Senoji tema čia:
Vyrų dalyvavimas gimdyme

Kai laukiausi pirmo vaikelio, tai mano vyrui net klausimų nekilo eit ar neit. Jis dar anksčiau buvo pasakęs, kad savo vaiko gimo nepraleis. O be to, kai jis buvo su manimi gimdykloje, tai man lengviau buvo, jis daug kuo man padėjo. Kai gimdžiau antrą kartą, net nekalbėjome ar jis dalyvaus ar ne, nes abu žinojome, kad dalyvaus. Kai gimdžiau antrą vaiką man suleido nuskausminamuosius, tai man buvo taip viskas vienodai, o jis laknstė ir pergyveno dar labiau nei pirmą kartą, bet tai manęs nenervino, o tik juoką kėlė. O be to, kai jis buvo šalia, tai mane palaikė, man buvo su kuo pasikalbėti, ir nesijaučiau viena. Todėl neįsivaizduoju, kaip galima gimdyti be vyro. Be to kai vaikelis gimsta, pati daug ko nematai, o vyras mato ir papasakoja k darė su vaikeliu, kai jis gimė ir t.t.

kai pirmo laukėme tai daug diskutavome bus ar nebus per gimdymą. vyras visus pažystamus klausinėjo kurie dalyvavo ir iš visų išgirdo vieningą nuomonę - dalyvaut. per gimdymą man buvo tikra atrama ir paguoda. mus labai suartino gimdymas kartu. o dabar vyras visus savo draugus drąsina, sako juk nereikia žiūrėti į aną galą tiesiog būk prie žmonos, laikyk ją už rankos, guosk, ramink ir viskas bus gerai. o dabar net klausimų nekylaar dalyvaus tik bijo, kad namie nepagimdyčiau

Nu ir as manau, kad vyro dalyvavimas gimdyme yra labai svarbus dalykas...
visu pirma, tai yra labai svarbu moteriai- ji jauciausi saugi ir rami, nes jis salia yra.

Be to- kai vyras pats pamato ta stebukla, kitaip i moteri ir vaika ziuri... As tik nenorejau, kad matytu kaip placenta istraukia.

Tai labai intymi akimirka ir sutinku, kad labai suartina.

savo vyro niekada neikalbinejau dalyvauti gimdyme net prasiau jo gerai pagalvoti, juolab kad visokiu atsiliepimu prisiklausiau.

bet dabar net galvoju kaip buciau be jo gimdziusi, nes gimdyti dviese buvo zymiai geriau nors jis ir turejo vargo su manimi.

ir dabar kai girdziu su kokiu pasidydziavimu jis draugams pasakoja apie sunau gimima ir kai nesigedija pasakyti kad net asara jam isriedejo pamaciu maziuka, tai net neabejoju kad vertejo jam buti salia.

ir zinau kad ir vel jis bus su manim kai nuspresim tureti antra vaikeli.

Maniskis dalyvavo pirmame gimdyme, prisiziurejes vaizdeliu, kuriu neturejo matyt, ir i antra neejo. Is pradziu sake, kad ir 3 nedalyvaus, bet kuo arciau gimdymas, tuo greiciau jis keicia nuomone. Dabar pasake, kad butinai dalyvaus ir pades man viskuo, kuo tik gales

