, palydintį išraiškingais rankų mostais ir kaip niekur nieko išeinu iš vonios. Vyras sukinėjasi virtuvėj. Sako: Myliu tave. Ir aš tave be proto myliu, atsakau, įsisiurbiu aistringu bučiniu.. Dar nieko nesakysiu, noriu pranešti šiek tiek kitaip nei paprastai pasakyti... 
Bet negaliu nuslėpti šypsenos, ji tiesiog plėšia žandus. Vyras sako, kažkokia tau šiandien gera nuotaika. Nieko neatsakau, nenoriu išsiduoti, tik toliau sėdžiu išsišiepus.Nulekiu į parduotuvę, į taip išsvajotą kūdikių prekių skyrių. Nuperku dvi poras kojinyčių: rožines ir žydras. Juk dar nežinom, kas tas žirniukas, dukrytė ar sūnelis. Bet man ir nesvarbu, svarbu sveikas gimtų. Grįžus namo įdedu tas dvi poras kojinyčių į mažą maišelį su virvute. Pašaukiu vyrą. Ištiesiu ranką su dovanėle ir tariu:Čia tau.. dovanų. Vyras žiūri nesupratęs, kokia čia proga. Bet matau, kad žvilgsnis įtarus. Ištraukia kojinytes. Kokią 1,5 sekundės atsijungia nuo pasaulio, o po to žiūri į mane kačiuko akim:Rimtaiiiiiiiiiii???!!!, klausia. Rimtai, - atsakau.- turėsim mažą leliuką. Ir tuomet byra abiems džiaugsmo ašaros, stipriai apsikabinam, jaučiam, kaip stiprus stiprus ryšys mus sieja, juk būsim tėtis ir mama...
Po trijų mėnesių atšokom vestuves. Dar spėjau įtilpti į savo vestuvinę suknelę, o po to pilvukas dygo jau dienom. Bet mėgavausi juo. Nepykino, jaučiausi super gerai, tik pavargdavau greit, bet tik pradžioj. Jaučiausi kaip nenėščia, tik kad į kelnes neįlindau. Tačiau kai echoskopu pamačiau tą rankom kojom maskatuojantį ir vietoj nenustygstantį leliuką-žirniuką ir kai kKetvirtą mėnesį pajutau nestiprų spyrį, supratau, kad tikrai laukiuosi ir tas mažas mažas spindulėlis dabar žadins mane kiekvieną rytą duodamas žinoti: Aš esu! Septintą nėštumo mėnesį, prieš Kalėdas netgi buvom išskridę į Kanarų salas pailsėti, leisti lėliukui pasimėgauti šiluma bei vandenynu. Prieš pat Naujus metus nuvažiavom į 3D-4D skaningą. Labai norėjau pamatyti leliaus bruožus, o svarbiausia, sužinotį lytį. Gydytojas bakstelėjo į ekraną:Na, ar dar turite abejonių, kas gims?. Tikrai nebeturim, patys pamatėm, jog tikrai gims mergyte. Kaip smagu, dabar galėsiu į lelių kreiptis mano dukryte bei parduotuvėse nužiūrinėti mergaitiškus kūdikių drabužėlius...
TERMINAS. Kovo 2d. Nieko nevyksta
. Pilvas didžiulis, visi klausinėja ar ne dvynukai. Sunku vaikščioti, miegoti. Antradienį skambinuosi į ligoninę, kad užsirašyčiau skaningui. Liepia atvažiuoti pirmadienį ir nuspręs dėl skatinimo.Ketvirtadienis, jau 41+2. Nieko nevyksta. Jau puolu į neviltį. Atrodo amžinai liksiu nėščia, visos aplinkui tik gimdo, o aš sėdžiu su savo pilvu, niekur nepralendu. Na nieko, jei pati nelenda, daktarai ištrauks, guodžiu save. Matyt lialka laukia šiltesnių dienų.
