Sūneliui 2,5 metų.Auginau jį iki šiol.Tačiau materealinė padėtis verčia išeiti į darbą,tačiau noriu,kad jis dar pabūtų namie.Pradėjo ateidinėti kaimynė prižiūrėti(vaikutis ją gerai pažysta).Tarsi lyg ir viskas gerai.Palikdavau po 3-4 val su kaimyne.Sakydavo,kad neverkia.Tačiau po kelių tokių išėjimų,grįžus namo kitiems šeimos nariams , esu ignoruojama.Gena mane šalin,rėkia.Būna gera ir močiutė,ir tėtis, tik ne aš.Kai pasilieka vienas su manimi,atrodo viskas kaip buvę.Norėjau psichologės paklausti ar tai vaiko protestas?Šiaip jis gana ramus,o dabar net ir naktį kartais ant manęs rėkia,spardosi.Nežinau kaip elgtis,darosi neramu,jaučiuosi bloga motina.Kartais rankos "nusvyra".Ar susitvarkys šie dalykai,ar vėliau nebus dar blogiau? To bijau labiausiai.Kaip vaikui padėti lengviau pergyventi šį išsiskyrimo periodą?

Galiu tik paguost As irgi pradejau dirbti -jau 2 menesiai. Pirma menesi mano dukra taip pat mane ignoravo: parejus is darbo net nepaziuredavo i mano puse, viska darydavo tik su tevu, seserimi...net neleisdavo atsisesti salia.
Dabar jau pribega-pasitinka, pasibuciuojam. Kantrybes.

aš dirbu jau 4 mėnesius. ir ką daryti tuo atveju kai vaikas paskutinį mėnesį mane pamatęs klykia. auklė net nebežino ką daryti - su ja viskas gerai, jokių ašarų ir valgo gerai ir ant puodo karts nuo karto atsisėda. o aš kai tik grįžtu taip vaikas isterikuoti pradeda - net nebegaliu pamaitinti: nevalgo.
naktimis miega gerai, bet va rytais atėjus į jos kambarį ji puola atgal į patalus, spardosi rėkia, o kai paimu ant rankų - stumia mano veidą šalin.
kartą išėjau valandai ir palikau su tėtuku - tai viskas buvo gerai, o kai aš parėjau ir vėl pradėjo klykti - teko kišti virbukolį.

įdomu kas čia per vaiko reakcija? nes nepasisekus vaiko nuraminti, aš pat iišeinu į kitą kambarį išsiverkti iš to bejėgiškumo

Sveika, mano sūneliui dabar 4 su puse metukų. Žinai, jis mane pirmą kartą suignoravo 5 mėnesių, dar tebegulėdamas vežime. Tą dieną ilgiausiai, nuo pat ryto iki vakaro palikau jį su močiute, nes nors ir dar nedirbau tais metais, bet išvažiavau į Vilnių kelti kvalifikacijos, laikyti egzamino. Grįžtu pasiilgusi savo mažiuko, o jis tokiu žvilgsneliu - kaip į nepažįstamą pasižiūrėjo, patylėjo ir kai subliovė piktu savo balseliu, man akys išsprogo
Po metų jau išėjau į darbą, prižiūrėjo jį tai vyro sesuo, tai močiutė. Ir siaubas kaip išgyvenau, nes tik tėtis būdavo jo draugas ir pats geriausias, o aš vis atstumta buvau, stengiausi švelniai prieiti, bet buvau ragana pavadinta. Pas psichologus norėjau kreiptis ir panašiai, bet kažkaip išaugo, praėjo tie ignoravimai, gal kai pradėjo į darželį eiti, apie 2 su puse - 3 metų.
STIPRYBĖS LINKIU

Ačiu visoms ,kad pasidalijote savopatirtimi ir išgyvenimais. Matau,kad sūnelis dar pasimetęs savy,kai būnu,tai jam manęs lyg ir nereikia,kai ne-tai rėkia mamos.Turbūt reik turėt kantrybės .Nes vaiko suvokimas ,kas jam yra motina,ateina tik apie 5-6 metus. Visoms ir sau linkiu sėkmės ir kantrybės