Mes su vyru irgi visokių nuomonių prisiklausę nusprendėme, kad vyras bus šalia per sąremius, o kai jau man stumti reikės, jis palauks už durų. Taip nusprendėme todėl, kad jis bijojo, o ir aš nebuvau tikra, ar noriu kad jis mane matytų mėlynai raudoną nuo stangų, be to, visos pažįstamos pasakojo, kad kai jau stumi, tai būni tiek iškankinta sąremių, kad jau nisispjaut, kas ten aplinkui dedasi ir ar yra kas nors šalia. Pasakiau gydytojai, kad baisiausiais momentais vyrą iš gimdyklos varytų. Ji pagyrė mūsų "gimdymo kartu" būdą, pasakė, kad medikams taip irgi patogiausia. Taip ir gimdėme dukterį. Iš tikrųjų vyro buvimas šalia be galo reikalingas, kai skęsti sąremių skausmuose, o kai jau leido stumti, man rūpėjo tik viena - kad tik greičiau visa tai baigtųsi, kad tik stipriau pastumčiau...
Po gimdymo vyras pasakė, kad kitą kartą jau jis neis, nes žiūrėti į mano kančias jam buvo per sunku. Bet artėjant gimdymo dienai jis vis dažniau apie tai galvojo, pagaliau paklausė, ar man tikrai buvo lengviau nuo jo buvimo šalia. Pasakiau - taip. Tada jis nusprendė ir vėl dalyvauti - ir tarsi atsidėkodamas tėčiui už tokį sprendimą sūnus gimė itin greitai: vyras gal penkias minutes spėjo palaikyti mane už rankos, ir jį išvarė, nes jau gimdžiau, vos duris paskui save uždarė - ir jį jau kviečia - tėveli, ateik į sūnų pažiūrėti

Pirmasis mano gimdymas buvo labai sunkus, nes vyko gerokai per anksti...mazylis neisgyveno. Gimdymo palatoje nepazinojau ne vieno esancio tenais zmogaus. Tad vyras vienintelis buvo parama ir paguoda. is personalo nesulaukiau ne vieno paguodos zodelio, nebent pareiskimu, kad is to tavo vaiko vistiek nieko gero nebus...
Antraji gimdziau privacioje klinikoje. Pazinojau personala. Visi buvo begalo malonus. Jais pasitikejau labiau nei savimi. Manimi rupinosi nepalikdami ne minutei. neleido net abejot, kad gali buti kas negerai. todel vyro ne nereikejo. Taip, jis buvo salia, bet man jo nereikejo. O pirmojo gimdymo be vyro buciau neistverusi.

na pas mus net snekos nebuvo dalyvaus vyras gimdyme ar ne kazkaip manau kad vyras privalo dalyvauti gimdyme, beto pats labai nori na tikiuosi iki gimdymo neapsigalvos, nenoreciau viena su svetimais zmonem gimdyt

is pradziu labai nenorejau,kad vyras dalyvautu,bet kuo artejo gimdymas tuo labiau norejau ir nesigailejau.per saremius jis man labai padejo ir is lovos islipt ir basonus panesiojo,nes buvau skatinama ir visa kita,aisku skausmu nenueme bet niekas ir nesitikejo,o per pati gimdyma as tik jo zodzius ir tegirdejau dar ir dabar galiu pakartoti,ka jis sake,nors jau beveik tris men praejo

Musu tetis irgi buvo salia tik pati nepagimdziau po operacijos jis pirmas pamate mazule ,o as net nesulaukiau kol ja atnes- nuluzau...
Siaip manau kad ir gydytojai atsargiau zodzius prie teciu renka, atidesni, rupestingesni buna, bet tai ,aiksu, ne taisykle

Musu tetis irgi dalyvavo Esam jam uz tai dekingi, nes vienai labai butu baisu ir liudna.
Snekino, kai stogas nuo skausmo vaziavo, ramino, vale prakaita nuo kaktos, padejo zodziu

Musu tevelis ir dalyvavo.Aciu jam, nes jei vienai butu reikeja iskesti saremius........kosmaras!Jis buvo visada salia.Per gimdyma teko padet ir jam , nes tuo metu gimde kelios mamytes.Teko jam pabut su sesele ir atrama, kad tureciau kur atsispir:)Nukirpo virkstele.
Ai nepamirsiu, kaip jis laike man uz rankos, kvepavo ir sauke dar truputuka, na pasistenk AS JAU MATAU!!!JAU MATAU GALVYTE!
Zinot jis dziaugiasi.Tikrai galiu pasakyt, kad gimdem abu.
Po gimdymo, kada jau mane i lova perkele, tevelis turejo proga kartu su akusere, apziuret, pasvert, pamatuot:)zodziu laimingas buvo:)

Ir mano vyras buvo salia per gimdyma ir jis tikrai be galo padejo. Jo palaikyma jutau visa laika, jis uz mane net kvepavo Visada primindavo, kad turiu giliai kvepuoti, kad negaliu sulaikyti oro ir pan. Padejo mano vyrukas ir per stangas: ji akusere pamoke, kaip jam daryti, tai buvo neeilinis pagalbininkas. Ir ka sakydavo daktarai, man viska letai persakydavo, nes pati jau nelabai suvokdavau, ka tie daktariukai nori man pasakyti.
Tad jei da vaziuosiu gimdyti, tai vyras vel tures buti pasonej-nori jis to, ar ne.

