kaip elgtis, kai 1 metu mergyte labai skaudziai reaguoja i teveliu tarpusavio meilikavimus (pvz, kai tevelis apkabina mama, kai pabuciuoja  :-* ar prisiglaudzia ir pan., nieko rimciau)- tuojau pradeda verkti  :'(. Kaip elgtis teveliams?
Ir ka toks vaikas isivaizduoja? Ar cia pavydas, ar baime? ???

bandau isivaizduoti, ka galetu vaikas jausti tuo momentu.
Gal, kai tevai apsikabina, vaikas pajunta, kad kaip ir truputi vienas liko tuo momentu-gal tikrai truputeli nesaugiai pasijunta (kaip jus rasote -bijo),
Taip pat gal tuo momentu nori irgi buti apkabinta, tai verkia (verkimas toks kaip signalas- kad as kazko noriu, man kazkas negerai).
Jeigu, kai pradeda verkti- jus ir ja pakviestumet ateiti, apkabintumet- ar is karto nusiramina?

taip, jei ja irgi apsikabiname - is karto nustoja verkusi.  :)
O ar tiesa (kazkur girdejau), kad vaikas iki kazkurio amziaus, matydamas, kai tevai mylisi (turiu omeny stipresnes glamones arba lytini akta), i tai ziuri kaip i smurta ar kazka blogo, todel nerekomenuojama, kad vaikas nematytu suaugusiuju sekso? Noriu paklausti, ar butent del sios priezasties tevai "slepiasi" nuo mazu vaiku?

Mano dukryte irgi panasiai isgyvena musu su vyru tarpusavio santykius. Nors visada, jai pradejus verkti, apsikabiname ir ja. Dabar jai jau beveik 2 m. Kadangi jau seniai kalba, tai sulaukiam ir jos veiksmu paaiskinimo. Ji taip gina mane. Kai buvo mazdaug 1.8 men. taip ir pasake: "Teveli, nesugadink mamytes... Tu sugadinsi mamyte... Cia mano mamyte..." Tada sedejom visi kartu ir vyras mane apkabino. Taigi, manau, is tokio vaiko paaiskinimo, aisku, kokios mintys sukasi jos galveleje. Ji bijo, kad JOS mamai kas nors atsitiks. Visaip bando isiterpt tarp musu, pareiksdama: "Cia mano mamyte." Tevelis stumiamas salin. Taciau paskutiniu metu lyg ir apsipranta su tuo, kad esam visi trys. Galbut del to, kad vyras daugiau laiko praleidzia namie. Jau ir apsikabinam visi 3. Net kai tetis iseidamas i darba ja pabuciuoja, rekia: "dabar mama pabuciuok" ir patenkinta ziuri. Taigi lyg ir isaugam sia problemele. Taciau paskutiniu metu labai pavydi manes vaikams. Lauke rekia: "Neziurek i mama, cia mano mama" arba "Mergyte nori nuskriausti mama, mergyte mus mama..." ir pan. Kartais labai geda, del tokiu vaiko zodziu, bet ko gero cia irgi amziaus problema. Beje, dabar dukrytes pagrindine fraze: "Cia mano".

turiu su sunum tokia pacia problema kaip ir tu,Jurga.kai tik vyras apsikabina,tai jis tekinom prie musu ir verkia,kai pasiimam ji ,jis pradeda glausti savo veideli prie mano ir ,tipo,buciuoja.arba vakare sugulam i lova ziureti teliko,tai butinai ropsciasi i viduri ir apsikabina mane.o kai vyras ka nors daro,tai vaikas jam is paskos,mamos nebereik.

Del glamoniu, lytinio akto- vaikas gali tiesiog nesuprasti kas vyksta, ir issigasti. Lytinis aktas is tikruju, ziurint is salies, primena kazka agresyvaus. Del to vaikas gali issigasti. Bet dar blogiau jam yra, kad jis matytu SAVO tevus akto metu, nes vaikui tevai reiskia primiausia sauguma. Jis gali gavoti- jei mamyte negali apsiginti, tai kas bus su manim?Ar tetis gali taip elgtis ir su manim? Ir cia gali buti daug labai priestaringu fantaziju, nes teti vaikas irgi myli. gali bijoti apie savo nuogastavimus sakyti tevams.

QUOTE

Lauke rekia: "Neziurek i mama, cia mano mama" .

;D ;D ;D ;D ;D

Musu sunus taip pat vos tik pamates mus apsikabinusius, tuoj puola i glebi mums abiems. Bet be asaru, atvirksciai - labai patenkintas Kaip Teletabiai - "Greiciau apsikabinkime, apsikabinkime!"

Va va mūsų dukra tai pat kol maža buvo puldavo apsikabinti, dar pasakydavo, kad mus myli, bet taip įdomiai, pirma sako: mamyte aš tave myliu, po to sako tėveli aš tave myliu. Dabar iš vis nereaguoja į mūsų apsikabinimus.

manau kuo mazesnis vaikas - tuo jis jautresnis ir emocionalesnis del to, veliau jautrumas blesta.

Vaikui tevai yra TEVAI, o ne besiglebesciuojantys tarpusavyje zmones, todel visokias fizines meiles apraiskas reikia pasilikti kai liekate vieni. Mano nuomone siuo atveju kategoriska.

Nekalbu apie atsisveikinimo bucinukus, buitinius prisilietimus ir pan.

Aš tai nesutinku . Aš nesu mačiusi savo tėvų apsikabinusių, besibučiuojančių ir pan. žodžiu jokių jausmų ir tik neseniai apie tai pagalvojau, kad galbūt ir aš užaugau tokia uždara ir sunkiai gebanti demonstruoti savo jausmus vien dėl to, kad nemačiau tokio pavyzdžio.
O dėl vaikų verkimo ar pykimo tai čia ne tik ant tėvų vaikai pyksta. Mes su vaikinu prižiūrėdavom tokį berniuką (2m),kuris mano draugą kone dievino. Tai kai tik mano draugas prie manęs prisiglausdavo, apkabindavo ar pabučiuodavo tai vaikas pasiusdavo, puldavo į tarpą, mane stūmdavo, mušdavo ir pan. Nu žodžiu...turbūt gal bijojo, kad atimsiu iš jo draugą, tai mes jį aišku irgi apkabindavom, pamyluodavom