Mano merginai(8,5 mėn.) užėjo kažkoks kaprizų metas. Jei gaminu valgyt, tvarkausi, ar šiaip ką veikiu- verkia apsikabinus kojas, tačiau kai metu savo darbus ir užsiėmu tiktai ja- vsio- manęs nebereikia. Tuomet nebezirzia, žaidžia gražiausiai, dūksta su kate ar rausiasi savo žaisliukuose. Kartais netgi pasprunka į kitą kambarį kad tik toliau nuo manęs. Vaizduoja labai savarankišką. Tačiau vos tik vėl imuosi savo darbų(na, kad ir prie kompo prisėdu), tuoj vėl atlapsi, apsikabina kojas, ašaros net taškosi į šalis. Žodžiu, anot jos, mama turi nieko neveikti, o tik sėdėti kiauras dienas ir į ją spoksoti. Tai jau trunka geras dvi savites ir neįsivaizduoju kiek dar tęsis. Beveik neįmanoma apkuopti namų, pasidaryti valgyt. Vienžo-nieko neįmanoma. Judėt galiu tik su kojas apsikabinusia, ašarom besitaškančia priekaba. Jei įsiverkusią bandau nuraminti priglausdama prie savęs- tada pradeda zirsti norėdama kuo greičiau pasprukti iš mano glėbio. Pamažu pradedu prarast kantrybę(ypač kai alkanai valgyt pasidaryt neleidžia). Jei tai laikina, tai gal prisipirkti pusfabrikačių ir kurį laiką pasėdėt apsišnerkštus spoksant į  Jos Didenybę, kol  tie kaprizai praeis? gal kam taip buvo ir kiek laiko tai tęsėsi?

;D ;D ;D ;Dgal paguosiu - maniskiui jau 2.5 metu , bet pagerejimo nematyt  ;D ;D. As ji "pricepka" vadinu. Dar dabar tuliko duris turiu laikyt atsidarius, nes zviegia kaip pjaunamas kitaip ir visur is paskos laksto ir nori tik mano demesio. Dabar laikinai radau buda kaip "atsikratyti"-ijungiu video , kur jis nufilmuotas,tai kol  ziuri nuniemes, as darbus padarau  ;D ;D ;D. Nors kai dabar didesnis , tai visur ji "idarbinu", bent tiek lengviau. Bet panasu , kad uzauginsiu "svaroholika",  :( nes irankius  kai sluosto i stalciu deda dailiai dailiai viena salia kito, nuo kilimo vis trupinukus renka, savo rubelius tysia i savo lentynele, kai dziaustau skalbinius , tai kol nepapurto man neduoda .... : :.Bet butinai visur man is paskos. Jau jei su juo parejau i namus , tai net neturek vilciu iseiti vienai i parduotuve ar kur kitur....

QUOTE

Dar dabar tuliko duris turiu laikyt atsidarius, nes zviegia kaip pjaunamas kitaip ir visur is paskos laksto ir nori tik mano demesio.

;D 3,6m. - didziausias atsiekimas- galima uzsidaryti tuliko duris!!! o kai iseini, nepamirsta pasididziuot, koks jis geras ir leido man vienai pabut  ;D ;D
nors, jei rimtai, pan. nuo treju situcija daresi vis normalesne. taigis jums liko ne taip jau ir daug- tik tu pusfabrikaciu nepamazinkit nusipirkt  ;D ;D ;D

Nu jo, jau paguodėt
Aš tikėjau, kad čia dar savaitėlę kitą pevargsiu ir praeis. Bet kodėl manęs nereikia, kai aš tik jai skiriu visą dėmesį? Tuomet mama- fui koks nereikalingas daiktas...o tik pabandyk kuo nors užsiimti-staiga tampu pačia reikalingiausia...

QUOTE

Nu jo, jau paguodėt Aš tikėjau, kad čia dar savaitėlę kitą pevargsiu ir praeis. Bet kodėl manęs nereikia, kai aš tik jai skiriu visą dėmesį? Tuomet mama- fui koks nereikalingas daiktas...o tik pabandyk kuo nors užsiimti-staiga tampu pačia reikalingiausia...