Nors mūsų sūnelis ateis tik po 2 mėn, bet apie tėčio dalyvavimą jau seniai galvojame.
kai pastojau (ir prieš pastojima) nenorėjau, kad tėtis dalyvautu, kad matytų kančias ir pan., bet dabar, kai ta akimirka vis artėja, manau, kad tėtis irgi turi padėti vaikelio atėjimui. Turi ir jis dalyvauti ir viska matyti...
Kolkas jis nori dalyvauti, tikiuosi neapsigalvos per tuos du mėnesius

Nesupykit, bet namatau prasmės vyro dalyvavime gimdant, kai per sąrėmius vyras yra, o stumiant išvaromas ?
Pagailėkit vyrų, jie jums padeda,o patį įspūdingiausia ir gražiausią gyvenimo įvykį, vaiko atėjimą, jūs iš jų atimat.Tai juk neapsakomas džiaugsmas matyt kaip gimsta tavo vaikelis, tavo dalis...
Pagalvokit kaip jiems sunku būna per sąrėmius.Juk nėra sunkiau matyti kaip kankinasi žmogus ir negalėti padėti.Aš neištverčiau
O vyrai ištveria ir kaip tik gali padeda jums.
Neatimkite ir iš jų tos laimės akimirkos

Mano vyras irgi buvo salia manes per visa gimdyma.Man asmeniskai tai labai padejo.Jis mane ir ramino,ir buciavo.Nu vienu zodziu neisivaizduoju kaip buciau gimdziusi be vyro,jauciu buciau isprotejus.Nes gimdziau be jokiu nuskausminamu.
Ir po pacio gimdymo,jau kai gime musu sunelis,vyras buvo salia manes,nes as kaip kokia kvailele apsizliumbiau is laimes kai kleckutis gime.
Taip kad jei jusu vyrai sutinka dalyvauti gimdyme,tai tikrai neatimkit is jo viso dziaugsmo ir leiskit buti iki pacios gimdymo pabaigos.Nes man asmeniskai tas stumimas buvo vienas juokas palyginus su skaudziais saremiais.

Mano vyrukas irgi buvo salia manes kai gimdziau musu ppira.Tikrai esu jam nerealiai dekinga,nes be jo pagalbos...Jis ne ziurejo kaip as gimdau,o padejo man masazu,kvepavo kartu,netgi uzkele ant gimdymo stalo,nes man pakirto kojas.Per saremius laike mano ranka,veliau miglotai prisimenu,kad as jam nagais buvau isikirtus.Kai gimdysiu antra karta tikrai tik su juo.Ta dalyka manau kad eikia abiems isgyventi-tiek pasididziavimo paskui ir toks artumo jausmas...

Maniskis tai irgi šale buvo ,vien savo buvimu labai padėjo.O didžiausias jo indelisbuvo,kad kai jau maniau jok nebeliko jėgu,jis man paglostė galva,gavau nauju jėgu ir ta akimirka gimė mūsų lėlytė. Bėja po gimdimo jis pradėjo dar jabiau mylėt ir vertint

Mūsų tėtis dalyvavo gimdyme be jokių atsikalbinėjimų Šiaip tai jis man labai padėjo, vien tik savo buvimu šalia. Aišku masažai ir t.t. Jis pirmasis pamatė mūsų sūnelį ir perkirpo virkštelę. Kadangi gimdžiau natūraliai ir tik su plečiančiais, tai daug ko nepamenu, bet viską žinau - vyras papasakojo Tiesa, jis nebuvo toks drąsus ir nežiūrėjo iš kojų pusės kaip viskas vyksta tiesiog buvo prie mano galvos, laikė rankas, padėjo vaikščioti ( kai reikėjo jog vaikelis įsistatytų į dubenį). Mudu su sūneliu esam labai dėkingi jam už tai

