Dukrytei 5 metai. Ji nuo pat gimimo buvo verksniukė. Kas negerai - tuoj į ašaras. O progų pravirkti atsiranda daug. Kolektyve linkusi vadovauti ir dominuoti. Auklėtoja pasakoja, kad darželyje žaidžia su berniuku, kuris grupėje yra lyderis, tai ten pradedant meile, baigiant neapykanta. O kai supyksta, net virpa visa. Neseniai buvom kaime, ji ten viena tarp suaugusiųjų. Kažko supyko ant tetos, tai kai rėžė - kvaila tu, sako, durnelė.  Ot tai gėda buvo  :-[
Dabar laukiam sesutės, stengiuos nieko neslėpti, aptarti,  bet ties šia tema nekoncentruoti dėmesio. Auklėtoja sako, kad pastaruoju metu tapo ypač jautri. Ir pati tai pastebiu. Sunku jai su savo emocijom susitvarkyti.
Tai  pasimetusi visa, nežinau, kaip su ja ar griežčiau, ar švelniau. Vienas gydytojas sakė, kad tai nuo  gimimo ir tai yra liga. Neatsimenu kaip vadinasi. Bet jei neurologė būtų pastebėjusi 18 mėn., buvo galima pagydyti. O gal tai pavasaris, vitaminų stoka, o gal pavydas ateinančiai sesutei ???

Oi KIVI maniskei lygiai tas pats,tik va musu sesute neseniai gimus. Nebegaliu susikalbet su dukra ir neklausyt eme ir atsikalbinet.Ir jautrumas neispasakytas,labai verkia daznai. Na mes pradejom vaiksciot pas psichologe poliklinikoj.Tik va idomu kaip tie psichologai dirba su vaiku,ar tik isklauso,ar ir pataria ka nors? Nes mus bent jau pirma karta labai klausinejo ir viskas.

Oi KIVI maniskei lygiai tas pats,tik va musu sesute neseniai gimus. Nebegaliu susikalbet su dukra ir neklausyt eme ir atsikalbinet.Ir jautrumas neispasakytas,labai verkia daznai. Na mes pradejom vaiksciot pas psichologe poliklinikoj.Tik va idomu kaip tie psichologai dirba su vaiku,ar tik isklauso,ar ir pataria ka nors? Nes mus bent jau pirma karta labai klausinejo ir viskas.

Mamulia. o tai jūs iš pirmo pas terapiautę kreipiatės? Aš ir galvoju pas psichologą apsilankyti, tik kažkaip vis laiką tempiu. Vis norisi tikėti, kad gal prisigalvoju ir nėra taip baisu kaip atrodo. Kita vertus, noriu, kad ateity nepasigailėčiau dėl savo neryžtingumo, tai vat
Ačiū, mamulia

Siuntima gavau is pediatres musu. Reiks lankytis dabar karta per savaite. Jeigu noretum pasikalbeti apie tai ne viesai,rasyk asmenine.

žinokit, mano vyresnėlei irgi tas pats, nežinau, ar aš nėštumo metu buvau nervinga, ar ką, bet ji pernelyg jautri ir jau tuoj bus jai 6 metai, o dažnai verkia, jau neapsikentusi jai pagrasinu diržu, nu, kiek galima tokiai didelei verkt  :, bandau įaiškinti, bet kol kas rezultatų nedaug. Pastebėjau, kad pas mus visas tris tai būdinga vyresnėlėms, kažin, kaip tai susiję ???

mano panasios problemos: dukryte jautri, nervinga. As isitikinus, kad tai tik del demesio stokos. Suauge tokie uzsieme... Gal reiketu pabandyti kokiomis pareigomis uzkrauti? Bet kai laiko stoka, stengiuosi greiciau pati visus darbus atlikti, truksta kantrybes...

moteriskes, visu pirma apsiraminkit pacios
pas psichologa kreiptis nedelskit. tokie dalykai savaime niekada nepraeina - tik uzsislepia, o paskui dar sunkiau issiaiskinti neuroziu priezastis buna.
as ne psichologe, bet is patirties stai ka galiu patart.
bet net ir vaikstant pas psichologa, neurologa ar pan. nereikia galvoti, kad tai liga. zinoti reikia, jei tai is tiesu liga, bet nereikia nuolat apie tai galvoti ir dar vaikui kalbeti - tu sergi, tavo liga tokia ir tokia. tada visam gyvenimui uzsifiksuoja, kad stai as ligonis, vargsas, kad man daugiau galima arba kad man daug ko negalima ir pan. apie psichologines problemas reikia kalbeti su vaiku - kuo daugiau, tuo geriau, kartu aiskintis, kaip is ju issikapstyti, kokiu gudrybiu susigalvoti, kad sudetingose situacijose neprarasti savikontroles ir t.t. bet neisikalti nei sau nei vaikui, kad tai LIGA. nes tai veikia kaip problemu pateisinimas ir neskatina ieskoti iseities.
ka mano psichologe? gerb. Konsultante ???

