Nepraėjus nė vieneriems metams, nusprendėme, kad jau laikas...Laikas pradėti planavimo darbus ir kviestis į namus 2-ą leliuką. Mūsų princesei reikia broliuko arba sesutės.
Buvo gražus 2009m rugsėjo 14-osios rytas. Ir vėl neištvėriau... juk pažadėjau sau, kad daugiau niekada negadinsiu NT anksčiau laiko
Atsikeliu tik su viena mintim, kad gal šį kartą pavyko. Apsisioju testuką ir laukiu. Laukiu, bet nežiūriu. Praėjo 4 min, na ką, žiūrim ką turim. Vaiduoklis, negali būti, paėmusi į rankas pasižiūriu iš arčiau, nusinešu į kambarį, kad pažiūrėti dienos šviesoje, o jis rodo tą patį 
Tikriausiai testas brokuotas...reiks bandyt rytoj...O giliai širdyje vis tiek kirba jausmas, kad jokio broko čia nėra, o tik mažas mažas žmogeliukas, kuris vėl apsigyveno manyje...Apie tai, kaip pranešiau Tavo tėčiui:
Nesam mes tokie romantikai, kad tokią žinią pranešant reiktų organizuot kažkokius didelius renginius, pirkt tortus su batukais, galvot scenarijų, kaip visa tai pateikti, testą pakuoti į dėžutę su kaspinais ir t.t. Kai vyras grįžo iš darbo, padaviau jam testo juostelę ir sakau žiūrėk. Paėmė į rankas, žiūrėjo žiūrėjo iš visų pusių, pavartė, vos neatplėšė lakmuso popieriuko ir sako:
-Kas čia? Vėl kažką nagams nusipirkai? nustebinta jo sąmoju, išvadinau jį beviltišku kaimiečiu ir kaip galima nesuprasti tokių dalykų
. O tas:- Ką kaimietis, ką kaimietis, padavė kažkokią nesąmonę, tai iš kur man dabar žinot kas čia yra, -tiesiog pasipiktinusiu balsu. Na taip, iš kur gi jam žinoti, juk ne jis kas mėnesį ant tų testų sisioja ir laukia rezultatų, o aš
Tada jau padaviau pakuotę ir sakau pasiskaityk, yra instrukcija. Pavartė tą pakuotę, paskaitė, žiūriu šypsena tik platėja, platėja....Tada apkabino ir pabučiavo į kaktą...
Ir vėl jūs čia?
Praėjo tik metai, o aš vėl sėdžiu tame pačiame koridoriuje, prie tų pačių durų. Daktaras mane pamatęs plačiai nusišypso, pakviečia į kabinetą. Sėdžiu prie jo stalo ir laukiu klausimo kuo skundžiatės? O jis:
-kaip sekasi, kaip augat, tai antro laukiatės? - Ir kur aš jį tokį protingą radau, niekaip negaliu juo atsižavėti
Echoskopu patvirtina nėštumą 8 sav. Leidžia paklausyti širdelės plakimo, atspausdino nuotrauką ir visą patenkintą išleidžia namo. Nebeliko jokių abejonių, kad aš tikrai laukiuosi. Širdyje taip gera gera, pasaulis atrodo toks gražus ir mielas, o aš pati jaučiuosi tokia ypatinga...Dabar laukia ilgi mėnesiai laukimo ir skaraidymo padebesiais, bet kartu ir didžiulis nerimas, kad tik viskas būtų gerai...O tiek visokių istorijų esu prisiskaičiusi, kad net baisu darosi...O jei vaikelis nuspręs pabėgt, o jei numirs ir reiks gimdyt negyvą, o jei...o jei...
Ir kam aš visa tai skaitau...ne ne, daugiau nebeskaitysiu...Ir kas sakė, kad gimdymo skausmai iš karto pasimiršta? Nė velnio jie nepasimiršta. Mintyse vėl viską regiu ir viską pergyvenu iš naujo. Nenoriu jaust, nenoriu prisimint to skausmo, bijau savo pačios baimių...Brrr, noriu likt nėščia amžinai
Išsiskyrimas trumpam...
