As tai suplakiau viska i viena: zmogus mirsta ir iskeliauja pas Dieva. Sedi danguje ir mes galim pasisneketi mintimis arba sapnuose
As uz, kad vaikai eitu i artimu zmoniu laidotuves (ne kaimynu, penktos kartos giminaiciu...), nes jie kazkaip lengviau viska supranta ir priima, aisku tik pries tai reikia daug kalbetis ir aiskintis. Kai sirgo mociute as po truputi pradejau kalbeti, kad netrukus mirs ir kad mums bus sunku, bet visada galesim pasisneketi mintyse (su Dievu mintyse maniskes irgi snekasi ) ir paziureti nuotraukas, jei noresim. Zinoma, nuzliumbem ne karta, bet be jokiu ilgalaikiu sukretimo.
Ir dar labai patiko, pussesere turejo 2 vaikus: 11 m. ir kokiu 4 men. ir dickis sedi prie karsto ir aiskina: kad mociute taip norejo pamatyti broliuka, tai bent dabar atvezem parodyti. Va tada tai puse sales zliumbe, o vaikai nesuprato, kas cia blogo, kad atveze parodyti

nu ten del supratimo ir nesupratimo ka reiskia mires, tai manau jei vaiaks mazas ir to nesupranta, bet bent jau jaucia kad zmogaus to nebera

mes ejom kartu i senelio laidotuves ir du vakarus po truputi budejom
ir per pacias laidotuves, ir zemiu uzbere ant karsto....

zino kad senelis uzkastas ir isejo i dangu... prisimena viska ir zino kad nebesugris ..
liudnas dalykas tos laidotuves

Kaip ir kiekvienas suauges reaguoja skirtingai, taip ir kiekvienas vaikas. Jautresniam vaikeliui gali buti ir baisu. Maniskiui jau greit bus 8 m. , neseniai mire jo promociute, tai i laidotuves neveziau, o i misias paemem. Tai kai pradejo baznycioje zmones giedoti, jis issigando ir pradejo verkti. Vos nuraminau, pasake, kad issigando, galvojo, kad pasaulio pabaiga atejo

Maniškė pernai buvo mano senelio (jos prosenelio) laidotuvėse. Atvežė ją tik trumpam, pabuvo, pažiūrėjo, labai liūdėjo. Bet viskas buvo paaiškinta, kad visi žmonės miršta, kad diedukas buvo senas ir sirgo ir pan. Priėmė visą informaciją labai rimtai.

Nu zinot su musu praprociais ir 8 metu vaika galima isgasdinti tiek kad niekada nebenores ten eiti

As laikausi grieztai tos nuomones kad maziem vaikam ne vieta laidotuvese, pries savaite laidojom seneli, aisku vaiku nesivezem.............. kazkaip man tai baisu, pamenu pati nekenciau kai mane tevai tysdavo i laidotuves, o dar plius geles liepdavo nesti
O cia Dievulis, Angelelis, vaikui sunku suvokti ta busena...........

kiek žmonių, tiek nuomonių. Mes stengiamės nuo dukros nieko neslėpti, o paaiškinti ir kiek galima gražiau ir aiškiau. O kaip tada paaiškinti, kas yra kapinės? Juk negi ir ten vaiko nesivedi? Geriau jau tėvams viską normaliai ir atitinkant vaiko amžių paaiškint, nei kad gatvėj sužinotų, o dar baisiau- pati savo vaizdinius susikurtų.

Mano manymu, kad vaikam mažiems ne vieta laidotuvėse. Neseniai draugas palaidojo savo tėtį. Jo dukrytė buvo siaubingai prisirišusi prie savo diedelio. Aiškino vaikui viską normaliai, bet vaikas pareiškė, jog reikia diedeliui nupirkti naują širdutę ir tada jis vėl gyvens. Tada mėgino nusivesti į šermenis, tai vaika ištiko isterija. Iki šiol vaikas geria raminančius. O į kapines nusivedus pamatys tik paminklą ir kapelį supiltą, nematys mylimo žmogaus gulinčio negyvo. Nebus tokia trauma.

