Apie mūsų vaikelį pirmasis sužinojo tėtis... 2004 m. spalio 12 d. atsikėliau anksti ryte ir nutipenau į vonią pasidaryti nėštumo testo… Greitai viską atlikau, bet kažkaip pabijojau laukti rezultato (prieš tai du kartai buvo nesėkmingi )… Grįžau į lovą ir pakuždėjau vyrui į ausį, kad jis nueitų pažiūrėti… Pareina maniškis be emocijų ir
Aš jo klausiu: “tai kaip?”
Jis atsako: “nežinau… O kiek turi būti juostelių?”
Aš tariu: “jei NE – tai viena, jei TAIP, tai dvi”.
Iškart pamatau vyro veide šypseną ir viską suprantu, jis mane apsikabina ir taria : “Sveikinu mamyte”...



Nuo šios dienos prasideda mano pilvelio augimo istorija... Galiu pasidžiaugti, kad viskas vyko sklandžiai, tik dienos slinko be galo lėtai... Taip nekantru buvo laukti vasaros, kuomet šį pasaulį turėjo išvysti mano angeliukas... Laukimą palengvino bendravimas su kitomis birželiukėmis... Žiūrėjau į savo parašėlyje tirpstančias dienas ir laukiau kada viskas prasidės... Paskutinėmis savaitėmis skaitydavau kaip „lukštenasi“ mūsų skyrelio nėštukės ir verkdavau vyrui ant peties, sakydama, kad „nooooriuuu greičiau gimdyyyyyyyti“...



Galiausiai atėjo termino diena.. . Atsikeliu iš ryto, jaučiuosi puikiai, net neįtariu, kad vakare teks vykti į ligoninę... Apie pietus važiuoju pas savo daktariuką apžiūrai... Be galo nekantru sužinoti kaip pas mane reikaliukai, nes iki šiol nejaučiau jokių paruošiamųjų sąrėmių, jokių skausmelių... Labai bijau pernešioti.. Po apžiūros man pasako: „kaklelis praviras 2-3 cm“... Apsidžiaugiu, kad kažkas vyksta, bet daktaras ramia širdimi mane paleidžia namo ir patikina, kad dar šiandien negimdysiu, todėl sutariam planinį susitikimą po savaitės...

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

40 savaičių proga su vyru nuvarome į kavinę papietauti ... Prisikemšu cepelinų, prisigeriu tikros naminės giros... Grįžtant namo jau pradeda mausti pilvelį, bet aš nepergyvenu, nes buvau įspėta, kad po apžiūros gali pamaust... Apie 16 val. apima nuolatinis pilvelio skausmas primenantis mėnesinių skausmus (bet kad per tuos 9 mėnesius net buvau pamiršusi koks tas jausmas )... Nutariu su vyru išeiti pasivaikščioti, nes esu girdėjusi, kad vaikščiojimas sužadina sąrėmius... Vaikštom lauke, aš laikau ranką ant pilvo ir bandau jausti bei skaičiuoti gimdos susitraukimus... Viskas labai nereguliaru: 10, 5, 20, 15, 7 min. Nusprendžiu, kad man dar nieko nevyksta ir grįžtu namo... Po kurio laiko skausmelis stiprėja, bet maudžia nuolat, nėra skausmo bangos, t.y. pakilimo ir atslūgimo... Kalbuosi su mamytėm SM forume, bandau išsiaiškinti kaip tie sąrėmiai atrodo, nes pati nesuprantu kas su manimi vyksta (dabar juokas ima prisiminus )... Dar lendu po dušu, vėl eksperimentuoju, nes skaičiau, kad šiltas vanduo tikrus sąrėmius sustiprina, o netikrus „užtildo“... Po dušo man pagėrėja ir vėl pamanau, kad nieko nebus, šiandien dar negimdysiu...