Aš labai norėjau, kad vyras dalyvautų per gimdymą. Jisai ilgai dvejojo, sakė, kad tik trukdys, kam jis ten (manau, bijojo dėl savo reakcijos - vis dėlto pirmas kartas ) Bet atėjus laikui, vykome kartu. Tiesą sakant vyras nustebino savo supratingumu ir žinojimu ką daryti. Iš gestų suprato, kada nugarą patrinti, kada atsigerti paduoti. Nuo pirmų akimirkų mane "prisegė" prie aparato, turėjau gulėti, o vėliau pasirodė, jog reikalinga cezario operacija. Vyro buvimas suteikė drąsos, vienas kitą raminom, jog viskas bus gerai. Jis pirmas apžiūrėjo mažylį reanimacijoje, nufotografavo. Aš nuo vaistų apsvaigusi mažių mačiau lyg per rūką. Kaip apsidžiaugiau pamačiusi artimą veidą pooperacinėje palatoje. Vienu žodžiu, vyras man suteikė psichologinę paramą, sustiprino saugumo bei pasitikėjimo savimi jausmą

visada žinojau, kad vyras dalyvaus gimdyme...
neturėjau net kitų minčių...
taip ir buvo, bet kitą sykį tai turbūt norėčiau, kad kartu būtų tik per sąrėmius, nes pačio gimdymo metu, nenorėjau jokių šlapių palų ant kaktos, laikymo už rankos ir palaikymo žodžių...
norėjau, kad visi "atsiknistų" ir paliktų mane ramybėj, bet taip skaudėjo, kad negalėjau net to pasakyti...
be, to dar iki gimdymo susitarėm, kad vyras bus prie mano galvos ir neis žiūrėti kas ten darosi kitoj pusėj(labai jau jis to bijojo), bet artėjant finalui, gydytojas liepė jam laikyt mano koją

Maniškis be kalbų sutiko dalyvauti gimdyme, nes jam dar prieš pastojant įkaliau į galvą , kad jeigu dalyvauji leliuko "darymo" procese, tai būk malonus ir pasitik mažąjį ateinantį į šį pasaulį kartu su manimi

Vaiko gimimas yra stebuklas ir as net neisivaizduoju kaip sito stebuklelio kiti vyrai laukia uz duru Ir as esu dekinga savo vyrui ir vyras yra dekingas man uz ta patirta jausma dalyvaujant musu dukrytes atejimui i si pasauli.Ir tik dabar jis gali papasakoti kitiems,kad dalyvavimas gimdyme yra kazkas tokio sito jausmo neapsakysi,nepapasakosi ji reikia patirti Ir as linkeciau visiems teveliams si stebukla isvysti savo akimis,o tas jausmas,kuri patirsite atpirks visas baimes

Skaitau as jusu atsiliepimus,merginos,ir man darosi truputi graudu...Nedega musu tevelis ypatingu noru gimdyme dalyvauti.Zinau,kad eis,taciau entuziazmo nejauciu .Jei leisciau pasirinkti ,nori dalyvauti ar ne,neabejoju,kad atsakytu "ne"
Maniskis - tikras lietuvis (su visais jam priklausanciais prietarais ir kompleksais),be reikalo nei vienos emocijos neparodys O dar is kaimo kiles ...
Gimstant pirmajam musu pupuliui,jis buvo su manimi priesgimdyvineje palatoje,i pacia gimdykla nejo.Bet as ir pati nelabai norejau,nes gimdant buvo mama.
Dabar situacija kiek kitokia - mama tures likti priziureti sunelio (nors sia "misija" su mielu noru tetis atliktu,savo vieta gimdymo namuose uzleisdamas uosvienei)
Itikineti ir iklabineti jau nebeturiu jegu,todel pastaciau pries fakta,kad tures dalyvauti.Tik liudna del to,kad reikia ji versti...

