Sveiki,

Norėčiau pradėti temą apie tai, ar nuolat siūlomas problemų sprendimo būdas "PASIKALBĖJIMAS", yra efektyvus santykių problemų sprendimo būdas šeimoje.

Man praktika rodo priešingai - kalbomis žmonės įsiaudrina ir pradeda konfliktus. Galu gale priėmus kažkokius susitarimus - jie dažniausiai laužomi ir vis vien elgiamasi senuoju, sau patogiu būdu.

Taigi, ar iš tiesų pokalbiais galima kažką pakeisti?

Iš mano laiškų kitose temose, galite matyti, kad nesu užsisklendęs ir visai mielai pasiruošęs išklausyti ir gilinti į kito tiesas. Tačiau tai nereiškia, kad joms iškart pritarsiu.

Mano nuomone SUPRASTI nėra lygu PRITARTI.

Jei ameniškai - mano žmona labai nemėgsta nagrinėti problemų. Ir suprantama, tada emocijos netenka tiek daug galios ir reikia daryti kompormisus.

Buvau įtikinęs lankytis pas porų konsultantą, deja jai tai pasirodė nepriimtina - "kai bandau suformuluoti savo poziciją, ji atrodo ne tokia, kokią jaučiu jai esant" t.y. Kai garsiai įvardinama, ji atrodo nepagrįsta ir naudinga tik jai, bet jai taip norisi, kad ji būtų teisi.


Norėčiau pasiteirauti kaip jūs sprendžiate sudėtingas ir prieštaraujančias (kai abi pusės turi prieštaraujančius lūkesčius) problemas kalbėjimo būdu?

Ar vėliau sudarote susitarimus ir jų laikotės?

Kokias problemas tokiu būdu pavyksta išspręsti, kokių ne?

Man ,rodos,puolimo taktikos imamasi tada,kai nesi visiskai atviras:nenori pripazinti tiesos,nes bijai pasekmiu ir turi prisitaikyti,kad nemalonus gincas/pokalbis greiciau pasibaigtu.O po to vienam praradus budruma,kitas vel imasi savo.
Jei kelis metus neimanoma pokalbiais pasiekti jokiu kompromisu,gal tai ne tavo zmogus.

Nelabai supratau. Apie kokį puolimą tu kalbi?

Paprastai juk taip būna - turi problemą. Ateini pas savo partnerį ir sakai - turiu skaudulį, nori apie tai pakalbėti, gal kartu mes jį įveiksim. Tada išdėstai savo pamąstymus ir lūkesčius.

Kitas žmogus sako - sorry, bet tai prieštarauja mano lūkesčiams. Darom kompromisą.

Na pašnekėjom, ir kas toliau?

Toliau nieko dažniausiai, nes susitarimai, kurie yra nepatogūs paprastai nevykdomi.

Aš tai būčiau už rašytinius pasižadėjimus vienas kitam, kad vėliau būtų galima prisiminti ir žmonės nežadėtu bereikalo.

Tam, kad "pasikalbėjimas" būtų veiksmingas, abi pusės turi mokėti ir norėti kalbėti bei mokėti ir norėti klausytis (išgirsti). Jei kiekvienas kalba tik sau ir girdi tik save, tai geriau jau tų pasikalbėjimų iš viso nereikia.

Jei kompromisas ar susitarimas neveikia, vadinasi to kompromiso ar susitarimo buvo prieita ne dėl to, kad abi šalys susitarė, o todėl, kad vienai pusei (arba abiems) nusibodo kalbėtis ir kompromisas buvo priimtas tik tam, kad kita pusė "atsiknistų" Na, bent tam kartui.

Pvz. aš nemoku kalbėtis. Jei jau man iškyla kokis tai klausimas ar problema, tai aš apie ją su savimi "kalbuosi" n kartų. Ir tik jei ilgi pokalbiai su savimi nepadeda ir prieinu išvados, kad tai nėra vien tik mano asmeninės fantazijos, tada kreipiuosi į susijusį asmenį. Kompromisų ir sutarčių neprašau. Pasakau, kas man nepatiko arba mane neramina ir palieku susijusiam žmogui spręsti, ar jis (ji) nori kreipti dėmesį į pastebėjimą ir kitą kartą taip nedaryti, ar vis dėlto man teks priimti situaciją tokią, kokia ji yra (na, arba keisti ją iš savo pusės). Detalesnius pokalbius vystau tik tuo atveju, jei tas "kitas asmuo" pareiškia norą apie susiklosčiusią situaciją pakalbėti detaliau. Kartais paaiškėja, kad viskas buvo tik nesusipratimas. Kartais ne. Visko būna.