Tai jau nepaaiskinama.... tiesiog jiems to reikia . Apsikabinkim , Vobla kaip teletabiai ..... ;D ;D

Vargstu ir as su savo dzigitu,nuo jo noru kartais stogas vaziuoja,jei visa diena uzsiemi,zaidi,skaitai,soki,tai auksinis vaikas ,nu tik uzsiemi savo darbais,tai viskas netinka,nervuojasi,kviecia zaisti,o jei prie kompo sedi,tai butinai jam reikia ijungti filmukus,nuotraukas,nu nieko neimanoma del saves, visur vadovauja paradui .Jei soka,tai reikia ploti ,nes kitaip tai netika,o kai mezgi ir dar ploti reikia,taiii..........!

Maniske irgi tokia pati REIKALAUJANTI DEMESIO. Nuo pat gimimo nepabudavo viena nei 10 min. Kazkiek atsipuciau, ka pradejo ropot. Tada bent rankos nuo nesiojimo istisinio pailsejo. Pati varinedavo paskui. Irgi ta pati situacija- jei mama sedi kambary ir ziuri i savo turteli, viskas gerai. Galima uzsiimti savais reikalais. Bet nebandyk net akiu nuleist. Kitaip iskart prasideda zyzimas. Irgi apsikabinamos kojos ir viskas. Jei mama uzsiemus ir idomiausi daiktai, zaidimai sudomina kokias 10 min. Po to vis garsejantis zirzimas, kuris virsta rekimu. Taigi nebuvo laiko ir paciai pavalgyt, jau nekalbu apie kambariu tvarkyma. Pietu miegodavo 2 kartus po 30-45 min. Ir tai tik pradek ka daryt, tai neplanuotai prabus po 20 min. Brrrrr, kai prisimenu tuos laikus. Va, kai vaiksciot pradejo, tai kazkiek palengvejo. Suvoke, kad be mamos dar smagiau gali but, nes yra simtai neapziuretu vieteliu, nesugadintu daiktu ir t.t. Tada jau atvirkstine situacija- jei mazes nera salia 10 min. ir bute tylu- ALIARMAS. O va dabar kai mums jau 2, megsta ir viena pabuti. Deja, dazniausiai uzsidaro kambary ir ziuri telika. Tai irgi skubi ieskot, kai ilgiau ramu buna. Ramiausia, kai aplink duodasi  ;) Tada bent zinai, kad sunybiu nedaro. Taigi kuo toliau, tuo lengviau  ;) Dabar jau gaunu ir koki 30 min. atsikvept, pavalgyt, o ir visus darbelius kartu nudirbam. O i tulika ir mes kartu einam  :( Tai stengiuosi nepastebeta ten nuselint. O geriausia tai buna, kai mes susipykstam  ;D As ja isbaru, kad trukdo, tada ji pareiskia, kad iseina ir istipena visa supykus i kita kambari. Ir dar durim trenkia. Ir sedi viena uzsidarius. O kai nueinu paziuret, ka veikia, sako: as ant taves pykstu. Va, taip va.

Toks vaiko elgesys, kai jis sekioja paskui mama, yra vienas is aiskiausiu rodikliu, kad vaikas yra saugiai prisirises prie mamos.Pvz., jei eina paskui mama is vieno kambario i kita, jei nuolat nori matyti mama (del to neleidzia nueiti net i tualeta). Saugus prieraisumas prie mamos yra susijes su tuo, kad velesniame amziuje tokie vaikai turi maziau emociniu, socialiniu problemu, jie net mokosi geriau negu nesaugiai prisirise vaikai.
Del to, kad vaikas reaguoja taip priestaringai i mamos demesi (pyksta, kol nera demesio, o kai jis yra- rodo, kad jo nereikia) 8.5 men amziuje, dar nieko negalim spresti. Gal taip zaidzia? Jeigu toks priestaringas elgesys islieka veliau, po 12 men.- is to galime siek tiek numatyti, kad gali buti elgesio problemu veliau.

o tai jeigu situacija priesinga ir vaikas sau ramiai pabuna, su juo galima susitarti del savo darbu, bei jei lengvai pasilieka su kitais zmonemis, reiskia yra nesaugiai prisirises ir tures emociniu, socialiniu problemu ir blogiau mokysis?  :o
kazkaip keistai skamba.. neitikinamai

Ne, nereiskia. Prieraisumo saugumo tikslus ivertinimas susideda is labai daug elgesio kategoriju (pagal kai kuriuos metodus- net 90). Viena is ju, budinga ankstyvam amziui, yra noras buti arti mamos.

