.Laukimas buvo be proto ilgas ir skausmingas, o su tuo laukimu į galvą pradėjo lysti bjaurios mintys ne tik man,bet ir mano vyrui.Abu savyje jautėme kaltės jausmą,nors ir visai nepagrystą........Bet...po penkių mėnesių atėjo ir į mūsų namus šventė 
.Kad laukiuosi man pasakė mano intuicija,tačiau vyrui turėjau pateikti įrodymą,nėštumo testą su dviem ryškiai šviesiančiom rožinem juostelėm 
Tai buvo gražus vasario 1d.rytas
Džiaugsmui nebuvo pabaigos,ašaros liejosi pro kraštus,širdis džiūgavo
Ramus vakaras su vyru.....ir prasidedantis skrandžio skausmas...vidurnaktis..riedam į priimamąjį.Čia raitausi iš skausmo ir aiškinu kas man yra.....daktariukas jau nori vaistus skirti,kol aš nepasakau,kad laukiuosi......Jo veidas persimaino ir jis skelbia verdiktą,kad man persileidimas...Esu jautrių nervų zmogus,bet tuo momentu galėjau ir į...........trenkti (sorry) Jis mane nusiuntė pas ginekologę.Ji mane apžiūrėjusi tepasakė,kad aš neturiu ko jaudintis,kad vaisiui 8savaitės ir viskas yra gerai.
Visas nėštumas praėjo tiesiog nuostabiai,džiaugiausi vis didėjančiu pilvuku,gera savijauta...
Echoskopijos metu mūsų mažasis kūdikėlis su mumis pasisveikino pakeldamas rankytę.Gavę nuotrauką su ja nesiskyrėme ir laukėme tos akimirkos,kai mažas spindulėlis sušvies visomis ryškiomis spalvomis ir ateis pas mus.........
Terminas buvo nustatytas rugsėjo 23d.,tačiau mano nuojauta sakė anksčiau.Norėjome tik suspėti atšokti draugų vestuves,o tada........
Rugsėjo 9d.nuėjau pasitikrinti,viskas gerai,kaip ir iki šiol,pasak gydytojos,kūdikis didelis,širdelė plaka savo ritmu.....Dėl visa ko pasisakiau,kad rytojaus dieną ruošiames važiuoti į Vilnių (iš Šilutės),į vestuves,tai ji man palinkėjo geros kelionės ir per daug nešokti (o visi artimieji ir draugai buvo šokiruoti tokio mūsų sumanymo-juk gimdymas ant nosies)
Viskas buvo puiku,tik jau grįžtant man pilvukas suakmenėjo.Aš nežinojau ką tai galetų reikšti,maniau,tai nuo ilgos kelionės ir tiek.Pirmadienis,vyruo prasidėjo atostogos ir tą dieną mes nuveikėm tikrai daug.Jei ne tas kietas pilvukas...
23.30-keistas jausmas,kažkas suskaudo aš apsirengiau ir pasakiau vyrui,kad noriu važiuoti pasitikrinti.Iki ligoninės 5min.kelio,priimamasis...aš šypsausi ir sakau,kad noriu TIK pasitikrinti.Seselė iškviečia gydytoją,jis man rodo kelią link "lėktuvo", patikrinęs klausia kada man užėjo sarėmiai,o aš jam atsakau,kad sarėmių man bebuvo,tik 23.30 man suskaudėjo kažkas ir viskas,bet jis nuo manęs neatlyžo ir klausė klausė tol,kol aš neapsikentusi apsiverkiau,o mano vyras pasakė išgalvota skaičių 8.Aštuntą valandą jai prasidėjo skausmai:tokius žodžius pasakė kantrybės netekęs vyras,o mielasis gydytojas liko patenkintas,kad bent vienas iš mūsų smegenų turi
GIMDYSI pasakė ir išejo,o mano veide tą sekundę sužaidė pasimetimo,džiaugsmo,nerimo,liūdesio gairės.