O tai koks geriausias budas spresti problemas? Gal ranko skesciojimais?

Faktas, kad snekejimusi. Jeigu nesugebi susisneketi su savo antraja puse, gal butu pats metas eiti skirtingais keliais?

Man toks budas visada padedavo, visame pasaulyje pirma vyksta diplomatiniai veiksmai (derybos) tik poto sprendimai arba karas

O jeigu nei ji nei tu neklausot viens kito arba jums i viens kito problemas yra nusisikt tai kas jums belieka?

Mano nuomone jeigu jau gyvenate kartu tai turetumet atsizvelgt i viens kito poreikius, problemas. Tokiu pasakymu, kad sorry man tavo norai nepatinka ir as ju nedarysiu yra apsurdiski. Mes visalaika snekames kai kazkas mum nepatinka, aisku daznai buna taip, kad rami kalba pereina i kalba su pakeltais tonais, bet galiausiai issprendziam problema taip, kad tiktu mums abiem. Ne karta buvo tokiu atveju, kad neradus sprendimo buvo pasakyta, kad jeigu tu ir toliau taip elgsies kaip man visiskai nera priimtina ir nepatinka, barsimes, pyksimes ir galiausiai daeis iki to, kad teks skirtis. Tada aisku priestaraujancioji puse suklusta ir pamasto ar tikrai verta priestarauti antrajai pusei, daryti netinkamus veiksmus aukojant del to savo draugyste.

Skauduliai išsprendžiami prie vyno butelio, išsikalbant viską kas guli ant dūšios.
Einami kasdieniai reikalai derinami pagal naudingumą šeimai.
Susitarimų laikomasi, nes tai abipusiai sprendimai.
Kaip ir nelabai daugiau yra ką komentuot.
Papildyta:

Sprendimas buvo vienašališkas ir kita pusė sutiko, tik po ilgo smegenų tvatinimo proceso, vardan šventos ramybės. Vadinasi pirminio kompromisinio susitarimo nebuvo. Išeitis: ieškoti kito sprendimo būdo, kuris tenkintų abi puses.

kas sugalvojo kalba?
Kalba sugalvojo bezdzione, kuri prarado sugebejima jausti.
Tai yra - prarado harmonija su gamta...tapo zmogum.
Kalba yra skirta paklausti kelio, paprasyti kilogramo pomidoru arba aptarti sutarties salygas.
Nu tipo:
-Davai mieloji, tu man atsiduodi keturis kart per savaite, o as isvedu suni pasivaiksciot sekmadieni.
-Ne. Davai as tau atsiduodu tris kart,o tu isvedi suni sestadieni ir sekmadieni...
Arba:
-Kiek kainuoja oralinis?
-50 $.
-Davai uz 40?
-45.

Nera pasauly tokios kalbos, kuria butu galima aptarti jausmus arba santykius.
Isskyrus darbo santykius.
O tie, kas lankosi pas poru konsultantus, yra visiski pridurkai.
Jie netgi durnesni uz tuos, kur ziuri serialus apie Chose Ignasiju ir Marija Chuyanita.

manau,reikia moketi ne tik kalbeti ,bet ir klausyti... tai du dalykai.kurie gali issaugoti seima. gali malti daug ir ilgai ,bet jei nebusi isgirstas ir suprastas-viskas veltui. bet kokia problema gali but isspresta taip.kad tenkintu ir viena ir kita,tik reikia rasti ta paslepta siulo gala... o tam ir duota kalbos ir klausos dovana

Vėl girdžiu - "išgirstas ir suprastas", negi supratimas yra sprendimas?

Pvz. Noriu su draugais šeštadienį futbolą žiūrėti. Tą mano žmona labai puikiai supranta, kaip ir aš, kad ji nori pas tėvus važiuoti (visa šeimyna).

Tai mes abu suprantam, o koks iš to rezultatas?

Arba ji nori važiuoti atostogauti, o aš kaip tik projektą pridavinėju ir negaliu. Ji supranta, bet vis vien pyksta ir niršta.