Nenumaldomai artėja vakaras ir nutariu, kad būtu mandagu paskambinti savo daktarui bei įspėti, jog naktį gali tekti keltis... Papasakoju kas man darosi ir gerai pamenu kaip daktaras paklausia, „ar dar galėsi užmigti“ aš tariu, kad „taip“, nes skauda nestipriai ir sutariam apie 24 val. susiskambinti... Nereikia net laukti vidurnakčio, apie 22 val. einat į kitą kambarį netikėtai suima skausmas, toks staigus ir stiprėjantis aš tik sustingstu, atsiremiu į sieną, susiriesčiu ir iškenčiu šitą spazmą. Iškart suprantu, kad tai TIKRAS sąrėmis.. Po jo kaip laikrodis kas 3 min. pradeda kartotis kiti sąrėmiai ir jie vis stiprėja... Nueinu pas vyrą ir sakau: „viskas važiuojam į ligoninę susitikti su savo mažiuku...“ Net netikėjau, kad viskas gali taip staigiai prasidėti ir taip tiksliai.. Stebiuosi organizmo galiomis ir tokiu begaliniu tikslumu .... Artėjant kiekvienai trečiai minutei vyras vis juokauja, kad tuoj tuoj už kelių sekundžių man prasidės sąrėmis ir iš tiesų pradedu jausti skausmo bangą, kuri užeina pabūna 20 sekundžių ir atslūgsta... bet aš be galo laiminga... Pajutusi pirmuosius sąrėmius pasijuntu ypatingai... Jaučiuosi fantastiškai, kad pagaliau viskas prasidėjo.. Į ligoninę vykstu kupina optimizmo, su šypsena veide ir nekantriai laukiu finišo...

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

23 val. mes jau Antakalnio klinikose... Apžiūri kaklelį – nuo ryto nieko nepakitę, vis dar tie patys 3 cm., bet kaklelis išsitiesinęs ir pasiruošęs plėstis... Sąrėmiai dar pakenčiami, dėl to aš ramiai užpildau popierius, pamatuojami vaikučio širdies tonai, išvalomas žarnynas, atliekamos kitos procedūros ir tada tiesiai į gimdyklą... Esu be galo laiminga.... Ties kiekvienu sąrėmiu suimu vyrui už rankos, ją stipriai spaudžiu ir tai man padeda lengvai juos iškęsti... Netrukus ateina daktaras, nuleidžia vandenis ir prasideda didieji skausmai... giliai kvėpuoju, bandau susikaupti, bet skausmą dar galiu pakelti... Vis tik daktaras pasiūlo daryti epidūrą... Aš dar dvejoju, nes esant pakeliamam skausmui svarstau gimdyti be jokio nuskausminimo.. bet bent jau sutariam, kad pradės lašinti skysčius, jei vėliau užsimanyčiau epidūro...
Praėjus valandėlei skausmas darosi sunkiai įveikiamas ir man daromas epidūrinis nuskausminimas – baisiausia nesudrebėti, nes sąrėmiai dažni ir tarp jų nespėja įvesti kateterio... Vos vos atsilaikau nesudrebėjusi ir pagaliau - kateteris sėkmingai įvestas, skausmas pamažu rimsta, man taip gera.... Nuolat seku sąrėmius fiksuojantį aparatą ir matau kaip ant popieriaus braižomos sąrėmių bangos ir atoslūgiai... Dar ir šiandien užsimerkusi galiu išvysti tuos kalniukus ir bedugnes.