Kam negyvus žmones vaikui rodyti?? Juk trauma kad mylimo žmogaus nebebus kartu, kodėl rodyti numirusį. Aš sūnaus nesivedu į laidotuves, tai žeidžia. Sūnus supranta, kad žmogaus kūnas be sielos negyvena ir kad miršta tik kūnas, bet negaliu prisiversti daryti jam negerumą ant širdutės, pamačius negyvėlį. Bet tai tik mano nuomonė.

Pritariu nuomonei,kad vaiku nereikia tampyti i tokias vietas.Nebent tai yra neisvengiama...As kai augau,tai daugybe kartu buvau sermenyse.Gimine labai didele,tevai vienos namie nepalikdavo,todel visur temdavosi.
Bet kaip as poto bijodavau !!!!! Vaidendavosi man tie mirusieji....Ne,ne,ne! Savo sunaus i tokias vietas stengiuosi nesivezti.

Ko gero kiekvienas vaikas kitaip reaguoja...kai buvau maza sirgo mano senelis...nuo pat vaikystes ji labai mylejau,o kai man buvo 7 metukai jis mire...zinojau,kad greit ateis mirtis...tadiena kai jis mire darbuvau prie jo,paskui mane issivede mamos drauge,o kai grizom senelis jau buvo mires...sarvojimo saleje buvau,o i pacias laidotuves kazkodel manes nesiveze,gal bijojo,kad tures kokiu pasekmiu,nes labai ji mylejau... taciau veliau dar po metu mire mamos teta ir tada jau visurmane veesi...o per jos laidotuves netgi nuotrauka nesiau...paskui buvo dar labai daug laidotuviu kuriuose dalyvavau...
Ir galiu pasakyt,kad viskai nejauciau baimes...zinoma tai nera malonu,labai nemegstu chrizantemu kvapo...bet man atrodo,kad jei vaikas nera labai jautrus deretu jam paaiskinti ar vestis ji i laidotuves...Man paciai ko gero baisiausios buvo laidotuves kuriuose dalyvavau jau budama 18 ar 19...mire giminaite su kuria beveik nebendravom,bet isliko atmintyje.Po tu laidotuviu negaliu uzsideti zydros spalvos rubu,nes buten tokios spalvos buvo veliones suknele...

Jei vaikai nejautrus ,tai gal nieko tokio ,jei dalyvaus sermenyse.O mano baisiai jautri,net jei per zinias apie bet kokias nelaimes pasakoja,kriminalus-uzsikemsa ausis,isbega i kita kambari.Net per velines nesivedem-palikom namie.Visu baimiu priezastis-kelione su klase i pili pries kokius kelis metus.Oi kiek naktu nemiegojom

kaip tai nejautrūs?
Kokius auginam tokius turim

Na kitiems patinka kuo baisiau.Istorijos apie vampyrus ir panasiai.Cia nuo auginimo ne kazin kas priklauso,gal susikloste tokios aplinkybes augant,kurios giliai paveike .Mociutes netektis,po keliu menesiu-broliuko...

nu sakyčiau yra biški skirtumas tarp pasakų apie vampyrus ir tikrų laidotuvių.

Kai laki fantazija,susimaiso tikrove su pasakom.Ypač,kai tamsu.O mires zmogus,kad ir koks artimas yra miręs .Vienu žodžiu aš jau pasimokiau ir niekam nelinkiu tokių pasekmių.Geriau apgalvot ar verta vaika vesti i laidotuves.Nebent vaikas pats nori,tai problemu ner.