nu, nežinau...gaila, kad čia nepakonsultuoja psichologė, bet mano vaikų tėvas, kai pasakiau jam, kad vienai reikia logopedo, kitai Lor, o gal dar ir chirurgo ir t.t., neblogai yra pasakęs"normalios mergaitės, nesikabinėk prie jų, neieškok ligų, kurių nėra"  :

pas gydytojus nueiti - nereiskia ligu ieskoti. juk visu pirma su pediatru tariesi. jis be reikalo nenusius. o jei ir pasirodys, kad reikalo ner, tai blogiau tikrai nebus. vis kazka suzinosi naujo apie tuos dalykus.
o vyru poziuri i rupinimasi sveikata mes zinom. as irgi niekad nemegau eiti pas gydytojus, tik kai jau visai blogai, tik tada. bet reikia keisti poziuri i medicina. visi puikiai suprantam, kad ligu profilaktika ir ankstyva diagnostika uzkerta kelia nugriztamiems procesams organizme ir psichikoj.
labiausiai man patiko senoves kinu poziuris i medicinine prieziura. tenai, pasirodo, mokedavo gydytojams atlyginima tik tol, kol niekas neserga. va tokia medicina turi buti!
(sorry, kad biski nebe i tema pavariau)

QUOTE

Oi KIVI maniskei lygiai tas pats,tik va musu sesute neseniai gimus. Nebegaliu susikalbet su dukra ir neklausyt eme ir atsikalbinet.Ir jautrumas neispasakytas,labai verkia daznai.

Gal padetu musu patirtis?
Kai gime musu trecioji, su vyru nusprendem, jog karta per savaite kiekviena ish vyresneliu praleis kazkiek laiko su vienu is tevu. Vienas su vienu bendravimas.
Tai gavos taip: antradieniais as su vyresnele eidavau i lavinimo mokyklele ir pasivaikscioti, vyras su viduriniaja irgi kur nors po darzelio tik dviese. O ketvirtadieniais atvirksciai.
Labai daug problemu tiesiog atkrito, atsigavo vaikai akyse...
Oj mamulia, atleisk pamirshau tiesiog kad tetis jusu negyvena kartu, ka dabar daryti? Gal vistiek postinu, ka?

Ir as ateinu i "jautriu mergyciu kluba"
Maniske labai jautri nuo pat gimimo. Mazute labai mazai ir jautriai miegodavo, vos uzsupdavau, paskui pasireiske asaru priepuoliai del kiekvieno niekniekio (nu cia mano poziuriu niekniekio :-) Kas nors nepavyko - asaros, negavo ko norejo - asaros, su vaikais susipese - asaros. Verkdavo net jeigu kate nueidavo ne i ta puse, kur jos nuomone turejo nueiti. Tragikomedija budavo kartais. Ir tas begalinis noras vadovauti. Jei nepavykdavo, tai is viso nezaisdavo...Dabar jai beveik 8 metai ir... asaru klanai baigia isdziuti. Jeigu verkia tai jau net ir arkliui butu aisku, kad tikrai verta - pavyzdziui skaityti uzdraudziau, nes netvarka kambary radau. O tokiu asarojimu kaip ir nebera. Taip kad galiu paguosti - kai jusu jautruoles prades savo poelgius apmastyti, vertinti, save su bendraklasiais lyginti ir kai galesit dviese susede pafilosofuoti, gyvenimas nebeatrodys toks slapias :-)
O analizuojant, kodel mano megica asarotoja buvo, tai prisigalvojau tokiu priezasciu:
1. Labai nervingai nestumas praejo, tevas jos nenorejo, dazani pykomes. Manau kad visai rimtai jinai tai jaute.
2. Labai gabus ir kurybiski vaikai buna jautresni nei dauguma, o jinai tikrai gabesne nei vidutinis statistinis vaikiukas
3. Auklejimo klaidos - kadangi nuo mazens viskas labai sekesi - piese graziai, dainavo, skaite anksti ir t.t., tai buvo nuolat demesio centre ir giriama. Perfekcionizmas issivyste, o sugebejimu siekti savo tikslo ir atkaklumo - nulis... Reikejo maziau girti, o mokyti siekti savo, duoti sunkesnes uzduotis.
4. Tecio nebuvimas... Is pradziu jis budavo kasdien girtas, veliau ir visai nebeliko.
5. Pykciai namie - ir tarp mamos su teciu ir tarp visu namiskiu (o musu vienu metu buvo gan daug) irgi ne i gera.