Ketvirtadienis, kovo 11d, jau po vidurnakčio. Su vyru kaip visada užsiplepėjom ir nuėjom miegoti tik 2:00 ar 3:00 nakties. Miegas ėmė labai saldžiai, nors dieną numigau net keturias valandas, ko nebūdavo net visą nėštumą. Kažko labai jau miegas buvo suėmęs. Šiek tiek po penkių keliuosi į WC, nenaujiena, juk paskutiniu metu keliuosi dėl to reikalo kas pora valandų. Prieinu prie WC durų, tiesiu ranką įjungti šviesą, tik staiga šliūkšt kažkas šilto per kojas. Akimirkai sustingau. Pagaliau! Pagaliau jau pasimatysiu su savo persikute! Nebijojau, kaiptik džiaugiausi, kad jau! Bet vis tiek kojos pradėjo tirtėti kaip pas zuikį, matyt iš to jaudulio. Nuėjau į dušą, išsimaudžiau, susitvarkiau. Daugiau nieko nejaučiu, tik vandenys po truputėlį bėga. Pasiskambinau į ligoninę, pranešiau situaciją. Liepė atvažiuoti. Einu žadinti vyrą. Miega zuikis pavargęs po darbo.. Gaila žadinti. Bijau išgasdinti, juk vyrams tai taip pat didžiulis įvykis. Atsisėdu šalia, glostau ranką, jis pasimuisto ir pramerkia apsiblaususias akis. Pamatęs mane išsprogdina akis
ir pašoka lovoje:Kas atsitiko?. Glostau ranką ir ramiu balsu sakau:Važiuosim šiandien leliaus pasiimt 
. Rimtai? Jau? !. Taip, sakau, aš jau paskambinau į ligoninę. Vyras pašoka iš lovos, rengiasi, matau, kaip jaudinasi, rankos dreba, kvėpavimas dažnas. O aš nesijaudinu. Ramiai pasiimu prieš mėnesį sukrautą tašę ir sėduosi į mašiną. Nuo to laiko, kai nubėgo vandenys nejutau leliaus judesiukų. Tikiuosi viskas gerai ir dar miega gražuolė.. Su tais žodžiais atsižymėjo ji į kairį šonkaulį. Glostau pilvą, ašaros kaupiasi akyse, jau greit, jau greit, mano meilute..Ligoninėj po apžiūros verdiktas: 1cm. Daugiau nieko ir nejaučiu. Liepia važiuot namo. Nenoriu.. Nenoriu daugiau laukti... Bet važiuojam. Grižę pamiegam. 15h Pradeda maudenti pilvą. Vis skaudžiau ir skaudžiau. Maudenimai kas 6min. Vėl važiuojam į ligoninę. 2cm. Nu negali būti! ! !
Man gi jau skauda 
. Daktarė sako, jei skaudėtų, taip ramiai nesėdėtum. Na ir iš tikrųjų, sienom nelipu. Bet noriu gimdyti jau, nebenoriu būt nėščia! Vis tiek liepia važiuotnamo . Namie vaikštinėju, nenusėdžiu. Nueinam pesčiom į parduotuvę. Nu niekas nepadeda. 22h prasideda tikrieji sąrėmiai. Ojojoj kaip skauda, mirsiu. Geriausia įsikibti į sieną. Akyse net žalia su žvaigždutėm nuo skausmo, nieko panašaus gyvenime dar nesu jautusi. Noriu miego. Bet negaliu gulėt, kai skauda. Iškart pašoku nuo lovos ir dantim į sieną. Sąrėmiai kas 5min. Vyras snaudžia, bet kai tik pašoku nuo lovos, tuoj kompiutery fiksuoja laiką. Po sąrėmio atsisėdu ant lovos, atsiremiu į vyrą ir trūkinėju. Ir taip keturias valandas, kol sąrėmiai kas 4min buvo. Tada išvažiavom į ligoninę. Na dabar jau tikrai atgal nevažiuosiu, isikibsiu ten į sieną ir stovėsiu.