O gal tu neversk? Gal geriau su mama, kuri palaikys, nei su vyru, kuris tik erzins savo nepasitenkinimu Aišku, suprantu, kad norisi būt su vyru, bet gi iš esmės nieko tai nekeičia ir jei vyrui nesmagu ir nesinori eiti, tai gal ir nereikia Anksčiau iš viso neleisdavo dalyvauti, ir nieko...
Vis dėlto siūlyčiau ramiai susėsti ir pasikalbėti... išdėstyk jam savo argumentus, kaip tau tai svarbu, gal tada nereikės nei versti

Galas zino,kaip cia geriau padarius...
Nepasakyciau,kad jis kategoriskai pries,tik tas lietuviskas santurumas mane zudo Nieko nepagalvok,as pati esu gryna lietuve,tik kitokio temperamento ,gal kiek " sustresne " uz ji.Taigi,per astuonis santuokos metus,pripratau svarbiausius sprendimus priimti pati ,jam belieka tik juos palaiminti (kartais del akiu pasispyrioja,bet vistiek mano virsus buna),kolkas ne karto rimtai neapsirikau (tfu tfu tfu).Sios situacijos blogumas yra tas ,kad nezinau kokia ta tikroji jo nuomone,ar jis is esmes nenori to matyti,ar tik bijo...Ir niekaip negaliu iskvosti ,kaip gi yra is tikruju...

Pirmajame gimdyme mano vyras dalyvavo (visai nereikėjo įkalbinėti, taip pats norėjo) ir, kaip suprantu liko nelabai kokie įspūdžiai, nes dabar žada neiti. Sako - gal dar persigalvosiu
Gal ir persigalvos, bet kažkaip norėčiau, kad eitų ir jau dabar sakytų, kad eis. Kažkaip geriau, kai kažkas savas yra šalia per gimdymą.

Na kaip galima žmogų versti ?


Tas kažkas juk gali būt ir mama, ir sesuo, ir labai gera draugė...

Na o mano kuklia ir konservatyvia dar negimdžiusios nuomone, gimdymas - ne vyrų reikalas.

As esu kitos nuomones
Vaikeliui "pagaminti" reikia tecio ir mamos.Tai kodel vien mama turi kankintis begimdydama? Jei tetis siame procese nedalyvauja,tai po to galvoja,kad viskas yra labai paprasta ,vaikus atnesa gandras ,o mes,moteriskes,per daug hiperbolizuojame.
Nenoriu as ,kad maniskis taip galvotu,tegul pamato ,kad skauda,kad nemalonu,kad reikia ideti nemazai pastangu ,kad vaikelis i si pasauli ateitu.
O del privertimo - ne paslaptis,kad vyrai yra kokius 100-kart bailesni ir silpnesni uz moteris.Bent jau maniskis gyvena tokiu principu :jei manes nestumsi,as ir nevaziuosiu.Taigi,sitoj vietoj as ji ,visgi, esu linkusi pastumti.
Dar karta pasikartosiu - jis is tu zmoniu,kurie yra sunkiai nuspejami.Tai,kad jis "lauzosi",dar visai nereiskia,kad kategoriskai nenori.Tiesiog tokia natura (pgl horoskopa Mergele)-reikia ikalbineti,prasyti.