Va ir mes turim tokia pat problema, kaip jau daug kur rasiau, kad sunus autistas, ir nemegsta kai kas su juo zaidzia bet vos tik pradedu kazka dirbt puola sodint mane atsiseda ant keliu ir kuri laika pasedi su manim, o paskui vel pats vienas laksto, bet prieinu prie kazkokio darbo vel is pradziu  >:( Net su teciu jis nenori buti, noprs tetis ir stengiasi ji uzimt, sudomint, jei kas labai idomu tai ziuri bet tik su manim. Kai manes nebuna puikiai bendrauja su teciu, sakyciau dar daugiau nei su manim. Gal reiktu ilgam laikui juos palikt dviese??? gal dingtu ta sprisirisima sprie manes?

Jus norit, kad tas prisirisimas dingtu? Man atrodo, kad tai yra didelis pasiekimas, kad autizma turintis vaikas (kurio socialiniai kontaktai yra daug silpnesni, lyginant su sveikais vaikais) nuolat siekia tokio kontakto su Jumis, ir fizinio kontakto. Vadinasi jis dziaugiasi jusu santykiais. Gali buti, kad toks vaiko elgesys, kai jis kartoja savo elgesi tam tikrose situacijose atspindi autistu vaiku poreiki laikytis tam tikru "ritualu"- tai yra tu vaiku budas jaustis saugiems.

Ale gi norejau nauja tema uzvesti, bet gerai, kad pasiziurejau ir suradau jau esama!

MAno merginai panasi istorija i cia aprasytas - dabar beveik 10.5 menesio, bet jau kelios savaites kosmarai namie - is akiu manes nepaleidzia, jei kur pasitraukiu, i dudas. Puikiai buna su teciu, bet jei is kito kambario isgirsta mano balsa ar mane pamato, vel i dudas - kaip reikai mamos. Zodziu, irgi visa savo laika turiu skirti jai, pavalgyti neleidzia, butinai ir ji turi kartu ka nors is mano lekstes gaudyti... - o amzelis dar neleidzia visko valgyti, ka mama valgo
LAbai baiminuosi, kaip bus su aukle, nes zadu uz 1.5 menesio grizti i darba.
Jei vaikui taip reikai mamos, tai ar netraumuos ilgi (visos dienos) issiskyrimai? Ar nereikia taip imti i sirdi????

Turbūt, kad bus sunku išsiskirti ir dukrai su Jumis, ir Jums su ja (manau, taip būna visoms mamoms). Jeigu norite, kad būtų lengviau, tai svarbu anksčiau pradėti vaiką supažindinti su aukle, kad spėtų priprasti ir su ja jaustųsi panašiai gerai, kaip ir su Jumis. O be to, atsirastų pasitikėjimas, kad Jūsų vaiku bus gerai pasirūpinta (kai susipažinsite su aukle, ir matysite, kaip ji rūpinasi dukra).

Tai yra normalu, kad vaikas aiškiai parodo, kad yra prisirišęs prie mamos (sekioja iš paskos, mėgdžioja). Tačiau iš kitos pusės, gali būti, kad šiuo metu yra padidėjęs atsiskyrimo nerimas, nes Jūs žinote, kad gresia išsiskyrimas. Maži vaikai yra labai emociškai susiję su mama, ir gerai jaučia jos emocijas. Todėl manau, kad tikrai nereikia imti to į širdį, kaip Jūs sakote. Vaikui bus sunku išsiskirti su Jumis, jam bus didelis stresas, bet gi visi pasikeitimai gyvenime, net jei jie yra pozityvūs- jie vistiek sukelia stresą.

Labas visoms,

Maniskei 1,10 m. ir tos pacios problemos - demesio reikalavimas, niurzgimas, kaprizai ir t.t. Bet palikus su kitais, pvz. aukle, mociute, visai kitas vaikas. Dziaugiasi aukle, kad jai toks geras vaikas nuskilo .