Tai klausimas, jei pozicija prieštaraujanti, kas iš to suprantimo.

Manau kaip žydai su palestiniečiais puikiai vienas kitą supranta, bet pajaunasi jau N metų ir dar tiek pat pjausis. Nes pozicijos vienas kitą neigiančios.

O kompromisai - abi pusės nelaimingos.

o ar perskaitei iki galo mano minti........ tai dar karteli pasikartosiu- tam yra duota kalbos ir klausoa dovana. bet kokia problema turi iseiti tinkama ir vienai ir kitai pusei

Ne visiems tas gebėjimas susišnekėti Dievo duotas.

Pati esu kalbėtoja, partneris - klausytojas. Taigi ankstesnieji "pasikalbėjimai" virsdavo mano monologais - priekaištais, to pasekmė - sudirgusi nuotaika, veltui sugaištas laikas, likęs kartėlis. Dabar, kilus problemai, pirmiausia keletą kartų ją permąstau. Kai ir Hmm rašė, apsvarstau ją vienumoje. Paaiškėja, kad maždaug 90 proc. atvejų, kuriuos įvardiju kaip problemą, nėra verti tokio garbingo statuso. Likusiais atvejais stengiuosi kuo konkrečiau suformuluoti tris tezes: 1. kas manęs netenkina, 2. kodėl netenkina, 3. kokią išeitį / alternatyvą / kompromisą siūlau. Bendras pastebėjimas: kuo konkrečiau ir aiškiau įvardiju ir argumentuoju savo nepasitenkinimą, tuo sėkmingiau problema išsprendžiama.

Na čia tik lozungai.

Pateik savo variantą, ar buvo konkreti problema, kuri po pokalbių virto sprendimu.

Gal bėda tame, kad mano žmonai nepatinka kalbos, ji per emocijas vertina padėti, o argumentai ir kalbėjimas - tuščias laiko gaišimas nekeičiantis esmės.

Nei ji kalba su manim (turiu omeny, aptarinėja problemas), nei mano klauso.

Pas ją šeimoje taip įprasta buvo.

kazkaip paskaicius daugiau tamstos postu, norom nenorom persasi mintis, kad argumentai ir kalbejimai yra tuscias dalykas, nes jie neduoda tavo norimo rezulto (joks kitas rezultatas netinka ir yra niekinis).
Tai va kalbejimosi ( bei klausymosi ir supratimo - vnz bendravimo esme) nera ta, kad bus primtas tavo trokstamas spredimas, o tai reikskia kompromisus
kaip pvz sestadienis pas tevus visa seimyna, o sekmadienis ziurint futbola su draugais.
p.s. velgi nebesusisnekama del savoku skirtingu traktavimu - pvz man nesuprantamas derinys "Ji supranta, bet vis vien pyksta ir niršta. "
na jeigu pyksta, tai reiskia nesupranta. Nes jeigu suprastu, tai nebutu pykcio - ir butu jeigu ne palaikymas, tai bent jau neutrali reakcija, bet jokiu butu ne neigiama.

Galima daryti prielaidą, kad vienas projektas baigiasi, uždaromas ir prasideda kitas projektas. Ir toks "pridavinėjimas" tiesiog yra pastovi būsena.
T.y. nieko nėra pastovesnio už laikinumą.

klausyk tu, kalbetojau, ble..
Tau gi zmones aiskiai sako:-suformuluok problema..
Dviem sakiniais.
Nu davai.
Laukiam.
Apie ka nori kalbet?

tai ir visa bėda - kaip prakalbinti žmoną?

tu klausaisi ka as tau ble..sakau ar ne.
Kartoju:
-apie ka nori kalbeti?

Tai koks ble skirtumas?

Visais klausimais. Pradedant finansais baigiant lova.

ble..skirtumas toks, kad pries klausiant ble..savo zmonos, reikia klausima normaliai suformuluot.
O ne:"davai pakalbam apie finansus, lova ir kosmines keliones i alfa centaura".
As tau ble lietuviskai aiskinu:
-Suformuluok klausima.
Klausimas, tai toks dalykas, kur sakinio gale klaustukas. O tu, ji uzdaves, nori kazka suzinot.
A tu visai durnas...ble..