Sąrėmiai labai dažni ir stiprūs – užtat veiksmingi ... Praėjus porai valandėlių apie 3 val. nakties daktaras patikriną būklę ir pamato, kad jau beveik pilnas atsidarymas, nors prognozavo, kad be 8 val ryto nepagimdysiu... Aš su nekantrumu, bet kartu ir nerimu laukiu stūmimo momento . Epidūro veikimas jau baiginėjasi, vėl jaučiu stiprius sąrėmius , esu įspėjama, kad tuoj užeis begalinis noras „kakoti“ ir kai jau nebegaliu kentėti man pagaliau leidžia stumti... Bandau, bet nepavyksta... Išspučiu visą įkvėptą orą ir nebelieka jėgų stumti... Vieną akimirką dar spėju pagalvoti, kad gailiuosi, jog nelankiau jokios nėščiųjų mokyklėlės ir kad nemoku stumti.. Bet klausausi akušerės nurodymų ir bandau dar kartą... Pagaliau susikaupiu ir man pavyksta.. Stumiu kiek galiu ir gaunu pagyrimą, kad viska darau gerai, tik mano pastangos nueina veltui, nes niekaip negaliu išstumti galvytes... Jau pralaukėm kelis sąrėmius ir man vis dar nepavyko, nors galvytė jau pakeliui ir mane apima aštrus skausmas, jaučiuosi tarsi plyščiau per pusę... Tuo metu norisi pasiduoti, bet išgirstu kaip susilpnėja leliuko širdies tonai.. Dėl to aš sukaupiu paskutines jėgas ir jausdama veriantį skausmą bei košdama per dantis skausmingas aimanas stumiu... Pagaliau rezultatas – galvyte jau matyti.. Man vis dar sunku, bet akušerė prakerpa tarpvietę ir man iškart palengvėja, pranyksta tempimas, todėl be didelių pastangų per sekantį sąrėmį stumteliu ir pajaučiu kaip išslysta mano sūnelis... Iškart pasigirsta jo skardus verksmas... Mano kūną užlieja tokia stipri emocinė ir susijaudinimo banga, kokia dar gyvenime nebuvo užplūdusi ... Aš be galo laiminga – aš jau mama .... Likimo ironija: tėtis ne tik pirmasis sužinojo apie leliuko užsimezgimą, bet ir pirmas jį išvysta šiame pasaulyje... Paskui ir mamytei ant krūtinės uždeda šiltą, šlapią, slidų kūnelį.... Niekada gyvenime nepamiršiu šito jausmo, šito artumo, šito dviejų pačių artimiausių žmonių: mamos ir vaiko susiliejimo... Sūnelis jau čia, šalia manęs, jaučiu kaip jo piršteliai liečia mano krūtinę, matau koks jis išsiganęs, bet bandau jį paglostyti nuraminti... Mintimis jam sakau, kad viskas gerai, tu jau pas mamytę glėbyje...




-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Reziume:

Viskas vyko labai sklandžiai: termino dieną išvažiavau gimdyti, sąrėmiai prasidėjo 22 val., o 4.33 val. aš jau turėjau mažiuką, t.y. per nepilnas 7 val. pagimdžiau... Kaip pirmą kartą, tai viskas kuo puikiausiai... . Sakyčiau "vadovėlinis" gimdymas

Palinkėsiu ir kitoms mamytėms tokio lengvo nėštumo, greito ir sėkmingo gimdymo.. Ir svarbiausia nieko nereikia bijoti, būkite gerai nusiteikusios, pasitikėkite savimi, gimdykite lengvai ir sveikus vaikelius

Man gimdymas iki šiol gyvenime pats įsimintiniausias ir prasmingiausias įvykis... Nuo šiol aš MAMA ir dėl to esu be galo laiminga

kaip gražu

Labai grazu is to grozio net apsiverkiau , o dar ir gimet per mano gimtadieni linkiu jums dideles sekmes gyvenime

Puiki istorija, puikios nuotraukos, puikus dienoraštis.Na nuostabi atrodo ta Ignučio mama Ignutis irgi be galo gražus, nuostabus vaikiukas. Aukit sveiki, tobulėkit dienomis, mylėkit be galo vienas kitą. va

Grazi gimdymo istorija, dar iliustracijos kokios o mamyte tikra saunuole- taip tvarkingai fiksuoja visus mazylio pasiekimus Aukit sveikuciai ir geruciai!

Dėkui mergaitės už gražius žodžius

O mamytė tai tik visai neseniai pradėjo visus įvykius registruoti... Pusė metų tingėjo , o dabar kad ėmė, tai ir visus pasiekimus surašė bei gimdymo istoriją prisiminė

Ketti, nuostabu, tu tikra saunuole.

NA ISTORIJOS GRAŽUMAS... SVEIKINU LABAI

Ketti,

Atsimenu kaip mes laukiam savo suneliu, tik mano Ignius neskubejo, o tavo Ignas punktualus

Nu, Ketti, tikrai apsizliumbiau, o nuotraukos super. Man vis atrodo, kad tie laikai buvo graziame sapne, o ne tikrovėje.