Manau, kad vaikas supranta, kad mama yra artimiausias zmogus ir jai galima islieti viska, kas ant duseles: "ozius", nerima, pykti, dziaugsma, nes kas gi geriau paguos, jei ne mama, todel galima ja manipuliuoti. Pasiziurekime i save - juk su mama snekates ir elgiates kitaip, nei su svetimais taip noredami galbut issilieti, o kartais nepagalvojame, gal musu elgesys ir zodziai ja iskaudina, tik mes to nelabai paisome, nes vistiek mama atleis...

Nu va, kaip gerai! O as galvojau, kad tik maniskis toks! Bet Domukas taip elgiasi ne kelias savaites, o nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos. Taigi man tai jau kaip ir iprasta, atrodo, kitaip ir buti negali. Tik gimines ir draugai, pastebeje toki Domo elgesi, stebisi ir sako, kad tai as pati belakstydama prie jo del kiekvieno "kre" nuo pat pirmos dienos taip ir issiauklejau. Bet kartais mums visai linksma buna - pavyzdziui, i tulika einam abu, as sedziu ir skaitau laikrasti, Domas sedi vezime tuliko tarpduri ir "skaito" zurnala. O kaip plaunu grindis, tai jis i mane ziuredamas luzta is juoko.
Noriu paklausti psichologes. Mano sunui dabar 9 men. Elgiasi jis panasiai, kaip ir kiti vaikuciai, apie kuriuos cia mamytes pasakojo. Jam neuztenka mane nuolat matyti, jam visada reikia, kad su juo uziimciau. Taciau idomiausia, kad jis gali buti su bet kuo nors ir visa diena, svarbu tik su juo zaistu. Atrodo, kad jis prisirises ne tiek prie manes, kiek jam apskritai reikia demesio nesvarbu kas ji berodytu. Kai pas mus atvaziuoja draugai, jis tol su visais "baliavoja", kol jau visai "uzluzta". Pastebejau, kad jam reikia zmoniu, reikia kompanijos ir butent, kad ji kalbintu, zaistu ir pan. Jeigu pabandau palikti ji kambaryje bezaidzianti viena, tai jis pamates, kad as iseinu, taip pradeda rekti, zviegti, kad atrodo ji kas pjautu. Niekada nuo pat gimimo nesu jo palikusi vieno ilgiau kaip kokias penkias minutes. As niekaip nesuprantu, ar cia jo oziai, ar jis kazko bijo, ar jis jau iprates, kad mama ar kitas zmogus visada su juo uzsiima. Jam vienam neidomu niekas! Patarkite, prasau, ar man reikia keisti savo elgesi, o gal tos vaiko isterijos jau yra kazkokia psichologine problema ? Labai lauksiu atsakymo.

Kadangi vaikučiui tik 9 mėn., tai dar neturėtų būti "ožiukų". Gerai, kad Jūs daug bendraujate su vaiku, nes taip jis mokosi bendrauti.
Tokio amžiaus vaikas gali bijoti išsiskirti su mama, nes dar tik formuojasi suvokimas, kad, jei mamos nematai, ji vistiek egzistuoja. Vaikas išsigąsta: nematau mamos, reiškia jos nėra.
Jūs rašote, kad vaikui vienam neįdomu niekas. Bet jei Jūs esate šalia, vaikas juk gali tyrinėti kokį nors daiktą savarankiškai, bent 3-4 minutes?
Ar Jums reikia keisti savo elgesį galima būtų atsakyti pamačius, kaip vyksta žaidimas tarp Jūsų ir vaikučio.

Aciu psichologei uz atsakyma.
O del "oziuku" tai turbut papriestarausiu. Kai is vaiko atimi koki nors daikta, tai jis taip zviegia, rieciasi, barasi, kad is tiesu sunku patiketi, kad taip elgiasi 9 menesiu kudikis. Kai tik pasakau "negalima", jis is karto pilva aukstyn, visas kaip medinis isitempia ir baisus klyksmas. Karta bevaikstinejant "Senukuose" veziau ji vezime, o kad jis nepyktu (buvo labai neramus), daviau "paskaityti" reklamini bukleta. Jis taip nervingai ji suplese i skutelius, o kai vyras likucius is jo paeme, tai toookia scena iskele, kad puse parduotuves atsisuke ziurejo.
Is tiesu, tai as kai laukiausi buvau labai nervinga, turejome su vyru daug visokiu problemu. Nervinga as ir dabar, labai bijau visko, kas nutinka su mano vaiku. Kai jis neseniai sirgo, as galvojau man sustos sirdis. As taip issekau, kad jau ne tik rankos drebejo, bet ir visa purciausi. Todel labai labai bijau, kad mano vaikas is manes nebutu peremes to nervingumo. Stengiuosi su juo elgtis kuo ramiau, bet kiek zinau, vaikas vis tiek jaucia vidini mamos nerima ir nerimauja kartu su ja.