Tai va, ir dar sventa tiesa, kad jei mama laiminga, tai ir vaikams daugiau sansu tokiais patapti. Tiesiog mokomes gyvenimo dziaugsmo.

Kivi,
Jeigu nuo pat gimimo, kaip Jūs sakote, dukrytė buvo verksniuke, galima galvoti taip:
Kūdikystes laikotarpyje yra natūralu, kad vaikas verkia, nes tai jam vienintelis būdas pasakyti apie savo poreikius.  Visada svarbu reaguoti į verkimą kūdikystėje, patenkinant vaiko poreikį. Bet kuo toliau, tuo labiau svarbu atskirti, kada verkiantį vaiką guosti, jo gailėti  vėlesniame amžiuje: svarbu paguosti, kai nuskriaustas, kai užsigauna ir pan. Verkimo reakcija visai nesąmoningai gali būti išmokta kaip sprendimas iš sudėtingesnių situacijų, pvz., vaikas verkia, nes kitas neduoda jam žaislo, tai natūralu, kad suaugęs tai pastebėjęs paskatins žaidžiantįjį dalintis. Dėl to verkti gali būti visai naudinga, bet vaikas tuo naudojasi nesąmonongai, jam savaime taip išeina, nes iš patirties žino, kad į verkimą reaguojama. Šis bruožas gali išlikti ir vėlesniame amžiuje. Tai nėra joks sutrikimas, bet gali pačiam žmogui kelti nepasitenkinimą savimi, kad jis taip greit pravirksta. Tai galima spręsti psichoterapijoje, galima ir nespręsti, nes daugeliui žmonių tai netrukdo.

Galima galvoti ir taip:
Gimdamas vaikas atsineša temperamentą (kurį galima išmatuoti labai ankstyvame amžiuje, nuo 1-2 mėn.), ir gali būti, kad vaikas yra greičiau sujaudinamas. Tai yra temperamento bruožas.Juo labiau, kad sakote, jog darzelyje labai keičiasi emocijos- pradedant meile, baigiant neapykanta. Verta pagalvoti, ar vaiko tėvai, ar vienas iš jų,  irgi nėra tokie pat emocionalūs. Gali būti, kad tai tiesiog temperamento bruožas, kurio neina pakeisti.

Gali būti, kad vaikas jautrumu, didesniu verksmingumu reaguoja į gimsiančią sesutę. Turbūt mato, kaip keičiasi Jūsų kūnas, galbūt jaučia ir Jūsų nerimą dėl to, kaip dukrytė reaguos į naujagimį. Nemanau, kad jau pavydi. Turbūt tik nerimauja. Pavydo reakcija bus ryški , kai gims sesutė. Bet sveikas vaikas ir turi reaguoti pavydu.

Kadangi mergaitė darželyje yra socialiai kompetetinga (draugauja su lyderiu), jaučiasi saugi ir yra gerai prisitaikiusi (nebijo net ir ne namų aplinkoje susipykti: darželyje, su teta), tai turbūt didelės problemos nėra. Iš to, kiek Jūs papasakojote, labiau panašu, kad Jūsų dukrai reiktų šiek tiek drausminimo, t. y. elgtis su ja griežčiau, nes atrodo, per daug sau leidžia (kai pavadino tetą kvaile). Aišku, gali būti, kad elgiantis griežčiau- ašaros. Bet tai tikrai ne tos ašaros, kada guosti.

Gydytojas sukėlė nerimo Jums, pasakydamas, kad tai liga, kurią per vėlu gydyti. Galbut dėl to yra neramu auklėjant dukrytę, neramu griežčiau ką nors pasakyti, kad nebūtų traumos, o ypač, jei greit pravirksta.