Čia, beje, mėgstamiausia mano pokalbių tema.
Tik dar nesutikau nei vieno (-os), kurį (-ią) šitai domintų.

turbut nesutikai todel, kad kaip ir paulius is savivaldybes, nesuformulavai klausimo.
Nu isivaizduok.
Ateina koks astronautas ir sako:
-Pakalbam apie kosmines keliones
-Pakalbam.
Tyla..pokalbis baigtas.
O todel, kad kazkuris is kalbanciuju turi paklausti, kas ji labai domina, o kitas atsakyti. Paskui kitas paklausti, o tas pirmas atsakyti.
Va cia yra pokalbis.
O kalbejimas be klausimu, tai yra tai, ka mes stebim siame forume.
Pvz:
-Labas mergaites. Aciukas uz naujus namucius.
-Prisiduodu ir as.
-Vau,kokie grazus namuciai...
-Neturiu laiko, uzbegau tik prisiduoti ir as......

Užtat anos šitaip prirašo n+1 temutę ir no problem.

Viskas priklauso nuo zmoniu. Kai abu vienodai myli vienas kita, tada abu stengiasi issaugoti santykius ir tada nekyla tokiu pykciu, kuriu neimanoma isspresti pasikalbejus. Jeigu neina pasikalbet be pykciu, tada galima parasyti vienas kitam laiskus. Bet pokalbyje dar viskas priklauso nuo to kaip kalbame. Jei vien tik kaltinama, pvz: tu tokia..., tu nepadarai to, ... kodel tu pastoviai taip elgiesi?.. Tai ir kyla konflikatai.
Reikia kalbeti nekaltinant kito, tarkim: Man labai skaudu buna, kai tu mane ignoruoji, neskiri man demesio, as taves ilgiuosi, jauciuos vienisas... Arba: As labai liudziu, kad visada visa kalte tenka man, nors tikrai stengiuosi del musu, pasakyk kaip man elgtis, kad abu butume laimingi. Taip pat svarbu vienas kitam sakyti grazius zodzius, kad abu poroje jaustusi mylimi, tada konfliktu kyla maziau.

Jūs tam vyrukui norite padėti ar padaryti iš ano idiotą?

Kai aš ateinu pasikalbėti. Visada pradedu nuo to, kad jaučiu esant problemai, išdėstau problemos esmę, aplinkybęs ir pasekmes. Tada iškeliu hipotezes, kodėl ta problema atsirado. Ir galiausiai siūlau konkrečius galimus sprendimus.

Niekada nesakau - man liūdna, daryk ką nors.

Visada turiu galimų sprendimų variantus.

tu sudo nemalk.
Ne seime.
Davai konkretu pavyzdi.

Va šitoj vietoj, manau, tavo žmona ir turėtų susierzinti (bent jau mane labiausiai užknisa neteisingai ir vienašališkai nustatytos hipotezės)...

Tai juk niekas burnos užrišęs nelaiko - aš mielai klausau ką ji sako.

Bet dažniausiai būna atsakymo - tu neteisus, bet tigiu aiškinti, jei pats nesupranti. Arba "čia ne diskusijų klubas, priimi mano poziciją arba ne"

Po tuo, mano nuomone, slepiasi - jaučiu, kad yra kitaip, bet nemoku pasakyti, nes nežinau kaip emocijas argumentais paversti.

Įtariu, kad diskusijos veda prie kompromisų, o žmona, labai nemėsta nusileisti.

jei kas nors tau nepatinka, tai gal paklausk kodėl taip atsitiko...tiesiai šviesiai...be hipotezių, prognozių, tavo sugalvotų sprendimo variantų...tegu būna dialogas tarp jūsų abiejų, o ne ilgas tavo monologas...turbūt pirmą kartą sutinku su blondino nuomone...

Na, aš irgi tingėčiau diskutuot, kai tu pasiruošęs visus argumentus, hipotezes ir t.t., į vienus vartus... Matyt, kad žmona jau perkando tavo diskutavimo modelį ir tvarkosi su tavim pačiu trumpiausiu ir paprasčiausiu būdu.