Tokio amžiaus vaikutis jau moka parodyti pyktį, kai Jūs atimate kokį nors daiktą. Minėdama žodį "ožiukai" turėjau galvoje pykčio priepolius, kurie pasitaiko vaikams maždaug nuo 1,5 metų amžiaus, kad supykęs vaikas griūna garsiai verkdamas ant grindų, rėkia kartais kol pamėlsta sritis apie burnytę (kas labai išgąsdina tėvus, bet vaiko sveikatai tikrai nėra pavojinga).
Sprendžiant pagal tai, kaip Jūs aprašote vaiko elgesį, galima galvoti, problema yra kuri nors iš šių:

1. Kadangi Jūs pati jaučiate, kad esate jautri, nervinga tai galbūt įprastas tokio amžiaus vaiko elgesys Jums atrodo labiau gąsdinantis, keliantis nerimą. O iš tikrųjų viskas gerai.
2. Kadangi Jus gasdina vaiko pyktis (aš taip supratau iš aprašymo, gal realiai taip ir nėra), tai augindama vaiką galbūt Jūs stengiatės suteikti kuo mažiau streso vaikui ir to pasekmė - gana žema vaiko tolerancija stresui (vaikui sunku toleruoti stresą, nes ji turi mažiau galimybių jį patirti). Nors apie tai dar sunku spręsti, kol vaikas toks mažas.

Svarbu tai, kad Jūs parašėte, jog labai bijote to, kas nutinka vaikui, ir ta baimė priveda net prie išsekimo. Iš kitos pusės nerimaujate dar ir dėl to, kad nerimaujate (nes, kaip Jūs rašote, žinote, kad kūdikis tai jaučia). Tai iš tikrųjų turėtų būti Jums sunku. Įdomu, iš kur atsirado šis nerimas, baimės, koks konkretus Jūsų gyvenimo patyrimas suteikė pagrindą nerimui dėl grėsmės artimam, brangiam žmogui. Tai retoriniai klausimai, apie tai galima kalbėti psichologo konsultacijoje. Apskritai Jūsų savijautai pagerinti turbūt padėtų bendravimas su artimaisias, kitomis mamomis, auginančiomis panašaus amžiaus vaikus- svarbu kalbėti apie tai, kas neramina, nes tai mažina nerimą. Taip pat nerimą mažina ir konkreti informacija, pvz., jei vaikas suserga, tai svarbu žinoti kas jam, kokia galima ligos eiga, ką Jūs galite daryti kraštutiniu atveju ir pan..

Na, mum irgi tokia problema, bet dar idomiausia tai,kad kai yra svetimi zmones ji prasosi pas juos ant ranku, verkia, manes tada nereikia, bet turi su ja buti kiti zmones....net nebesmagu jau....nebuna viena nei kiek...o naktys irgi kosmaras pasidare, verkia, rauda, dejuoja, net uzsimerkusi, ir jau menuo taip, gal dantys toki elgesi issaukia?
Bandem diena neimti ant ranku, bet uzsikukciojo visai, nemanau, kad gerai..

Noriu paklausti psichologes.

Mano mergaitei 9 men. Kaip minejo kitos mamos paskutiniu metu ji visai nenori buti viena - bet nebutinai su manim, tinka ir tetis ir seneliai - svarbu kad kas nors zaistu arba nesiotu arba kaip kitaip su ja uzsiimtu. Nelabai speju ir pati ka namuose nuveikt, nes vazineja su vaikstyne is paskos ir zirzia kol galu gale ima verkti ir tada jau imu ant ranku (tiesiog psichologiskai negaliu pakesti verkimo jos). Bijau kad islepinsiu, bet kitaip negalu tiesiog. O dabar dar ir tas periodas kai isikibus bando eit - bijau kad nugrius ir susizeis - tai ir lakstau pakui ja visur. Gal ji del to taip demesio ir nori? Ar gali tokio amziaus vaikas jau buti islepes? O gal yra kitokios tokio elgesio priezastys?