Kadangi ne tik Jūs, bet ir darželio auklėtoja pastebėjo dukros pasikeitimą, tai ko gero jis yra susijęs su Jūsų nėštumu. Gerai, kad pasikalbat apie tai su dukra. Galite nuvesti pas psichologą, kur mergaitė turėtų daugiau galimybių išreikšti savo emocijas, Jūs pasikalbėtumėte dėl savo bendravimo su ja- ar švelniau, ar griežčiau.

Mamulia’i
Jūsų dukrytė turbūt pavydi ir pyksta ant Jūsų, kad dabar jinai nebe pati svarbiausia, bet yra ir sesutė. Jaučiasi neramesnė, nesaugesnė negu įprastai. Kaip psichologai dirba?
Aišku, kiekvienas dirba individualiai, bet, jeigu vaikas mažas, tai dažniausiai taikoma nedirektyvi žaidimų terapija, piešimo terapija, konsultuojami tėvai. Nesitikima, kad mažas vaikas pats kalbės apie problemas. Vaikas gali nesuprasti, kas jam yra, jis tik jaučia, kad jam sunku ir mes tai matome iš jo elgesio. Užsiėmimo metu pasiūloma veikti tai, ką vaikas nori- piešti, žaisti. Ir dažniausiai anksčiau ar vėliau, vaikas žaidimo, piešimo metu atskleidžia jam sunkias situacijas, pvz., žaidžia tėvų skyrybas, sesutės gimimą. Su vaiku kalbama, kaip jaučiasi veikėjai, kokie yra jų elgesio motyvai. Viso to metu vaikui yra teikiamas emocinis palaikymas- kad tikrai yra labai pikta ant tėvų, kūdikėlio, kad geriau norėtųsi, kad jo išviso nebūtų, ir pan.. Vaikui yra leidžiama pykti, nerimauti, bijoti, ir jam tai atspindima. Dėl to jis pasijaučia saugesnis, pvz., nebenerimauja, kad yra blogas dėl to, kad nekenčia sesutės, kad pyksta ant mamos ir pan...Tam, kad atsirastų artimas emocinis kontaktas su vaiku, kuriame jis išdrįs “žaisti” įvairias situacijas, apie jas kalbėti, reikia laiko: 3-4 užsiėmimų, kai kada dar daugiau. Dažnai tėvai tikisi greitesnių ir labiau pastebimų pokyčių, bet viskas vyksta tokiu tempu, kokiu eina vaikas.

Maždaug nuo 4 metų galima.

Ačiū psichologei uz atsakymą :-*Jei ne paslaptis, ka psichologai kalba su tokiais mazyliais?

Vyksta žaidimas taip, kaip pasirenka vaikas, plačiau aprašiau 0603 žinutėj. Jeiesate kada buvę psichologo, dirbančio su vaikais kabinete, ten yra žaislųiš beveik visų žinomų vaikui gyvenimo sričių, kad vaikas turėtų galimybę "pasakoti" apie jam svarbius dalykus.

Miela psichologe,
Mano 4metu dukryte daznai sako negaliu mamyte negaliu ir daznai pratruksta verkti.Pradejus klausti kokios problemos atsiveria fantazijos tai ja aukle skriaudzia, tai tetis.
Aukle gal ir per uzpakali suduoda, bet mes jos prasem psichologiskai ja nugaleti. Uzsispyrusi mazyle musu labai.
Del tecio tai vyras grizta velai ir skriausti, musti nera galimybiu. Tiek as ir vyras psichologiskai auklejame ja nera jokiu mustyniu pschologiskai kalbant priverti padaryti nevisada ji supranta kad tai yra spaudimas. Aukle pasakojo,kad mano mazyle kieme vienai auklei pripasakojo ,kad ja tetis skriaudzia.Pradejus aiskintis pasako, kad melavo, bet kaip vaikui paaiskinti taip nekalbeti.

Kaip suprantu, mergatė arba jaučiasi skriaudžiama (bet taip atrodo negali būti, nes rašote, kad jos niekas realiai neskriaudžia), arba dėl kažkokių priežasčių guodžiasi kitiems, kad ją skriaudžia.

Jeigu pagalvotume, kokia būna suaugusio žmogaus reakcija, kai vaikas pasako, jog jį skriaudžia, tai natūralu, kad suaugęs pasidomi, kas atsitiko, užjaučia vaiką, kalbasi su juo, stengdamasis išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų yra. Vaikas pasijaučia svarbiu tuo momentu, kai kalbamasi apie tai. Galbūti Jūsų dukrai patinka taip jaustis (kam nepatiktų!), ir ji pati net stengiasi sukurti panašių situacijų, kaip rašote, ji kartą pamelavo, jog tėtis skriaudžia.