Sveikos
Aš dar nebuvau gimdžiusi,bet maniau,kad vyras turi dalyvauti gimdyme. Mūsų tėtis sudalyvavo Aš jo nespaudžiau,bet sakiau,kad norėčiau ir mūsų aplinkoje buvo daug vyrų,kurie dalyvavo gimdyme Ir dabar praėjus metams po to įvykio galiu pasakyti,kad teisingai pasielgiau Mama į viską reaguotų kitaip,nei vaiko tėtis. Mano mama buvo įlėkus į palatą gimdymo metu ir vos susilaikė nereplikavus gydytojui,kai tas siūlė man žiūrėti į medžius, tądien snigo Mamos reaguoja į skausmą,savo vaiko skausmą,o tėtis rūpinasi abejais Nieko ten nėra negražaus,ko vyras neturėtų matyti. Ir su kokiu pasididžiavimu mano vyras sako:aš su savo sūnum nuo pačių pirmųjų minučių
Aš tai smarkiai plyšau,nukraujavau ir spaudimas nukrito,tai tėvelis sūnui pampersus keitė, padėdavo šalia manęs,kai valgyt mažiui reikėjo ir paskui nešiodavo kol tas atsirūgdavo ir t.t.... Man tai gimdymas buvo gražiausia diena gyvenime,nes mes jau tapome tryse
Kurios abejojate tai tikrai,kad neabejokite, nes nesigailėsite,jei vyras dalyvaus gimdyme Vyrus tas momentas labai paveikia Ir į gerą pusę Ir nieko ten nėra baisaus Angeliuko gimimas negali būti baisus,o tik pats gražiausias momentas šeimos gyvenime

Pritariu tau
Mano vyras iki šiol mane pataiso, kai sakau, kad pagimdžiau mūsų dukrytę - sako: "Mes pagimdėm"

As tai nelabai suprantu kodel tu ji turi versti Cia zinok toks dalykas jeigu jaucia nora tegul eina jeigu ne, tai kam zmogu traumuot... as saviskiu nestumo pradzioj pasakiau noreciau kad butum , bet jeigu tu pats jauti kad negali to pakelti, ne tavo nervams neik, tikrai delto nesupyksiu, juk cia toks dalykas, kam versti zmogu jeigu jam tai nepriimtina... tam kad poto gydytojai soktu prie jo ir ji ramintu teveli kas tau?! as tai nematau reikalo.... juk tuo labiau mama gal daugiau tave supras nei jis... nemanau kad reikia zmogu versti...juk jis nenori ne delto kad nenori vaikelio, tiesiog gal jam tai psichologinis barjeras ir jis mano kad tai yra moters pareiga ir vyras ten ne ka pades.... juk kiekvienas renkasi pats, as tai nesmerkciau vyru tie kurie neina ir tie kurie eina, kiekvieno pasirinkimo laisve....
Sekmytes ir nesigrauzk

Jei moteris nori, kad vyras gimdymo metu ir tuo labiau sąrėmių metu būtų šalia, tai tikrai reikia abiem susėst ir rimtai pasikalbėt.Nors sąrėmių metu lai pabūna, padeda iškęst tuos prakeiktus skausmus.
Maniškis tai mane juokindavo per pačius skausmus, neleisdavo verkšlenti.
O gimdant nebūtina gi jam stovėti tarpukojy ir viską stebėti, jei jam taip baisu.
Maniškis net supyko, kad nedavė jam pačiam nukirpt virkštelę

gimdymas - ne vyrų reikalas Nu jo sutinku - kuklia ir konservatyvia dar negimdžiusios nuomone...

MAno gimdymas buvo ilgas. Ligonineja prabuvom 18valandu... TAi vyro pagalba tiesiog buvo reikalinga. Bet ne tame reikalas...
Man vyras artimiausias zmogus, draugas... JIs kuris is akiu supranta ko man reikia. Jis kuris salia mane kiekviena diena ir kuris mates mane visokiausiose situacijose. Jis - tas kas su manism ir dziaugsme ir varge...
TAi gi gimdymo metu jis buvo prie mano galvos (ner ko cia listi i tarpkoji is daktarui trukdyt), laikydavo mane uz rankos, kvepuodavoi mano tempa JIS savo artumu priduodavo man dviguva jega... Be to niekad nepamirsiu jo isvargusios akys (su artejanciomis asarytemis) ziurin i mane ir sakant "MES TURIM SUNELI, Mes jau teveliai!!!!!"...
Gimdymas labai nuostabus dalikas abiems teveliams
Namo vras is pardziu abejojo del dalivavimo, bet dabar jis sako "Sunaus gimimas/ dalivavimas gimdyme jam pats nuostabiausiai dalikas kuris nutiko jo gyvenime" ...
Ir dabar jis supranta per kokias kancias jis TAPO TEVELIU