Jergutėliau, kaip viskas šiais laikais sudėtinga Kai mano karta augom apie vampyrus ir zombius girdėję nebuvom, todėl nebijojom - nei pilių, nei kapinių, nei laidotuvių... Kai buvau antrokė, staiga mirė pirmoji mokytoja - 25 metų moteris. Ėjom visi į šermenis ir į laidotuves kaip dideli (7-8 metų vaikai). Nuo pirmos klasės mokykla vesdavo mokinius kapinių tvarkyti (mokykla šalia prestižinių kapinių). Ir nieko

Kai aš buvau maža, Dievulio būti negalėjo - laikai tokie buvo. Todėl mums, pypliams, darželyje apie mirtį buvo paaiškinta taip: kai žmogus miršta, tu jo nebematai, bet apie jį gražiai prisimindamas tu leidi jam gyventi savo atmintyje ir širdelėje. O kapines lankyti reikia tam, kad gražūs prisiminimai apie tą žmogų neišblėstų - uždegdami žvakutes parodome, kad yra žmonių, kurių prisiminimuose palaidotasis išlieka gyvas. Vaikams tokia versija labai tiko

as manau kad vaikams laidotuves ne vieta

apie vampyrus ir zombius ir aš vaikystėj negirdėjau. Bet apie laumes, raganas, vilkolakius ir vaikštančius numirėlius tai girdėjau. neprisimenu tik, bijojau ar ne.
tik manau vargu ar galima lyginti pasakas ir tikrą akistatą su mirtim ir netektim.


tai beveik jau ir dideli buvot ir supratot kas prie ko. bet čia kalba apie mažesnius vaikučius.

Apie mažesnius buvo antroji mano pastraipa Nugi ėjom į tas laidotuves ir darželinukai būdami. Manau, kad vaiko reakcijos labai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip reaguoja jo tėvai ir aplinkiniai Jeigu šermenyse visi rimti, susikaupę, bet neraudantys, tada vaikui nėra taip baisu. O garsus raudojimas ir suaugusiam daug nervų kainuoja

Kai mire mano uosvis, dukrai buvo pusantru metuku, tada ji nieko nesuprato, tai buvom trumpam nusivede, pries menesi palaidojau savo mama, dukrai jau 5 su puse mutu, jai buvo paaiskinta kad mociute mire ir pan kas vaikui aiskinama tokiose situacijose, bet nei i sermenis nei i laudotuves nesivedem, tokie prisiminimai lieka visa vaiko gyvenima, manau nereikia matyti numirusio artimo.... dukra nusivedem i kapus ant rytojaus, buvo daug geliu, grazus kapas, tegu tai ir prisimena, gyva mociute, gelytes ant kapo, o ne negyva, nejudancia, paguldyta "dezeje" kaip mano dukra sako. laidotuviu prisiminimai poto buna ryskesni uz gyvo zmogaus prisiminima.

Parasysiu ir as is savo varpines
Seneli laidojau budama 6 metuku ir laidotuves pamenu tikrai tik is nuotrauku,o vat ka gyvas darydavo ir kaip atrodydavo nemazai prisiminimu ....

Sia vasara laidojau savo teva ir vaikai visas dienas nuo ryto iki vakaro buvo su manimi,nes neturejau kam palikt,o ir maitinau maziuka (tiesa,nesugebejam nulaikyt kitam kambaryje kai ir is namu mirusi atvaziavo issivest)Keturmete dukra po pirmos dienos pries miega musu paklause: ar eisim ir ryt i sarvojimo sale?-taip.dukra pradejo plot rankom ir rekt valioooo (mat jai tusas,daug zmoniu...).Kapuose kai visi dejo vainikus mergina -mama,kokia grazia pili pastate seneliui .....
po kokios savaites klausia:
-mama tau liudna,kad senelis mire?
-taip
-o man ne
dabar kai per zinias ziurejo Alantos berniuku reportaza:
-mama ,juos irgi palaidos su lova ir be telefono kaip seneli?

mano isvada jog tikrai ne visi vaikai ima i sirdi .kiekvienas sprendzia pagalsavo situacija ar vest vaikus.....