Labai grazi istorija ir nuotraukos

Dėkui , bet yra daug šaunesnių mamyčių, kurios gerokai sunkiau už mane gimdė







Ir aš gerai pamenu tuos laikus, kai laukėm savo kleckiukų, turėjom vienodas juosteles... Tąkart galvojau, kad taviškis pirmas gims, bet pasirodo mano Ignutis buvo punktualus, nors jokių atėjimo požymių nerodė, o taviškis užsitupėjo

Žinokit aš irgi berašydama šią istoriją ir beieškodama nuotraukų iliustracijoms ilgai ašarą braukiau.. Tai toks įsimintinas ir jaudinantis įvykis

Super Aukit sveki ir gražus

Sveikinu, Ketti!
Mano pirmas gimdymas labai panasus i tavo, irgi toks vadovelinis: pagimdziau numatyta diena, per greiciau nei 7 valandas... Tikiuosi, kad antras bus irgi pagal vadoveli - greitesnis ir lengvesnis
aukit sveiki ir laimingi!

Nu negaliu, asaros taip ra, kad net negaliu sustoti.... Jau taip grazu buvo, o tos nuotraukos taip pervere sirdi, kad net alpti vos nepradejau... Kad kas nors zinotu kaip as laukiu savo maziaus gimimo, bet kartu ir taip bijau!!!!!!!!! Kai paskaitau tokias gimdymo istorijas, tai ir ta baime kaskur pradingsta, o man dar tiek daug laukti, net 3 men.
Aukit dideli ir bukit tolie grazus kaip ir pirmaja gimimo diena!!!!!!!!

Ustinaviciene, viskas bus gerai, tik nereikia bijoti... . Sulauksi ir tu savo kleckiuko. Paskui visiems galėsi pasakoti jo atėjimo istoriją . Štai tau jau keli geri pavyzdžiai: mano ir Gerosios istorijos... Nebūtinai tas gimdymas turi būti baisus, išsekinantis, nesėkmingas...

Tiesa pasakius ilgai galvojau ar verta man čia parašyti savo istoriją... . Kiek permečiau akimis, šitame skyrelyje paprastai aprašomos kokios nors ypatingos, kupinos įtampos, netikėtumų, tiek sėkmingai, tiek nesekmėmis pasibaigusios istorijos.. O manoji tokia visai paprasta... Viskas vyko kaip iš knygų, nieko netikėta, nieko baisaus... Kita vertus gal toks pasakojimas labiau padrasins įsibaiminusias , kurios pasisikaičiusios apie komplikuotus gimdymus pašiurpsta ir su baime laukia to lemtingo įvykio

Na nebijok nes as zianu as ziauriai bijojau oikaip net ant galospaudimas sukilo bet kai atejo laikas gimdyti dingo visa baime ir net nebuvo taip baisu tiesiog lauki to dziaugsmo atejimo ir neiko nebebijai o laikas taip greitai eina nespesi apsidairyti ir jau ateis kovas as tarpkitko taip pat gimdziau kovo men.

SUPER ŠAUNU ŠAUNI MAMYTĖ IR SUNYTIS FAINUOLIS SVEIKINU AUKIT SVEIKI IR LAIMINGI

Ketti, o galima sužinoti kas priėmė tavo gimdymą?
Kaip čia jau kažkas rašė - aš irgi bijau gimdymo. Na, žinau, kad kai ateis laikas - norėsiu kuo greičiau susitikti su savo angelėliu ir baisu nebus, bet kol kas baisoka, nors man iki gimdymo dar toloka... Tiesiog norėjau sužinoti pas ką gimdei. Kai jau ir man ateis laikas ieškotis gydytoją pas gimdyti, tada prisiminsiu tavo istoriją.

O šiaip man nerealų įspūdį paliko tavo istoriją, sukėlė kažkokius įdomius jausmus. Lyg aš bučiau gimdžiusi. Labai gražiai parašei ir labai gera pasidarė, nes kai čia paskaitau - tikrai gasdina kai kurios istorijos. Labai tau ačiū, kad vis gi pasiryžai papasakoti mums savo nuostabiausią dieną gyvenime. Sveikinu tave. Linkiu daug ramių naktelių ir būkite gražūs ir sveiki.

