nusprendžiau ir aš parašyti savo istoriją...
Jau dvyliktoje klasėje norėjau vaikų, bet kai sužinojau kad manyje užsimezgė gyvybė buvo didelis šokas. Visų pirma pravirkau ir puoliau skambinti draugui, dabar jau vyrui. Jis suregavo kitaip nei aš, daug ramiau. Visą laiką norėjau vaikelio, bet kai tapau nėščia, labai išsigandau. Bet su ta mintim susitaikiau greitai ir ėmiau ruoštis motinystės rūpesčiams ir džiaugsmams.
Nėštumas buvo labai lengvas, nei rytinių pykinimų, nei tynimų, nei didelių nugaros skausmų. Bet...bet kaip sakoma niekada nebūna viskas gerai. 34-ą nėštumo savaitę pradėjo skaudėti pilvo apačią. Naktį prasikankinau tris val., maniau tuoj praeis. Dėl kiekvieno suskaudimo gi nepulsi kviesti gydytojo, nors vyras primiktinai reikalavo, bet gi aš stipri dar pakentėsiu, tuoj praeis. Kai pasidarė skausmas nebepakeliamas, kuris kartojosi kas 4-5min. reikėjo kažką daryti. Paskambinau 3val. nakties draugei pasiguost, o ji sako greičiausiai tau sarėmiai, kviesk greitukę. Po pusės valandos gulėjau gimdykloje. Kaklelio atsidarymas 3 cm, saremiai kartojasi kas 4-5 min, bando stabdyti sarėmius, bet vilties duoda mažai. Visą naktį praleidau vyrui įsikibus į ranką ir prašydama vaikelio, kad dar palauk, juk nėra niekur geriau tau kaip namo pilvely. Pilvelio gyventojas mane išgirdo, sarėmiai mažėjo. paguldė mane į patologinį stebėjimui, po savaitės prašiausi namo, namie gi daug maloniau. Išleido nenuorom kaklelio atsidarymas 4cm, prisaigdino gulėti lovoje. Grįžau apie 3val. apie 6val. pilvelio gyventojas vėl beldžiasi. Supratau šiandien ta diena. Buvau visiškai rami, gimdymo visai nebijojau. Išsiploviau galvą, nusidepiliavau kojas, sunkoka buvo pilvukas gi nemažas, susidėjau tašę ir laukiau grįžtant vyro iš darbo. Gimdžiau Antakalnio ligoninėje. Atvažiavau su 5cm kaklelio atsidarymu. Gimdžiau be nuskausminamųjų, daug buvau prisiklausius apie jų žalą kūdikiui, tai prisibijojau. Manau sunkiausia gimdyti tom, kurios bijo. Patariu nuoširdžiai nebijoti, vistiek tai neišvengiama. Stipriai apkabinau vyro kaklą, baimę nustūmiau į šoną, nors sunku nesijaudinti, kai gimdai 5sav. anksčiau. Po mažiau kaip dviejų val. ant mano krūtinės gulėjo mano angelėlis, mano coliukė, dukrytė, Mantutė. Ak, to jausmo neužmiršiu niekados. Mergytei davė 9/9 balų, svėrė 2500g/49cm. Ilgai džiaugtis ja neleido, suviniojo ir išnešė. Savaitę mergytė išgulėjo inkubatoriuje, leido antibijotikus, nes kažkoks uždegimas kraujyje buvo, po poros dienų geltutė išryškėjo, teko po mėlina lempa pagulėti. Džiaugiuosi nors tiek, kad pati ir kvepavo, ir valgė. Dar vieną savaitę gulėjom Santariškių ligoninėje priauginėjom svorį. Mantutė sparčiai auga ir visiškai neatsilieka nuo bendraamžių.
Norėčiau palinkėti visom mamytės , kurios augina neišnešiotukus, didelės kantrybės

Graži istorija.... sveikinu ir linkiu Mantutei augti didelei ir sveikai ir džiuginti savo tėvelius ...
Sekmės Jums

Sėkmės ir stiprybės Mantutei ir jos tėveliams

labai svelni ir grazi istorija

Sėkmės Jums Šauni istorija

dziugu, kad mamyte nepanikavo, tiesa, kad baime niekuo nepades! Mantutei linkim geros sveikatytes

SVEIKINU AUKIT SVEIKUTĖS

Sveikinu su nauja gyvybe! Aukit sveiki ir laimingi!

ai mane nestumas matyt veikia,nes kaskart gimdymo istorija perskaicius apsibliaunu
Laikykites

Aukit sveikos ir gražios. O anksčiau laiko gimę būna gabūs ir protingi

Labai grazi istorija Bukit grazios ir sveikos

sekmes jums

linkiu uzaugti sveikoms ir stiprioms!!!
Labai originalus vardas mergytei

bendravardziu mano atsirado
grazi istorija