musu seimoje visos iskilusios problemos virsta sprendimais,nes kitaip mes jau butume seniai issikyre. nesam juk mazi vaikai ir juk nera taip gyvenime,kad viskas ivyksta butent ta pacia diena ,ta pacia valanda ir ta pacia akimirka. kalbant imanoma surasti sprendima toki,kad siandien igyvendiname mano ideja,o rytoj tavo.. o gal nuo ryto tavo,popiet mano... o prakalbinti imanoma kiekviena zmogu tik reikia moketi ir pasistengti..... o juk tai darai del saves,del savo laimes,del savo ateities. o kad jos seimoje buvo taip iprasta,kad niekas nesprende nieko.tai ne pretekstas,kad jusu seimoje turi buti taip pat. pvz-mano vaikysteje buvo smurtaujama, buvo dauzomos lekstes,bet tai nereiskia,kad dabar savo seimoje,as taip pat taip elgsiuosi ar leisiu kad taip elgtusi mano vyras... as kaip tik siandien stengiuosi is paskutiniuju,kad mano vaikai niekada to nepatirtu,ka as isgyvenau. kiekviena seima kuria savo taisykles. ir jei is tikro vienas kita mylite,jus pasistenksit,kad jusu antroji puse butu laiminga. o jei ta laime ismokti KALBETIS IR ISGIRSTI-jus palaipsniui tai savaime ismoksit... tik reikia noro ir kantrybes...... juk ne veltui sakoma-IR AKMENI GALIMA PRAKALBINTI...

Tai ji baigia susitvarkyti su manim - aš nebediskutuoju ja. Padarau kaip man atrodo ir viskas.

Nori tylos - tegul turi.

Vienintelis klausimas yra likes, o gal reikės, kaip nepraustaburnis blondinas sako, diskusijas iš namų iškelti.

Visos temos esmė ir yra - kalbėjimas nepadeda.

jei tikejaisi, kad tarsi zodi ir pasnigs - nenuostabu, kad teko nusivilti.

kalbejimosi esme sioje temoje labai tiksliai apibudino blondinas. nori ka nors suzinoti - uzduodi klausima, isgirsti atsakyma. jei uzduodi klausimus, i kuriuos atsakai pats arba i kuriuos atsakymu nenori, arba i kuriuos turi isankstinius atsakymus - tai pokalbis ir nevyksta.

siuo atveju manau jau viskas uzsitese per ilgai ir jau esme slypi nebe kalbejime ar issikalbejime,o jau zymiai giliau... is sono ziurint,tarp jusu jau nebera rysio,kuris priverstu jus prabilti.... o cia jau kita tema...

Tai pas mus niekada nebuvo to kalbėjimo. Tiesiog anksčiau tų problemų mažiau buvo, nebuvo reikalo aiškintis.

nera namu be dumu... tos problemos buvo ir bus pas visus... o jusu dabar tokia padetis-nes laiku nesugebejot vienas kito suprast,isklausyt,issikalbeti... laikui begant-sitos mazytes jusu neisnarpliotos problemos ne kur kitur dingo,o jusu abieju sirdutese. cia kaip zaizdos-apgyja,bet paberus druskos nors ir kruopelyte,ji vel pradeda puliuoti... ir jos augo ir dar auga ir auks tol,kol abudu issikalbesit arba blogiausiu atveju-issiskirsit...

Gali but, kad jus ir zmona i ta pacia problema ziuritt savaip ir kiekvienas kitaip suprantat. Jeigu jinai isvis tyli ir nekalba, tai reiskia, kad arba jusu poziuris i ta problema ja skaudina ir pykdo, arba ji galvoja, kad jums jos nuomone nesvarbi. Nezinau, kaip jusu santykiuos yra, gal ji pasyvi, nes galvoja, kad vistiek viskas bus kaip jus nuspresit. Sunku, ka patart, kai pilnai nezinoma situacija.

Nu tu čia juokini.

Tavo pasakymas tiktu, jei aš ateičiau ir sakyčiau - "Žmona, maukis kelnes, bus seksas".

O jei užduodu klausimą atsakymas vienas - "nežinau, man viskas normaliai". Ir viskas tuo baigiasi. Galėčiau pasėdėti palaukti, patylėtumėm. Kaip kad psichologą.

o kodel tau sunku uzduoti dar kokiu pora klausimu..... tegu atsakymas vel buna toks abstraktus,saltas,trumpas. po truputi jusu pokalbis garantuoju issisiubuos. galbut zmona galvoja-tave patenkino toks jos atsakymas ir tau visai neidomu ka ji mano,kaip ji jauciasi..... o tu tyli,ji tyli ir jums gerai...... o problema toliau lieka problema tik su dar didesne nuoskauda

Jai nepatinka diskutuoti, nes:

- Problemos gvildenimas savaime yra diskonfortas
- Problemos sprendimas pareikalaus nuolaidų (kompormisų)
- Reikės keisti gyvenimo būdą
- Toks charakteris, neplepus
- Sprendimus grindžia emocijomis, o ne logika ir susitarimais
- Iškels į aptarimą kitas problemas

Bet esmė manau - nėra išmokta diskutuoti apie gyvenimą. Pas ją šeimoje niekas nekalbėdavo apie psichologinius dalykus, tik apie faktus. O pas mus būdavo labai daug kalbų.