Vyras išvažiavo atvežti daiktų,o aš turėjau apsiprausti ir susigaudyti savo mintyse,nes nelabai suvokiau kas vyksta.
Apsivilkusi,kad ir švarų,bet beformį skarmalą,įsidėjusi i tarpkojį žalią vystyklą
nuvinguriavau į palatą.Čia liėpė gultis ir pajungę aparatą skaičiavo kūdikio širdies ritmą.Žinojau,kad tai turi trukti apie 20min.,tačiau mane išlaikė beveik valandą,o taip atsitiko todėl,kad seselė nemokėjo juo naudotis,o akušerė dalyvavo kitam gimdyme.Bet nepatogumas buvo tik tas,kad reikėjo gulėti ant nugaros,o aš vis dar šypsojaus.......Bet tai truko neilgai,nes man prasidėjo sarėmiai ir aš ieškodama tinkamos sau padėties,kalbėjausi ir dar bandžiau juokauti su vyru.Saremių metu prašiau vaistų,bet seselė jų sakė negalinti duoti be gyd.leidimo,o jis priiminėjo kita gimdymą........Man buvo laaaaabai karšta,o atsukusi kraną gavau karšto vandens srovę,taigi vyras purtė sudrėkintą rankšluostį,kad jis greičiau atvėstų ir galetų man uždėti ant kaktos.Akyse žaliavo tikrąją žodžio prasme,vyras matė mano skausmą ir darydamas masažą kalbėjo,kad labai mane myli ir,kad mums liko visai nedaug iki buvimo trise.
Kai jau nebegalėjau,leido gultis ant lėktuvo ir ...........šaukiau,kad noriu nuskausminamųjų,bet jau buvo vėlu,tad liko tik stenėti ir kentėti....Kvėpavimo pamokėlės nuėjo perniek,nes nieko neprisiminiau,o tik gerosios akušerės dėka supratau ką ir kaip turiu daryti.Gydytojas sau ramiu balseliu šnekėjo man,kad aš galiu pagimdyti per pusvalandį,o jei "nedirbsiu",tai galėsiu kankintis dvi valandas...Žiauru,bet.......Kai man pasakė,kad vaikelio pakaušis jau matyti,supratau,kad turiu dar truputi pasistengti ir jau turėsiu jį ant savo rankų.Praėjo kelios minutės,su akušerės žodžiais aš stanginausi,stūmiau,laukiau...Bet vistiek plyšau,nekantravau pamatyti tą KAŽKĄ ......Dar truputis ir man pasakė,kad mes turime sūnų.Sūnelis atėjo 02.58val.Vyras stovėjo man virš galvos ir aš išgirdau,mes jau trise,tu šaunuolė,myliu tave be galo.Buvau apimta euforijos ir iki šiol nesuprantu,kodėl man nepadavė kūdikėlio,MŪSŲ SŪNAUS,man i rankas iš karto,o tik tada,kai jis jau buvo nupraustas ir suvystytas.
Kai tik paėmiau į rankas savo sūnų iš manęs išsiliejo lavina nuostabių jausmų,gražių žodžių tam mažam angeliukui.
Jis tarsi žvaigždele nukritus iš dangaus,jis - tai mūsų Tijukas
O dabar norim dar vieno angeliuko,juk dviese gyventi linksmiau.
P.s.jeigu paskaiciuoti,tai man nuo pirmojo neaiškaus skausmo pilve 23.30 iki Tijuko atejimo 02.58 prėjo viso labo 3val.28min.Greičiausiai čia mano vyro maldos buvo išgirstos,kad pagimdyčiau greitai ir neskausmingai........
Sveikinu 
Ir mažajam Tijukui linkiu sveikatos- kas svarbiausia ir kad augtu didelis stiprus ir tik džiugintu savo tėvelius...
Toks jausmas, kad tik baigdama rašyti atsikvėpei 
. Kaip gimdymas, taip ir istorija - viskas staigiai 