Beje musu mergyte gime su antenataline encefalopatija - bet jau nuo 3 men visi pozymiai jau dinge.

As irgi turiu problemu su dukra, jai jau 7 metai. Labai prisirisusi prie manes, bet tik kai buname kambaryje, jei jau islekia i lauka, tai eina laukais, pas kaimynus, nesvarbu ar tai butu vaikai, ar senukai(gyvename nuosavu namu rajone), ji yra gana ikyroka. Jai atrodo, kad visi zmones yra geri ir yra jos draugai (tiek vaikai, tiek suauge). Nezinau, kaip isaiskinti jai, kad negalima eiti pas suaugusius zmones. Ji vis atsako, kad tai jos draugai. Vaikai su ja nelabai nori zaisti, nes ji yra labai judri, norinti lyderiauti, jie veja ja lauk, bet ji vis tiek pas juos eina. Yra labai issiblaskiusi, kaprizinga. Su oziukais jau pradedam susitvarkyti (kai uzsioziuoja, as pasakau, kad man del to labai skauda sirdele, tada ji mane apsikabina ir atsipraso). Tiesa, esu isiskyrusi ir gyvename pas senelius.Pries 4 metus buvo VRC nustatytas specifinis misrus raidos sutrikimas, bet pries mokykla, darzelio pedagogai, spec. pedagogai ir logopedai, nusprende, kad su ja jau viskas gerai, kaip ir nera to sutrikimo dabar. Nezinau, patarkite ka daryti.

maniskei dar nera metuku bet taip visko reikalauji kad net nervu neuztenka
Papildyta:
ir taip keista kad net nzn ka daryti
Papildyta:

pas mus irgi toks vyksta dalykas nesuprantu kas cia darosi

Laba diena

Norėčiau patarimo ir aš. Maniškei jau beveik 5 metai. Ji buna įdealus vaikas, kai ji būna dėmesio centre, jaučiasi pati svarbiasia, ir t.t. Bet jei tik pajunta, kad dėmėsys skiriamas kam nors kitam, iš kart tampa irzli, pradeda specialiai negražiai elgtis, tiesiog žiūri į akis, ir daro tai, ko labiausiai jai negalima daryti
Ta pati problema ir darželyje. Auklėtojos ją mėgta, dažniausiai išskiria ją iš kitų vaikų, nes žino jos būdą. Bet šiemet į grupę atėjo mažesni vaikai, kuriems tiesiog reikia daugiau dėmėsio, ir maniškė visai isišėlo. Pav: per pietų miegą, gulėdama lovoje, bet dar neužmigus, prisisiojo į lovą, ir ramiausiai sau gulėjo. Auklėtojai paklausus, kodėl nėjo į tualetą, demontratyviai išdrožė, kad tingi Ir pan. Kaip man su ja elgtis, gal reikėtų pas psichologą vesti? Nes jau ima neviltis. Vis bandau gražiai kalbėti, bet matau, kad nepadeda.

Niekada nemaniau kad mano vaikas taps "mamyciuku", nors nuo pat pirmos dienos jis buvo jauturs ir nuolat reikalaujantis demesio, taciau nuo kudikystes (nuo 4 menesiu kadangi nemaitinau pati) buvo iprates po 4-5 valandas pasilikti su teveliu (man teko dirbti po truputi). iki metuku taip ir sukomes su teveliu pakaitomis, nuo 1.2 menesiu sunelis pasiliko su auklyte. Visada noriai ja priimdavo, jie graziai draugaudavo..Nuo 3 metuku pradejo eiti i darzeli...ir prasidejo..-mama neeik i darba..ir isterija...sekioja visur paskui mus abu su vyru...i wc paskui..ir sedi ant savo suoliuko laukia..o jei pasakai kad nori pabut viena, isterija ir nuolatinis duru barbenimas.
Cia gal darzelis "kaltas"? nesaugiai pasijaute kad paliekame...taciau viskada graziai paaiskiname, kad tu i darzeli mama i darbuka, vakare susitiksime..taciau tai mazai padeda..
Gal kas ka patarsite is savo patirties? Nes jau kyla tokia mintis kreiptis pas vaiku pasichologa