Gali būti, kad tuo momentu, kai skundžiasi, kad ją skriaudžia, mergaitė jaučiasi  vieniša, gal jai nuobodu arba liūdna, ir ji tokiu būdu paprašo dėmesio ir žino, kad tikrai gaus paguodą.

Gali būti, kad, jei dukra užsisipyrusi, ją tenka dažnai drausminti, tai ji drausminimą suvokia kaip skriaudą sau, todėl ir ieško užuojautos.

Galima pastebėti, ar jos verkimo protrūkiai yra susiję su tą dieną vykusiu įvykiu. Gal tik tom dienom pratrūksta verkimu, kai auklė ar kas nors kitas ją dieną buvo sudrausminęs ar nubaudęs?

Jei matote, kad iš tiesų verkimas ir skundai neturi realios priežasties, gal galima pasiūlyti jai ką nors įdomesnio, vietoj fantazavimo apie skriaudas. Pavyzdžiui, pažaisti kokį nors kūno žaidimą (tokį, kuriame yra fizinis kontaktas tarp suaugusiojo ir vaiko, pvz., virė pelytė košytę ir pan.) ar kitą žaidimą. Pabandykite save stebėti tuo metu, kai žaisite, ar tikrai tuo momentu skirsite tiek pat laiko bendravimui, kiek laiko skirtumėte dukros išklausymui, kai ji kalba apie problemas (nes vaikas tai tikrai tą pajaus ir prisimins).

Ir dar vienas dalykas- kada atsirado tokie skundai, ar jų pradžia nesusijusi su kokiu nors įvykiu vaiko gyvenime. Tai svarbu, norint išsiaiškinti priežastis.

Kadangi gali būti daug tokio elgesio priežasčių, priklausomai nuo jų skirtųsi ir tai, ką daryti. Šiame atsakyme aš tik pabandžiau spėlioti. Čia reiktų pasimatyti su vaiku, kad viską išsiaiškinti.

Dekui psichologei uz issamu atsakyma .
Gali būti, kad, jei dukra užsisipyrusi, ją tenka dažnai drausminti, tai ji drausminimą suvokia kaip skriaudą sau, todėl ir ieško užuojautos.

mamos, o ar jūs savo tokiems jautresniems vaikams duodat kokios nors raminančios arbatos ar mikstūros, ar nuolat?
Mes beveik kas vakarą geriam "MELISAL" sirupą, kol geriam, vaikas tikrai ramesnis

QUOTE

mamos, o ar jūs savo tokiems jautresniems vaikams duodat kokios nors raminančios arbatos ar mikstūros, ar nuolat? Mes beveik kas vakarą geriam "MELISAL" sirupą, kol geriam, vaikas tikrai ramesnis

Kam kasdien vaikui raminantys ??? Taip galima ir priklausomybe isvystyti :-/ Gal geriau ieskoti priezastis, del ko ji nerami, ir ta priezasti pasalinti. Vaistai - ne iseitis

Na kas liecia raminancias miksturas, tai pritarciau Dani - kas vakara duoti tai gal pernelyg. Aisku Melisa - tai naturalus vaistas, bet ar nevertetu spresti neramumo problemas kitaip? As savo mazajai girdydavau raminancias arbatas, kai grize dantimis del padidejusio jautrumo, dar keletas variantu buvo, bet siaip saknu ieskoti reikia ir spresti tai ne tik muksturu pagalba...

Lengvute, nuo kokio Tazepam'o vaikai butu dar ramesni, pabandyk gal?

Del galimo salutinio poveikio pasikonsultuokit su gydytoju arba vaistininku.

P.S. Siaip as cia juokauju, jei ka. Tiesiog kazkaip nukraupau nuo tokio vaiku raminimo budo...

"Melisal" yra žolinio pagrindo, gydytoja leidžia jautrumui nuimt karts nuo karto duot  ;), o ko čia stebėtis, gi ne kasdien, tarpus darom.

LENGVUTE. pabandyt SEDATIF PC, jie yra homeopatiniai, mums rekomendavo net iki puses metu duoti kasvakar po 1 tabletyte.

