Su vyru pradraugavom beveik septynerius metus ir abu nusprendėm, kad jau gal ir mums jau laikas turėti mažylį. taigi, po kelių bandymo mėnesių, vieną sausio ankstyvą rytą pasidariau nėštumo testą. Nekantraudama laukiau testo atsakymo ir pagaliau.... dvi juostelės. VALIOOOOOO. Tuojau pat su testu nulėkiau pas draugą, kuris dar miegojo. Prizadinau, ir pasakiau: sveikinu, būsi greitai tėvelis. Jis labai apsidžiaugė, nors sakė man, jog jis jautė, kad aš laukiuosi. Tiesą pasakius ir man tokios mintys aplankė, nes tuo metu labai padidėjo apetitas, saldainius šluodavau tiosiogine to žodžio prasme, bet aš viską "nuleisdavau" ant mokslų, nes man kaip tik tuo metu buvo sesija.
Nėštumas buvo lengvas, kitoms nėštukėms galiu pasigirti, kad nežinau, kas yra pykinimas ar rėmuo. Jeigu ne augantis pilvelis ir didėjantis svoris, galėjau teigti, kad aš visai ne nėščia...
Gimdymo data buvo nustatyta rugsėjo 22 d. Taigi, as labai laukiau tos dienos, nes labai norėjau kuo greičiau išvysti mūsų mažylę ir kuo greičiau paimti ją ant rankų. Gydytojai per paskutinę echoskopiją pasakė, kad galbūt bus mergytė. taigi as jos labai labai laukiau. Atėjo ta ilgai laukta 22 diena. Ir nieko... Kadangi planavau gimdyti kitame mieste Pasvalyje, ir kad paskui nebūtų stresų, pasikambinau į ligoninę ir susitarėm, kad siandien pas juos atvyksiu. Taigi 22 dieną mane paguldė į ligoninę. Laukti.... Laukti, kol manoji sumanys ateiti pas ją mylinčius tėvelius. Vyras isvažiavo į namus, o as likau laukti mazulės viena. Taip ėjo dienos, aš kiekvieną vakarą gulėdama galvojau, na, kadagi, gal jau rytoj, gal jau rytoj? 26 dienos vakare paskambinau vyrui, susitarėm kad jis rytojs atvažiuos aplankyti su draugais. Ir ką gi. 09 27 rye, kaip įprasta 7 val. ryte atėjo sesutė ir liepė pasimatuoti temperatūrą, o aš prieš tai dar sugalvoju į tuoatelą nueiti. Atsisėdau lovoje ir staiga pajutau, kad sėdžiu lyg vonioje, pilnoje vandes. Valio, man nubėgo vandenys. Atbėgo sesutė ir liepė rinktis daiktus ir eiti į gimdyklą. dar spėjau paskambinti vyrui ir pasakyti, kad jau nubėgo vandebys, kad tuoj pamatysim savo Saulutę.
Taigi, kol atvažiavo vyras, mane apžiūrėjo gydytoja, kuri pasakė, kad kaklelis jau 3 cm, kad mazutė jau pasiruosusi gimti. Po apžiūros gydytoja išėjo ir paliko mane gimdykloje vieną. O aš su tokiu nerimu laukiau. Gydytoja vis ateidavo paklausti ar man nieko neskauda, o aš sakau, kad ne. Taip sulaukiau savo vyro, kuris irgi buvo labai susijaudinęs. Buvo 10 val. ir gydytojai nusprendė man suleisti skatinamųjų, nes vandenys nubėgę, o gimdymo veikla niekaip neprasideda. Aparatas sarėmių rodo nulis... tai kai suleido vaistukus, pajutau, kas yra skausmas, iš mano veido dingo mano šypsena. Aš vis klausdavau kada gi aš išvysiu savo mergytę, o man vis sako, kad jau greit jau greit. Po kiek laiko, iškentusi siaubingus sąrėmius nusprendėm pagulėti burbulinėj vonioj. tada aš ir pamiegot suspėjau. Kai tik užeidavo skausmelis, suspausdavau vyrui ranką ir liepaiu jam skaičiuosi, kas kiek laiko. Paskui atėjo skyriaus vedėja, kuri mane apžiūrėjusi sako, sveikinu, kaklejis jau 5 cm. O buvo tik 14 val. O dieve, galvboju, dar tiek pat iškęsti, kad iki 10 cm būtų. Ir vėl matuojami sąrėmiai, vaiko širdutė. Man vis norisi gulėti ir gulėti, o gydytojas liepia vaikštinėti. Tai aš iš paskutinių jėgų keliuosi iš lovos ir įsikabinusi į vyro ranką slenku koridoriumi, užsimanau į tualetą. Ir vėl atgal į gimdyklą. Po kokios valandos taip užsimanau stumti, kad nebegaliu, šaukiu gydytojui kad man leistų stumti arba kad ką nors darytų, kad tik greičiau viskas pasibaigtų. Gydytojas negali patikėti, kad jau noriu stumti. Tada jis patikrina kaklelį, ogi ten jau 9 cm! Tada aš pakimbu vyrui ant kaklo ir iš visų jėgų stumiu. Taip po kokių 2-3 stūmimų man liepia gultis ant stalo ir stumti. Pirmas stūmimas išėjo pro žandus 
Na, o po kokių kelių stūmimų, girdžiu kipa sako gydytoja, vaikeli jau galvytė, tuoj dar truputį ir jau turėsi leliuką. Ir iš tiesų, tik pajuntu, kaip man palengvėja ir staiga man ant ilvo paguldo mazutę, slapią, šiltą leliuką. aš dar gerai nesuprantu, kas čia atsitiko, kaip ją nuo manęs paima ir nuneša jos nuprausti ir suvystyti. man dar pasako, kad gimė mergytė, kuri labai panaši į tėvelį. Tuo metu tėvelis prie dukrytės žiūri kaip ją vysto, na o manęs laukia nemaloni procedūra:gimdos išvalymas ir siuvimas. Tiesa, siuvo visai nedaug, nes truputį kirpo. Nors ir suleido dvigubą dozę nuskausminamųjų, vistiek galvojau, kad iš skausmo gydytojui dantis išspardysiu. Na ir pagaliau viskas baigėsi, mane sutvarkė ir man atnešė mano mergytę, paguldė ją šialia manęs ir mus visus tris paliko gimdykloje vienus. Aš, mano vyras ir mūsų mažoji Saulutė. Kaip gera buvo ją priglausit prie savęs, prie krūties, kaip gera buvo matyti, kap jos maži žandukai "dirba" kol žindo. kai šalia manėžęs gulėjo mūsų mergytė ir kai mano vyras į mus žiūrėjo meilės ir džiagsmo pilnomis akimis, pasimiršo visi gimdymo skausmai ir vargeliai. Mes tik džiaugėmės savo maząja Saulyte...
Tiesa, gimė ji ne tokia ir maza - 55 cm ūgio ir 3870 g. svorio
tai tiek
Beje, mazekris, ten, kur parasyta "pirmas vaikas" turetum irasyti Saulytes tikraja gimimo data, o ne nustatyta gimdymo data 
Kaip suprantu, tai rugsejo 27, o ne 22 d??Cia tik pastebejimas 
tuoj apsižliumbsiu