Ligoninėj apžiūri vėl 1cm. Nu kaip taip gali būti, jau aš čia sienom lipu. Paguldo, apjuosia diržais, fiksuoja sąrėmius ir kūdikio širdutę. Viskas gerai. Atneša ligoninės sexovus rūbus, persirengiu ir net geriau ant širdies, kad jau niekur nebevažiuosiu, jau dabar namo grįšim tik su lelium.
Gulėt negaliu, vis vaikštau, sienas ramstau. Pavargau nerealiai, vos ant kojų pastovėjau. Jau šešios ryto, o man nieko nevyksta daugiau, tik sąrėmiai skausmingesni ir dažnesni. Suleido nuskausminamųjų ir migdomųjų, kad pamiegočiau. Miegu. Lygtais. Per sapnus vis tiek jaučiu skausmą, matau kažkokias haliucinacijas, kad kažkokias spintas palatoj stumdau. Einu su vyru pasivaikščioti po koridorių. Pasižiūriu į jo veidą ir negaliu patikėti. Pas jį keturios akys! Žiūriu į laikrodį ant sienos, bandau įžiūrėti, kiek valandų, bet negaliu, dvejinasi akyse. Sako vyras, einam, tau dabar lašelinę pastatys. O aš klausiu, Tai ką man jie dabar dropins (nuo angl.žodžio drop-lašas)? Vyras juokiasi. Pati nelabai prisimenu, jis čia man pasakojo.
Priešpiet padaro epidūrą, nes antiek buvau nusilpus, kad vos liežuvį beapverčiau. Skausmas atlėgo, šakės, grynos atostogos. Iškart smigau. Atsikeliu, akušerė sako, na ruoškis, lelius jau tuoj turės pasirodyt, pasakyk, kai norėsi stumti. Neužilgo ir užsinorėjau. Net nežinau, nei kiek tas procesas laiko truko, nei ką akušerės šnekėjo, nieko negirdėjau. Tik vyras šalia buvo, laikė už rankos ir vis skatino stumti, sako kokia tu šaunuolė, dar truputį, dar. Stengiaus iš visų jėgų. Mano vyras šaunuolis koks, kaip jis man padėjo, visą gyvenimą busiu jam dėkinga. Pajaučiau jau kai lelius išslydo lauk, toks karštas visas. Neverkia. Bet nusičiaudėjo pirma, o paskui pradėjo tyliai kaip kačiukas verkti. Paguldė ant krūtinės tą mažą stenantį ryšulėlį, bando nabagė atmerkti tas akytes, žiūri katiniukas, bet nieko nemato, tik šilumos ieško. Glostau galvytę, siaubas, kaip ilgai tavęs laukiau, kaip tave myliu, mano dukryte.. Kaupiasi laimės ašaros ir man, ir vyrui. Mes dabar tikra tikra ŠEIMA.
Taigi, kovo 12d, Danijoje, 14:45 gimė mūsų dukrytė Frėja, 4020g ir 52cm. Jautėmės abi puikiai, todėl jau po keturių valandų važiavome namo, pati neplyšau, nekirpo, žodžiu viskas kuo puikiausiai. Nebenorėjau tų ligoninių.
Labiausiai noriu padėkoti vyrui, kad mane taip suprato, palaikė, padėjo ir nesitraukė nuo manęs nei per žingsnį. Už tai myliu jį dar labiau.
O dukrytė yra pats didžiausias stebukliukas, dėl kurio viską paaukočiau.
MYLIU SAVO ŠEIMĄ...
Štai tokios didelės ir sveikos mes jau esam
ir labai labai grazi mergyte 
Sekmes 
o dukrytes grazumas 
Nors ta pacia gimdymo diena dar vaiku daugiau nenorejau, sakau nebent po kokiu 3-5 metu, bet dabar vel noriu, kad ir dabar 