį, ir jis, esą, sakė, kad žmogus gali gimti kaip katinas, iš čia ir klausimai apie naują gyvenimą. O praėjus pusmečiui po mano močiutės mirties sūnus nutarė pasikrikštyti, maldų, beje, ji ir buvo išmokiusi vaiką.
O reziumė - kai iškyla klausimas, ar vaikui dalyvauti laidotuvėse, visad sakau tik "taip". Jei mirė tik giminaitis, vaikas suvoks mirties neišvengiamumą, natūralumą, jei tai artimas žmogus, šeimos narys, - patys savęs paklauskit, ar norėtumėte neturėti galimybės su juo atsisveikinti.

aš buvau nusiteikusi skeptiškai, kad vaikas dalyvautų laidotuvėse, nors pati buvau vedžiojama į laidotuves. prieš keleta metų mirė vyrensiojo sūnaus darželio auklėtoja, tuomet pirmą kartą kilo klausimas ar vaikas turi dalyvauti laidotuvėse, jam tuomet buvo 6 m. Iš pradžių buvau nusiteikusi, kad vaikas nedalyvaus apsėduose, tačiau ramiai pamąsčiau ir pasakiau tuometinei auklėtojai, kad jei vaikas norės eitu su grupe, tai tegu eina. Ir be reikalo pergyvenau dėl to...viskas ramiai praėjo, tik , žinoma, daugiau klausimų buvo užduota. tačiau dabar yra žymiai lengviau. Vaikas labai ramiai, pakankamai ramiai, priima žinią apie mirtį. Jis suvokia, kad tai neišvengiama, kad atėjo laikas ir tiek. Čia greičiausiai tėvai labiau pergyvena, negu reikėtų.
Papildyta:


kaip galima be mamos žinios atvežti vaiką oi būčiau pirtį užkurusi, pas mane tvarka-be mano žinios vaikai niekur nevežami....

Ga bus į temą vienos parapijos puslapy rasti keli atsakymai ta tema (7-9). Jei vaikas neturi kažkokių specifinių sutrikimų, aš irgi už dalyvavimą. Tiesiog "dingo" vaikui suvokti dar sunkiau. Žymiai sunkiau suvokti nematant. Ir - tai irgi realybė, jos nepaslėpsi... O dirbtinai slepiant kaži kokias išvadas tas vaikas savo galvelėj pasidarys.

Nepateisinu mokytojos, bet dėl šoko...gal todėl ir patyrėt, kad anksčiau nebuvot to mačius... vargu ar tik nuo pilnametystės laikas pradėti mokytis ir skaudžius jausmus išgyvent. Būtumėt tai kada patyrus su savo tėvais, būtumėt aptarus, išsiaiškinus kas rūpi, gal ir tokio šoko nebebūtų buvę... o kai vaikas "neparuoštas" ir niekas jam nieko neaiškina, suprantama kodėl taip ir reaguoja. Gerai jei niekas giminėj nemiršta, bet mirus slapstyt nuo vaiko taip jam neva paslaugą darant, galit padaryt ir meškos paslaugą, nes vaikas praleis progą mokytis gyvent ne tik su teigiamomis emocijomis...
Kažkas sakė, kad vaikui iki 7 vienodai. Netiesa. Maniškė dalyvavo ir anksčiau, o penkių laidojom senelį. Tikrai labai daug klausinėjo, aiškinosi ir gilinosi, matėsi, kad vaikui labai rūpi. Buvo kur ir išsigandus. Bet susėdom, pasikalbėjom ir nurimo. Man įdomiau tiesą sakant kaip žmonės savo artimuosius palaidoję ir vaikų nevedę savo vaikams paaiškina kur jie dingo. Slepia ir toliau kapą ir t.t.? Kad nematai išgąsčio akyse, dar nereiškia, kad nepadarai dar didesnės sumaišties vaiko prote.

klausiat, kaip aiškiname, jei nevedėme.. taip pat kaip ir kiti.. tik ne iš karto. neslepiame kapelių. degame žvakeles. mirties faktas lieka. tik kartais aplinkybės susiklosto vienaip ar kitaip. todėl ir pasielgiame būtent taip. galiu kalbėti tik apie save.

Super postas
Visus palaikau kurie sako Uz vedima, tikrai nieko nenuslepsim ir neissiaugosim, cia yra gyvenimo dalis, mes tevai turim ismokinti vaikus buitiniu reikalu ir myleti savo artima, taip pat turim ismokinti, ir islydeti isejus, savo laiku parodoma paiisikinama, ir viskas susdelioja i savo vieteles, tikrai manau isterija, stresas istinka tada kaip yra neatsakoma i musu vaiku klausimus, arba atsakoma ne jiem suprantama , kalba...
toks musu gyvenimas tikejimas, mes turim ismokinti juos, kad ir su labai skaudama sirdele , bet asisveikinti su artimaiseis....
o sapnai, ne is pirsto lauzti, as visada palyginu musu gyvenima su "Avataro"- "Isikunijimu" filmu, kaip mes uzmiegam persikelem kitur ))

Uzjauciu, del mamos netekties...Reikia nepamirsti, kad vaikui sunku matyti ir mamyte liudna ir apsiverkusia...Geriau vaikui paaiskinti, kad mociute sedi ant debesies ir stebi ji, kazkaip grazu ir siaip, vaikiukas i ta mirti kitaip ziuri...Juk pagalvokite, isvaziavo su masina, jam cia nieko baisaus, kaip skrydis i kita sali...nereikia ju bauginti...
Papildyta:


Tik nereikia pasakoti, kad 6metu vaikas supranta, kad yra riba tarp pasauliu ir viskas yra laikina...Niekas nekalba aie paauglyste, juk i laidotuves nevedi vaiko 18metu, reikia rasti viduri...pvz,mano drauges mama pasimire, i laidotuves nuvede anuke, kuriai 10metu...ir ka jus galvojate, praejo 6men, mergaite nemiega, prastai valgo, jai labai baisu, nebelieka vaikas vienas namuose, nes bijo...tai va, toks ir naturalu...6metu vaikas neatsisveikins su mirusiuoju...jis to nesupranta...nors ir klausia...maniske irgi klausia, kodel uzkasa, nes vaziuojam lankyti kapu...bet juk nesakai vaikui, kad uzkasa tam, kad kunas suirtu, liktu tik kaulai ir pan...pripazinkite, baisiai skamba....

ir cia normalu, verke, labai isgyveno ir jus manote, kad jo netraumavote????nu sorry, baisu...

Mano senelis mirė kai man buvo 7-neri. Buvau ir laidotuvėse, ir šermenyse. Pati dar tos mirties nesupratau, bet man ilgai buvo sunku matyti kaip verkė tėvai, balsu raudojo ir prieš atsisveikinimą apsikabinę buvo. Atsimenu kaip buvo daromos nuotraukos, ir reikėjo žiūrėti į veidą. taip, aš nenumiriau bet atmintyje išliko baisūs prisiminimai. Ilgai prisimindavau ne kaip žmogus gyvas juokdavosi, kalbėdavo ar kažką bendrai veikdavom, o būtent tuos verkimus prie karsto
Prieš du metus mirė vaikų prosenelė. Galbūt kiti manęs nesuprato, bet mano vaikų nebuvo. tuo metu vienam buvo penkeri, kitam beveik du metukai. Taip pasielgiau todėl, kad matomai pati buvau sukrėsta laidotuvių. Mes su vaikais aplankom kapelį, padegam žvakučių, sutvarkom, pažiūrim nuotraukas. manau tokie prisiminimai daug geriau negu raudos per laidotuves

Sutinku, labai protingas jusu elgesys

O verkti ir išgyventi išties mylimo ir artimo žmogaus mirtį - NEnormalu ? Tikrai nemanau, kad vaiką traumuoja natūralūs jausmai, - traumuoja nepasiruošimas, nežinojimas, neaiškinimas. Vaikui nei nemigos, nei fobijos neįsivarė, kad senelį, prosenelius anapilin palydėjo. Kaip tik prisimena juos gyvus, linksmus, ką kartu veikė, apie ką kalbėdavo, etc., supranta, kad gyvenimas skyla į prieš ir po, čia ir ten. Mielai eina į kapus, padeda tvarkyti, pasimeldžia, kaip moka (nes, matyt, iš tos pačios mano močiutės ištraukė žodžius, kad kuo daugiau meldiesi, tuo geriau mirusieji ten gyvena...). Kartais "užeina" kalbos apie mirtį - svarsto, kas būna po to, kaip ir kur gyvena sielos, ar jos dar kartą gimsta, etc. Irgi natūralu. Vaikų nereikia nuvertinti. Man asmeniškai labai padėjo sūnaus pasvarstymai, kad Dievui irgi reikia senelio, nes reikia angeliukus mokyti (senelis buvo pedagogas), kad mums visiems labai liūdna ir blogai dėl jo mirties, bet seneliui gi dar blogiau - dabar jis kažkur pas Dievą, bet be mūsų. Tuo tarpu apie prosenelių mirtį niekad nekalba - tik gyvus juos prisimena.
O dėl užkasimo, etc., tai irgi galima vaikui suprantamai paaiškinti - kad ir apie tai, jog tradicijos būna skirtingos: vienus žmones laidoja, kitus kremuoja, trečius į upę nuleidžia, etc.
Kuo daugiau tėvų supratingumo, atsakymų, ir nereiks postringauti apie traumas.

p.s. mano vyrui laidotuvės yra kone trauma, ir pats tai pripažįsta. Gal dėl to, kad laidotuves teko patirti į paauglystę įlipus - tuomet neteko tėvo. Dabar visad laikosi nuošaly, jei yra galimybė, vengia, prie karsto eina tik dėl tų pagarbos minučių, laidotuvių metu suranda sau veiklos - bendravimas su artimaisiais, pagalba šermenyse, einamųjų reikalų tvarkymas, etc.

Musu mazu nesivesdavo i laidotuves,bet vienos moters kuna pasarvovo musu namuose,nes anksciau juk jokiu laidojimo namu nebuvo,o ta moteris neturejo savo namu,vargse buvo.Nei as bijojau,nei ka...Cia tur but nuo psichikos priklauso.Seni zmones sako(gal ir man taip pasake?),kad iejus prie pasarvoto zmogaus,pirmiausia reikia paziureti i mirusiojo kojas ,tik tada i veida..

Labai šaunu kad Jums viskas gerai buvo. Ne visi vaikai yra vienodai jautrūs. To ką man patirti teko- nelinkėčiau nė vienam vaikui. Po laidotuvių pati tamsoje būti nebegalėdavau, viena kambaryje pasilikti bijojau, naktimis sapnuodavosi košmarai ir tai truko ne kelias dienas ar mėnesį.
Tad nereikia būti kategoriškai nusiteikti kad mes vaikus traumuojam nevesdami į laidotuves.
Vienam vaikui gali būti trauma kai jis nenueina į laidotuves ir artimo žmogaus nebelieka. Kitam gali būti trauma pamačius žmogų gulint karste.
Kiekviena žinom kas mūsų vaikams yra geriausia, žinom jų charakterį, savybes ir pagal tai sprendžiam kaip mums elgtis