Jei ji i aptarima kelia kitas problemas, tai tas problemas aptarkite irgi. Bet jei jau jos toks charakteris, tai nieko nepakeisi. Santykiuose visada arba vienas arba kitas turi nusileisti. Bet jei visada vienas tik nusileidzia tai labai negerai. Jei neiseina priimt kompromiso, tai vienam reik nusileist bet pasakyt, kad si karta darom kaip tu siulai, o kita karta darysim kaip as pasiulysiu.
Pvz. zmona su vyru ruosias atostogaut, zmona nori ramiai pailset, o vyras pakeliaut su nuotykiais, tai galima sutart kad viena savaite ilsesis sanatorijoj prie juros, kur zmonai atliks proceduras, o kita savaite tarkim jie plauks baidarem ir iskylaus su draugais ir saslykais.

Jei sąžiningai-tai tingėjau skaityti.
Gyvenimas rodo-žmona kalba-vyrui viskas slysta pro ausis.Paprašytas pakartoti turbūt nežinotų,nuo ko pradėti.Taigi-kur prasmė ?
Taigi yra du laimingos santuokos receptai-
1) nekalba niekas (tarp kitko,kažkada skaičiau straipsniūkštį,kur aiškinama,kad mažiau "besiaiškinantys" yra laimingesni)
2)klausosi ir girdi abu.Kai vienos poros,išgyvenusios santuokoje daugiau nei 50 metų paklausė,kur jų sėkmingos santuokos paslaptis,šie atsakė :
-Susiklausymas,vaikeli,susiklausymas...

Ne zmonyte, bet ozkyte.
aplauzyti jai reikia ragelius.

Jūs jau kelis kartus minėjot, kad tik jūs mąstot logiškai, o jos sprendimai ir mintys yra paremtos emocijomis ir nelogiškos... O jūs nepagalvojat, kad tai irgi gali būti problema? Susidaro įspūdis, kad į bet kokią žmonos nuomonę, nesutampančią su jūsų požiūriu, jūs žiūrit kaip į nesąmonę, paremtą tik emocijomis...

Ne, toli gražu. Aš bet kokią poziciją paremtą argumentais, net jei jie man neatrodo tikri - labai vertinu.

Su kuo nesutinku - dogmomis ir visuomeninėmis vertybėmis ar kitų elgesiu pagrįsto elgesio.

Pvz. Jei žmona sako - vedam vaiką į piešimo būrelį, kainuos, bet:

- Vaikas įdomiai praleis laiką
- Lavins abstraktų ir vizualinį mąstymą
- Išmoks dar vieną būdą užsiimti namuose
- Liks mus laiko daugiau ilsėtis
- Išmoks susikaupti ir koncentruoti dėmesį
- Mažiau žiūrės tv

Neturiu ką pridurti - vedam.

Bet jei ji pasakytu:

- piešimas - gėris ir mano draugės veda.

hmm - net nežinaut tada.

Štai ką vadinu argumentais, paprastai, nieko sudėtingo ir labai mokyto.

Šiap mano žmona nei ožka, nei blodninė. Tik keistai žiūrį į pasaulį ir nepratus kalbėtis.

o kodėl tada ji jūsų žmona? mm?

Todėl kad graži yra ir panašaus požiūrio į gyvenimą buvo, kai susipažinom. Saugumas ir ypač vaikas labai ją pakeitė.

Jau geriau būtų apsileidusi ir stora, tai bent argumentas būtų kitur nuotykių ieškoti. O dabar kai sava patinka - tenka visokiuose forumuose rašinėti.

...vargšelis...

oj pralinksminai

Nes, būdama šiame forume esi lygiai tokia pat. Ir dar keli tūkstančiai čia rašančių vargšių moterų.