Nustatytas gimdymo terminas vis artėjo ir artėjo. Tikrai nesitikėjau, kad tie mėnesiai prabėgs taip greit. Pagaliau pribrendo reikalas išspręsti klausimą, kur gi mes padėsime savo pirmagimę, kai reikės išvažiuoti į tuos geruosius namus, kur dalina leliukus. Juk jai nėra net 2 metukų. Giminių čia neturime, draugai dirbantys, svetimų auklių nenoriu. Teks vežt pas mano mamą...už 200 km nuo mūsų. Stengiuosi save raminti, kad išsiskyrimas tik trumpam, na tik savaitei, o ir jai pačiai ten patinka, yra didelis kiemas, daug vaikų, visi ją myli.
Likus 5 dienoms iki termino, sukroviau tašes ir vyras ją išvežė...Niekada negalvojau, kad galiu taip išskysti. Mažoji stovi tarpduryje ir su šypsena rodo mamai ate. Apsikabinau ją ir pravirkau kaip vaikas...Juk tai pirmas mūsų išsiskyrimas, trumpas, bet man labai skausmingas
Nežinau, ar tikrai taip skaudėjo, ar čia tik nelemti hormonai. Velniai trauktų tuos hormonus, per juos pravirkavau visą dieną 
Nebenoriu būt nėščia amžinai, noriu gimdyt...čia ir dabar...nebebijau skausmo, tegul skauda, kad tik man ją parvežtų atgal ir kuo greičiau
Pagaliau gimtadienis!
Gimdymo termino išvakarės. Jau pradedu nervuotis, kodėl nejaučiu jokių požymių. Sėdžiu prie kompo ir skaitau vienoms išeina kamštis, kitoms pilvas nusileidžia, trečioms skauda ką nors...o kas man, man nieko. Kodėl man visą laiką kitaip nei visiems normaliems žmonėms ir apskritai, kaip man reiks suprasti, kad jau laikas važiuoti
Visos sako, kad ko jau ko, bet savo gimdymo tikrai nepramiegosi. O aš tuo labai abejoju, su manim gali būti visaip. O taip jau noriu gimdyt, nebegaliu ilgiau laukt, MAN REIKIA!!!Gerai, nebesinervuoju, giliai įkvepiu, iškvepiu, einu miegot. Vidurnaktis, pradedu jausti lengvą pilvo maudimą. Bet juk jau ne pirmas kartas. Nebenoriu nieko tikėtis ir turėti kažkokių vilčių, nes eilinį kartą teks nusivilti. Ir šiaip jau nebesuprantu, ar aš tikrai kažką jaučiu, ar tik labai noriu jausti. O gal ne, gal šis kartas nemeluos? Pradedu skaičiuoti tuos pamaudenimus, kas kiek laiko jie kartojasi. Sąrėmiais jų vadinti dar nedrįstu...Vienas....po 10 min antras....trečias....atsibodo, noriu miego.....miegu zzzz.
Kas vyko naktį su tais vadinamais ale sąrėmiais ir apskritai, ar kažkas vyko, nežinau, nes miegojau, bet prabudau, kaip bebūtų keista, 7-ą ryte. Savo pilvą jaučiu vis stipriau. Dar labai anksti, norėčiau dar pamiegoti, bet tas maudenimas, galvoje besisukančios mintys ir vis didėjantis jaudulys to padaryti neleidžia. Atsikėlusi nueinu į dušą. Sako, kad jei tai tikrieji sąrėmiai, tai šiltame vandenyje sustiprėja, o jei ne, tai visas skausmas praeina. Stoviu po dušu ir laukiu...kažko. Niekas man nei stiprėja, nei praeina
Susitvarkau plaukus, pasidažau, pasišneku su SM mergaitėm, pasidalinu savo pojūčiais. Vyras jau važiuoja namo, bet liepiu jam neskubėti nenoriu kelti panikos. Nes kas ten žino, kas su manim darosi. Gal ligoninėje tik apžiūrės mane ir lieps grįžti namo, laukti...Kuo toliau, tuo labiau nebesusitvarkau su savo jauduliu, nebežinau ko tvertis, ką daryti. Gal persilakuoti nagus, žiūriu, kad tokie jau nelabai gražūs. Bet ai, paskui nespės išdžiūt, grįžęs vyras pradės mane skubinti važiuot daugiau bėdos tik prisidarysiu. Persilakuosiu, kai grįšiu
10.10 val. mes jau VGNe, priimamajame. Laukiančių nemažai. Ką gi, laukiame ir mes. Maudenimai manęs nepaleidžiai. Kartais stipresni, kartais silpnesni. Praeina pusvalandis. Jau darosi nebeaišku, kur eilės galas, o kur pradžia. Eina kas nori ir kaip nori. Nu bet sėdžiu ir naiviai tikiuosi, kad mus kažkas pastebės ir pakvies. Mes gi kultūringi, sėdim ir laukiam. Bet pasirodo ne. Jei nebūsi naglas, tai niekas tavęs ir nepastebės. Prasėdėję iki 11 val. naglai įsiprašėme, kad mane apžiūrėtų.