Ir aš,ir brolis po laidotuves buvom vedžiojami nuo visai mažų,na ir nieko ten tokio,jokio streso,baimės Į kaimynų,tolimų giminaičių laidotuves vaikus vestis nebūtina,bet į artimų reikėtų.Išskyrus,jei vaikas ypatingai bailus ir jautrus.
Tėvai turi suprantamai vaikui paaiškint,kas tai yra mirtis. Ir jei miršta vaikui artimas žmogus,manau,kad reikia vaikui šarvojimo salėj pabūti,kad galėtų atsisveikint su juo.Jei vaikas verks,liūdės-taigi natūralu, jis išmoks labiau brangint gyvenimą,jį supančius žmones. O dabar vaikai taip lepinami,saugomi nuo visko ,kad užauga žiauriais ir bejausmiais,egoistais,kuriems nieko nėra brangaus.

Prieš 2 mėn turėjom laidotuves, teko važiuot iš Mažeikių į Kauną, mažiukių palikt nenorėjau, pati dar maitinu, žinoma streso buvo pakankamai, todėl mišinuku apsirūpinau iš anksto. Pačios mažiausios į šermenis nesivežėm, o va didžioji mano galva turėjo pamatyt paskutinį kartą savo broliuką, ji jį, kad ir 2,5 metukų, bet ir glostė, na taip jau gavosi. dabar vis žiūri į jo nuotrauką ir sako" brolis išvažiavo pas angeliukus, daugiau nepamatysim, jis miega". Skausmo ir streso daugiau man nei vaikui

..priklauso nuo sitaucijos,kas mire.... pries 4 metus, kai laidojau savo vyra, vyresniji atvede tik priespaskutine diena.. pries tai su juo ilgai buvo kalbama apie isejima, apie tai kas per namai, kur einama.. taciau vaikas sunkiai sulaike asaras akyse.. jam tada buvo 5 metai.... ir karste gulejo tetis,zmogus, visas sunaus gyvenimas... gaila man buvo stebeti vaika.. ir dabar daznai jis buna liudnas susimastes.... sunkiai adaptavosi... bet jei nebuciau vedusi,galbut tada jis butu priekaistaves....

Mano sūnui buvo 5 metai,kai teko nusivesti į laidotuves.Prieš metus buvom palaidoję babytę.Maniškis priėjęs prie tetos paklausė,kuriose kapinėse dėdę laidos.Išgirdęs,kad laidos kitur nei babytę,nusiminė ir pasakė,kad labai gaila,nes tuomet būtų babytei linksmiau.Manau ,kad vaikai savaip supranta mirtį.Mes visi buvome nustebę tokia jo kalba.

Aš sakyčiau, kad reikėtų atskirti du, mano nuomone, skirtingus dalykus. Tai, jog vaikas turi žinoti apie mirtį ir patį procesą, t.y. laidojimą.
Sutinku su mamomis teigiančiomis, kad vaikas turi žinoti apie mirtį, tačiau nepritariu toms, kurios mano, jog bene vienitelis būdas apie ją vaikui sužinoti, tai apsilankymas laidotuvėse.
Tvirtai žinau, kad artimiausiu metu savo vaiko nesivežčiau nei į šermenis, nei į kapines. Pirmiausia norėdama apsaugoti nuo neigiamo pobūdžio energijos, kuri tokio amžiaus vaikui visiškai nereikalinga, o ir todėl kad jo elgesys gali būti neadekvatus aplinkai. Nepasakysi gi metinukui, kad dabar krykštauti ar rodyti pirstukais ir pan. negalima, jis to tikrai nesupras. O jei pradėsi tramdyti, tai dar ir ožių gali sulaukti. O ir aplinkiniai vargiai suprastų, kam tokį mažą vaiką atsivedžiau, kuris trukdo kitiems susikaupti bei gedėti.
Nesivesiu jo į laidotuves tikriausia dar ilgai. Bent jau iki kokių 9 metų, nes manau, kad vaikui ten ne vieta. Niekada nepamiršiu kaip per senelio laidotuves, būdama kokių 5erių, bėgau nuo laidojimo namų kuo toliau. Gerai, kad tėvų pažįstami pastebėjo sėdinčią autobusų stotelėje, nubėgusią kokius pora km ir parvedė atgal, nes neaišku kuo tai galėjo baigtis.
Aš manau, kad jau vien artimojo netektis mažam vaikui gali būti labai skaudus išgyvenimas, tai kad dar tas mirusiojo bei laidojimo apeigų demonstravimas...

