sveiki,

turiu labai didele problema ir jau net nebezinau kaip viska isspresti. jau trys metai kaip gyvenu pas tevus mazame miestelyje. (man 27 m) Pries tai dirbau ir gyvenau vln, o pas tevus grizau tik del materialiniu dalyku. t. y. buto, gero darbo ... 6 metus draugauju su vaikinu (jis nera lietuvis ir nera krikscionis). savo santykius su juo nuo tevu slepem, todel kad zinojau jog niekada jiems nepritars. taciau kantrybė jau isseko, nusibodo meluoti ir slapstytis. todel visai nesenai jiems pasakiau tiesa. Ju reakcija buvo baisi.Izeidinejo mane, ji....tuoktis pakolkas nenorim, bet tikrai mylim vienas kita ir norim gyventi kartu. Mano tevai ispute toki burbula is sios situacijos...o problema didziausia ta kad jie nenori manes paleisti is savo kontroles nors jau tikrai esu suaugus ir galiu priimti protingus sprendimus. visais budais bando mane prisiristi prie saves ir to mazo miestelio. o as nenoriu gyventi taip, nenoriu buti kaimiete, nenoriu gyventi baimeje galvojant ka apie mane pagalvos kaimynai, nenoriu zinoti kaip gyvena mano kaimynai, nenoriu iseiti i gatve ir matyti tuos pacius veidus, noriu dziaugtis gyvenimu. bet jei gyvenu kitaip nei nori jie is kart tampu bloga dukra, is kart primenama kiek jie del manes padare ir kaip as juos nuviliau, kaip nepateisinau ju vilciu. nusibodo gyventi ir bijoti suklysti. As noriu klysti ir mokytis is savo klaidu.
Galvoju kreiptis pagalbos i psichologa, kad galeciau atsikratyti savo baimiu, savo nepasitikejimo savimi, savo nepaaiskinamos kaltes jausmo, gal kas galit patarti koki gera psichologa vilniuje ir kaip man elgtis su savo tevais, kaip ju neisseidziant ir neiskaudinant pradeti savo gyvenima?

Jusu vietoj isvaziuociau is to miestelio kuo toliau, gal net i uzsieni tevai papyks ir praeis, jums jau 27 metai tai galit pati kurti savo gyvenima, be tevu moralu

Taip, aš manau, jog iš tikrųjų reikia elgtis kaip liepia širdis. Tėvai papyks ir atleis.
Galėčiau rekomenduoti gerą psichoterapeutą Vilniuje, rašyti į až