Galima
R. Žiobakas

P.S. Smagu, kad patiko mano istorija

Palinkėsiu, kad ir tavo įspūdžiai iš gimdymo būtų gražūs, geri, šilti - lengvo tau vaikelio atėjimo

Nu super istorija... Pirma karta net neverkiau, o tik ryjau, ryjau viska akimis Taip viskas aiskaii ir dar su nuotraukomis Sveikinu nuosirdziai su sūneliu, labai gražiai augate DAr abejojau, ar neštis fotika į gimdymą, bet dabar žinau, kad gimdymo krepšelyje jis tikrai bus Sveikinu

Oi ketti, perskaičiau ir prisiminiau kaip tu SM rašei, kad turbūt sarėmiai netikri, nes labai nereguliarūs, ir paskui staigiai išlėkei gimdyt... Labai gražiai parašei ir privertei mane susimąstyt , kad reiktų ir man užsirašyt savo istoriją kažkur, vis ruošiuosi ir neprisiruošiu...

Labai grazi ir ispudinga istorija ir dar nuotraukytes kokios! Tikrai aukit sveikuciai ir diduciai!
dar neplanuoju nestumo, bet vis pasvajoju, va dabar visas Jusu istorijas skaitineju ir taip pati uzsimaniau leliuko... o mano draugas nusijuoke: " tu tai suniuko, tai leliuko nori" Noreciau dabar suniuko, o paskui ir leliuko!

Graži istorija, Ketti Nors ir buvau girdėjus ją, ale susigraudinau
Linkiu Ignučiui tą punktualumo bruožą išlaikyti, nes nėr blogiau už vėluojančius vyrus Aukit sveiki ir stiprūs

Ketti,

As irgi pamenu kaip mes visos birzelinukes laukem savo kleckiuku. O birzeli kasdien pradedavau diena pirmiausia isijungdama SM ir ziuredavau kas dar naujo ivyko. Labai grazus buvo tas paskutiniu dienu laukimo laikas. Aisku tuo metu atrode, kad ikyrejes be galo be krasto. Ir pamenu noras kuo greiciau pamatyti vaikeli buvo didesnis uz gimdymo baime. As manau, kad tos , kurios labai bijo gimdymo, kai ateis paskutinis menuo ir tas didelis pilvas bus be galo pabodes, tikrai nebejaus tokios baimes.

Dabar labai laukiu pirmojo gimtadienio. Pamenu lygiai pries metus skaiciavome dieneles iki leliuko gimimo, o dabar nekantru paziureti koks jis bus vieneriu metuku.

LABAI GRAŽU
O JAU KRUOPŠTUMAS MAMYTĖS....

Dėkui merginos už įvertinimą

Buvo laikas, kai ir aš sėdėdavau vakarais SM bei skaitydama gimdymo istorijas braukdavau ašarą... O dabar mane privertė susigraudinti jūsų gražūs žodžiai

Labai gražiai viską aprašei Man buvo darytas cezaris, tai vat to momento, kai uždeda kleckiuką ant krūtinės labai trūksta O tu čia viską taip gražiai parašei, atrodo, kad pati būčiau tai pajutus...
Beja, mane operavo irgi tas pats gydytojas

Nu kas man cia dabar daros... Vis apsizliumbiu paskaicius gimdymo istorijas... Sekmes jums

Ketti tavo gimdymo istorija mane sugraudino labai gražiai aprašei Ignučio atėjimą į šį pasaulį ir tas momentas kai pajutai jį šiltutį ir meilutį ant savo krūtinės, negalėjau susivaldyti nes aš to nepatyriau bet atrodė, kad tuo momentu ir aš pajutau šiltą kūdikėlį prie savęs
labai mielos nuotraukytės, šaunu kad viską užfiksavot aš savo nėštumo testą iki šiol laikau spec. dėžutėje

Nepergyvenk, kad gimdei ne natūraliai.. Vis tiek turėjai pajusti kažką fantastiško, kai pirmą kartą tau atnešė mažiuką, tai vis tiek jūsų pirmasis susitikimas

Labai ir nepergyvenu - buvo kaip buvo. Tik dėl to uždėjimo leliuko vis pagalvoju Svarbiausia, kad abi sveikos gyvos
Linkėjimai tavo sūneliui

kaip tik tokių istorijų man trūko prieš gimdymą, aiškių, be siaubo elementų, gąsdinimų ir per didelio blia blia blia, kai nuo saldumo net pykina...