As jau rasiau, pernai kai mire mociute, buvo kruva vaiku nuo keliu menesiu. Ir niekam jie neuzkliuvo. O vienas 12-metis pasake:
- mociute taip norejo pamatyti broliuka, tai bent dabar atvezem parodyti.
Paprasciausiai vaikai kitaip supranta mirti, jiems pats sarvojimas, laidojimas nera baisus, jei tevai normaliai paaiskina. Aisku, jei tevai patys isterikuoja, tai ir vaikui bus baisu. Jis nesupras kodel, bet laidotuves jam bus tragedija (kaip ir tevams).
O ka turetu jausti vaikas, kai tevai susijaudine ir pasake, kad pvz. mire senelis, ji palieka ir patys kazkur dingsta. Tada ir atsiranda nepaaiskinamos baimes.
O tu pati supratai, kad tu begai ne nuo laidojimo namu, o nuo jausmo, kad atsitiko kazkas blogo. Butent kazkas, neaiskaus.
O jei nesivesi vaiku i laidotuves iki 9, ar apsaugosi ji nuo ziniu, nuo laikrasciu, nuo multiku..., nes tai daug baisiau nei paprasciausias gyvenimas.
Daug prirasiau, bet esu uztikrinta savo "teisumu" , maniskes nebijo mirties, nebijo laidotuviu ir gali paprasciausiai pasakyti, kad pasiilgau mociutes ir paverkti, bet neturi jokiu jausmu sermenims ir laidotuvems, nes taip visiems buna.

Na aš savo nuomonės niekam neperšu. Kiekvienas, manau, sprendžia pats sau.
Juk nesakau, kad nuo vaiko reikia slėpti mirties faktą, neaiškinti jam kas ir kaip. Ar saugoti jį nuo bet kokio mirties suvokimo (kad ir tų pačių žinių, multikų ir pan.). Sutinku, kad su mirtimi vienaip ar kitaip jis susidurs, o aš būsiu tas asmuo, kuris jam bandys viską paaiškinti. Bet kam reikia jam būtinai rodyti jau mirusį žmogų, tai, kaip jį užkasa... Šito nesuprantu.
O bėgau aš nuo visų tų neigiamų emocijų, nuo raudų, ašarų, nuo to, jog buvau verčiama eiti mirusįjį paliesti, prie jo nusifotografuoti (aišku, šventai tikiu, kad taip jau retai kur besielgiama)... Ne nuo kažko neaiškaus, jau nemaža buvau ir mirtį tikrai suvokiau, o nuo to, kad buvau verčiama gedėti kaip suaugęs ir būti man nepriimtinoje aplinkoje...

As pagal save rasiau, pas mus laidotuves ir vestuves yra gimines "sventes" ir tada palikti vaikus galim tik pakankamai svetimiems zmonems. O man atrodo, kad tai sukelia didesni stresa nei laidotuves. O vaikams giliai vienodai, kas ten vyksta.
Nu pas mus kazkaip vaiku neversdavo elgtis kaip suaugusiu, gal todel nelabai isivaizduoju, kam vaikus gasdinti. Tik dickiams budavo sunku, nes jiems pastoviai nurodydavo kiek galima kur eiti ir tiems tekdavo priziureti mazesnius. Mes irgi taip per sermenis darom ir vaikams buna labai linksma susitikti su retai matomais pusbroliais . Nu zino viena salyga: sarvojimo salej turi nelakstyti ir nesukauti.
Per astriai parasiau , nes nesuprantu, kam vaika saugoti nuo gyvenimo (bet nepagalvojau, kad su vaikais taip elgdavosi).

