Atsimenu,kaip gimus pirmagimiui, apimta didžiausios euforijos, pasakiau vyrui,kad antro leliuko reikės GEROKAI palaukti
Lygiai taip pat atsimenu,kaip po 2 metų,rugpjūčio mėnesį,iš laimės spindinčiom akim laikiau nėštumo testą ir parodžiau jį vyrui...oj,ta akimirka būna tokia stebuklinga,kai jauti apkabinimą,bet jis kitoks-atsargus,švelnus,suteikiantis didžiulį saugumo jausmą...dabar jau apkabinęs mano mieliausias laikė ne mane vieną,manyje buvo stebuklas,kuris tyliai klausė garsiai plakančios ir jau be proto mylinčios mamytės širdies
Atsimenu,kaip aiškinom savo mažam berniukui,kad jis turės broliuką,ar sesutę,o jis žiūrėjo nesuvokdamas kada?kaip?iš kur?pamažu mažylis suprato,kad nevalia šokti ant mamytės pilvuko-juk ten mažo leliuko namukas...Atsimenu,kaip augo pilvukas,kaip džiugino pirmieji judesiai...neapsakomas džiaugsmas nutvilkė išgirdus iš daktarės,kad turėsim dukrytę!Ak,kaip aš paslapčia svajojau apie ją!Pagaliau turiu didžiausios svajonės išsipildymą!MB degančiom akim deda ranką ant pilvuko,kol važiuojam namo ir vis kartoja:dukrytę turėsim!Kuo pilviukas didyn,tuo mamytei sunkyn...28-ą savaitę mergytė ima grąsinti,kad lįs į šį pasaulį,gulam į ligoninę,lašalinės laša,visaip stabdo mus daktarytė...30-ą savaitę antras grąsinimas,jau net labai rimtas,jį palydėjo užfiksuoti sąrėmiai,bet išsisukom
dar du kartus teko gulėti,prašiau dukrytės,kad neskubėtų,juk už lango dar šalta,sniego daug,mums pavasario ir šilumos reikėjo...Kagi,sulaukėm
gimė mūsų svajonė kovo 27 dieną...Nors pamenu,kaip su MB planavom jo dalyvavimą gimdyme,likimas suklostė,kad teko tik man pasitikti mūsų gražuolę-tėtis kaip tik porai dienų išvykęs buvo...Pamenu šlapią gniūžuliuką sau ant pilvo...pirmą mėginimą gauti tą saldų,nepakartojamą mamos pienuką...Pamenu nevalingas šypsenas,kurios nušviesdavo mano mažutės veidelį...žinau,kad ji sapnavo angelus ir pasakojo jiem,kaip gera būt šalia mamos...pamenu didžiojo brolio pirmą susitikimą su sese-kiek daug laimės,kiek meilės veržėsi iš jo mažos širdutės...pamenu tą akimirką,kaip su didžiausia šypsena atėjo mūsų tėtukas ir valandą tik žiūrėjo i mažąją namų princesę...žinau,kad daug bus tokių stebuklingų akimirkų,ir dabar viena tokių-mūsų mažutė miega saldžiausiu miegeliu
žinau,kad visas gyvenimas susideda iš mažų mozaikos detalių,bet gražiausio detalės tos,kuriose nupiešti mūsų vaikai...maži mūsų stebukliukai sapnuojantys angelus
ir didžiausia laimė užplūsta širdį,kai vakare,kai visi gulim išgistu sūnų sakant:mamyte,noriu pabučiuoti sesę...va tada suprantu,kokie mes laimingi šalia turėdami šiuos mažus žmogiukus
daug laimės