Nusirengiu, užsiropščiu ant samalioto, po apžiūros gydytoja į mane žiūri didelėm akim ir sako:
-Ponia, o jūs dar ilgai ten už durų būtumėt laukę? Jūs jau gimdot!
Kaip tai gimdau, pagalvoju, juk internete apie gimdymą visai kitaip rašo. Ir nuo tada viskas prasidėjo reaktyviniu greičiu. Nespėjau net paklausti kas atsitiko, kiek atsidaręs kaklelis ir pan. Priimamajame sukilo panika, šurmulys. Subėgo visas ten buvęs personalas. Net nespėjau persirengti, o jau ratukai atvežti ir laukia manęs. Girdžiu tik greitai, greitai. Užšoku ant tų ratukų, atsigulu. Žiūriu, kad akušerė eidama iš paskos dar surenka mano drabužius kelnes, batus. Kur mano rankinė? Greitai ir ji jau pakišta man po galva. Riedam koridoriais, greitis nemažas. Laikausi už lovos kraštų, kad kur ant posūkio manęs neišverstų
Atvažiavom. Išsiverčiu ant gimdymo kėdės lovos. Girdžiu ateina daktaras. Žiūriu iš tolo, atbindzena toks juokingas juokingas ir mažas, ir galvoju, tik ne tai, tik ne jis, gal jis ne pas mane, tai negali būti jis, kuris forume pavadintas santechniku ir šiaip turintis ne kokią reputaciją. Prieina prie manęs, aš iš karto į kortelę.....TAIP, TAI JIS Mileris ir jis pas mane 
-Tai kur ta mano mergaitė iš priimamojo su pilnu atsidarymu?
Kąąąąą??????
Nu man jau staigmenų šiandien pakaks. O dar atbėgo akušerė su popieriais, kurių nespėjau pasirašyti priimamajame. Nu galvoju, dar tegul man čia, bejėgei ir gulinčiai plačiom kojom, duoda pasirašyt dėl studentų dalyvavimo, tai tikrai atsikelsiu ir išeisiu namo 
11.10 val. nuleidžia vandenis. Po to viso bėgimo ir skubėjimo laikas tarsi sustoja. Nors kaklelis atsidaręs pilnai, bet patys kraštai dar nepasiruošę, o ir vaikelis dar nenusileidęs į dubenį. Šurmulys nurimo ir mus su vyru palatoje paliko vienus. Gera ir ramu....laukiam gimimo stebuklo. Maudimas po truputį stiprėjo. Nepraėjus nė valandai prasidėjo stūmimas. Oi, ne mielas šis dalykas, ne mielas...Atrodė, kad perplėš mane pusiau. Taip norėjosi kuo greičiau jį išstumti, o skubėti neleido...Visa laimė, kad ilgai kentėti neteko. 12.10 val. mūsų princesei gimė broliukas
Nenusakomas jausmas, kai visi skausmai pasibaigia ir toks mažiukas bejėgis žmogeliukas guli tau ant pilvo...Tiesiog neįtkėtina, kad toks mažas kūnelis gali skleisti tokią šilumą...tiek kūnui, tiek sielai...Akyse tvenkiasi ašaros...iš laimės. Mes jau keturiese ir be proto laimingi, kartu su dvejais mūsų meilės angelais... 
Dar ir dabar mano istorija man atrodo kaip iš pasakos. Pati sau pavydžiu tokio lengvo, greito, pakankamai neskausmingo ir ramaus gimdymo...
Saunuole! 
nu neatsilaikiau...O istorija sauni ,sveikinu sulaukus broliuko 
veikinimai 