Pirmą kartą buvau laidotuvėse sulaukus 21 ar 22 ir labai džiaugiuosi, kad neteko anksčiau. Ir iš vis, noras kelti balius per laidotuves (kviesti visą giminę, su kuria N metų nesimate, kaiminus, pažįstamų pažįstamus, bendradarbius, ttttttt...) man nesuvokiamas. Tik artimiausi žmonės ir nieko daugiau. O tai čia verkia našlė, o už kampo jos bendrarbiai ateinančio ketvirčio planus aptarinėja, ar giminaičiai kalba apie trečios eilės pusseseres vestuvės O dar tas paprotis fotkintis prie karsto

Niekada nesu fotografavusis prie karsto, per senelio laidotuves, man tada buvo vos 10, aš pabėgau į laukus laukinių braškių rinkti. Ir dabar, kai esu jau suaugusi, nemanau, kad to reikia, aš geraiu atsiminsiu žmogų gyvą, nei žiūrėsiu į jo foto, kur jis guli karste.
Jau rašiau, kad prieš du mėn laidojau sūnėną, nėjau fotografuotis, kam to reikia, kur aš tą foto dėsiu, įsirėminau jo gyvo nuotrauką ir man taip geraiu.

Kadangi įvyko tragedija ir jau mirusį berniuką rado jaunesnis jo broliukas, tai kaip vaiko nesiveši į šermenis, viskas buvo jam paaiškinta, žinoma, vaikas vylėsi, jog brolis tik miega ir jis atsikels, bet to nebuvo, db jis žino, kad brolis iškeliavo pas angeliuku, tad jį lanko ir toliau myli.

Jis brolio net ir naktį nepaliko vieno, visa šeima buvo kartu

Nezinau, ka sakyti- ar saunu, kad niekas is artimuju nemire, ar uzjauciu, kad nebendravai su proseneliais .
Ir dar juokingiausia, kad mes matomes bent pora kartu per metus (eiles nebeskaiciuojam, zinom, kad pusbroliai ) ir seneliai yra ne tik tiesioginiai, bet ir ju broliai ir seserys. Man tai patys artimiausi zmones. Ir kodel sermenys yra skirtos tik verkti, juk pora dienu nezinosi del ko verki.
Bendradarbiai atskira tema, bet kas bus tokie nemandagus, kad neateis aplankyti. Ir fotkintis prie karsto, arba fotkinti karsta kiekvienas sugalvoja pats ir tai nera taisykle.
O vaikas laidotuves priims pagal tevu pasakojimus, maniskem tai paprasciausias gyvenimo ratas (kaip ir buti salia maziuku vaiku ar dalyvauti vestuvese...).