Chris, labai geras palinkėjimas . Aš irgi nemėgstu vėluojančių vyrų

Edituk09, palinkėsiu, kad dar patirtum tai ko nepatyrei ir apie ką svajoji

MamyteRasyte, dėkui už įvertinimą . Aš ir norėjau aprašyti aiškią, paprastą istoriją.. Na viskas kaip pagal vadovėlį

Tiesiog nuostabu, asaru nesulaikyti
As irgi svajoju ir skaiciuoju dienas iki dydziojo susitikimo
Sekmes ! augyt dyduciai ir sveikuciai

Labai labai grazi istorija, toks keistas jausmas uzplusta, vis tik mamytes mes turim ypatinga gamtos dovana, gimdyti vaikucius. Todel mamos ir vaikucio rysys yra pats stipriausias!

Dėkui už linkėjimus
Liusijaa, tau jau nebedaug liko, greitai ir tu paimsi į rankas savo pilvelio gyventoją, galėsį jį apkabinti, prisiglausti

O kolkas pasidžiauk pilveliu .. Pamatysi kaip tau jo paskui trūks... Bent jau aš labai pasiilgstu pilvelio ir savo sparduko . Nors ir turiu jį ant rankų, bet gera prisiminti tas dienas kai jis tupėjo pilvelyje ir bumbsėjo savo gležnom rankytėm bei kojytėm

kokia grazi istorija

Dėkui, Babuska

Ketti, labai šauniai ir gražiai viską aprašei esi labai šauni mamytė

Nu negalėjau sulaikyti ašarų, taip gražiai parašiai Ir tas momentas kurį aprašai, kai paguldė ant krūtinės...aš iškart prisimenu tą jausmą, neapsakomas, neaprašomas, reik jį pajust, ko visoms ir linkiu

labai grazi istorija kazkuo panasi i mano pasiilgau musu pokalbiu

Tikrai reikia daugiau normaliu istoriju o ne gasdinimu kazkokiu. As tikiu, kad man irgi bus viskas gerai. O tu, ketti, tiesiog mokejai viska issamiai ir nenuobodziai papasakoti

Grazi istorija, graziai isdestei sveikinu, pagimdzius sveika ir mylima suneli

Labai graži istorija labai labai gražios nuotraukos
aukit sveiki

O istorija tai super

Įdėmiai perskaičiau tavo istoriją ir tiek prisiminimų užplūdo - juk gimdžiau tą pačią dieną ir toj pačioj ligoninėj kaip ir tu, tik pusę paros vėliau. Gal ir koridoriuj kur prasilenkėm netyčia? Ir nuotraukytės labai gražios - ar tai tavo vyras fotografavo? Maniškis tai net neėmė fotiko į rankas - jos iš susijaudinimo drebėjo... Mūsų pirmieji momentai su dukryte užfiksuoti tik išrašant iš ligoninės, ir kartais dėl to truputį gaila. Aukit sveikučiai, didučiai, sveikiname su 8-uoju mėnesiuku!

Nihile, nu koks sutapimas, kad gimdėm tuo pat metu ir ten pat... Visko gali būti, kad ir prasilenkėm
O dėl nuotraukų, tai gimdykloje fotoaparato neturėjome, bet vyras su kamera filmavo, o paskui sustabdėm norimus kadrus ir padarėm nuotraukas, todėl jose užfiksuotos pačios pirmosios Ignučio akimirkos šiame pasaulyje

P.S. Dažniau užsuk pas mus į "Bendraamžių" skyrelį

ketti , net ašarėlę nubraukiau

prisemenu savo jaumus.....tą dieną..pačią nuostabiausią dieną mano gyvenime
Aukit sveikučiai