Ačiū už patarimą, Ramsiau  ;)

VYRESNĖLĖ DAR TURI VIENĄ PROBLEMĄ-ŽAIDŽIANT STALO ŽAIDIMUS AR PAN, KUR RUNGTYNIAUJAMA NEMOKA, TIESIOG NEGALI PRALAIMĖTI  :, Į AŠARAS, JEI NELAIMĖJO, IR VISKAS  :, LABAI SUNKU IŠAIŠKINTI, KAD KITĄKART GAL JI LAIMĖS, KARTAIS NUOLAIDŽIAUJAM JAI, KAD TIK LAIMĖTŲ, AR TAIP IR REIKIA?

Man atrodo, kad vaikui labai svarbu laimeti pries tokius svarbius jam zmones kaip tevai. Ir dar man atrodo, kad tai galim vadinti ne nuolaidziavimu, o tiesiog idomiu zaidimu vaikui, kada jis pasisemia teigiamu emociju, nes laimi.

Vaikams patinka zaisti su tevais, nes jie taip mokosi bendrauti.

Sveiki.
Mano dukrytė irgi ,,žliumbikė''

Vasarą prie jūros tai tox bajeris buvo: lauko kavinėj šoko su vaikais, žiūrim- jau ašaras šluostosi. Nuėjau paklausti, kas yra, gal kas tave užgavo? O ji: daina liūdna...
Grojo PIKASO: ašarėlė ašarėlė nuriedės, vasarėlę vasarėlę palydės

Neseniai buvom kine, filmas ,,brolis lokys'', tai kai tik prasidėjo pirma daina, pabyrėjo ašaros. O nieko dar nenutiko! Nemanau, kad būtų išsigandus garso. Tiesiog sako: man liūdna... kokia liūdna daina... nors man taip neatrodė.

Ir namuose kartais bežaidžiant ateina pas mane ir sako: man liūdna... mane verksmas ima...
Tada vyras sako: jei nežinai dėl ko, tuoj gausi per užpakalį ir tada jau žinosi!
Aš tai bandau ją kažkuo užimti, sudominti kokia nauja veikla.

Ar mums irgi reiktų kreiptis į psichologą?

Psichologinė pagalba yra veiksminga, norint sumažinti vaiko jautrumą.
Gerai, kad Jūs dukrytę palaikote, kai jai liūdna, kai ji verkia. Kartais vaikas gali nežinoti, dėl ko jam liūdna (Juk ir suaugę žmonės ne visada sugeba suprasti, kodėl, pavyzdžiui, šiandien man bloga nuotaika).
Dar galim įsivaizduoti, kad keli žmonės žiūri filmą su tragiška pabaiga, vienam iš žiūrovų pabyra ašaros, o kiti gali net nesuprasti, ko čia dabar verkti. Taip ir Jūsų dukrytei galbūt liūdna atrodo tai, kas Jums neatrodo liūdna. Geriausia yra palaikyti vaiką, jeigu liūdna- nuraminti, tada ji žinos, kad visada, kai blogai jaučiuosi, rasiu paguodą. Taip vystosi pasitikėjimas artimais žmonėmis.

Perskaičius situaciją, kur mergaitė žaidžia viena ir ateina sakydama man liūdna, ar verkia, kilo dar viena mintis. Nežinau, ar tai tinka Jums, bet kartais būna taip, kad vaikai nuo pat kūdikystės įgyja patyrimą, kad su juo žaidžiama, bendraujama dažniausiai tada, kai vaikas pravirksta (iš kitos pusės tai natūralu, nes tėvai visada stengiasi raminti vaiką, pažaisti su juo, kai verkia). Vaikus intuityviai jaučia, jei verksiu, tai susilauksiu įdomaus bendravimo. Dėl to labai rekomenduojama nuo pat kūdikystės žaisti su vaiku net ir tada, kai jis linksmas, gerai jaučiasi. Panašiai galima elgtis ir su vyresniu vaiku. Tuomet vaikas įgis patyrimą- su manim žaidžia ne tik tada, kai aš verkiu, kai man liūdna.

Ačiū, bandysim.

????????
Papildyta:

laba diena.as nezinau ka daryti su savo dickia.jei 2 metukai ir 6 menesiai.negaliu as su ja susikalbeti.viena kita zodeli tiktai pasako.i pampersus daro.bandau atpratinti.nakties metu kaip uzmiega labai daznai prabusdineja ir klyke.tesesi jau nuo sunelio atsiradimo seme pasaulyje.jei ir demesi parodome ir palepiname.ant nakties tenka duoti valerijono nes kaip buvome pas neurologe ji sake duoti.bet nieko mnepadeda.labai baiksti yra.garsiau pakalbi ji net prisimerkia ir susiguzia.patarkit ka nors. jau net nzn ka daryti