Maniškei 5- eri. Šiemet kaip niekad išgyvenom daug netekčių Na nieko nepadarysi... po Naujųjų giminė pasipildys ne vienu nauju žmogučiu. toks tas gyvenimas...
Kovo mėn. mirė uošvio mama. Dukra su ja didelio ryšio neturėjo, visi artimieji laidotuvėse, neturėjom kur palikti mažosios, taigi pasiėmėm kartu. Mašinoje pasakiau kur važiuojam, ką pamatys ir kodėl taip įvyko. ji reagavo ramiai. Ten, įeinant į vidų, pajutau kaip dukriukas stipriau spaudžia man ranką. Paklausiau ar bijo ir ar einam į vidų? Ji pati mane truktelėjo per slenkstį nieko nepasakiusi Pradžioje jautėsi nedrąsiai, stebėjo kitų veidus. paskui atsisėdo mano mamai ant kelių ir klausinėjo kodėl močiutė guli ten, kodėl mirė, kodėl visi verkia, kur ji po to bus ir t.t. Galiausiai pasiprašė, kad ją prineštume arčiau ir palietė mirusiąją
grįžusi namo elgėsi kaip visada, miegojo ramiai, jokio neigiamo poveikio nuo tokių įspūdžių nepastebėjome. Tiesa, kitą dieną vaikams darželyje pasakojo kur buvo ir kad visi mirs , kai pasens
vasarą palaidojom dar kelis gyminaičius. dar kelis šį rudenį pagal galimybes vaiką palikdavom tėvams, broliams, krikštatėviams, kad netraumuoti per daug
tačiau mažoji visai neseniai valgydama pusryčius apsiverkė prisiminusi sapną Sapnavo mano mamą (savo mylimą močiutę), kad mirė
išsigandau ne juokais, o ji kalusia: ar aš greitai pasensiu, ar mano mama jau sena, ar tėtis ir kiti ?...kas bus kai visi pasens ir numirs?..kas tada gyvens mūsų name?
puoliau ją raminti, kad žmogus sensta labai ilgai, daug metų praeina kol pasensta.

kai kalbėjau su MB apie vaiko reakciją, - atsekėm, kad ji dalyvavo tik senučiukų laidotuvėse. Pusbrolio (24), tetos (47m), kurie mirė jauni - jos nesivežėm.
bet laidotuvių kiekis per trumpą laiką ir gauta informacija savaip sukrėtė dukrytę. Vaikas išsigando

manau amžius sužinoti apie mirtį gal ir tinkamas (dukra nejaučia jokios baimės. kartu su manim degė žvakutes mano seneliui aplik karstą, lietė jį, glostė galvą, kai tuo tarpu mano suaugusi puseserė tik iš tolo stebėjo, nes bijojo kažko ) bet pagal galimybes kuo mažiau, tokių patirčių mažiesiem

As taip pat manau, kad dar per anksti tokiam vaikuciui buti laidotuvese. Juk mums patiems ten sunku buti ir visokios mintys, bei emocijos uzvaldo ilgam, o vaikuciui ka galvoti? Deja mirtys ateina musu neispejusios ir laidojant artima zmogu nuo to nepabegsi ir nuo vaiko nenuslepsi Mano uosviene labai pamaldi, ji neleidzia man vaiku vesti be reikalo i kapines, helovyna ir aisku i laidotuves(negiminiu), sako, kad vaikams ten ne vieta

Nu jei nėr galimybės kur vaiko palikt, kam prižiūrėt jo (jei jis piplys) tadu gal gerai pagalvočiau ar vestis kartu...bet jei įmanoma tai ne. Neseniai mirė uošvio tėvas, tai savo mažę-3 metų palikau porai valandų draugei...o į laidotuves nevažiavau, nes neturėjau kam palikt jos priežiūrai

Teisingai

vasarą į tetos laidotuves vežiausi 2 m. 4 mėn. sūnų. viskas buvo gerai. gimtis ir mirtis yra natūralu.
manau, nereikia vaiko nuo to saugotis, o geriau, kai jis auga matydamas natūralų gyvenimo ratą. ir nesuprantu tų tėvų, kurie vaikams neperka gyvūnėlio, nes bus gaila, kai jis mirs. pirmą kartą mirtį patirti sulaukus 20-ies yra daug baisiau negu ją matyti nuo mažumės. aišku, neperlenkiant į kraštutinumus.