Prieš šešias dienas gimė mūsų sūnelis Gimdėm su vyru, jis buvo šalia nuo iki, tik kai epidūrą darė, kad jis nesinervintų, tai už durų jo paprašė palaukti Perkirpo virkštelę vyras, vyras ir mūsų sūnelį pirmas pamatė, ir aplamai daug daugiau matė nei aš pati, ir nors ankščiau galvojo su baime, ar nebijos, ar nealps, kaip ten bus, gal išsigas kraujo ir t.t., tačiau kai vyrko procesas, jis blaiviai sudalyvavo ir jokių ten išgasčių ar alpimų nė su žiburiu nebuvo Po gimdymo jis ir sūnelį ankščiau už mane paėmė ant rankų, nors šiaip mažų vaikučių bijodavo, neimdavo Na ir gyvenom mes kartu vienoj palatoj abi dieneles, jis labai man padėjo, nes tik po paros jaučiausi tvirtesnė, o taip tai nesikėliau, silpna buvo, tai jis vaikučiu rūpinosi, pakviesdavo pagalbos personalą ir t.t. Be jo nebūčiau išsivertusi niekaip

Mano vyras tai net kitų minčių neturėjo, kaip tik dalyvauti gimdyme. Lankėm kartu kursus, visko išmoko, bet... man buvo cezaris, tai teko maniškiui tik už durų mūsų burbulo pirmąjį riksmą išgirst Bet po to, kai mažylį valė, matavo ir svėrė, tai jau galėjo būti kartu
manau, vyrų dalyvavimas, jei yra geri santykiai, yra nuostabus dalykas

as tai pasakiau saviskiu jei nevazuosi su manim gimdyti as negimdysiu ale vaziavo norejo biski gal bijojo bet sake viskas bciki

As tik uz -kad teveliai dalyvautu gimdyme,zinoma jei patys to nori,nes prievarta niekada nieko gero nepasieksi.Gimdziau pries 8men.14 valandu teko isbuti gimdykloje,visa ta laika buvo ir vyras,tikrai man labai padejo.Pradzioje mes dar ir kriziazodzius sprendeme,o per saremius ir gimdymo metu is jo sulaukiau didesnes prieziuros nei is mediku,taipogi palaikymo kurio labai reikejo.Nuo nestumo pradzios abu zinojome, kad busime ta svarbu momenta drauge,beto per gimdyma pati jauciausi drasiau nes zinojau kad salia yra vyras kuris mane priziures,palaikys,paguos ir pades.JIs tam nesiruose ir labai gerai laikesi,tik po visko pasake kad tikejosi ,jog bus baisiau ir sake kad labai gaila buvo ziureti i mano kancias kai negali niekuo padet.Antro kudykio gimime irgi dalyvaus.

as tai pasisakau tik uz tai kad gimdyve nebutu viena!!! jei vyras nenori jokiu budu negalima jo versti per prievarta, tai turi buti jo noras o ne nesciosios uzgaida. jei nera vyro puikiai gali buti mama, sesuo ar drauge. svarbiausia kad gimdyve jaustusi gerai to zmogaus ir jaustu pagalba is jo. nes man jei butu reikeje gimdykloj prabuti vienai 9 val as turbut buciau isprotejusi . tai va tokia mano nuomone

As ir manau, kad vyras privalo but rimtai pasiruoses gimdymui
maniskis ruosesi rimtai ir atsakingai. Net nebuvo klausimo - but jam kartu, ar ne Abieju vaikas, abu sukurem, abu gimdem praktiskai visa gimdyma prabuvom dviese (neskaitant fotografo ) daktarai karts nuo karto ateidavo. Zodziu, pademonstravo vyrelis, ka ismoko per kursus, viskas praejo lengvai ir be jokiu stresu nelabai isivaizduoju gimdymo be vyro ir vien su baltais chalatais

rimtas argumentas ne koks pasirinkimas lieka

Deja, nevisada vyras stovi prie žmonos. Maniškis sudalyvavo kaip praktikantas Gimdymą matė nuo A iki Z. Ir tuos vaizdus, kurių neturėjo matyti.



