Sveikos mielosios mamos.
Esu jauna, septyniolikos metų mergina. Nieko blogo nepagalvokit, dar ne mama. Užsiregistravau šiame diskusijų forume norėdama padiskutuoti, patarimų bei išklausyti Jūsų nuomonių. Pati, žinoma, tu savo mamą.
Gal ir nevisai čia pataikiau. Bet tikiuosi manęs nešmeišite.

Norėčiau pradėti nuo to, kad jaučiuosi labai kompleksiška asmenybė.
1. Visada įsitempusi.
2.Labai jautri
3..Savimi nepasitikinti
4.Dažnai be nuotaikos, paniurusi.

Tai pagrindinės mano problemos. Ir norėčiau jas išspręst. Mažai bendrauju sau savo mama, nors ir gyvename kartu. Mažai jei atsiveriu. Esu labai nedrąsi. O ji pati sako, kad mano labai keista bendravimo būdas. Gal per mažai kuo domiuosi, mažai skaitau. Esu tokia pilka asmenybė. Kartais net nėra su manim apie ką kalbėt.

Tikiuosi man padėsi, ačiū.

Užeik į skyrelį knygos, knygos, knygos, gal sudominsim tave knygų skaitymu, atrasi gal daug įdomaus, nuotaika pasitaisys...
O jei rimtai, tai kai kurie žmonės gimsta jautresni ir tiek. Ir nėra čia nieko blogo.
Pasitikėjimo savimi pas mane irgi ne kalnai. Bet pradedi daugiau bendrauti, susipažįsti su šauniais žmonėms (užtenka ir vieno šaunaus) ir viskas pradeda tvarkytis).
Tu dar jauna, padirbėsi vienur, kitur, patirties įgausi, ir viskas su tavim bus tikrai OK.

Norėčiau pradėti nuo to, kad jaučiuosi labai kompleksiška asmenybė.
1. Visada įsitempusi.
2.Labai jautri
3..Savimi nepasitikinti
4.Dažnai be nuotaikos, paniurusi.

o kodėl tu taip jautiesi ? Gal mokykloje su tavimi kasnors elgiasi negražiai šaiposi ir pan.? vidurinėje turėjau tokių problemų, kai vyksta tokie dalykai labai lengva įgyti nepasitikėjimą savimi. bet aš turėjau kitą aplinka, kirtus draugus už mokyklos sienų kurioe mane palaikydavo ir jų dėka nepalūžau. po kiek laiko pati pradejau savje ieskoti gerų dalyku gražių bruožų ir taip išsiugdžiau pasitikėjima savimi. manau padirbėjus su savimi, nekreipus dėmesio į aplinkinius tikrai daug ką vpasieksi saviugdos srytyje. o kalbant apie jautruma jis niekur nedings.

Na tikrai nekompleksiska, bet turinti kompleksu tai jo.
Tai sakyciau gana normali paauglystes busena. Perejau visus jos etapus, nors vidurineje nieks nesisaipe. Galiu paguosti, kad turetu greitai praeiti, o kokiu 20 m. budama is viso pamirsi sitas nesamones. O patarti ka
Na jei norisi sneketi su mama bet nesneki tai nieks ir nesikeis. Imk ir pradek sneketi, juk mama tave pazista, zino, kad jautri, nedrasi, tai ir pradekit pamazu tave dominanciomis temomis. Juk mama neikas. O jei tylesi ir savo mintis pasiliksi vien sau, tai ju niekas ir nezinos, ir galvos kad neidomi, ir nera apie ka sneket.
1. atsipalaiduok, prisiversk, ismok is saves pasijuokti, neimk visko gyliai i sirdi, nera pasaulyje tobulu, net jei jie tokiais ir dedasi, geriau padaryti kazka nors ir netobulai ir neteisingai negu nepadaryti is viso.
2. atsipalaiduok ir nepriimk viso asmeniskai. Jei tau pasako, kad tavo matematiniai sugebejimai prasti tai dar nereiskia kad bloga ir neidomi tavo asmenybe (palyginimas cia toks).
3. rask idomia sau veikla, jei turi galimybiu eik i burelius, jei ne gal mokykloje pavyktu bendramiciu rasti. Jei prastai moki bendrauti geriausia pradeti nuo mazu rateliu, ten ismokti pasisakyti. O siaip tuoj busi 12 klaseje, ar jau esi? Tai greitai prasides stojimai, ieskojimai nori nenori gyvenimas privers daryti daugiau ir labiau savimi pasitiketi.
4. na cia jau kaip panoresi taip ir bus. Jei atsikeli ryta ir sakai: kaip man negera ir liudna, tai taip ir bus. Retai kada atsiranda kas visuomet pakels nuotaika, pati privalai ismokti tai daryti ir beje daugiau sypsokis, sypsena zmogu puosia ir daro draugiskesniu.

Kazkas stai siule knygu paieskoti, paskaityti. Labai siulau rasi sau idomiu minciu, kuriomis kad ir su mama galetum pasidalyti.

pritariu čia pasisakiusioms mamytėms
manau, pabandyk surasti sau idomių sričių - gal filmus mėgsti?? juk apie juos galima oi kiek kalbėti. arba muzika kokia nors domina? o gal mėgsti piešti? galų gale - knygos tikrai geras išminties šaltinis ir labai greit tuos pilkumus visus ištrina.

aš taip pat be galo uždara asmenybė. su mama niekad atvirai nebendravome - tapome draugėmis tik man išvykus studijuoti, o ir tai ne išsyk mokyklos laikais ir su draugėmis apie jausmus neatviravau, viską savy išgyvendavau.

pasikeičiau pradėjusi lankyti dailės mokyklą. atsirado veiklos, bendraminčių, vaikiną ten sutikau, nors lankėme ir tą pačią vidurinę paralelines klases
mėgau skaityti eilėraščius, kurtis svajones, fantazuoti, rašytis dainų tekstus, piešti... rinkdavau gražias frazes ir citatas, kurias paskui siųsdavau draugams
ir nebūtina būti vakarėlių liūte, kad laikytum savo gyvenimą vertingu ir turiningu:) pradėk nuo savęs, savyje jauskis gerai - tam reikalinga savianalizė, bet ji ateina su metais ir domėjimusi - ir ne visad lengvai. jei tau gera rymoti - tai nesiversi per galvą tapdama klubų pažiba

drįsiu pasakyti - manau, kad situacija kuo puikiausiai išsispręs tau pabaigus mokyklą ir išvykus studijuoti dažniausiai būtent "pilkos pelytės" paskui virsta tikromis, protingomis gulbėmis, o ne tuščiomis balabaikomis

viskas gerai - ir bus dar geriau

O kodėl nenori su mama pasikalbėti? Juk galbūt verta vieną kartą susėsti ir išlieti jai širdį? Manau, ji geriausiai nei bet kas kitas padėtų ir patartų. Juk ji pats artimiausias tave pažįstantis žmogus.

"Mažai duomiuosi , mažai skaitau"...
Visų pirma, prieš ką nors siūlant, norisi išvysti ką veiki gyvenime. Žodžiu mokykla gyvenimas nesibaigia.