2005 07 29 naktį pradėjo skaudėti apendicito vietą. Keista, tikrinuosi, kaip primokė draugai ir daktarai, apendicitas netrūkęs, ramiai atsigulu, išmiegu visą naktį. Ryte negaliu atsikelti iš lovos, skauda, bet ne sąrėmiai, o vis tas pats apendicitas. Visą penktadienį gulinėju, bet tik ant dešinio šono, nes ant kairio labai skauda ir bet koks judesys kelia duriantį skausmą. Visą dieną išgulėjus laukiu vyro, tegul veža į KMUK, kad patikrintų, kas negerai. Galvoju, jei reikės, tegul guldo savaitgaliui (nors labai nenoriu, juk liko tik 1 mėnuo iki nustatytos datos, tai negi dabar į pabaigą reikės gultis į ligoninę, kai šitaip puikiai išvaikščiojau?...) KMUK aprėkia, kad laukiau penktadienio vakaro, privalėjau ryte atvažiuoti ir t.t.,
bet man nesvarbu, noriu verkti, nes reikia gultis į ligoninę, ko gyvenime neteko patirti. Visi formalumai, tada klausom su vyru širdutės ir sekam, fiksuojam judesius. Viskas leliui gerai . Išleidžia į palatą, bet labai užsimanau valgyti. Taigi siunčiu vyrą, kad ko nors parvežtų,, nes jau 19,30, Klinikose valgyti tikrai niekas tokiu laiku neduos. Atsigulu į savo lovą ir laukiu
20,00 val grįžta vyras, bet jau valgyti nelabai norisi. 20,15 val atsistoju, ir jaučiu, kad bėga vandenys (tik iš pradžių nelabai supratau, kas darosi, galvojau, kad prisišlapinau 
). Nueinu pas akušerę ir sakau, kad vandenys nubėgo, tik nesuprantu, ar tai tikrai vandenys. Gaunu patvirtinimą ir akys kvadratinės , juk man dar visas mėnuo, žiūrim su vyru vienas į kitą lengvam šoke gimdysim , dar nebuvom morališkai pasiruošę
patikrina, 1 cm, liepia eiti atgal į palatą, o vyrui važiuoti namo, išsimaudyti, daiktus surinkti, pamiegoti, nes laukia ilga naktis, o kai perkels į gimdyklą jums žmona paskambins, kad atvažiuotumėt, kam jums čia būti, kol sąrėmiai? Bet aš jų dar nejaučiu, tik vandenys upeliais teka, vyro šalia nėra, man darosi ir baisu, ir liūdna, kad viena. Akušerė drebančiom rankom ir pykdama ant manęs, kad laistau grindis įvedinėja man kateterį, siaubas, pasipila kraujo fontanas oi, pamiršau užkimšti
ir iš viso jai daug reikalų, reikia nešt arbatą kažkam
22 val kelia į gimdyklą, vis dar tie patys vargani 1 cm ir nei vieno sąrėmio. Gydytojos nuosprendis, jei iki 2 val veikla neprasidės, reikės skatinti. Atvažiavo vyras, iš karto pasijaučiau geriau. Tik va jokio skausmo. 2,30 val 1,5 cm, pradėjo skatinti ir tada jau pradėjo skaudėti, iš pradžių kas 5 min, paskui nereguliariai, vėl kas 5 min. 7 ryte jau pavargusi ir skauda pakankamai, patikrinimas 3 cm 
, dievulėliau, nei juoktis, nei verkt, prašau epidūro. Atėjo anesteziologė, kai paaiškino epidūro pasekmes ir dūrio procedūrą, pamatėm, kad ji nelabai pasitiki savo jėgom 
, todėl nusprendžiau rinktis nuskausminamuosius į veną. 8 val ryto, keičiasi pamaina, vėl patikrinimas, tie patys 3 cm, tik skausmas ne toks didelis. 10 val jau verkiau iš skausmo, vyras, net manęs neklausęs surado anesteziologą ir 11 val galėjau atsipalaiduoti, tik va atsidarymas 4 cm, o gydytoja ateina ir paguodžia vis dar gimdai, va jau 3 pasigimdė, o atvažiavo vėliau nei tu. Nugi kai išgirsdavau tokius žodžius, tai tik verkt norėjosi ir neviltis apimdavo kada, noriu greičiau, noriu namučio . 12 val vėl beprotiškas skaumas, prašau epidūro antros dozės ir jau noriu stumti. Gydytoja nebeleido vaistų, sakė, kad neišstumčiau vaiko. O aš jau pavargusi, liepia stumti, o spaudimas į galvą, toks jausmas, kad akys tuoj iššoks. Vyras padeda, lenkia galvą, akušerė (jei gerai atsimenu), spaudžia, stumia pilvą o aš vis negerai stanginuosi
ir galiausiai, po 55 min sunkaus bendro darbo pasaulį išvydo mažiukas mūsų angeliukas
išgirdau širdžiai mielą balselį 
Ją nuvalė, suvystė ir iš karto išnešė, juk 36 savaičių, bet sveikutė, vyras išėjo kartu su vaikų gydytoja paskui dukrytę, pažiūrėti, kiek sveria, koks ūgis ir kur paguldys
Akušerė atsargiai mane ruošia siūti:- jums dabar truputuką skaudės
- nesvarbu, darykit man ką norit, juk AŠ JAU TURIU DUKRYTĘ
mane taip išvarginusi coliukė 2830 g ir 48 cm mažiukas didelis mūsų stebukliukas
Paskaicius pati prisimenu visus tuos vargus 
Sekmes jums 
tokiom mamytėm reikia ne po vieną, o po kokius 3 medalius iškarto ant kaklo užkabinti. tikiuosi kadanors pavyks pamatyti tą didelę coliukę 
Ot kaip buna 