Identiška situacija

O man nesinorejo, kad vyras dalyvautu. Nera jam ten i ka ziureti. Pasiemiau drauge ginekologe. Vyras turi stoveti uz duru ir nervuotis, va

ko neturejo matyt? jei norejo matyt, tai turbut ir pamate

Mano vyras kai gimdžiau,tai irgi prie galvos visa laika nestovejo pažiurėjo jis kaip ten viskas pas mane vyksta
Vyras patenkintas,kad kartu buvo ir gimdė kartu
Nors išpradžiu jis tikrai nenorėjo,bet pakeist jo nuomone turėjau 9men

Jau neseniai rasiau,kad mano vyras dalyvavo gimdyme,mate viska ka norejo(kai galvute islindo,ir stuksojo belaugdama antro saremio kad toliau galeciau stumt.mate ir kaip placenta uzgime,ir kaip ji atrodo),na zodziu uz rankos mane laikydamas ziurejo kur norejo-niex jo neverte.Po visko liko patenkintas,nes tikejosi kad bus baisiau....Viskas lyg ir tvarkoi,bet va jau po gimdymo praejo 8men,ir tuos menesius jis nelabai nori myletis.Busiu atvira mes mylimes karta per menesi,zinoma as noriu daugiau,bet jis pastoviai randa priezasciu-tai galva skauda,tai pavarges,tai uzsiemes ir t.t...Uzvakar netyciukais uzklausiau, kad gal tai po gimdymo vaizdu,pasake gal ir nukreipe tema.As po gimdymo nepasikeiciau,nepriaugau svorio,nera striju,as pati sau grazi ir net moteriska labiau pasidariau,bet man atrodo jis manes visai nenori,nebera geismo ir aistros :mmmNebeliko nieko kas buvo anxciau,BET manau kitu jis nori,tik vat as jam neidomi pasidariau.Kalbeti sia tema jis vengia,sako kad viskas gerai,tiesiog mus krize ir rutina uzklupo,kad viskas praeis.Bet ar galejo ji taip paveikt vaizdai matyti per gimdyma,jog jis dabar manes visai nebetroksta kaip senais gerais laikais....Labai juo pasitikiu ir tikiu kad kitos moters jis tikrai neturi. O gal as pati kalta nes esu pasinerusi i motinystes pareigas...

Esu girdėjusi kad taip būna ir dar blogiau, kad vyras prisižiūrėjęs tokių vaizdų paskiau ir vaiko nemyli. Gal tikrai ne visiems reikia tą matyti ir ne visi gali tai pakelti. Nuo pat pradžių žinojau, kad maniškis nenori dalyvauti gimdyme ir kategoriškai atsisakė. Visus 9 mėn. bandžiau jį kalbinti, kad pakeistų nuomonę, bet jis atsisakinėjo, sakė jį reiks gaivinti ir aš neverčiau. Todėl kai nuvežė į gimdyklą norėjau jam net neskambinti, o pranešti jau po visko, bet gydytoja paklausė: ar vyras žino? Tai ir paskambinau, ir mano nuostabai jis greitai atvažiavo ir buvo per visus sąrėmius tik prieš dukrai gimstant išėjo už durų. Bet per sąrėmius man jo labiausiai ir reikėjo.

nu pripasakojot jus cia pas mus kazkaip tokiu problem ner
cia manyciau jau reiktu su specialistai pasikonsultuoti, jie susidure su tokiais atvejais

Jis visai nenorėjo. Paprasčiausiai prasidėjo komplikacijos, todėl visiems buvo dzin vyras. Jį nuvarė, kad netrukdytų. Tačiau mūsų santykiams tai nepakenkė. Vyras labai nori santykių, tik aš stabdau. Kažkaip nesinori man. Gal perdaug pavargstu su vaiku. Tikiuosi, jog ateityje viskas susitvarkys.