Kol mazas vaikelis ,tai nesupranta nieko,o pala kai bus kokie 5-6m,gal kitaip galvosi,o apie 10m tai is vis gali viskas apsiverst aukstyn kojom.As aisku linkiu,kad del to niekam nekiltu problemu,nes vien zodis kapines ,mirtis mano dickei kelia siauba,nors ir bando slept,bet vistiek matau,kad vengia sios temos.O gyvenimas bega ir seneliai jau virs 80m.Taigi anksciau ar veliau vistiek teks susidurt...

mane irgi nuo mažens ir į vestuves, ir į laidotuves vesdavosi, tai viską priimu natūraliai. o dabar žiūriu daug kas vaikų nesiveda į šermenis, kad nettraumuotų vaiko taip daro priešingą paslaugą
aš tiesiog nesuvokiu, ko galima bijoti laidotuvėse

Na aš manau kiek kitaip, gyvenime tų netekčių, širdies skausmo bus daug, tai mano supratimu vaiką kiek įmanoma reikia atitolinti nuo tokių skaudžių dalykų, jam per gyvenimą tikrai užteks to. Jūs kalbate, kad vaikas gali priprasti prie laidotuvių, niekada su tuo nesutiksiu, netekties skausmas priklauso nuo žmogaus artumo, kurį laidojame, o ne pripratimo prie laidotuvių.

Auksiniai žodžiai
Gyvenime yra ir bus daug natūralių, tačiau sukrečiančių, žeidžiančių ir pan. dalykų, bet mes gi nepuolame savo vaikų prie jų visų "pratinti".

o tai jums normalu, kai suaugęs žmogus nuėjęs į šermenis apsivemia, nes negali būti prie velionio, nes pirmą kartą nuėjo?

Negi, jei vaiką vesime į šermenis nuo pat mažų dienų, esame garantuoti, kad jam taip niekada neatsitiks. Manau, kad jei taip atsitiktų - normalu. Kiekvienas į vienas ar kitas situacijas reaguoja skirtingai. Tokia reakcija taip pat įmanoma.
Nors, tiesa pasakius, pirmą kartą girdžiu tokį absurdą.

vienai pažįstamai taip buvo, aišku, spėjo į lauką išlėkti. o laidotuvės net ne giminės buvo, o kažkokio vyro giminaičio.
------------------------------

jei nepamiršiu, parsinešiu iš darbo knygą apie senovės lietuvių buitį.

aš irgi

kas per pasakymas, nuo mažes vaiką reikia vest į laidotuves -šermenis.... o kam? kad suaugęs neapsivemtu , nesamonė....

čia tik vieną atvejį tokį žinau
-------------------------------------------
mamos per daug įsivaizduoja, kad traumuotų vaiką. šią vasarą mirė teta. net nežinau, kas per moteris buvo šermenyse, bet ji buvo atsivedusi ir sūnų- maždaug 6 metų. ir ką? ir nieko. viskas buvo gerai ir normalu.
-----------------------------------
ir mus nuo mažens į šermenis vesdavosi, ir mamos kartą, ir mano močiutė maža eidavo į šermenis. kažkaip nesijaučiu traumuota

Aš visiškai nematau jokio tikslo vesti vaiką į tokią vietą. Viskas savu laiku. Vaiksytėje vaikai turi žaisti ir pan., o ne vaikščioti į tokias vietas. Pvz. aš nenorėčiau, kad mano vaikai prisiminę vakystę, jiems prieš akis atsivertų laidotuvių scenos. Negi Jums pačiai nesinorėtų ištrinti šias akimirkas, o vietoj jų įrašyti kitokias, laimingas akimirkas. Užteks jiems tų šermenų, o jeigu vaikystėje miršta artimas žmogus, pvz. senelis ar močiutė, pakanka tiesiog pasisodinus jiems viską gražiai paaiškinti. Šiaip mano giliu įsitikinimu, mes turim prisiminti gyvą žmogų, ypatingai vaikai, o ne mirusį, gulinti karste. Aš visiškai nesuprantu, kai žmonės fotografuojasi prie mirusių.

kada ateina tas laikas? kokio amžiaus?
-------------------------------------------------
tiesa, aš kalbu aie giminaičių laidotuves, o ne apie visokių bendradarbių ar draugų tėvų. būtent giminių.